Kaip Leopoldas tapo Farineliu ir liūdna katytės iš Siamo istorija

Mūsų Leopoldas Lambikas I prieš savaitę pakeitė savo vyrišką tapatybę į šiek tiek aplinkai abejingesnę skardžiabalsio Farinelio. Taip aš jį retkarčiais pravardžiuoju prisiminus paskutinį dainininką kastratą Farinelli. Mat mūsiškis kastratas lygiai taip pat skardžiai miaukia, kiauksi, miauksi ir leidžia visus katinui kitus įmanomus garsus, kaip ir XVIII a.  Artėjant TAI dienai vis labiau kankino kaltės jausmas ir noras persigalvoti, bet... kai nepraėjus nė savaitei po paskutinio karto stojo dvi su trupučių savaitės trukusios nepažintos meilės paieškos... išgaravo man visos abejonės. Šešiolika nemigo naktų daro savo. Tikriausiai, kai viskas baigėsi, lengviau atsipūtė ir kaimynai, nes nuo naktinių beviltiškų "miiiiaaaaaauuuuuuu", "myyyyyaaaaaaaaaaaaaaaaauuuuuuuuuuuuu" "miaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaau" skambėjo visas namas. Ir paguosti tu jo negali, ir užglostomas nesiduoda, o ir pasigauti sudėtinga, kai jis, atsispyręs į gartraukį, užšokdavo ant virtuvės spintelių ir ten, pasak Nerijaus, traukdavo savo hormonizuotą liaudies dainą  "Oi norėjau, norėjau"... Tai galit įsivaizduoti, kas dėjosi paskutinę naktį, kai aprimusius katiniškus hormonus pakeitė neištveriamas alkis ir negalėjimas suvokti, kodėl jam neduodama ėsti. Tiesiog piktas ir beviltiškas "Miaaaaaauu!" iš didžiosios "M".

Vis tiek išaušus nemiegotam penktadienio rytui pasidarė gaila alkano ir nusikamavusio katino, bet... Atvykusius į veterinarijos kliniką pasitiko pagyvenęs registratorius, kuris pasiteiravo, ar tai Leopoldas atvyko pas gydytoją ir geranoriškai kilnojo antakius, kol aš savo nemiegojusiose smegenyse pagaliau suradau "dūzior" (12 val.). Kai prieš tai, sukeldama mesjė registratoriui nerimą, pasakiau, kad Leopoldas nevalgė "diozior" (2 val.), tada pasitaisiau į "dizior" (10 val.) ir galiausiai pasiūliau trečią, teisingą variantą - "dūzior". Šiaip ne taip.

Na,  tada registratorius mūsų Lambiką pasvėrė, pakalbino jį ir girdamas, kad Leopoldas tikras katinas gražuolis, nunešė veterinarui. Mums gi liepė ateit Leopoldo atsiimto apie penktą valandą vakare.

Į kliniką prisistatėm net kiek anksčiau. Užėjom pas katinėlį operavusį veterinarą, kuris patikino, kad Leopoldo operacija praėjo sėkmingai, kad Leopoldas (aš čia ne šiaip pabrėžtinai vadinu katiną vardu - taip jį vadina visa klinika) vos tik atsigavęs po narkozės puolė savo narvelyje krutėti, bruzdėti ir visaip kitaip krebždėti. Ant tų žodžių šaunusis Leopodas paleido stresinio šlapimo srovę (net neįsivaizduoju kur jis buvo tiek sukaupęs skysčio, jei jau metu buvo nelakęs jau beveik parą). Veterinaras visą tą "pipy" reikalą mikliai sutvarkė, pareklamavo klinikos pardavinėjama ėdalą katėms, papasakojo apie kastruotų katinų mitybą, sumažėjusį aktyvumą ir pan., padovanojo maišelį reklaminio ėdalo "for young castrated male cats" ir išrašė namo. Pavijimui pridūrė, kad nepamirštumėm už trijų savaičių atvežti Leopoldo pakartotiniams skiepams ir palinkėjo mums ir Leopoldui gražaus ilgojo savaitgalio.

Dar beeidami į kliniką buvom sukirtę su Nerijum lažybų, dėl operacijos kainos. Nerijus sakė, kad kainuos apie 230 Eur, o aš pasilikau prie kuklesnio spėjimo - 175 Eur. Tad mūsų nuostaba, kai registratorė padavė sąskaitą ir pasakė, kad turime sumokėti 71,90 Eur, buvo begalinė ir atitinkamas palengvėjimas turėjo būti aiškiai  perskaitomas mūsų veiduose.

