Happy birthday, Mis Flagey

Šeštadienį su trenksmeliu paminėjom 75-ąjį  savo kaimynės Mis Flagey gimtadienį. Briuseliečiai tai tikrai supras, ką turiu mintyje, o kitiems priminsiu, kad tai - šalia Eugène Flagey aikštės stovintis mano mylimiausias pastatas Briuselyje. 1935-38 m. jį, pagal Joseph Diongre projektą, specialiai surentė Nacionaliniam radijo transliacijų  institutui ir pavadino "Radijo namais" ("Maison de la Radio"). Ir neįtikėtina, bet - tai buvo pirmoji tokia radijo stotis Europoje. Reikia pripažinti, kad architektas meistriškai išsprendė itin stambaus tūrio pastato, kurio vienas iš fasadų užima visą aikštės kraštinę, komponavimo ir vizualinės raiškos uždavinius. Masyvius fasadus skaido ištisinės horizontalios langų eilės, o netinkuotų plytų reljefas sukuria judesio, vibracijos įspūdį. Maison de la Radio interjerai - art deco stiliaus - tikriausiai, kad populiariausio stiliaus Briuselyje.

Kas man dar pasirodė įdomu - tai priemonės, kurių ėmėsi konstruktoriai ir inžinieriai, norėdami dailųjį pastatą įkurdinti drėgnoje vietovėje su porėtu gruntu (šalimais Ixelles tvenkiniai, kurių vienas buvo ir dabartinės Flagey aikštės vietoje). Pirmiausia statybų aikštelėje buvo įrengtos pompos, be atvangos sausinusios statybvietę. Pagrindas būsimo statinio pamatams buvo išlietas iš betono ir uždengtas vario plokštėmis.

Radijo stotyje buvo suprojektuota dvylika trapecijos plano įrašų studijų. Tarp jų - ir garsioji studija Nr. 4 (šiandien - nepriekaištingos akustikos filharmonijos salė), kurioje buvo pastatyti 8 000 vamzdžių vargonai*. Tik pradėjusi veikti, radijo stotis transliavo šiek tiek ilgiau kaip septyniolika valandų per parą (nuo 6.45 iki 24 valandos). Radijo pastate veikė ventiliacijos sistema, buvo sumontuota moderniausia radijo įranga ir įrengta trylika liftų (!), o garso izoliacija iki šiol funkcionuoja nepriekaištingai. Va, štai ir senųjų statybų kokybės koeficientas - nesusidėvintis funkcionalumas.

Bobiškas turgus place Flagey

Prieš dešimt metų atnaujintoje Eugène Flagey aikštėje savaitgaliais vyksta turgūs. Bobiški tokie. Na, ne todėl, kad ten susirinkusios bobulencijos pardavinėtų ryšelius krapų, rudenines avietes ir pačių surinktus rudeninius baravykėlius. O todėl, kad šitas turgus, kaip ir vakarinis, vykstantis Châtelaine aikštėje, turi stiprią bobo aurą. Tai tikrai nėra blogas daiktas. Priešingai - labai smagus ir dailus reikalas, kur madingai renkamasi save parodyti, stačią silkę ar kokią austrę praryti ir buroką nusipirkti.

Man Flagey aikštės turgus daug labiau patinka už trečiadieniais rengiamą Châtelaine. Tai tik visiškai subjektyvūs jausmai šiam turgeliui, nepagrįsti nei kokiu nors išskaičiuotu kainų, nei parduodamų produktų įvairovės lyginimu. Pastaroji - tikrai didelė (turint mintyje turgaus mažumą), kaip ir kainos, kurios negalėtų konkuruoti su skelbiamomis Midi ar Marché des abbatoirs (Clemenceau) turguose (na, bet čia ir eini ne tam, kad sutaupytum, bet tam, kad išleistum). Kaip bebūtų, Flagey turgaus naudai reikia pasakyti, kad čia atrieda kavos pardavėjai, mėsos, pieno ir duonos gaminių pardavėjai, vynininkai, medaus kopinėtojai ir pyragų kepėjai. Į šį bobišką turgelį reikia atkakti tada, kai norisi kažko skanaus, vietinio arba egzotiško ir šviežio. Arba kai iš pačio ryto patraukia ant austrės ir šampano.

Tapis de fleurs - garsusis Briuselio gėlių kilimas

Šeštadienį su tamsa grįžom namo po dvi savaites trūkusio bastimosi Prancūzijoje ir širdingos viešnagės Lietuvoje (gaila, kad trumpos). Papusryčiavę išdrįsom išlįsti į lauką (karšta...). Apžiūrėjom garsųjį kilimą, bandėm palaistyti KoLa gėles (bet neįveikėm užraktų), parsivežėm namo Katiną ir viskas stojo į savas vėžes. Jei ne tas nesąmoningas karštis (oras - 36!) - būtų galima gyventi. Sako, kad ryt griaudės ir žaibuos. Tikiuosi, nes tada atvės iki 28 ir galėsiu imtis degančių darbų.

