Ypatingo saulėtumo sekmadienis Bois de la Cambre

Žinoma, vietoj to, kad rašau apie praėjusį sekmadienį saulėtame Bois de la Cambre parke ir apie tai kaip ten valgėm ledus, galėčiau papasakoti apie vakarykštį Laurie Anderson (Lori Anderson) pasirodymą BOZAR'e, bet kokia iš to Jums nauda? Vis tiek ten jau nebenueisite, kad ir su dideliausiu užsidegimu prirašyčiau, koks jis buvo nepakartojamas, o vat, į Bois de la Cambre - galit nuvažiuoti bet kada. Susitepat sumuštinių, pasičiumpat butelaitį vandens arba/ir vyno, sėdat ant dviračių (kaip padarėm mes) ar į tramvajų ir atvažiuojat. Tikrai verta.

Didžiulis Bois de la Cambre parkas išsipleikęs pietiniame Briuselio-sostinės regiono pakraštyje ir dalyje paties Briuselio miesto, kur dar atveža viešasis transportas. Erdvus, 1,23 kv.km užimantis parkas buvo pradėtas formuoti 1861 m., tuo pat metu kaip ir buržuazinis Luizos aveniu, prašmatniuose namuose surinkęs visą Briuselio grietinėlę - nuo politikų iki pirklių. Vienu žodžiu, visus, kurie norėjo ir turėjo už ką pasirodyti prašmatniuose balkonuose abipus naujausios miesto gatvės.

Parką, kuriame savo žirgą mėgo pagainioti Leopoldo II žmona karalienė Marie-Hienrette, suprojektavo vokiečių architektas Edouard'as Keiling'as, o įėjimą puošiančias skulptūras sukūrė Jacques de Lalaing'as.

1815 m. liepos 17 d., kai dar apie parką niekas ir nesapnavo, vienoje jo laukymių britų kariškiai, malšindami būsimo Waterloo mūšio įtampas, sužaidė kelis kriketo kėlinius. Šiandien Anglų pievelę žymi bronzinis medalionas ir 150-osioms metinėms pasodintas plačiašakis ąžuolas.

Lietus ir braškės Namure

Valonijos sostinėje esame viešėję jau kelis kartus. Nors niekaip ir neištaikom progos pašlifuoti senamiesčio gatvelių ir tokius planus nustumiam į ateitį, vieną savaitgalį drauge su J.T. ir T.J. išsiruošėm paimti Namuro citadelės. Žadėjom dar gi po to paiškylauti kur nors gražioje Meuse arba Sambre pakrantėse (Namuras įsikūręs šių dviejų upių santakoje).

Na, bet pirmiau nutarėm pasisotinti kultūra. Palikom automobilį aikštelėje ir nukulniavom į senosios citadelės kiemą, iš kurio ir leidomės į ekskursiją po Namuro tvirtovės požemius. Kaip papasakojo gidė, keltų laikais Namuras buvo gana svarbi mainų vieta, įsikūrusi stambiausių Ardėnų kalnus kirtusių prekybinių kelių sankryžoje. Vėliau Namurą iš aduatukų genties nukariavo romėnai. Viduramžiais ant stataus uolos rago Merovingai pastatydino pirmąją pilį. XIII a. Namuras atiteko Flamų grafystei, XV a. - Burgundijos kunigaikščiui Pilypui Gerajam, XVII a. viduryje - ispanams, kurie citadelę gerokai išplėtė ir įrengė modernius įtvirtinimus. Praėjus pusei amžiaus Namurą nukariavo prancūzai, kurie savu ruožtu patobulino ispanų patobulinimus. Praėjus trejiems metams Namurą iš prancūzų atėmė Viljamas III Oranietis. XVIII a. pradžioje, pagal Utrechto sutartį miestas iš olandų perėjo į austrų rankas, nors pirmieji toliau kontroliavo ir modernino citadelę. Tada į Namurą vėl atėjo revoliucingieji prancūzai. Iš jų miestas buvo atimtas Vienos sutartimi ir priskirtas Nyderlandų karalystei. Na, ir galiausiai, 1830 m. Belgija paskelbė nepriklausomybę ir Namurą pasiliko sau. Valio. Bet tai dar nebuvo perėmimų ir atsiėmimo istorijos pabaiga.

I Pasaulinio karo metais atėjo vokiečiai ir panaudoję dujas per tris dienas užėmė Namuro tvirtovę, kurioje  netrukdomi pasiliko viso karo metu. Karui pasibaigus ir vokiečiams apsitraukus namo, belgai po truputį pradėjo stiprinti citadelę - įrengė specialias patalpas, atsparias dujų atakoms, bet prasidėjus II Pasauliniam karui, naciai į Namurą.... atskrido lėktuvais ir priešdujinės kameros citadelės gynėjams nelabai kuo galėjo padėti...

