Romantiškasis Villers-la-Ville vienuolynas

Šalia Villers miestelio stūksantys milžiniški cistersų vienuolyno griuvėsiai - vienas iš tų kultūros paminklų, kuriuos tiesiog būtina pamatyti lankantis Belgijoje ir/ar Briuselyje. Tikrai, duodu klyką. Atvykę viešnage džiaugsis ne tik istorijos ir architektūros, bet ir fotografijos bei iškylų mėgėjai. Jau iš toli pasimato rūstūs griuvėsiai, kurie su kiekvienu žingsniu stiebiasi aukštyn, kol galiausiai savanaudiškai užstoja visą dangų. Kas iš tolo rodėsi esą tik apirus bažnyčia - išsiplečia iki akimis neaprėpiamo vienuolyno komplekso. Trisdešimt statinių!  Jų tarpe - beveik 100 metrų ilgio bažnyčia (pusės standartinio futbolo stadiono!), terasomis kylantis vynuogynas ir puikiai išsilaikęs trijų ratų vandens malūnas. Visas Villers-la-Ville vienuolyno kompleksas prilygsta nemažam šiuolaikinio miesto gyvenam kvartalui ar vidutinio dydžio senamiesčiui. Mediatyviam senamiesčiui, apgaubtam maldos ir rankų darbo ramybe. Net neabejoju, kad XIX a. šie griuvėsiai turėjo stipriai virpinti romantikų, rašytojų ir dailininkų rankas ir širdis. O iškylaudami tarp aptrupėjusių vienuolyno sienų, nesibaigiančių tuščių langų eilių ir aukštai išlinkusių nerviūrų, Belgijos romantikai turėjo beveik pajusti šalimais šlamančius juodai baltus abitus, užuosti dar vis juntamą smilkomos miros kvapą ir kartas nuo katro krūptelti pasigirdus unisonu giedamo choralo aidui ar vienuolyno valgomajame į dubenėlio dugną bilstelėjus šaukštui... magiškieji Villers-la-Ville griuvėsiai galėtų lygiaverčiai iškilti vietoje Eichwaldo griuvėsių garsiajame Casparo Davido Friedricho paveiksle "Abtei im Eichwald" (1810) ar atsirasti kuriame nors E. A. Poe romane.

Trumpai apie šį vienuolyną užsiminiau, kai pasakojau apie ten žiūrėtą spektaklį "Rožės vardas". Šį kartą paporinsiu šiek tiek išsamiau, mat apsilankę saulėtą rugsėjo sekmadienį, apšniukštinėjom beveik visus vienuolyno kampelius ir pripyškinom tiek ir tiek fotografijų.


Villers-la-Ville vienuolynas

ŠIEK TIEK ISTORIJOS

1146 m. Marbais valdovas Gauthier ir jo mama Judita pakvietė cistersus įsikurti jų žemėse Brabante. Cistersai kvietimą priėmė ir iš Clairvaux į Villers atsiuntė vieną abatą, dvyliką vienuolių ir penkis broliukus pasauliečius, kurie įkūrė pirmąjį Villers vienuolyną. Praėjus keliems mėnesiams, šviežiai įsikūrusius vienuolius aplankė Šv. Bernardas, pakraipė šventą galvą ir parinko vienuolynui naują (dabartinę) vietą. Gretimai tekėjusios Thyle upės slėnis, jo nuomone, buvo ideali vieta vienuolyno statyboms - nuošali, turinti švaraus vandens šaltinį ir visas statybai reikalingas medžiagas.


Villers-la-Ville. Abato rūmų fragmentas

























Ankstyvieji vienuolyno pastatai - neišliko, mat XIII a. pabaigoje kompleksas buvo pilnai perstatytas ir išplėstas. XIII a. - buvo laikinas, tačiau ženklus, vienuolyno aukso amžius. Kaip tvirtina lankstinukas, keli to laikotarpio vienuolyno abatai buvo paskirti į aukštus bažnytinius postus, o vienuolių ir brolių pasauliečių tarpe radosi daug šventųjų ir palamintųjų. Jei vienuolyno kronikos nemeluoja, per XIII a. Villers vienuolyno bendruomenė ženkliai išaugo, ją sudarė daugiau kaip šimtas cistersų vienuolių ir trys šimtai brolių pasauliečių. Vienuolynui priklausė 10 tūkstančių hektarų dirbamos žemės ir miškų, išsidėsčiusių tarp Antverpeno ir Namūro. Vienuolyno žemes valdė vienuolyno ūkis, įkurtas Grandpré vietovėje (vėliau tapo savarankišku vienuolynu).