Bet pradžiai apie kilimą. Gėlių kilimą pagrindinėje Briuselio senamiesčio aikštėje, gražuolės rotušės papėdėje.  Įvairiaspalvių žiedų kilimas (tapis de fleurs ar bloementapijt) kas du metus "išaudžiamas" iš tūkstančių begonijų ir kitų gėlių žiedų bei penkias dienas džiugina briuselėnus ir turistus, kurie paspoksoti į šį floristų šedevrą suplaukia iš įvairiausių pasaulio kampelių.

Pirmasis gėlų kilimas (ar veikiau kilimėlis) 1952 m. buvo sudėliotas Knokke - kurortiniame miestelyje Šiaurės jūros pakrantėje. 1971 m. antrasis ir gerokai didesnis kilimas nuklojo Briuselio Grand place grindinį. Ir taip kas antrais metais, kaskart atspindėdamas vis kitą temą ar istorinę sukaktį - miesto, šalies, menininkų, gildijų ir istorinių vietovių jubiliejus, apjungdamas egzotiškus Afrikos (2012 m.) bei Azijos (1988 m.) meno motyvus ir Briuselyje sklandančius Art nouveau ornamentus. Štai čia galite rasti daugiau informacijos ir vaizdų.

Šiais metais Grand place dengia jau aštuonioliktas žiedų kilimas, skirtas Afrikai. Kaip sako kilimo autoriai, jam sukurti reikia visų metų - pirmiausiai gimsta idėja, tuomet - brėžiniai, kurie derinami ir su miesto valdžia ir su gėlių augintojais, tuomet - auginamos ir atrenkamos gėlės, kuriamas specialus realaus dydžio spalvotas brėžinys, ant kurio savanoriai po truputi dėlioja būsimo gėlių kilimo raštus. Kuriant kilimą, vienam kvadratiniam metrui panaudojami maždaug 300 begonijų žiedų. Jei kilimo dydis 1 800 kvadratinių metrų, kiek žiedų jam reikia?!

Boniface d'Asie - blogas pasirinkimas šv. Bonifacijaus aikštėje

Kurį laiką net nenorėjau prisiminti tos nevykusios vakarienės šv. Bonifacijaus aištėje. Kažkaip įtariu, kad tai buvo prasčiausias maistas, kurį teko valgyti Briuselyje. Brr.. O kvailiausia, kad prieš atverdami pustuščio restoranėlio duris, buvom girdėję, kad čia - prasta virtuvė. Na, bet vat, tas kažkoks keistas nepaklusnumo ir užsispyrimo genas padarė savo.

Iki šiol aišku buvau įsitikinusi, kad senamiestyje, netoli Sainte Catherine aikštės įsikūrusi rytietiškų restoranų gatvė talpina įvairiausius šio pasaulio krašto virtuvių nesusipratimus, kaip pvz., tailandietiškai paruošta vištiena su bulvėmis ir pan. Tai va, po tos vakarienės nuomonę pakeičiau. Užsisakiau pradžiai krabų sriubą su smidrais, kurioje plaukiojo smulkinta krabų lazdelė ir kiaušinio baltymo draizgalai (...). Nevalgiau aš tos sriubos, Nerijui teko ją srėbti. O aš už tai gavau du riebaluose keptus ritinėlius su kažkokia mėsa. Ir tai buvo geriausias vakarienė patiekalas. Rimtai.

Po sriubos sekė vegetariškas tofu troškinys (man) ir vištiena (Nerijui). Smarkiai nedetalizuosiu, bet tas tofu labiausiai priminė permirkusią kiaušinienę. Nerijus gavo pravėsusią ir beskone pomidorų pasta užpiltą vištieną. Beje - išpuoštą petražolėm ir orchidėjos žiedu. Gerai, kad Nerijus paėmė puslitrį namų vyno, nes kitaip...

Šiaip ne taip kažkiek suvalgėm, kažkiek palikom, susimokėjom ir labai nelaimingi sprukom lauk. Sąskaita buvo proporcinga maisto prastumui.

Mūsų išvada? Kalti, kalti, kalti, nes žinojom (!) ir žadam daugiau šitaip nebenusidėti savo gomuriui ir pilnatvės laimei. Taigi, griežtas D. Neikit įsitikinti, nes ten tikrai labai blogai ir man gaila savininkų, kad jie pasisamdė prastą virėją... O dar labiau gaila klientų (t.y. savęs).

P.S.  verčiau užsukit į šalimais įsikūrusį "Saint Boniface" - lijonietiškos virtuvės restoraną - nepasigailėsit, malonumas garantuotas!

Savaitgalis Romoje: penktadienis su Šv. Klemensu, nešventuoju Berniniu, Vatikano turtais ir hermeneutinė vyno degustacija

Po pirmojo vakaro degustacijų ir sveiko turistinio miego išaušo saulėtas Romos penktadienis. Kol mūsų bendrakeleiviai pusryčiavo (mes pakirdom kiek anksčiau), mudu su Nerijum nuėjom aplankyti Irmos rekomenduotos Šv. Klemenso (San Clemente) bazilikos, šoniniu fasadu atsigręžusios į via Labicana.