Woluwe parkas, nendrinės vištelės ir didieji mamutmedžiai

Vis virkavau, kad koks šiais metais baisus pavasaris, kaip pavydžiu visiems, gyvenantiems Lietuvoje, kur temperatūra, palyginus su Briuselio, mano akimis žiūrint, prilygo "šiltiesiems kraštams". Et, gerai ten Jums, bet ir mums jau pradeda po truputį sektis - vat, nuskilo net kokios trys dienos (skaičiuojant nuo kovo pabaigos), kai norėjosi nusimesti striukes ir įsispirti į lengvus batus. Mes, žinoma, visomis trimis nuskilusiomis progomis pasinaudojomis, sėdom ant dviračių ir (gėda pasakyti, kad tik tada) atidarėm pagaliau dviračių sezoną.

Dviračiai numynėm iki netoliese plytinčio Woluwe parko susipažinti su būsimos iškilos vieta (planuojam tokią vieną tada, kai pradžius pievelės). Pirmas įspūdis buvo pribloškiantis. Pro šį parką dažnai pravažiuojam vykdami pas Ramunę, Nerijų ir Ko, traukdami į didesnį prekybos centrą ir pan., tačiau dar niekada nebuvom į jį įkėlę kojos. Pasirodo - šitai buvo beveik nedovanotina :)

Taigi, apie tą pirmą įspūdį. Kai prieš akis iškilo žalios pievų nuokalnės, aukšti medžiai ir lelijų lapais prisidengęs tvenkinys - vieną akimirksnį pasijutau tarsi būčiau atidūrusi Dubingiuose - savo tėčio gimtinėje, kur prie ilgiausio Lietuvos ežero, drauge su tuntu pusbrolių ir pusseserių praleisdavau dalį vasaros atostogų. Miegas ant šieno, į stogą bumbsinčios kriaušės, žalsvas ežero vanduo, tyliai jo paviršiumi slystanti smaluota valtis, paskui save piešianti ratilų karolius... po ilgiausių pasaulyje maudynių meldų ir ežero sraigių kvapo prisigėrę plaukai, išbrinkusios vaikiškų pirštų pagalvėlės, žiogų cirpimas ir vos girdimai saulėje įkaitusių driežų čeženama sudžiuvusi žolė... Staiga, vienam akimirksniui, tarsi ėmiau ir atsiradau ten... Net nežinau, kas čia taip sužaidė mano atmintimi... gal tai spalvų ir saulės išdaigos?

Žalias ir erdvus Woluwe parkas, išsidėstęs Woluwe-Saint-Pierre rajone, palei Avenue de Tervueren ir Boulevard du Souverain, užima gana nemažą žalią plotą. Parko kraštovaizdis dinamiškas, padalintas į kelias augmenija apsuptas erdves, pritaikytas ilsėtis didesniam skaičiui žmonių ir kompanijų. Plačios, šlaitais nusidriekusios pievos, apsuptos aukštais medžiais, kurių tarpe stiebiasi ir didysis mamutmedis - vienintelis mamutmedžių genties atstovas (bet mes jų nė nepastebėjom :)).

Parko kraštovaizdį pagyvina pailgas, plastiškų formų tvenkinys, turtingas įvairia vandens augmenija ir gyvūnija (gal verčiau reikėtų sakyti "paukštija", nes apart jų - nematėm nei kokios ūdros anei bebro). Po meldynus plaukioja gulbės, žąsys, antys, krante krapštinėjasi juodos nendrinės vištelės, keistai raštuotomis pėdutėmis.

Ką daryti jei Briuselyje Jus apvogė?

Foto iš čia http://www.flickr.com/photos/saigneurdeguerre/5466155982/in/photostream/ 

Ką daryti, jei pastebėjote, kad iš kišenės dingo piniginė su visom banko kortelėm ir asmens dokumentais arba kažkoks niekšas nuo baro kėdės nušvilpė ten kabėjusią rankinę su namų raktais, ta pačia pinigine, telefonu ir dar keliomis mielomis smulkmenomis? Na, galima išvardinti kelis Jums žinomus keiksmažodžius ir tada pult blaškytis ir karštligiškai žvalgytis aplinkui, galima, išvardinus tuos pačius keiksmažodžius, kreiptis pagalbos į kavinės administratorių ir dar galima praleisti momentą su keiksmažodžiais, pasidairyti dėl viso pikto po stalu - ar rankinė, jai vienai suprantamu būdu, neatsidūrė ten, tada kreiptis į kavinės administratorių, kad jis užrašytų jūsų prie staliuko praleistą laiką (jie šitai gali nustatyti pagal pirmo priimto užsakymo laiką). Taip pat dar galima paklausti, ar kavinėje yra įtaisytos stebėjimo kameros - ši informacija gali praversti policijai.

