Mozelio slėnis: iš Trier per Cochem į Koblenz

Mozelio slėnio miestelis

Gegužės pirmą savaitgalį septyniese leidomės patyrinėti išgirtojo Mozelio slėnio. Iki tol tik ir girdėjom įvairiausius aikčiojimus, kad oi, kokios ten pilys! Ai, kokie ten vynuogynai! Vajė, koks upės slėnis! O vynas ten, koks ten vynas!..

Planavim ilgai, bet tai per šalta, tai lietus pamaišydavo, tai patingėdavom. Taip ir liko šiam pavasariui. Ir baisiai pasisekė - oras buvo kaip iš rašto - giedras dangus, saulė ir jokio vėjo (rezultatą, žinoma, pamatėme antrą kelionės dieną - raudonavo ne tik nosys, bet ir saulės apkandžioti pečiai bei rankos).

Mozelio slėnis. Pakeliui

Sukorėme daugiau kaip 700 km. Aplankėme seniausią Vokietijos miestą Tryrą (Trier), pakeliui į Cochemą (Cochem) paspoksojom į stačiausius Europos vynuogynus ir pasivažinėję Koblenco (Koblenz) keltuvu, parbirbenom į Briuselį.

Šv. Gangolfo bažnyčios bokštas (Tryras) 

Piligriminiame Tryre praleidome porą valandų. Pasistatę automobilį požeminėje aikštelėje šalia Juodųjų vartų (Porta Nigra), iškart patekome į miesto centrą. Prieš nosį - romėnų pastatyti miesto vartai, tituluojami didžiausiais į šiaurę nuo Alpių. Juodųjų vartų vardą dėl juostančio akmens šie gavo Viduramžiais. Porta Nigra buvo gynybinės sienos su ketveriais vartais dalis. Deja, miestui plečiantis ir kariaujant neliko nei Baltųjų, nei Viduriniųjų, nei Garsiųjų vartų. O ir Juodųjų vartų akmenis miestiečiai po truputį ėmė tąsyti savoms statyboms.

Porta Nigra (Tryras)

XI a. apirusiuose vartuose apsigyveno graikų atsiskyrėlis Simeonas, kurį po mirties paskelbus šventuoju, greta buvo įsikūrtas vienuolynas. Broliukai ir pasirūpino, kad ardomuose vartuose būtų įkurdinta bažnyčią: uždengė vidinį kiemelį stogu, suklojo grindis, vartų patalpas bei bokštus pritaikė bažnyčios reikmėms. Šventovė Juoduosiuose vartuose veikė iki pat Napoleono atėjimo, kai šis išlaisvino miestiečius nuo vienuolynų ir bažnyčių.

Konstantino bazilika ir Tryro rūmai

Kiti romėniški miesto palikimai - Konstantino bazilika, amfiteatras ir romėnų pirtys, kurioms taip pat mėgstama pridėti galūnę - didžiausios pirtys į šiaurę nuo Alpių.

Romėnų termos ir miesto fontanas (Tryras)

Romaninėje Tryro bazilikoje saugoma Kristaus tunika - rūbas kurį, kaip tikima, vilkėjo nukryžiuotas Kristus. Romaninė bazilika įtraukta į UNESCO saugomo kultūros paveldo sąrašus. Šalia jos - ankstyvosios Gotikos Švč. Dievo Motinos bažnyčia (Liebfrauenkirche) - grynas prancūziškos Gotikos perlas. Ne per toliausiai - romaninis Šv. Mato vienuolynas, kuriame palaidotas apaštalas Matas ir kaip sako gidai, tai vienintelis apaštalo palaidojimas (taip teisingai) į šiaurę nuo Alpių.

Fasadas Tryre

Gatvės muzikantas

Manau, kad Tryre verta praleisti bent 2-3 valandas. Ir ne tik dėl šventųjų palaikų ir gražių bažnyčių. Pats miestas žavi fachverkiniais pastatais, spalvingais ir dailiais pastatų fasadais, įmantriais stoglangiais ir simpatiškais fasadų žvėriūkščiais. Dar gi, čia verta aplankyti senąsias žydų kapines ir praeito pro Karlo Markso namą (pasirodo, kad ne taip jam ir toli buvo iki to Briuselio nusigauti).

K. Markso namas Tryre

Mums viešint, kaip tik buvo išstatyta 400 sodo marksiukų paroda-pardavimas.

Vienuolyno kiemo galerija (Tryras)

Tryro Lidle nučiupom pigaus Mozelio vyno ir vokiško šokolado, pasukom palei vingiuojantį Mozelį link Cochem, kur mūsų laukė nakvynė. Bet pirmiausia pakeliui stojom užkrimsti - pirmą kartą lauke ir ant žolės. Smulkiai neaprašynėsiu, kokios skanios buvo Joanos makaronų salotos, KoLa'os "arkliniai" sumuštiniai, bet pasigirsiu (kaip gi ne), kad mano obuolių pyragą, tiesiai nuo Prano atkištos šakutės, lesė Mozelio gulbės (nors, reikia pripažinti, kad makaronais mes jų nepabandėm vaišinti - tikriausiai, kad būtų sukapojusios ir juos). Trumpiau tariant, brolis gimtadienio pyragu pasidalino su vietine fauna.