Lambikas po operacijos atsigavo per parą (tą laiką jis daugiausia snaudė, šiek tiek palakdavo vandens ir užkrisdavo vieną kitą trupinėlį). O praėjus trim parom lakstė po namus kaip kumelaitis, miaukė linksmas miaukseles ir šiaip, buvo gana žaismingai nusiteikęs. Tik ant palangės ar radiatoriaus jam nelabai sekėsi užšokti, matyt dar maudė operuotą pauodegį. Na, bet šiandien, neskaitant nespėjusio ataugti kailio lopinėlio, nė ženklo patirto streso ir operacijos. Vat, šiandien ryte jis mane pasitiko tupėdamas ant šaldytuvo, kuris pas mus yra ganėtinai aukštas - aš ir su kopetėlėm nepilnai pasiekiu jo viršų nuvalyti. Ėda katinas taip pat normaliai - vieną dieną daugiau, kitą mažiau, vakarais laksto paskui projektuojamą pelę ir su pasimėgavimo taršo mano bobutės jam surištą baltą pelytę. Atrodo, kad viskas einasi gerai.

Trumpiau tariant, veterinarijos klinika "Champ du Roi", jos personalas ir požiūris į pacientus - gyvūnus, paliko didžiai teigiamą įspūdį. Klinikoje dirbantys specialistai atidūs ir geranoriški, ką liudija ir laukiamajame išsirikiavę kačių, šunų, vėžlių ir mikimauzų savininkai. Gaila buvo vienos pagyvenusios poros, kuri, palikusi šunelį operuoti, išėjo ašarodama... Žinau šitą jausmą...

* * * * * * * * * * * * *
Kažkada seniai turėjome (mano tėvai, brolis ir aš) grakščią Siamo katę. Tiksliau katytę, kuri su didžiausiu entuziazmu kedeno mamos gėles, miegojo įsirausus po brolio antklode, naktimis skrebendavo ant sienos kabantį mano kalendorių ir atkakliai laipiojo tėčiu per galvą. Tėtis pradžioje sakė, kad tokios elgesio nekęs, bet vėliau susitaikė, kad kažką pakeisti jis bejėgis. Visų išdaigų ir įpročių neaprašysi. Juoko turėdavom, kai ji atsistojus ant dviejų kojų striksendavo mamai iš paskos arba imdavo alpėti vien užuodus šviežią žuvį. Nedaugžodžiaudama sakau, kad pilnateisiu mūsų šeimos nariu ji tapo greičiau, nes mes ją prisijaukinom.

Vieną ankstų pavasario rytą pabudau nuo didžiulio noro žvilgterėti pro langą žemyn (gyvenom mes trečiam aukšte). Ir tai ką pamačiau - man atėmė žadą - apačioje tupėjo mūsų katė ir užvertus galvą žiūrėjo tiesiai man į akis... Nepamenu kaip išnirau iš pižamos ir užsimetus drabužius atsidūriau šalia namo buvusiam gėlyne. Išsigandusią ir susižeidusią katę teko vaikytis palei visą namo ilgį ir galiausiai lįsti po laiptais į benamių gyvūnų gūžtas, iš kurių ir išsitraukiau savo katę.

Parsinešus gyvūnėlį namo - apžiūrėjau. Nepastebėjau jokių sužeidimų, tik iš to, kaip katytė tepeno, supratau, kad krisdama pro langą ji susižeidė priekinę letenėlę... Sulaukiau grįžtančių tėvų, paieškojom veterinaro, bet tuo metu niekas sekmadieniais nedirbo arba tiesiog apie tai mes nieko nežinojom. Šiaip ne taip sulaukėm pirmadienio ir iš pat ankstaus ryto nuvežėm gyvūnėlį į Veterinarijos akademijos klinikas. Ten mus priėmė apyjaunis chirurgas, kuris pačiupo pasišiaušusią katę už pakarpos ir įbruko į narvą. Nekantriai išklausė nelaimingo nutikimo istoriją ir liepė vakare atvažiuoti pasiimt "sutvarkyto" gyvūno. Atvažiavę gavom katytę su sugipsuota koja. Buvo taip ramu pasidarę - juk specialistas apžiūrėjo ir sutvarkė - vadinasi išsigydysim lūžį ir vėl smagiai ir laimingai gyvensim.

