He Yunchang, Neo Rauch, Francis Bacon ir Antoine Watteau

Aną šeštadienį darbinį nuovargį iškvėpavom tiesiai kultūrai į veidą ir nugriebėm visą Bozar'o grietinėlę: He Yunchang'o performansą Nirvana-Flesh, siurrealistinę, komiksinę, pop artišką ir dar kitokią Neo Rauch'o parodą Obsession of the Demiurge. Selectetd Works 1993-2012, Airijos dovanotą šiuolaikinio meno ekspoziciją su Francis Bacon'o kabineto reminiscencijomis ir efimeriškus Antoine Watteau muzikos bei dvaro gyvenimo atspindžius. 

Nedaugžodžiausiu. Watteau - kaip Watteau, bet ekspozicijos lygis (kaip Bozar'ui) - puikus. Sakyčiau, kad šitai mane ir nustebino labiau, nei gyvi pastelinių spalvų Antuano paveikslai. Šių bent jau reprodukcijas buvau mačius. Rekomenduočiau apsilankyti jei mėgstate muziką, baroką-rokoką arba nepažįstate Watteau.

Šiuolaikinis airių menas - šiuolaikinis ir be didelių pretenzijų. Aplankyti irgi rekomenduočiau, nebent ruošiatės skristi į Dubliną ir praleisti pusdienį puikiuose jo muziejuose. Jei ne - pasinaudokite proga - airių kuratoriai puikiai padirbėjo.

Neabejotinai saldžiausia airių ekspozicijos vyšnia - F. Bacon'o kanbinetas. Tai koncepuali dailininko studijos Londone replika, suteikianti progą pro durų plyšį patyrinėti tapytojo aplinką, rinktus vaizdus ir informaciją bei išvysti jo paskutinius taip ir nepabaigtus paveikslus. 

Neo Rauch'as (na ir vardas, a?) plakatų ir komiksų kvadratuose sukergė siurrealistiškus, retrofuturistiškus, abstrakčius ir labai tikroviškus vaizdinius, man priminusius nematytus sovietinius plakatus, iškreiptos ideologijos vadovėlius ir kitokius sveiku protu nesuvokiamus pasaulio pakraščius. Bet rekomenduoju. Verta.

O vat, kinų menininką He Yunchang užtikom visai atsitiktinai ir nemokamai (na, tai mažai svarbu), tik ilgai neužsibuvom jį stebėdami. Antrą kartą jį užtikau šiandien, Art Brussels šiuolaikinio meno mugėje. Čia jam buvo skirtas gana nemažas boksas: performansų fotografijos, fotografijos ir performansų fotografijos. Prisipažinsiu, kad ryškiausias išsineštas vaizdas - būtent iš He bokso. Performansas, atliktas Pekine 2010 m., vadinosi Vienas metras demokratijos. Performanso eiga (kurią išskaičiau grįžus namo) nesudėtinga: nuo peties iki kelio menininkui įpjaunama vieno metro ilgio ir 0,5-1 centimentro gilio žaizda. Prižiūrint gydytojui ir be nuskausminimo. O kur demokratija? Demokratija - prieš tai, kai performanso stebėti susirinkusiems žiūrovams buvo paaiškinta jo eiga ir šie balsavo, ar He Yunchang'as turėtų atlikti suplanuotą performansą. 12-ai pasisakius už, 10-iai - prieš ir trims susilaikius buvo nutarta performansą įgyvendinti. 

Sakysit, kam to reikia? Savęs žalojimas ir t.t., ir. Iš vienos pusės taip. Beprasmis (?) savo kūno žalojimas. Iš kitos pusės - stipri demokratijos kritika. Anot menininko, pirmiausia jis siekė užduoti klausimą, kaip individą veikia demokratiškos visuomenės sprendimai, įtvirtinantys daugumos vertybes ir nuomones. Taip pat pateikti metaforą (na, gana tiesmuką, bet nemažiau ir stiprią) žmogaus kūno, užvaldyto vyriausybių priimamais reprodukcinės sveikatos, medicinos etikos, mirties bausmės ir kt. įstatymais. Trumpiau tariant, tikslu ir paveiku. Lengvai šokiruoja. Primena feministinius performansus. Gal tokį reikėtų surengti ir mūsų Seime ar bent prieš LLRA langus?