Home of cooking - parduotuvė, kurioje pradeda stoti širdis

Pirmų pasivaikščiojimų po Briuselį metu Nerijus Skr. užvedė į neišvaizdžioje, kiek purvinokoje gatvelėje įsikūrusią "International home of cooking". "Ai, čia tokia virtuvinė parduotuvė, gal patiks" - trumpai mestelėjo. Gal?! Aišku, kad pati.... ooO! Geras! Aplinkui tiek visokių įvairybių ir įmantrybių, kad net gniaužia kvapą. Ką Lietuvoje namų konditerės gaminasi iš zefyrų ir visokių turkiškų saldainių - čia viską gali nusipirkti tvarkingose tūbelėse. Tiesiog imk ir parsinešęs namo tobulink savo įgūdžius (jei tokių yra). Ir visos saldumynų dekoravimo medžiagos bei instrumentai - visiškas menkniekis palyginus su gausiomis rietuvėmis varinių, silikoninių ir skardinių kepimo formų - nuo pusapskritučių iki gėlės žiedo formos, nuo aukštų keliaaukščių pilaičių iki nedidučių širdelių. Atskiruose skyriuose, kaip kokiame muziejuje, eksponuojami karališki plieninių ir keramikinių kardų peilių rinkiniai, įvairiaspalvės duoninės ir kavinukai, žaisminga SMEG buitinė technika ir technikėlė. Rūsyje išdėliotos eilės aukštų, žemų, plačių, siaurų puodų, keptuvių ir troškintuvių, kurias universitete išmokau pavadinti britvonais, makaronų gaminimo aparatų, raviolų formų, fondiu, kulinarijos knygų ir t.t., ir panašiai. Trumpiau tariant, čia galima įsigyti viską, ko reikia virtuvei ir gaminimui. Ir ne tik viską, bet ir grožį. Mat, čia tas pardavinėjamas viskas dar ir gražus.

Kainos? Kainos - nelygu ką pirksite. Nuo nedaug iki daug. Bet kokybė... liuks!

"International home of cooking" įskūrusi Briuselio senamiestyje, rue Léopold 3.
Darbo dienomis dirba nuo 10 iki 18 valandos, šeštadieniais - iki 18.30.

Ta proga prisiminiau vieną Julia Child, Alex Prud'homme knygos "My life in France" vietą, kurioje Džiulija pasakoja, kaip ją buvo apsėdusi virtuvinių reikmenų kaupimo manija. Užėjusi į "International home of cooking" visada šią ištrauką prisimenu ir pasvarstau, ar Džiulija čia išliktų šalto proto.

Štai ir Jums mėgėjiškas minimo gabaliuko (p. 78-79) vertimas:

"Polas (Džiulijos vyras - R.) mano virtuvę pradėjo vadinti "alchemiko tvirtove", o mane pačią praminė "kuosa Džiulija" - pagal lengvai kuoktelėjusį paukštelį, kuris be atvangos į savo lizdą tempia visokiausius stagarus, karulius, pūkus ir skanius kąsnelius. O tiesa ta, kad aš reguliariai lankiausi "Dehillerin", iš kur parsinešdavau pačių įvairiausių kulinarinių įrankių ir prietaisų. Mūsų virtuvėje buvo tiek peilių, kad būtų pakakę apginkluoti visą piratų laivą. Čia taip pat buvo varinių, molinių, skardinių ir porcelianinių indų; matavimo lazdelių, svarstylių, termometrų, laikmačių, atidarytuvų, butelių, dėžučių, maišų, svorių, tarkų, kočėlų, marmurinių plokščių ir įmantrių presų. Vienoje virtuvės pusėje, išrykiuoti kaip kareiviai, stovėjo septyni Ali Baba tipo stikliniai aliejaus indai pripildyti išgarintų sultinių. Kitoje pusėje - kabėjo skirtingų tūrių matuokliai - vieno, pusės ir ketvirčio litro, šimto ir peniasdešimties mililitrų. Aplinkui buvo sukaišioti ir mano ypatingieji rakandai: varinis kaistuvėlis cukrui, ilgi virbalai, skirti susmaigstyti į mėsą lašinių gabalėlius, ovalus vėžlio kiauto įrankis, kurį naudojau gremžimui, kiniškas konuso formos sietas; taip pat mažos keptuvėlės lietiniams blynams, tartų žiedai, klevinės maišymo mentelės ir daugybė sunkių varinių puodų su ilgomis rankenomis... Mano virtuvė mirgėte mirgėjo nuo įrangos gausos, bet man niekaip neatrodė, kad jau turiu užtektinai.".