Buitis, buitis, buitis: prakiurusios lubos ir užsikimšusi kriauklė

Šeštadienio rytą dar nuo sapno šiltomis kojomis įstojau tiesiai į vonioje telkšojusią balutę. Aaaa! Katinas?! Ne, nėra jokio kvapo. Profesorius! Baisiai ne-ma-lio-nu. Ir eik dabar iš paties ryto pas kaimyną... Vien tik katinas smagiai leido rytmetį šokinėdamas po balą, lakdamas iš dangaus pasilpylusią malonę ir medžiodamas pro halogeno angą kapsinčius lašus (o mes stebėjomės, kuris jis buvo dingęs ir kodėl neatneša į lovą kavos). Praktiškai tris kartus geriau nei nebeatsukamas vonios kranas katiniškiems malonumams.

Atsivyliotas kaimynas profesiorius gana flegmatiškai pakraipė galvą, lubose akimis nubraižė savo vonios planą ir iškėlė hipotezę, kad taip, tai galėtų būti 'kažkas' iš po jo dušo kabinos. Nerijus drauge su profesorium (kuris yra jaunas ir labai perspektyvus) užlipo į pastarojo butą ir taip pat patvirtino, kad taip, toje vietoje stovi profesoriaus dušas. Vyrai yra vyrai, jiems visuomet reikia neužginčijamų įrodymu. Todėl Nerijus su profesiorium sutarė, kad atliks empirinius tyrimus bei rinks įkalčius. Ilgai laukti neteko. Porą mini-balučių radau vidurį dienos (matyt, kad po rytinių pasipliuškenimų), kol galiausiai, vakar vakare, po vakarinio profesoriaus dušo, vanduo pro lempos skylutę ėmė nekantriai varvėti prinokusiais lašais. Pliumpt - pliumpt - pliumpt. Pliumpt - plumpt - plumpt. Pliumt - plumpt. Plumpt.

Šį kartą profesorius užsuko rankoje laikydamas prakąstą sumuštinį ir patviritno, kad taip, ką tik "apturėjęs dušą". Liūdnai patyrinėjo balą ant mūsų grindų ir pažadėjo surasti žmogų, kuris pažiūrės, kas ten darosi tarp jo dušo ir mūsų lubų. Kol kas gyvenam sausai, bet tikriausiai, kad ne todėl, kad profesorius rado meistrą (taip greitai šioje šalyje tokie dalykai nesisprendžia), o todėl, kad jis nebesiprausia duše. Aš džiaugiuosi, o katinas, pasirodo, per tas tris dangiškojo kapsėjimo dienas spėjo priprasti prie naujos pramogos ir kartas nuo karto viltingai užsuka į vonią patikrinti, ar nepakibo išsvajotieji lašai.

Kita buitinė katastrofa mus ištiko tuo pačiu metu. Lyg Belgijoje būtų nepakankamai šlapia. Tai ne tik pro lubas ėmė sunktis profesoriaus maudynės, bet ir užsikimšo virtuvės kanalizacija (tikriausiai reikėtų rašyti, kad "užkimšau", nes pati kanalizacija kaip ir ne prie ko, bet kalta irgi nesijaučiu). Jau trečią kartą. Jau esu išardžius visą pokriauklio vamzdyną ir surinkusi jį iš naujo kokius 6-7 kartus. Švarus jis pas mus kaip po Tulčinos klizmų. Problemos slypi "kažkur giliau", taip skant. Sienoje.

Trumpiau tariant, kol buvau įpuolus į darbus lyg veidu į samanas, pamiršau periodiškai pilsčioti į virtuvės kriauklę alkanas bakterijas, kurios, anot gamintojo, turi suėsti maisto likučius. Nors aš manau, kad tos bakterijos mūsų kriauklėj tikriausiai numirtų badu, nes savo darbą atlieka specialus tinklelis ir indaplovė. Na, bet dabar nebesvarbu. Užmaršumo pasekmė išburbuliavo užgrojus indaplovei. Va, tau ir buities pamoka.

Kitą dieną griebiausi jau patikrinto plano - HG virtuvinių kamščių pramuštuvo - "Déboucheur duo". Iki šiol jis vienintelis sugebėdavo stabilizuoti tokio lygio katastrofas. Rekomenduoju. Kaina, žinoma, gera - beveik 10 eurų, bet efektas tikrai stiprus.

Lygiai taip pat, šio gamintojo preparatu gainiojam ir svečių kambaryje bei duše mėgstantį pasirodyti pelėsį. Jis veisiasi visuose senesniuose Briuselio namuose. Retkarčiais, net itin gausiai. Okupuoja spintas, spinteles ir spėriai dauginasi čia dailiai suringuotoje tekstilėje. Nepamainomas daiktas. Ne pelėsis, žinoma, o tas purškalas.