 |
| M. Brocos "Redemption of Han" (1895 m.) |
Vietoj to, kad ruoščiausi prancūzų egzaminui, rašau įspūdžius apie parodą "Brazil. Brazil". Tokią atseit apžvalgėlę už 12 eurų. Keistas tas brazilų menas. Toks, lyg aštriu peiliu padalintas į kolonijinių patirčių apraudojimą importine stilistika ir abstrakčių formų bei primityvizmo samplaiką braziliška maniera. O kas yra braziliška - taip ir lieka sunku apibūdinti - (per)ryškios (per)grynos spalvos, aptakios formos, grubus primityvizmas? Atrodytų, kad brazilus kamavo (kamuoja) tas pats tautinės stilistikos paieškos košmaras, su kuriuo Lietuvos dailininkai grūmėsi XX a. pradžioje. Ar tema, ar koloritas? Palyginus, lietuviams tai buvo niekų darbas - lietuviai-lenkai-žydai-rusai, bet visi daugiau mažiau tipiški, vienas kito nemėgstantys, kaimynai, dailės pradžiamokslį išėję pas tuos pačius mokytojus. O brazilai? Portugalai? Afrikiečiai? Indėnai? Čia jums jau ne vieno regiono tautų makalynė, o trijų žemynų estetinės grumtynės. Kur gi tas stilistinės atramos ir pasaulėvokos atspirties pagrindas, kurį užgožia vergovės nuoskaudos ir sarmatos?
Sunkoka užduotis, reikia pripažinti, teko ir parodos kuratoriams. Kokią Braziliją pristatyti? Turtingą ir skoningą ar savitą, daugiau mažiau tokią, kokia buvo (yra)? Ir manyčiau, kad pasirinktas konceptas su šalies meno istorija supažindinti pateikiant stipriausių įtakų pjūvį - neslepiant meninių lepsusų ir pataikūniškų akadeministinių "šūdevrų" - slidus, bet ir baisiai masinantis kelias. Kažin, ar Lietuvos kuratoriai ryžtųsi reprezentacinėje parodoje iškabinti renesansinio dydžio drobę su raudonosiomis gurguolėmis ar linksmais raudonskariais pionieriais?
Parodoje eksponuojami keli šimtai tapybos, grafikos ir skulptūros darbų, sukurtų (ir kažkaip atrinktų) nuo Taikomojo meno akademijos (1822 m.) įsikūrimo iki pirmų pripažintų grynosios braziliškosios tapatybės apraiškų XX a. 3 deš. Šimto metų laikotarpis, apimantis blizgančius skiepijamos civilizacijos įrodymus Brazilijoje (europietiškai aprėdyti indėnai, sukniomis ir auksiniais karuliais išpuoštos juodaodės vergės, "baltųjų kilmingųjų" pozomis išsirikiavę "kitokie" žmonės) ir organinį, simbiozinį "brazilišką" primityvizmą, kurio ambasadore pasirinkta Tarsila do Amaral. Eksponuojamuose "Antropofagija", "Darbininkai" (ir kituose, kurių pavadinimų neprisimenu) "prasimuša" europietiško kubizmo karkasas, apvilktas, anot kuratorių, primityviomis indėnų meno formomis, o aš pridėčiau, kad ir spalvomis.
Prisipažinsiu, kad mane labiau sudomino ta išprievartauta XIX a. tapyba - klestinčios plantacijos, pakrantėje įsikūrę nauji miestai, kilmingomis pozomis susodintos juodaodės vergės - ir šalimais eksponuojami etnografinių kelionių eskizai, kuriuose įvairiausiai susiraitę tamsiakūniai vyrai ir pusnuogės moterys, specialiomis kaukėmis uždengti veidai su prierašu "kad vergai negalėtų nusižudyti prisivalgę žemių". Gal ir banalios prieštaros, bet savo darbą padaro. Taip pat - tokios keistos realistine maniera sukurtos falsifikuotos istorijos scenos, kuriomis buvo stengiamasi įtvirtinti naują valstybę, pateikiant "turėjusią būti" praeitį.
 |
| V. Meirelles "The first mass in Brazil" (1860 m.) |
Tokie paveikslai kaip V. Meirelles "Pirmosios mišios Brazilijoje" ir nepuošia ekspozicijos, bet puikiai iliustruoja norą Naująją šalį matyti romantizuotą ir egzotišką, kur susidomėję (laisvi) indėnai smalsiai stebi taikius kolonizatorius. Beveik rojus. Beveik išsiilgtoji Arkadija.
 |
| P. Americo "Tiradentes quartered" (1893 m.) |
Kita milžiniško dydžio drobė pasakoja herojišką kareivio Tiradentes'o, nuteisto miriop ketvirčiuojant už antikolonistines ir revoliucionieriškas veiklas, kitaip tariant, Tėvynės išdavimą, istorija. Tai pirmą kartą pavaizduotas savos šalies herojus. Naujas naujos šalies atpirkėjas pakartas, nuskandintas ir ketvirčiuotas už žmones ir už naują Tėvynę, kurios kontūrus pakartoja išdarkytos kūno dalys. Tikriausiai, net nereikia sakyti, kad dailininkas sulaukė kritikos ir murmesių iš oficialiosios dailės akademijos.
Iš modernesnės dalies verčiausi dėmesio keli paveikslai, kuriuose pavaizduotos minkštos lyg lėlės, spalvingos ir jaukios prostitutės. Gaila tik, kad neatsimenu nei autoriaus, nei tikslaus pavadinimo (bet galiu pasakyti kurioje salėje ir ant kurios sienos jiedu kaba). Ir dar bandelinis motinystės ciklas, sukurtas interpretuojant senųjų vietos gyventojų laidojimo urnų formas. Na, taip, dar ir sausa adata atlikta raudonųjų žibintų serija. Nors ta modernėjančios dailės dalis nepasirodė labai įspūdinga, matyt, visas XX a. II p.-XXI a. gėris slypi anapus, kitoje parodoje "Art in Brazil".
Nieko aš čia labai smarkiai nepapasakojau, bet Jūs nueisit ir patys pamatysit.
Paroda eksponuojama BOZAR'e iki 2012 m. sausio 15 d. Bilietai kainuoja po 12 eurų, su "Eurostaro" bilietu - du žmonės gali apsilankyti už vieno bilieto kainą (mums dar liko du tokie "Eurostaro" bilietai, jei kas norėsite - rašykit - padovanosiu :))
Tiesa, negaliu susilaikyti ir nepakritikuoti paties BOZAR'o - išgirto ir trokštamo. Tegu jo vardas ant parodos lankstinukų ir būna geriausia renginio reklama, bet eksponavimo sąlygų tikrai nepavadinčiau geromis. Erzino tai, kad beveik kaskart teko prisitaikyti pasilenkti tinkamu kampu, kad galėtum sau netamsuodamas perskaityti eksponato etiketę. O ir mano akis, išlepusi nuo NDG judrių eksponavimo širmų, modernios Karališkojo meno muziejaus eksponavimo įrangos ir pan., liko nepatenkinta BOZAR'o salėmis, įsuptomis į pilkas užuolaidas. Sutinku, tai būdas spręsti reikalaujamo mobilumo problemą, bet. Kai dalis salių užuolaiduotos, o kitos baltomis sienomis... kažkaip neprofesionaliai atrodo. Lyg kokia provincijos galerija. Net jei šitas keistenybes pasirinko brazilai - BOZAR'o profesionalai galėjo įsikišti ir bent tinkamai sureguliuoti apšvietimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą