Prancūzija 2012: Pirėnai, žygis į Lac d'Oo ir Luchon'o termos (VI diena)

Į kalnus susiruošėm kaip į karą - kalnų batai, kepurės, gertuvės su vandeniu (pagaliau karšta!), pora obuolių ir nuo pusryčių likęs gigantiškas ragelis. Tik žygiuok ir nesibaimink, kad per lengva bus, kaip pradžioje patempėm lūpas atverdami paklypusius vartelius į ganyklas, kuriose, pasak informacinio stendo, ganėsi keturios karvės, šešios avys ir keturiolika ožkų. Na, maždaug tiek. Che, ką mums reiškia tas per pievas vingiuojantis kalnų takas, vos juntamai kylantis link medžiais apžėlusių uolų. Vieni juokai, tikrai, kad įveiksim greičiau nei per valandą penkiolika, kaip pranašavo maršruto žemėlapis! Garbės žodis - buvom tuo tikri, juo labiau, kad gi anksčiau irgi esam buvę kalnuose. Žingsniuojam sau sparčiu žingsniu, dairomės - aplinkui kalnai, Šv. Jokūbo kelią žymintis freskomis puoštas nameliukas....

...fotoaprato akį traukiantys perėjos ir krioklių virvelių vaizdai, pakelėje, tarp akmenų besistiebiantys kuklūs žiedai, lėtai kėblinantys pensininkai ispanai ir...

.. ir jau norisi pailsėti dar nepriėjus tų uolų... oho, tas takelis, kad ir nejučia, bet vis tiek lipą į kalną (klastingas pasitaikė). Fiuuu... vis tiek žygiuojam tolyn, aplenkėm išmintingai tursenančius pensininkus ir atsipūtėm tik įlindę į krūmyną. Och, och, och....Tai ačiū, Dievui, kad apšvietė mums protus ir kad nesusigundėm imti to sportinio, šešių valandų maršruto, kuris turėjo nusileisti prie Lac d'Oo, link kurio mes dabar ir traukėm. Jau dabar dūsuoju lyg būčiau koks džiovos pakirstas Kudirka. Net fotografuoti nesinori - fotoaparatas sveria kaklą kaip kokie per dideli pavalkai. Atrodo, kad sėdėčiau ant to be galo patogaus pakelės akmenėlio ir skaičiuočiau pridususius kopinėtojus... Nepamiršk, lepus miestieti, kas esi! Ha, ha, ha!

Na, bet įkvėpėm ryžto, nusiprausėm šaltinyje veidus ir patraukėm toliau (je, who is the boss?!). Po pusvalandžio užgimė naujas kvėpavimas ir per daug neskubėdami, pensininku stiliumi nurėpliojom iki pat nerealaus Oo ežero. Tikrai buvo verta. Jūs pažiūrėkit - vanduo - skaidri ašara, kaip palygintų koks XIX a. romantikas.

Prancūzija 2012: Pirėnai, Bagnères-de-Luchon (VI dienos rytas)

 

Šeštą kelionės dieną prabudom vos vos per trumpoje viešbučio lovoje apsupti kalėdinių nykštukų ir drožinėtų širdelių. Labas rytas, rugpjūti :) Pusryčiaujant taip pat neapleido nesibaigiančios žiemos sezonas - tarsi laikrodžio rodyklė šiame viešbutyje būtų užstrigusi ties Trijų Karalių vidurnakčiu ir nė iš vietos visus metus. Trūko, kad rytietiškų bruožų šeimininkas būtų vaikščiojęs raudonom, petnešų prilaikomomis, kelnėmis ir vietoje prancūziško "bonjour" būtų holivudiškai kudakavęs "ho ho ho ho, merry christmas, madam".

Išsigulėję ir papusryčiavę išslinkom pasidairyti įpo miestelį. Tylu, ramu, visi dar pusryčiauja, merija papuošta Tour de France dalyviams saliutuojančiomis dekoracijomis (matomai vietiniams tai didelio azarto pramoga), o informaciniai stendai apkabinėti apiblukusiais J.J. Rousseau jubiliejinių metų plakatais.

Mūsų viešnagės dieną turėjo vykti paskaita "Rousseau ir moteris". Užmatę pavadinimą - šyptelėjom, nes nevalingai prisiminėm kitą prancūzų didžiavyrį - Diderot ir erotišką pasakojimą apie Enciklopedijos rašymą užmiesčio dvare (turiu mintyje "Le Libertin").

Kitas mūsų dėmesį patraukęs dalykėlis - Pirėnų eglutės - šakotas aukštas kepinys beveik kaip du vandens lašai panašus į mūsų šakotį. Buvom sumąstę nusipirkt paragauti, bet išvydę dvidešimties centimetrų aukščio eglutės kainą (beveik 30 eurų!) - tą norą nurijom ir pasitenkinom išsiaiškinę, kad ne tik forma, bet ir gamybos procesas toks pats kaip ir šakočių. Štai taip.