Villers-la-Ville. Bažnyčios apsidės fragmentas





XV a. vienuolyne padėjo mažėti brolių pasauliečių skaičius. Tai stipriai palietė vienuolyno pajamas, nes sumažėjus vienuolyno žemes dirbusių broliukų pasauliečių skaičiui, teko samdytiems darbininkams mokėti už darbą. Lyg to būtų buvę maža - XVI-XVII a. vienas per kitą besikartoję karai gerokai aptalžė bažnyčią, o vienuolyno bendruomenę net devynis kartus privertė pasitraukti iš savo buveinės. XVIII a., stojus ramesniems laikams, vienuolynas šiaip ne taip išsikapstė iš bėdų ir nepriteklių, sukaupė lėšų ir pradėjo modernizuoti viduramžiškus statinius. Deja, trumpalaikį klestėjimą (koks čia klestėjimas, viso labo - klestelėjimas) nutraukė kilusi prancūzų revoliucija. O 1796 m. naujoji prancūzų administracija vienuolyną uždarė ir kaip nacionalinį turtą pardavė prekiautojui statybinėmis medžiagomis... Voila.

Kaip jau minėjau, XIX a. vienuolyną pamilo ir ėmė lankyti vietiniai romantikai (vienas garsesnių šios vietos mylėtojų buvo patsai Viktoras Hugo). Ir pagaliau, kai 1875 m. universiteto istorikas Eugène Van Bemmelis išleido paskutiniojo Villers vienuolio atsiminimus ("Dom Placide où les mémoires du dernier moine de Villers"),  mylėtojų būrelis pasiekė, kad būtų uždrausta ardyti vienuolyną ir jo medžiagas naudoti naujų pastatų statybai (tuo metu - La Motte piliai). 1893 m. buvo atlikti pirmieji komplekso restauracijos darbai (ach, turėjo skaudėti jų širdis, kai amžiaus viduryje, 1855 m., per vienuolyno teritoriją nutiesė geležinkelį Leuven-Charleroi...). Rimtesne pastatų priežiūra susirūpinta tik 1984 m. (kai gimė mano brolis). Kompleksas yra restauruojamas, atkasami nugriautų statinių pamatai. Restauracijai ir konservavimui naudojamos europinių fondų lėšos (Feder programa).

Vienuolyne organizuojami  kultūriniai renginiai. Vieni iš paminėtinų - nuo 1987 m. veikiančio Villers teatro statomi įspūdingi spektakliai, paskutinį balandžio savaitgalį vykstantis muzikos festivalis bei šviesų šventė spalio pabaigoje.


ARCHITEKTŪRA

Aprašydama vienuolyno pastatus naudojausi oficialiu informaciniu lankstinuku, kurį gavau besilankydama vienuolyne. Specialiai nekeičiau ir aprašomų statinių eiliškumo - galbūt sumanysit vieną dieną aplankyti šią nepaprastą vietą ir atsispausdinę mano straipsniuką pasinaudosite juo keliaudami vienuolyno siūlomu maršrutu.

Pastatų statybai naudotos tašytos, skirtingo dydžio, vietinio akmens plokštės. XVIII a. pastatai ir priestatai mūryti iš plytų, tinkuoti, vietomis išlikę barokinės interjerų puošybos fragmentai. Šiandieninis Villers-la-Ville vienuolynas sudarytas iš 30 statinių:


Kalefaktoriumas


























Kalefaktoriumas (calefactores) - XIII a. buvo vienintelė šildoma vienuolyno patalpa ir vienintelė patalpa su virtuve. Šaltuoju metų laiku vienuoliai kalefaktoriume valgydavo, susirinkdavo apšilti po rytinių mišių. Palaipsniui vienuolyne buvo įrengtą daugiau židinių ir šį patalpa prarado savo svarbą bendruomenės gyvenime. XVIII a. kalefaktoriumas buvo naudojamas kaip vienuolių žiemos refektoriumas (valgomasis), šiuo laikotarpiu buvo įrengtas koridorius susisiekti su didžiuoju refektoriumu. Patalpa paprasta, trijų sąramų, žema, dengta plačiu cilindriniu skliautu, iškeltu ant žemų puskolonių.


