Pirmas kartas - Briuselio maratonas 2013

Jau kuris laikas negaliu patikėti, kai girdžiu save sakančią, kad bėgti yra labai smagu. Jei kas būtų bandęs mane tuo įtikinti mokykliniais ar studentiškais metais - būčiau jei ne pirštą pasukiojus prie smilkinio, tai bent ironiškai prunkštelėjus. Bėgioti?! Tai jau tikrai ne man. Labai gerai prisimenu tą šono dieglį, nebenešančias kojas ir kaip su Rūta lapnodavau aplink parką prieš fizinio įskaitas. Siaubas ir kankynė man buvo visi tie krosai Nemuno ir Neries santakoje, orientacinės Panemunės šile ir paprasčiausias nuobodus stadiono zulinimas. Už tai trumpas distancijas kurdavau kuo puikiausiai - čia aš Rūtą tempdavau paskui save. Tokia tai paguoda ir tai toks buvo mūsų fizinis bendradarbiavimas.

O va, štai, šiandien smagiai nurisnojau pirmą mini maratoniuką, 4K. Finišavau 10 minučių vėliau nei laimėtojas (viršijau savo lūkesčius maždaug 2 minutėmis ir buvau 5-a iš lietuvių moterų), bet tai mažiau svarbu nei faktas, kad pro Grand place pripūstus vartus įnėriau greičiau nei tie, su kuriais visą kelią lenktyniavau ar tie, kurių uodegos laikiausi įsikibusi, kad neatsilikčiau (ačiū). Man pavyko!

Bėgioti pradėjau grįžus į Briuselį po vasaros atostogų. Na, taip juokingai - pradėjau nuo minutės, tada baisiai subjuro oras, tada turėjom svečių, o tada iki Briuselio maratono liko tik 2 savaitės ir teko keisti taktiką. Pradėjau iš naujo sukti aštuoniukes aplink Ixellio tvenkinius. Šį kartą pasitelkiau kitą internete rastą treniruočių planą: 10 min. bėgau, 1 min. ėjau, 10 min. bėgau (ir tada dar parkulniuodavau įkalne namo). Ir taip kas antrą dieną vis ilgindama bėgimo laiką po minutę, kol pasiekiau 15 + 1 + 15 ir savavališkai nusprendžiau bėgti visas 30 minučių be pertraukos (nes kažkodėl anksčiau rasti internetiniai resursai ima ir kažkur dingsta). Ir nubėgau. Ir likau gyva bei visa patenkinta. Tai taip pasiruošiau Briuselio mini maratonui, kurį risnojau palaikydama savo vyrą. O vyras mano bėgo palaikydamas ES Tarybai pirmininkaujančią šalį.

Ir žinot, buvo taip smagu, kad jaučiu kimbančią ligą. Ir smagiausia tikriausiai buvo ne tik su visais drauge bėgti ir pasiekti finišą, bet ir išgyventi labai draugiškas pačio maratono nuotaikas: prasilenkti su link starto žygiuojančiais ir džiugiai "pradinukus" drąsinančiais pusmaratonio dalyviais, lapsėti pro palaikymo komandas ir sankryžose būgnus mušančius orkestrėlius, stebėti darnias šeimų ir kolegų ekipas. Gražu, džiugu ir net šiek tiek graudu, kai finišo link skuba vaikų ir paauglių grupelės palaikančios dingusių Europos vaikų ieškančią organizaciją. Ir tuo pačiu gražu, jų bėgimas papildė šios organizacijos sąskaitą banke.

Tikrai taip - lakstysiu ir toliau aplink savo tvenkinius, nes jau gal metai kaip panorau apsiauti bėgimo batelius, nes buvo smagu ir noriu to smagumo dar. Ir dar dar dar. Ir svarbiausia, kad noriu tą 4K įveikti per trumpesnį laiką. Ar net garbingai baigti 10K distanciją. Na, po metų, pavyzdžiui. Kaip manot, gautųsi?

Bėgikai (foto pasiskolinta iš čia)

Pirmininkaujančią Lietuvą palaikiusią komandą sudarė 130 entuziastų (maratone startavo 14 000 bėgiotojų ir bėgikų), kurie surinko šiek tiek pinigėlių Algojimui ir visi kartu nubėgo daugiau kaip 800 km. Ačiū, organizatoriams, už darbą ir (pra)bėgančią saulėtą spalio dieną! Ačiū mus palaikiusiems draugams (KoLa!!!) ir sirgaliams!

O Briuselio maratoną laimėjo Samsonas Bungei, finišą pasiekęs per 2 val. 15 min. 49 s. Greitai, a? Tokiam žmogui, matyt, nereikia nei automobilio, nei viešo transporto. Nors aš tai sunkiai įsivaizduoju, kaip galima ŠITAIP bėgti.

P.S. Pasirodo, kad kaip tik šiandien bėgo ir mano mylimas Kaunas.
P.P.S. O apie Briuselio maratoną galite pažiūrėti ir "Panaramos" reportažą. Mes į jį irgi papuolėm - net du kartus :)