Šv. Valentinas Briuselio miesto rotušėje

Fotografija iš www.willgoto.com

Veikiausiai nė kiek nesuklysiu parašydama, kad Briuselio Didžioji aikštė (Grand place) yra lankomiausia aikštė mieste. Čia visuomet stumdosi turistai bandydami į savo muilines sutalpinti dangų persmeigusį rotušės bokštą arba gildijų namų tarpduryje pasistatę galingus objektyvus bando meniškai sukomponuoti visus aikštės ažūrus. Iš tiesų, tai ši aikštė - kaip aikštė. Stačiakampė (68x110 m), grįsta tašytais akmenimis ir iš visų pusių ankštai apsupta puošniais pastatais - gildijų namais, restoranais ir gyvenamaisiais namais ir ginama UNESCO. Aikštė pradėjo formuotis X a., kai Saint-Gery saloje Karolis I, Žemutinio Loreno kunigaikštis,  pastatydino pirmą tvirtovę. Šalia prekybinio kelio, jungusio Flandrijos grafystę ir Reino kraštą įsikūręs turgus buvo vadinamas "Žemutiniu turgumi" (forum inferius). Iš čia kilęs ir visos senojo miesto dalies, kurioje gyveno darbininkai ir imigrantai, pavadinimas - Žemutinis miestas.

Didžiausios aikštės puošmenos - Karalių namas, kuriame niekada negyveno joks karalius, bet kažkada veikė duonos turgus, o vėliau - kalėjimas ir  mokesčių tarnyba bei gražuolė miesto rotušė, pastatyta XV a. (1401-1420, 1444-1455). Pastato fasadą, puoštą 137 akmens skulptūromis, beveik simetriškai dalina 96 m aukščio bokštas vainikuotas 3 metrų (ko nepasakytum žvelgdamas iš apačios) Šv. Mykolo, miesto globėjo, skulptūra. 1695 m. prancūzai, vadovaujami Villeroi grafo François de Neufville, Briuseliui surengė aukščiausių standartų bombardavimą - Didžiojoje aikštėje beveik neliko akmens ant akmens, bet rotušė, kurią prancūzai ir siekė sugriauti, liko stovėti beveik nenukentėjusi. Suniokoti aikštės pastatai buvo atstatyti per keturis metus, jų architektūroje susipynė Gotikos, Baroko ir Liudviko XIV stiliaus fragmentai. Ir žinoma, tada atėjo prancūzų revoliucija, nusiaubusi Didžiosios aikštės pastatus, sunaikinusi jų puošmenas, bylojusias apie mėlyną kraują ir katalikybę. Nuskriausti pastatai buvo palikti skursti iki pat XIX a., kai palaidus galus į savo rankas suėmė miesto meras Charles'as Buls'as.

Rotušė buvo statoma dviem etapais. Pirmiausia buvo suręstas kairysis sparnas, tada bokštas ir galiausiai, kiek siauresnis dešinysis sparnas. Jei atsistosite tiesiai priešais centrinį įėjimą - pamatysite, kad smailiaarkės įvažos centras nesutampa su bokšto centrine ašimi, o ir pats bokštas akivaizdžiai įtupdytas ne fasado viduryje. Legenda pasakoja, kad pastato architektas, pamatęs tokią nebeatitaisomą klaidą, užkopė į bokšto viršūnę ir iššoko žemyn. Kaip pasakė kažkada Erika, jei šiandien architektai taip reaguotų į savo klaidas ir projektų neatitinkančius kūrinius - šią profesiją reikėtų įrašyti į Raudonąją knygą. Na, legenda lieka legenda, nes fasado asimetrija radosi dėl etapais vykdytos statybos ir matyt, architektų (Jacques van Thienen'o, Jean'o Bornoy, G. Vander'io Broecke ir Guillaume de Vogel'io) neryžtingumo/sąmoningumo, vardan gražių rotušės proporcijų (ne)nugriauti aikštės krašte išdygusių gildijų pastatų. Priešingai nei buvo pasielgta Vilniuje statant generalgubernatūros rūmus, kurių tipinio plano įgyvendinimui stipriai pamaišė universiteto pastatai. Dėka "ryžtingų" architektų šiandien turime gražią Universiteto gatvės perspektyvą. Na, bet šį kartą ne apie tai. Šįkart - apie vidinį pastato pasaulį.

Tarybos salė

Tarybos salė. Sienų puošybos fragmentas.

Tarybos salė. Sienų puošybos fragmentas.

Tarybos salė

Gražiausiomis rotušės patalpomis yra vadinamos trys, senojoje pastato dalyje įrengta neogotikinė Santuokų salė, gobelenais bei medžio drožiniais puošta Tarybos salė bei Maksimiliano kabinetas. Šv. Valnetino vakarą mums pavyko apžiūrėti dvi iš šių trijų grožybių - Santuokų ir Tarybos sales. Pastarojoje ir vyko burmistro dovanotas koncertas. Koncertas buvo nemokamas ir kaip vilti išreiškė už miesto kultūrą atsakingas ... hm... nežinau kaip pavadinti šią pareigybę... vienu žodžiu, atsakingasis už kultūrą, tikimasi, kad toks miesto rotušės renginys taps gražia tradicija. Aš irgi tikiuosi, kad taip bus, nes, mano manymu, tai beveik kilni miesto iniciatyva.

Prisipažinsiu, kad pirmą kartą gyvenime negalėjau atsižiūrėti į gobelenus. Nepaisant atitinkamo išsilavinimo, niekada nesugebėjau pajusti šios meno rūšies žavesio. Pablukę labai vertingi gelsvai melsvi kilimai Žilinsko galerijoje man visuomet buvo nepažini tekstilės meno ir amato sfera. Bet vat, čia, kai žiūri į gobelenus, kuriuose pavaizduoti stotingi gildijų atstovai, ir negali su savimi susitarti, ar tai tapyba, ar gobelenas... žavi. Na, ne raiška ar stilistinė ekspresija, bet aukštas amato išmanymas ir iki begalybės ištobulinta meistrystė. 

Na, fotografijos tokios nėra baisiai kokybiškos, bet tikrovėje (iškart prisiminiau vieną E. Parulskio "Kasdienybės kunstkameroje" publikuotą esė, kurioje autorius šaiposi iš "mitinių fotografijų", kuriose užfiksuoti labai statūs klanai, labai aukštos bangos ir labai gražus vaizdas, kurių tiesiog... nesimato) šie gobelenai išties meistriški - galima suskaičiuoti audėjų gildijos atstovo barzdos garbanėles ar apžiūrėti pro strėlininko švarko prakarpas šviečiančių marškinių raštus. 

Santuokų salė

Koncertui įpusėjus, buvom pakviesi į gretimai esančią Santuokų salę taurei šampaniečio. Kažkada Kauno ceremonmeisteris K. Ignatavičius juokavo, kad Kauno įregistruojama daug civilinių santuokų todėl, kad jaunavedžiai nori tuoktis gražioje Baltojoje salėje. Begurkšnojant šampanietį, man toptelėjo, kad ir Briuselyje turėtų būti gausus civilinių santuokų skaičius, nes patalpos - išskirtinės. 

Santuokų salė. Vaizdas pro langą į Karalių namą. Sienų tapybos fragmentas.

Santuokų salė. Sieninis šviestuvas

Tik berašydama supratau, kad neturiu Briuselio rotušės fotografijų. Reikės šią nedovanotiną klaidą ištaisyti ;)