Vienuolių refektoriumas


























Vienuolių refektoriumas - patalpa, kurioje valgydavo bei svarbesnėmis progomis susiburdavo vienuoliai (choro broliai), pastatyta XIII a. Penkių kolonų eilė refektoriumo erdvę skelia į dvi navas, rytinę ir vakarinę sienas skaido smailiaarkės, tipinės, gotikinės trijų segmentų, langų nišos. Šiaurinį refektoriumo fasadą - dvi eilės pusapskritiminių ir smailiaarkių langų nišų. Anot lankstinuko, panašu, kad virš valgomojo buvo įrengti du papildomi aukštai, kurių pirmame, manoma, galėjo būti vienuolių miegamasis (vėliau naudotas kaip drabužinė). Antrasis aukštas greičiausiai buvo nenaudojamas, nes visą jo erdvę turėjo užimti stogo konstrukcijos.

Šalia refektoriumo įrengtos virtuvės griuvėsiuose iki šiol matomi didelio židinio ir patalpos centre buvusio ugniakuro pėdsakai. Tarp virtuvės ir konversų refektoriumo išlikęs ūkvedžio kabinetas (ūkvedys buvo vienuolyno iždininkas ir ekonomas).


Kažkada čia buvo didelis vaistinių augalų sodas...


















Į pietus nuo broliukų refektoriumo, virš kelio, 1784 m. buvo pastatyta vaistinė. Prie jos pietinės sienos glaudėsi gana nemažas vaistinių augalų sodas, iš kitos pusės - vienuolių ligoninė-izoliatorius, perkeltas čia iš šiaurės rytų vienuolyno teritorijos kampo.

Broliukų pasauliečių (konversų) gyvenamoji komplekso dalis buvo įrengta tarp bažnyčios ir ūkinio kiemo, ribojosi su rytine vidinio kiemo (kloisterio) puse. Šią vienuolyno dalį sudarė keli statiniai: nedidelis refektoriumas, įkurtas šalimais vaistinės, dormitoriumas (miegamasis) su rūsiais rytinėje vidinio kiemo (kloisterio) pusėje,  Nuo dormitoriumo į rytus, ūkinio kiemo teritorijoje, stovėjo konversų ligoninė-izoliatorius (neišlikę).

Bažnyčios, konversų dormitoriumo ir ūkinio kiemo vaizdas

Į ūkinį  vienuolyno kiemą buvo galima  patekti pro Briuselio vartus su dviem atviromis įvažomis. Didesnioji buvo skirta vežimams ir raitiems svečiams, o mažesnioji - atvykstantiems pėsčiomis. Vartuose taip pat buvo įrengta buveinė vartininkui ir nedidelė koplytėlė, skirta keliaujantiems pro šalį. Vienuolyno vartai nėra išlikę, šiuo metu kasinėjami statinio pamatai. Tiek vartus, tiek darbinio kiemo teritorijoje buvusią  konversų ligoninę nugriovė patys vienuoliai, XVIII a. siekdami sukurti atvirą vientisą erdvę, vadintą "įėjimo kiemu" arba "ūkiniu kiemu".

Villers-la-Ville. Svečių namai ir dirbtuvės.

Vakarinėje kiemo pusėje stovi dideli svečių namai, skirti nei mažam, nei per daug dideliam svečių skaičiui -maždaug šimtui pakeleivių, kuriuos priimti, sušildyti ir pamaitinti nurodo šv. Bernardo primokymas. XIII a. statyto pastato pirmajame aukšte buvo valgomasis (refektoriumas) su dideliu atviru židiniu, kuriame be vargo buvo galima iškepti cielą jautį, antrame - miegamasis (dormitoriumas). XVI a svečių namai buvo pertvarkyti į alaus varyklą.

Villers-la-Ville. Svečių refektoriumas



Villers-la-Ville. Svečių namų dormitoriumas







































Rytinėje ir vakarinėje svečių namų (bravoro) pusėje XVIII a buvo įrengtos dirbtuvės ir pagalbinės patalpos: rūbinė, skalbykla, arklidės, kalvė, vežiminė, ratinė, dailidės ir baldžiaus dirbtuvės. Šiandien dirbtuvių vietoje įrengta iškylavimo aikštelė su keletu medinių stalų ir suolų.

Vakarinėje vienuolyno pusėje, ant miško apsuptos kalvos, nuo pat 1715 m. stovėjo Šv. Bernardo koplyčia, skirta prisiminti stebuklingą įvykį iš šio šventojo gyvenimo. Sakoma, kad kai Šv. Bernardas išrinko vietą Villers vienuolynui, kalvos viršūnėje įsmeigė savo lazdą, kuri vėliau išsprogo ąžuolo lapais...

