Woluwe parkas, nendrinės vištelės ir didieji mamutmedžiai

Vis virkavau, kad koks šiais metais baisus pavasaris, kaip pavydžiu visiems, gyvenantiems Lietuvoje, kur temperatūra, palyginus su Briuselio, mano akimis žiūrint, prilygo "šiltiesiems kraštams". Et, gerai ten Jums, bet ir mums jau pradeda po truputį sektis - vat, nuskilo net kokios trys dienos (skaičiuojant nuo kovo pabaigos), kai norėjosi nusimesti striukes ir įsispirti į lengvus batus. Mes, žinoma, visomis trimis nuskilusiomis progomis pasinaudojomis, sėdom ant dviračių ir (gėda pasakyti, kad tik tada) atidarėm pagaliau dviračių sezoną.

Dviračiai numynėm iki netoliese plytinčio Woluwe parko susipažinti su būsimos iškilos vieta (planuojam tokią vieną tada, kai pradžius pievelės). Pirmas įspūdis buvo pribloškiantis. Pro šį parką dažnai pravažiuojam vykdami pas Ramunę, Nerijų ir Ko, traukdami į didesnį prekybos centrą ir pan., tačiau dar niekada nebuvom į jį įkėlę kojos. Pasirodo - šitai buvo beveik nedovanotina :)

Taigi, apie tą pirmą įspūdį. Kai prieš akis iškilo žalios pievų nuokalnės, aukšti medžiai ir lelijų lapais prisidengęs tvenkinys - vieną akimirksnį pasijutau tarsi būčiau atidūrusi Dubingiuose - savo tėčio gimtinėje, kur prie ilgiausio Lietuvos ežero, drauge su tuntu pusbrolių ir pusseserių praleisdavau dalį vasaros atostogų. Miegas ant šieno, į stogą bumbsinčios kriaušės, žalsvas ežero vanduo, tyliai jo paviršiumi slystanti smaluota valtis, paskui save piešianti ratilų karolius... po ilgiausių pasaulyje maudynių meldų ir ežero sraigių kvapo prisigėrę plaukai, išbrinkusios vaikiškų pirštų pagalvėlės, žiogų cirpimas ir vos girdimai saulėje įkaitusių driežų čeženama sudžiuvusi žolė... Staiga, vienam akimirksniui, tarsi ėmiau ir atsiradau ten... Net nežinau, kas čia taip sužaidė mano atmintimi... gal tai spalvų ir saulės išdaigos?

Žalias ir erdvus Woluwe parkas, išsidėstęs Woluwe-Saint-Pierre rajone, palei Avenue de Tervueren ir Boulevard du Souverain, užima gana nemažą žalią plotą. Parko kraštovaizdis dinamiškas, padalintas į kelias augmenija apsuptas erdves, pritaikytas ilsėtis didesniam skaičiui žmonių ir kompanijų. Plačios, šlaitais nusidriekusios pievos, apsuptos aukštais medžiais, kurių tarpe stiebiasi ir didysis mamutmedis - vienintelis mamutmedžių genties atstovas (bet mes jų nė nepastebėjom :)).

Parko kraštovaizdį pagyvina pailgas, plastiškų formų tvenkinys, turtingas įvairia vandens augmenija ir gyvūnija (gal verčiau reikėtų sakyti "paukštija", nes apart jų - nematėm nei kokios ūdros anei bebro). Po meldynus plaukioja gulbės, žąsys, antys, krante krapštinėjasi juodos nendrinės vištelės, keistai raštuotomis pėdutėmis.

Beje, šiame tvenkinyje vyksta irkluotojų ir žvejų varžybos! Gal reikės pirkti meškerę ir pastarosiose sudalyvauti?

Parko viduryje įsikūręs teniso klubas ir restoranas, o prieigose sušilusius poilsiautojus vilioja senamadiškas ledų autobuliukas. Parko takeliai lygūs, gerai prižiūrėti, tad tinkami ir dviratininkams, ir riedutinikams, ir bėgikams.

Trumpiau tariant, kad ir sukultūrinta gamta, bet labai vykusiai. Mane tiesiog pakerėjo plačios erdvės, nuo kalvelių atsiveriantys miesto peizažai, medžių šešėliai ir nuo žuvelių oro bučinių bei besiturškiančių paukščių raibuliuojantis žalsvas tvenkinių vanduo.