Aišku katelė po operacijos gana sunkiai gaivaliojosi - vėmė, o paeiti trukdė gipsas, todėl mes ją visi pakaitom nešiojom iki tualeto, iki dubenėlio su vandeniu ir atgal į jos pasirinktą guolį. Ryte išbėgau į paskaitas, o grįžus radau katę be ...gipso. Iš darbo paskambinusi mama papasakojo, kad nuo gipso katei pradėjo kaisti ir tinti letenėlė (na, kaip ir žmogui, jei kam yra tekęs tikro pilno gipso malonumas - žinote apie ką aš kalbu) - kas dabar pasakys, ar gipsas buvo tinkamai uždėtas? Vargšas gyvūnas beveik neteko proto (o juk katės labai kantrios...) - sutelkęs jėgas ėmė šokinėti į viršų ir savo svoriu bandyti suskaldyti letenėlę įkalinusį tvarstį. Tam nepavykus - ėmė graužti dantimis, kurių kelis išsilaužė... Visa laimė, kad tuo metu tėvai dar nebuvo išėję į darbus. Mama bandė suturėti besižalojančią katę, pastaroji jai iki pat kaulo perkando pirštą, iš kurio pasipylė upeliai kraujo, o jautimai į jį grįžo praėjus geram pusmečiui. Gelbėdamas mamą ir katę tėtis čiupo po ranka buvusį bebro kailį, į jį suvyniojo paklaikusią katytę ir nežinau-net-kuo sėkmingai nuėmė baisųjį gipsą...

Aš, sužinojusi istoriją, - už katės, į taksi ir vėl atsidūriau prie katytę operavusio veterinaro kabineto durų. Jis vėl mus priėmė, nukirpo kabančias išlaužtas iltis ir pajuokavo, kad nieko tokio dėl to gipso, tik kad kreivai suaugs letena ir katė negalės dalyvauti parodose (kas jam sakė, kad ji išvis ruošiasi tose parodose dalyvauti?!). Viskas. Paleido ir mudvi grįžom namo.

Atrodytų, kad pagaliau viskas turėjo po truputį stoti į savo vėžes: katei - kreivai suaugti letenėlė, mamai - pirštas, visiems likusiems - širdis, bet ...rytojaus dieną katę pradėjo paralyžiuoti. Ji nebepajėgė valdyti užpakalinės kūno dalies, bet vis tiek iš paskutiniųjų stengėsi nušliaužti iki savo tualeto. Paralyžius pastebimai sparčiai progresavo. Verkdama aš ją visą naktį pranešiojau ant rankų... Atsiprašinėjau, apgailestavau, guodžiau, o ji tyliai kentėjo savo paskutines valandas. Drauge tyliai nemiegojo ir visa šeima. Ryte atlikau paskutinę savo pareigą - nunešiau mūsų katę pas kaimynystėje dirbusius jaunus veterinarus užmigdyti... Jie gyvūnėlį apžiūrėjo, dar bandė pastatyti ant kojyčių, bet iš jų veidų ir balsų supratau, kad mūsų katytės padėtis beviltiška. Nešdama uždegtą krepšį namo pro ašaras nemačiau kelio. Sunkiai besitvardydama iškūkčiojau visą netektį, gailestį, pyktį ir kaltę.

Dar tą patį vakarą tėtis suvystė ją į gabalėlį drobės ir vienas išvežė į Pažaislį pakasti. Mūsų mažą pilkšvą katytę žydromis lyg stiklo karoliukai akimis tėtis užkasė šalia kapinių tvoros ir niekada mums nesakė kur. Kažkaip po vieną ir drauge išliūdėjom skausmingą ir traumuojančią mažojo šeimos nario netektį. Išsilaižėm širdies žaizdas ir susigyvenom su likusiais randais, tačiau iki šiol dar negalim ramiai kalbėti apie beprasmiškas gyvūnėlio kančias. O man ramybės neduoda klausimas, ar veterinaras, žinodamas, kad katė iškrito iš trečio aukšto, turėjo ją peršviesti rentgenu ir nuodugniai apžiūrėti, ar nėra daugiau traumų? Ar jis neturėjo su mumis pasitarti dėl gipsuojamos kojytės, jei tai vėliau pasirodė nebūtina? Ir daugybė kitų klaustukų dėl neišduotų čekių už atsainaus požiūrio į pacientą... Ir tos pašaipos... Prisipažinsiu, buvo kelis kartus kilęs noras nuvažiuoti trečią kartą į kliniką ir tam veterinarui tiesiai į akis išsakyti visus priekaištus, bet susilaikiau. Gal todėl, kad buvau dar labai jauna (dabar netylėčiau), gal todėl, kad smarkiai skaudėjo širdį, o gal todėl, kad tai jau nieko nebūtų pakeitę... Tik vėliau apie tą patį veterinarą Interneto forumuose perskaičiau daugybę panašių atsiliepimų, skundų ir pasibaisėjimų. Nerašysiu nei vardo, nei pavardės, važiuodami į kliniką - paskaitykite atsiliepimus apie joje dirbančius specialistus. O susidūrę su nepaslaugiu ir grubiu veterinaru, pareikalaukite kito specialisto konsultacijos. Dėl viso pikto.