Felix'o Hap'o paslapčių sodas

Pirmą kartą užsukus į Jean-Felix Hap parką iš nuostabos net sutrikau. Pasijutau lyg iš dulkėtos gatvės būčiau papuolus į stebuklingą Alisos pasaulį. Už aukštų sienų pasislėpusiame parke karaliavo milžiniški medžiai, pro kurių lapiją prasmukę saulės zuikiai straksėjo tankioje žolėje ir ant jos begulinčių žmonių kūnais, mažo tvenkinio paviršiumi ir gebenių sąžalynais... Apstulbino akimirksniu apglėbusi ramybė, lyg laikas ėmė ir sustojo, o aplinkui švelniai pakvipo... česnakais. Nesistebėkit, tikrai! Vienas parko pakraštys tankiai apželdintas laukiniais česnakais, kurie šešėliuotoje priedangoje ramiai garina eterinius aliejus.

Šiltuoju metų laiku parke renkasi jaunos šeimos, kortuojantys draugų būreliai, pavieniai skaitytojai ir jaukūs seneliukai. Ir visiems užtenka vietos ir tylos. Mudu taip pat mielai ir gana dažnai čia apsilankom - pagulėti ant žolės, pajusti kojomis bėgiojančias skruzdes, paspoksoti į smalsius juodus paukštukus ir į besikrapštinėjančias spalvotaplunksnes antis. Ateinam šalia ajerais žydinčio tvenkinio sukrimsti priešpiečių, patylėti ir paskaityti knygos.

Net žiemą, kai stirkso nuplikusios medžių šakos ir išmindžiotos pievelės nė trupučio nevilioja, čia gera atsliūkinti su puodeliu karštos kavos ir keliomis mielinėmis spurgomis.

Iliustracija pasiskolinta iš  http://www.ecli.net/rbc/_private/cadrecentre.asp?LG=fr   

Nostalgiškas ir be galo jaukus Felix'o Hap'o parkas kažkada buvo privati nuosavybė, priklausiusi Etterbeeko merų Hap'ų šeimai. Šiek tiek didesnį nei vieno hektaro sklypą ir renesansinę pilaitę Hapų šeima įsigijo 1804 m. Flamandų renesanso stiliaus pilaitė su dviem smailiastogiais stačiakampio plano flankuojančiais bokštais buvo dviejų aukštų, apsupta šaltinio maitinamu tvenkiniu. Sklypo šiaurėje šeima gana greitai pasistatydino alaus daryklą ir oranžeriją. Po penkiasdešimties metų, 1851 m., pilies paveldėtojas François-Louis Hap'as, vestuvių proga nutarė pasistatydinti neoklasicistinius rūmus (Chaussée de Wavre 508). Praėjus pusei amžiaus, architektas G. Thoelen'as rūmus šiek tiek praplėtė, suprojektavo ažūrinę verandą. Eterbekiečiai džiaugiasi, kad architektas dirbo subtiliai ir išsaugojo Edouard'o Navez'o (1840-1910) kurtas freskas, vaizduojančias Etterbeek'o Sainte-Gertrude bažnyčią, karališkąjį malūną ir kt.

Jean'as Felix'as Hap'as, kurio vardu ir pavadintas paslaptingasis Etterbeek'o parkas, vienintelis iš Hap'ų šeimos vyrų, kuris niekada nebuvo meru. Tačiau ir jis nesislapstė nuo visuomeninės veiklos - drauge su kitais eterbekiečias įsteigė Etterbeek'o katalikų sąjungą. 1959 m. lapkričio 20 d. jis atvėrė iki tol privataus parko vartus visuomenei, o vietos priežiūrą patikėjo merijai. Siekdamas parką pritaikyti bendruomenės poreikiams, J.F. Hap'as užsakė jį perplanuoti, nugriovė senąją oranžeriją. Po savininko mirties 1988 m., parkas ir rūmai atiteko Etterbeek'o bendruomenei. 

Į parką galima patekti per nedidelius vartus iš Chaussée de Wavre arba iš Avenue d'Auderghem Lėtai besitiesiantys takai veda link nedidelio kiosko, tvenkinio ir neoklasicistinių rūmų. Parko tvenkinį 2000 metais atkūrė kraštovaizdžio architektė Anne-Marie Sauvat, kuri taip pat užveisė vandenamėgų augalų: geltonųjų irisų, lelijų ir dar visokių įdomybių, kurių pavadinimų į lietuvių kalbą nemokų išversti (cornifles nageant, menthes aquatique, massettes à larges feuilles).

 Panašu, kad parko išlaikymą ir priežiūrą remia ir patys eterbekiečiai, kurių mecenatystė pažymima jaukiomis atminimo lentelėmis, pritvirtintomis ant medinių suolų atkalčių. Vienoje apliūdyma dviejų sesučių-žvaigždučių mirtis, kitoje tėvai prisimena per anksti mirusį sūnų, trečioje vaikai sako tėčiui, kad jis visuomet šiame parke jiems skirdavęs pasimatymus... Taip šiltai prisimenami mylimieji ir kaimynai. Juk gera prisėsti po plačiašakiu platanu ir tyliai šnektelėti su Caroline Ferrier, ar ne? Gal dėl to šis parkas taip dvelkia nostalgija: kuklūs renesansinės pilies likučiai, nebylūs Hap'ų rūmai, šimtametis parkas ir senųjų eterbekiečių vaiduokliai...