Happy birthday, Mis Flagey

Šeštadienį su trenksmeliu paminėjom 75-ąjį  savo kaimynės Mis Flagey gimtadienį. Briuseliečiai tai tikrai supras, ką turiu mintyje, o kitiems priminsiu, kad tai - šalia Eugène Flagey aikštės stovintis mano mylimiausias pastatas Briuselyje. 1935-38 m. jį, pagal Joseph Diongre projektą, specialiai surentė Nacionaliniam radijo transliacijų  institutui ir pavadino "Radijo namais" ("Maison de la Radio"). Ir neįtikėtina, bet - tai buvo pirmoji tokia radijo stotis Europoje. Reikia pripažinti, kad architektas meistriškai išsprendė itin stambaus tūrio pastato, kurio vienas iš fasadų užima visą aikštės kraštinę, komponavimo ir vizualinės raiškos uždavinius. Masyvius fasadus skaido ištisinės horizontalios langų eilės, o netinkuotų plytų reljefas sukuria judesio, vibracijos įspūdį. Maison de la Radio interjerai - art deco stiliaus - tikriausiai, kad populiariausio stiliaus Briuselyje.

Kas man dar pasirodė įdomu - tai priemonės, kurių ėmėsi konstruktoriai ir inžinieriai, norėdami dailųjį pastatą įkurdinti drėgnoje vietovėje su porėtu gruntu (šalimais Ixelles tvenkiniai, kurių vienas buvo ir dabartinės Flagey aikštės vietoje). Pirmiausia statybų aikštelėje buvo įrengtos pompos, be atvangos sausinusios statybvietę. Pagrindas būsimo statinio pamatams buvo išlietas iš betono ir uždengtas vario plokštėmis.

Radijo stotyje buvo suprojektuota dvylika trapecijos plano įrašų studijų. Tarp jų - ir garsioji studija Nr. 4 (šiandien - nepriekaištingos akustikos filharmonijos salė), kurioje buvo pastatyti 8 000 vamzdžių vargonai*. Tik pradėjusi veikti, radijo stotis transliavo šiek tiek ilgiau kaip septyniolika valandų per parą (nuo 6.45 iki 24 valandos). Radijo pastate veikė ventiliacijos sistema, buvo sumontuota moderniausia radijo įranga ir įrengta trylika liftų (!), o garso izoliacija iki šiol funkcionuoja nepriekaištingai. Va, štai ir senųjų statybų kokybės koeficientas - nesusidėvintis funkcionalumas.

Taip mes pradėjome naujus metus

Šitą įrašą tikriausiai, kad turėjau paskelbti tą pačią sausio pirmą dieną, bet tuomet per daug džiaugiausi Prano ir Jovitos viešnage. Tad koks gi skirtumas, anksčiau ar šiek tiek vėliau - svarbiau, kad puiki sausio 1-osios dienos nuotaika niekur nedingtų visus dvylika mėnesių (girdi nuotaika? Nedink!).

Naujuosius metus sutikome Briuselyje. Norėjom pamatyti, kaip čia šitai atrodo. Na ir pamatėm... pliaupė kaip iš kibiro, lijo šunimis ir katėmis, ir dar kaspinais (čia jau kaip prancūzai pasakytų), bet vis tiek išdrįsom nusigauti iki Menų kalvos fejerverkų pasižiūrėti (neturim televizoriaus, tad kaip bebūtų tenka ieškoti "gyvo" vaizdo). Žmonių buvo daug, visi linksmi ir su ... skėčiais. Puikuma. Taip ir stebėjom savo fejerverkus pro skėčio kampa ;) Dvidešimt minučių. Visomis dvidešimt minučių ilgiau nei Liuksemburge (nai nai nai).

BRAFA plius sušiai

Šeštadienį drauge su Joana ir Tomu netikėtai paimprovizavom (šovė tokia kultūringa mintis besivartant rytinėje lovoje) ir aplankėm BRAFA'ą - Briuselio senienų ir taikomosios dailės mugę. Ėjom ne todėl, kad planavom įsigyti kokį safyrais apsodintą Cartier auskarą už daug pinigų, XVIII a. pabaigos tuometinės Lietuvos žemėlapį už 800 eurų ar nesvietiškai brangią septinto dešimtmečio sofutę (beje, mačiau ir vieną Picasą, bet man jis pasirodė per mažo formato, kad pirkti:]), bet labiau norėjom pažiūrėti, kas tai per reiškinys, šita mugė. Plepėdami šniukštinėjome kokių gėrybių turi prikupusios Belgijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Rusijos, Vokietijos, Monako ir kitų šalių galerijos bei kolekcionieriai. Tad žvelgiant į šią mugę smalsuolio akimis, ji - puiki galimybė vienoje vietoje pamatyti tiek uždaroje rinkoje cirkuliuojančių kūrinių. Žinoma, nereikia būti naivaim ir tikėti, kad tai didelė seifuose, bankų saugyklose ir gerai fortifikuotose vilose saugomų meno kūrinių dalis. Tai mažiau nei ledkalnio viršūnė, bet vis tiek malonu ant jos pasėdėti ir pasvajotį, kurį paveikslą norėtum pasikabinti šalia darbo stalo :)