Villers-la-Ville vienuolyno bažnyčios fasadas

Įspūdingiausia griuvėsių dalis - didžiulės šv. Bernardo bažnyčios likučiai. Trijų navų bazilikos tipo bažnyčia buvo maždaug 90 metrų ilgio, o centrinę navą dengę skliautai iškelti į maždaug 25 metrų aukštį (jei vidutinis butų aukštis yra du su puse ar trys metrai, tai pabandykite paskaičiuoti kelių aukštų namas gautųsi). Romaninio stiliaus bažnyčios statybos prasidėjo 1197 m. (išlikęs priebažnytis) ir truko septynis dešimtmečius. Per tą laiką spėjo pasikeisti architektūrinės mados, todėl nuo 1210 iki 1267 m., stengiantis išlaikyti cistersams būdingą santūrumą bei specifinę dekoro estetiką, bažnyčia buvo statoma grakštesniu gotikiniu stiliumi.


Villers-la-Ville vienuolyno bažnyčios centrinė nava



Villers-la-Ville vienuolyno bažnyčios transeptas

Villers-la-Ville vienuolyno bažnyčios presbiterija

Villers-la-Ville vienuolyno bažnyčios skliautas

Villers-la-Ville vienuolyno bažnyčios šoninė nava

Villers-la-Ville vienuolynas XVIII a. Graviūra pagal Van Vel piešinį

Pasak lankstinuko, šį Villers-la-Ville vienuolyno bažnyčia buvo pirmasis gotikinis pastatas Valonijos Brabanto regione. Vienas įdomesnių, išskirtinių jos bruožų - smailiaarkės transepto langų nišos užpildytos pasikartojančiomis apskritimo formos nišomis. Pagrindinis bažnyčios frontonas, atgręžtas į rytus, XVIII a. buvo pertvarkytas pagal klasicistinę manierą. Kaip tai atrodė, galite pamatyti aukščiau įkeltoje 1726 m. Van Vel piešinio reprodukcijoje.


Villers-la-Ville vienuolyno kiemas ir vienuolių
dormitoriumas



Šalia pietinės bažnyčios sienos įrengtas erdvus vienuolyno kiemas buvo svarbi kasdienio ir dvasinio vienuolyno gyvenimo vieta ir kasdienių takelių sankryža, jungusi esmines vienuolyno patalpas. Pagrindinės kiemo dalys buvo vidinė pasivaikščiojimo galerija ir susirinkimų kiemas. XV a., išaugus vienuolyno bendruomenei ir siekiant patalpas pritaikyti jos poreikiams, galerijos buvo sunaikintos, bet iki šiol galima įžiūrėti puošnius galerijos likučius ant pietinės bažnyčios sienos. Nugriovus galerijas - kiemas ženkliai padidėjo ir įgavo taisyklingą stačiakampio planą. Greta įėjimo į vienuolių refektoriumą, buvo įrengtas lavatoriumas (prausykla) su trimis ilgomis praustuvėmis.

Rytinėje kiemo pusėje buvo įkurdintas nedidelis armariumas -  bibliotekėlė, kurioje buvo saugomi vienuolyno archyvai ir pasiskolintos apeigų knygos (hm... nieko panašaus į "Rožės vardo" biblioteką).

Į kapitulos susirinkimų kambarį, galėjo patekti tik vienuoliai, kurie čia atlikdavo išpažintis, prižiūrimi abato, diskutuodavo parinkta dienos tema. Viduramžiais šioje salėje buvo renkamas vienuolyno abatas.

Šalia armariumo ir kapitulos kambario buvo nedidelis parloriumas - pokalbių kambarys ir prioro studija -  vienintelė vieta vienuolyne, kur vienuoliai galėjo laisvai pasikalbėti (žinoma, prižiūrimi prioro). Vienuolyne buvo laikomasi tylos ir bendraujama naudojant koduotą gestų sistemą.

Villers-la-Ville vienuolyno kiemo galerija

Virš armariumo, kapitulos salės ir parloriumo buvo įrengtas vienuolių dormitoriumas - bendras vienuolių miegamasis, kuriame kiekvienam buvo skirta po lovą. Vėliau, išaugus vienuolių skaičiui ir matyt, komforto poreikiui, dormitoriumas buvo pertvarkytas į atskiras celes. Prie pietinio transepto prigludusioje dormitoriumo sienoje buvo iškirstas išėjimas į bažnyčią, kad vienuoliai galėtų greičiau patekti į naktines pamaldas. Dieninė laiptinė buvo įrengta rytinėje vidinio kiemo galerijoje.

Šalia rytinės kalefaktoriumo sienos stovėjo nedidelis skriptoriumas, skirtas studijoms ar nedidelėms užduotims atlikti.


