Thylis ir Nelė - belgiška meilės istorija

Šalia Ixell‘io tvenkinių, Flagey aikštės kampe, stovi skulptūra, apie kurią savo meilės numeryje rašė žurnalas „The Bulletin“. Perskaičius belgiškas meilės istorijas, buvau pasiryžus suieškoti paminėtas meilės vietas, o tuo pačiu ir šią skulptūrą. Na, bet spingtelėjo tokia mintis ir susmilko. Savo ketinimus perpasakoti Thylio ir Nelės istoriją prisiminiau po trijų mėnesių, kai netikėtai ir neieškodama akis į akį susidūrusi su šia skulptūra.

Taigi, susipažinkite, susimąstęs jaunuolis – tai flamandas sukilėlis Thylis Ulenspieglis, kovojęs prieš ispanų okupaciją. Šalia – Thylio mūza ir gyvenimo meilė Nelė. Tai du XIX a. Belgijos rašytojo Charleso De Costerio (Šarlio De Kosterio) sukurti personažai iš romano labai ilgu pavadinimu „La Légende et les aventures héroïques, joyeuses et glorieuses d’Ulenspiegel et de Lamme Goedzak au Pays de Flandres et ailleurs“. Kritikai sako (kritikai žino), kad Thylio personažas buvo sukurtas remiantis XIV a. legendine germanų juokdario Tillio Eulenspiegelio figūra.

Taigi, meilės istorija. Viskas, kaip dažnai ir nutinka liūdnose arba herojiškose meilės istorijose (prisiminkime Romeo ir Džiuljetą, Spartaką ir tą patį Tadą Blindą), prasidėjo dar nuo tragiškai susiklosčiusio Thylio tėvo likimo. Reformacijos kovų metu, nelaboji Inkvizicija sučiupo ir ant laužo sudegino Thylio tėvą Claesą (Klėsą). Naktį, po ispanų įvykdytos bausmės, mažasis Thylis surinko tėvo pelenus ir subėręs juos į nedidelį indelį, pasikabino ant kaklo, arčiau širdies, kad jis nuolatos primintų apie duotą keršto pažadą. Vienišas Thylis keliavo po Flandriją iš vieno kaimo į kitą, kur pokštaudamas ir muzikuodamas užsidirbdavo maistui.

Klaidžiodamas po mylimą Flandriją Thylis visur matė ispanų nustekentą kraštą. Neapykanta okupantams jį pastūmėjo į sukilėlių, vadintų „beggars“ (lietuviškai tai, tikriausiai, turėtų būti „elgetos“), gretas. Deja... sukilimą negailestingai numalšino baisuoklio kunigaikščio Alvos vadovaujama kariauna. Pralaimėjimo prislėgtas jaunasis herojus nukulniavo pas pribuvėją Kateriną, kuri priėmė ir jo paties gimimą, prašyti pagalbos ir patarimų. Pribuvėja sutiko nusivylusiam Thyliui padėt patekti į dvasių pasaulį su viena labai keista sąlyga, jei jį mylinti mergina su juo pabus kartu Dvasių naktį. Ir atsitik tu man taip, kad ta mylinti mergina buvo Nelė, pribuvėjos duktė. Na, kaip buvo, kaip nebuvo, bet jaunuoliai, belaukdami tos Dvasių nakties, vienas kitą stipriai pamilo, gavo iš Katerinos baltų miltukų ir patyrė haliucinogeninę klajonę, kurios metu dar spėjo paspėlioti dieviškos dvasios sugalvotas minkles.

Po blaškymosi po haliucinogenines platybes, Thylis nebepabudo ir liko paslikas tįsoti ant žemės. Išsigandusi ir didžiai susikrimtusi Nelė puolė raudoti ir bučiuoti savo naujai atrastą ir jau prarastą mylimąjį. Mirusį Thyli šventikai iškilmingai apraudojo ir palaidojo, bet jisai, nepaisydamas jau sukalbėtų maldų, užberto smėlio ir degančių žvakių, ėmė ir... prisikėlė - visas baisus ir smėliuotas. Tautos ir Nelės džiaugsmui. Voila.

Ir sako literatūros istorikai, kad visa ši Charleso De Costerio sukurta alegorinė istorija (čia skamba kaip iš mokinių interpretacijų) - tai pasakojimas apie nemarią Flandrijos dvasią ir širdį – Thylį ir Nelę. Tai va.

Pats paminklas, vaizduojantis Thylį ir Nelę, yra skirtas rašytojui Charlesui De Costerui. Kaip ir Taravos Anikės skulptūrėlė primena įsimylėjusį Simoną Dachą...