Pranas jaukinasi gulbiną

Iki pat Cochemo važiavom įspūdingu Mozelio slėniu - kaip sakoma - stačiausi vynuogynai Europoje (visoje, ne tik į šiaurę nuo Alpių), kuriuose dirbantys žmonės naudoja specialiai sukonstruotais vieno bėgio keltuvais. Pažvelgus nuo vynuogynų žemyn, suprantai, kad dirbti juose įmanoma tik iš apačios į viršų, o pasiekus vynuogyno viršų tenka į apačią vingiuoti siaurais takeliais, kuriais šiandien keliauja vyno ir šventenybių piligrimai.

Mozelio vynuogynai netoli Tryro

Vynuogė

Mozelio vynas

Tiesa, pakeliui stabtelėjom padegustuoti viename vyno garažiuke. Tokia maža trobelytė Mozelio pakrantėje, joje - vyno baras ir ūsuotas dėdė tą vyną pilstantys. O vynas? Vynas tikriausiai, kad geras, tik man per saldus. Ne mano skonio, trumpiau tariant, bet kitiems - patiko.

Miestelis Mozelio slėnyje

Įveikę TomTom'o klastas, jau temstant įsukum į Cochem miestelį, gražų, kaip iš vokiškos pasakos. Meduoliniai fasadai, dantyti stogeliai, giedras dangus mėnulis. Vienintelis nuotaiką sudrumstęs dalykas - prasta vakarienė. Tikrai buvo keista, kad po devintos dauguma restoraniukų ir užeigų užsidarė, o likusiose žmonių taip pat nelabai matėsi. Tad išsirinkom vakarienės vietą pagal vos vos aukštesnes kainas. Na, ir buvo gaidys. Garsieji Vokietijos šniceliai tebuvo pagruzdinti šaldyti pusgaminiai, žuvis plaukė riebalų upeliais, karka ir ta neišvengė prikėlimo naujam gyvenimui toje pačioje gruzdintuvėje. Trumpiau tariant - buvo blogiausia savaitgalio dalis. rekomenduočiau prieš sukant Mozelio keliu pasinagrinėti atsliepimus apie restoranėlius.

Cochem centras

Cochem miestelis ir pilis

Cochem

Vieni skaniausių ledų gyvenime - karčiojo šokolado ir "Snickers"

Cochem pilis iš laivo

Rytą pradėjom pasivaikščiojimu Cochem'e ir pasiplaukiojimu laivu-restoranu Mozelyje. Sąlyginai kaina šios pramogos nedidelė (jei nemeluoju, apie 7-8 eurus vienam žmogui), o paspoksoti į pakrantes iš kitos perspektyvos - verta.

Thurant pilies vartai

Thurant pilies kiemas

Thurant pilies kieme

Įėjimas į Thurant pilies vyno rūsį

Thurant pilies kieme

Prieš pietus patraukėm tolyn, į Koblencą. Oras buvo superinis, tad neilgai trukus stojom priešais Alken miestelį snaudžiančioje Thurant pilaitėje, skaičiuojančioje savo istoriją nuo XII a. pabaigos. Šiuo metu pilaitė yra privati nuosavybė, bilietas suaugusiam žmogui tekainuoja 3,50 Eur (kas yra nesuvokiama žinant kainas Belgijoje). Na, o istorinės pažinties sėdom ant vynuogyno šlaito pietauti.

Tiltas pakeliui į Koblencą

Pasiekę Koblencą jau buvom gerokai nusistekenę ir saulės nukepinti (mes gi kaip pernykštės mirusios varlės vis dar lietaus baloj mirkstam, nepratę prie tokios saulės). Todėl ir kultūrinė programa susiaurėjo iki lėto pasivaikščiojimo miesto gatvelėmis, šešėlių paieškų, pasivažinėjimo pirmyn-atgal keltuvu virš Reino už 8 eurus (pakibus virš upės labai gerai matėsi kaip maišosi rusvas Mozelio ir balkšvas Reino vanduo) ir šalta arbata jėzuitų aikštėje.

Reino ir Mozelio santaka

Koblencas. Jėzuitų aikštė

Visi Mozelio slėnio miesteliai man pasirodė ganėtinai vienas į kitą panašūs ir jei ne vynuogynuose iškelti jų pavadinimai, tikriausiai ir nesuprastum, pro kurį dabar važiuoji.  O vat, Mozelio slėnio  vynuogynai tai tikrai paliko įspūdį. Kad ir dar nesužaliavę, o tik pasišiaušę kuoliukai lyg kokios užmirštos kareivių kapinės. Tegaliu įsivaizduoti, kaip gražu būtų keliauti šiuo maršrutu vėlyvą pavasarį arba spalvotą rudenį.

Mozelio vynuogynai