Villers-la-Ville. Vienuolių ligoninė.


















Šiaurės rytų vienuolyno teritorijos dalyje XIII a. buvo pastatyta pirmoji vienuolių ligoninė-izoliatorius išsiskyręs nedideliais langais ir išmūrytomis sieninėmis spintomis. Ligoninėje buvo slaugomi sergantys arba senyvo amžiaus bendruomenės nariai. XVI a. šio pastato antrajame aukšte buvo įrengtos patalpos buvusiems broliukams pasauliečiams (konversams), XVIII a. pirmasis pastato aukštas buvo paverstas noviciatu (naujokynu), o antrame įkurta biblioteka, į kurią buvo patenkama per pietinėje pusėje įrengtą laiptinę.

Tarp noviciato ir bažnyčios apsidės stovėjo zakristija.


Villers-la-Ville vienuolyno abato rūmai.
Fasado fragmentas


























Rytiniame vienuolyno teritorijos pakraštyje 1720-1721 m. buvo pastatyti klasicistiniai abato rūmai. Vakarinis rūmų fasadas žvelgė į puošnų vienuolyno kiemą (kurdonerą), o rytinis - į nedidelį geometrinį sodą su dviem nedideliais fontanais ir gėlynais. Sodą į keturias dalis skaidė kryžmai susikertantys takai. Dabar sodą ir buvusį perspektyvinį laiptų link Dievo Motinos koplyčios vaizdą darko per šią teritoriją nutiestas geležinkelis...


Villers-la-Ville vienuolyno abato rūmų sodas



Geležinkelio linija kerta Villers-la-Ville teritoriją...

Abatijos sodo rytinėje pusėje buvo įrengti 125 pakopų laiptai, vedę į Montaigu Dievo Motinos koplyčią. Aštuoniakampė koplyčia buvo pradėta statyti 1613 m., kai Antverpeno vyskupas vienuolynui padovanojo stebuklais garsėjusią Montaigu Dievo Motinos skulptūrą.


Villers-la-Ville vienuolynas. 125 pakopų laiptai

























Pietiniame kalvos, ant kurios stovi koplyčia, šlaite įrengtas terasinis vynuogynas (atkurtas šiandieniniame vienuolyne). Vynuogyno papėdėje - puošnūs Namūro vartai, šalia kurių - arklidžių ir vienuolyno ūkio sodybos pastatai.

Villers-la-Ville vienuolyno kalėjimo celė

Palei pietinę vienuolyno sieną išlikęs ir mažiau romantiškas statinys - vienuolyno kalėjimas, kur abatas įkišdavo nepaklusnius ir prasižengusius vienuolius.

Priešais kalėjimą - vienas geriausiai išlikusių vienuolyno komplekso pastatų - trijų ratų vandens malūnas ir kepykla. Seniausios šio pastato dalys datuojamos XII a. Šiandien malūne veikia restoranas.

Vienuolynas dunkso Thyle upės, kuri, vienuolynui augant, tapo dengtu, 271 m. ilgio kanalu, slėnyje.

Štai toks tas vienuolynas. Liudijantis buvusią didybę ir galybę, bylojantis apie žmogaus ir jo kūrinių laikinumą - tikras rojus romantiško būdo keliautojams bei landiems turistams.


Villers-la-Ville vienuolynas. Bažnyčios apsidė


























NAUDINGA INFORMACIJA

Vienuolyno adresas:
Rue de l'Abbaye, 55
B-1495 Villers-la-Ville - Belgique

Schema, kaip atvykti į vienuolyną automobiliu. Už automobilio stovėjimą mokėti nereikia.

Į vienuolyną galima atvykti traukiniu. Neveltui nutiesė tą liniją tiesiai per vienuolyno teritoriją. Reikalingas maršrutas Nr. 140 Ottignies-Charleroi. Išlipti Villers-la-Ville stotyje (maždaug 2 km iki vienuolyno teks nueiti pėsčiomis).

Bilieto kaina - 5 Eur suaugusiems, 4 Eur studentams, pensininkams ir suaugusiųjų grupėms (min. 15 asm.), pensininkų grupėms - 3 Eur, vaikams iki 6-12 metų - 2 Eur, vaikų grupėms - 1,50 Eur. Vaikams iki 6 metų, neįgaliems asmenims, mokslininkams ir vienuolyno draugams įėjimas nemokamas.

Balandžio-spalio mėnesiais vienuolynas lankytojus priima kasdien nuo 10 iki 18 val. lapkričio-kovo mėnesiais - nuo 10 iki 17 val. (išsk. antradieniais).