Iš savo vakarykštės patirties galiu pasakyti, kad trečias variantas yra efektyviausias. Taigi, užsirašot tikslų kavinės pavadinimą ir adresą, savo joje praleistą laiką ir drožiat iki artimiausios policijos nuovados (adreso galite pasiteirauti toje pačioje kavinėje). Ten budinčiam policininkui  pasipasakojat apie savo nesėkmę (labai jo nenustebindami, nes Briuselyje per parą įvyksta daugiau kaip tūkstantis smukių vagysčių ir įsilaužimų), užpildot pranešimo apie vagystę formą (ją galite pildyti vietoje, galite - ir namuose, o vėliau atnešti į tą pačią nuovadą). Tada policija išduos antspauduotą pažymos apie pradėtą bylą kopiją bei pažymą ambasadai apie tai, kad Jūsų dokumentai buvo pavogti. Su šia pažyma keliaujate į  ambasadą, kur vėl pasisakote, kad jus apvogė ir gaunate užpildyti dvi formas: pranešimo apie prarastą asmens dokumentą ir prašymą pripažinti negaliojančiu prarastą vairuotojo pažymėjimą. Paliekate ambasadoje ir policijos išduotos pažymos bei asmens dokumento (jei turite kokį kitą - pvz., pavogė Jūsų ID kortelę, bet dar liko pasas) kopijas. O toliau jau ambasada rūpinasi Lietuvos atsakingoms institucijoms pranešti apie prarastus dokumentus.

Briuselio knygynai: belgiški, angliški ir gražiausi

Vieną šeštadienį paskyrėm maloniems pasišiurenimams knygynuose. Spėjom aplankyti visus, artimiausius mums tiek vieta, tiek savo dūšia. Pirmasis tądien buvo šviesus "Filigranes" knygynas, įsikūręs avenue des Arts 39-40. Čia neskubėdami pasimėgavom vėlyvais savaitgalio pusryčiais, kuriems išsirinkom po trikampį gabalėlį pomidorinio kišo ir po puodelį kavos.

Po pusryčių apsukom knygyną. Nerijus užstrigo kažkur tarp politikos ir istorijos, o aš dar kartą ištyrinėjau kulinarijos ir kelionių skyrelius bei rūsyje įsikūrusias knygas anglų kalba. Dauguma "Filigranes" parduodamų knygų yra išleistos prancūzų kalba, ypač nemenka knygų vaikams ir laisvalaikio literatūros pasiūla. Knygyne taip pat galima įsigyti ir knygų anglų kalba, bet nėra ko šiam knygynui nė bandyt konkuruoti su britų didžiūnais "Sterling books" ir "Waterstones".

Vasaros knygų mados - ko nepamiršti išvažiuojant prie jūros

Tačiau "Filigranes" knygyne man smagu vien jau pavaikščioti po skaidriu stogu uždengta knygų karalystę. Užeidavau čia net tada, kai skaityti prancūzų kalba buvo tikslas nepasiekiamas ir neatrodantis įmanomu, o apie rūsyje slypinti anglakalbį lobį nežinojau, o ir pasiteirauti nelabai tegalėjau. Man smagu bent pavartyti gražiai išleista knygas - knygų dailininkų ir jos autorių kūrinį: tirtai įrištą, kruopščiai apipjautą, prisidengusią šiek tiek paslaptingu, daug žadančiu viršeliu ir dailiai išdėliotu vidiniu pasauliu... 

Kaip vaikystėje, kad užeidavom su tėvais į knygyną buvusį šalia Kauno soboro (kurį teisingiau būtų vadinti Įgulos bažnyčia) arba į "centrinį", esantį netoli Laisvės alėjos ir Maironio gatvės sankryžos. Įėjimą į šį knygyną saugodavo sunkios, juodais aliejiniais dažais nutamsintos durys su iki žvilgesio nučiupinėtomis "S" silueto rankenomis. Vien kiek jėgos reikėdavo jas atidaryti! O didžiulėse senovinėse vitrinose būdavo dailiai sudėtos naujausios knygos. Ir dar vienas dalykas buvo tame knygyne. Žinot, kas? O gi loterijos bilietų būgnas: aštuoniakampis, pagamintas iš skaidraus plastiko ir pakabintas ant dviejų šoninių ašelių. Tėtis retkarčiais pirkdavo rausvą, kniede sutvirtintą bilietėlį, o man tekdavo laimė pro nedidelę angą būgno šone ištraukti tą laimingąjį, kelis kartus perlenktą lapelį. Jau seniai šis loterijos prisiminimas tūnojo kažkur giliai, saugiai padėtas į tų metų, kai gyvenome Lenino prospekte, skrynelę, o šiandien ėmė ir lyg koks spyruoklinis arlekinas - op ir iššoko. 

Grįžkime iš "centrinio" knygyno į Briuselį. Taigi, iš "Filigranes" patraukėm į gėjų paradą, o iš ten (pakeliui dar su J.T. ir T.J. išgėrę po taurę belgiško alaus) patraukėm į "Waterstones" (boulevard Adolphe Maxlaan 71-75). Smulkiai jo nepristatynėsiu, tikriausiai visi žinote, kas tai per žvėris ir koks jis patrauklus, ir kaip greita nuo jo išsivysto priklasomybė. Man net kelionė į jį pasirodė tokia maniakiškai įprasta, kad pamiršau nufotografuoti, o kai prasmegau kažkur tarp grožinės ir kelionių literatūros (mat ruošiamės antrai kelionei į Prancūziją) - tai tik alkis iškrapštė.