Išties netikėta ir įspūdinga kelionė laiku! Įžengus į šventovę žvilgsnį pavilioja XII amžiaus mozaika, auksiniame fone vaizduojanti kryžių, kaip gyvybės medį (kaip sako, ekspertai, siužetas būdingas ankstyvosios krikščionybės menui, o mozaikos atlikimas ir stilizavimas - viduramžių), schola cantorum, sakykla ir milžiniška velykinė žvakė, asketiškas altorius, spalvingos mozaikinės grindys, išraiškingos Šv. Kristoforo, Šv. Kotrynos ir kt. freskos. Prieblandoje paskendusio asketiško interjero priešprieša - gausiai auksintos lubos, kurias Klemenso XI užsakymu sukūrė jo architektas Carlostefano Fontana.

Bazilika yra dedikuota popiežiui Klemensui I (trečiam popiežiui po Šv. Petro), kuris mirė apie 100 m. Šv. Klemenso diena minima lapkričio 23 d. Šaltinių, vienareikšmiškai patvirtinančių šio popiežiaus kankinystę, kaip ir nėra, tačiau legenda pasakoja, kad už aktyvią veiklą imperatorius Trajanas Klemensą ištrėmė į Krymo kasyklas. Tačiau ir ten Klemensas nepaliovė apaštalavęs ir sėkmingai paskui save patraukė dalį Romos karių ir drauge kalėjusių nuteistųjų. Savaime suprantama, kad Trajanas negalėjo šito Klemensui dovanoti ir norėdamas jį nutildyti, liepė pririšti prie inkaro ir paskandinti Juodojoje jūroje. Kiek vėliau, praėjus kažkiek tai metų, jūros vanduo nuslūgo ir atidengė angelų pastatytą Šv. Klemenso kapą. Nuo to laiko, kasmet jūros vanduo stebuklingai atslūgdavo ir žmonėms pasirodydavo šventojo kapas. Besibaigiant vienam tokiam atoslūgiui, vanduo pasiglemžė vaiką, kuris dar po metų buvo atrastas sveikas ir gyvas povandeniniame šventojo kape.

Kita istorija pasakoja, kad du broliai, šventieji Kirilas ir Metodijus, išvykę apaštalauti į Krymą. Čia, nedidelėje saloje, šalia Chersoneso (dabartinio Sevastopolio), 861 m. jie stebuklingai atrado inkarą ir visus Klemenso kūno gabalėlius. Šventieji broliai Klemenso palaikus į Romą pargabeno 867 m., kur jie buvo perlaidoti naujoje San Clemente bazilikoje. Po metų šioje bazilikoje buvo palaidotas ir Šv. Kirilas (taip taip, kirilicos sumanytojas).

Tikrieji šaltiniai sufleruoja, kad Šv. Klemensas - žydų kilmės buvęs vergas, priklausęs imperatoriaus Domicijano pusbrolio, kankinio Tito Flavijaus Klemenso namams. Neabejotinai Šv. Klemensui priskiriamas ir Romos bažnyčios I laiškas korintiečiams, parašytas apie 96 metus.

Na, bet aš čia truputį per daug įsijaučiau bepasakodama apie Klemensą. Grįžkim prie bažnyčios, o gal tiksliau - po bažnyčia, kur XIX a. viduryje buvo atrasta IV a. bazilika. Pirmoji bažnyčia buvo užpilta žemėmis maždaug X a., kai jos avarinė būklė pradėjo kelti pavoju tikinčiųjų gyvybei. Dalis bažnyčios įrangos buvo perkelta į naujai pastatytą baziliką, naujoje šventovėje atkartotos senosios mozaikos.

IV a. bazilikoje išlikusios retų siužetų freskos, vaizudojančios Šv. Klemenso gyvenimo scenas ir jam priskiriamus stebuklus, pasakojančios Šventojo Rašto siužetus (pvz., Paskutiniojo teismo diena, Žengimas į Dangų ir kt.). Viena įspūdingiausių - vadinamoji Limbo (Pragarų) freska, esanti pietinėje navoje. Freskoje vaizduojamas mandorla apgaubtas Jėzus Kristus begelbėjantis iš Pragarų Adomą. Kaire koja Kristus laiko primynęs nugalėtą Šėtoną. Kaip sako tyrinėtojai, tai ankstyviausia iš žinomų itališkų kapadokiškos Limbo temos versija.

"Be positive": sveikuoliško maisto parduotuvė ir 10 minučių

iliustracija iš www.be-positive.be

Kad jau užėjo kalba apie parduotuves, leisiu sau pasidalinti jau gana senoku atradimu - "Be positive" parduotuve-užkandine Jourdan aikštėje (Nr. 26). Čia retkarčiais užsuku po prancūzų eidama namo. Ach, prancūzų, jei jau apie tai paklausėt, tai ta proga pasiguosiu pirmadienio nusivylimu, kuris bebaigia užslėgti mano mintis, kad net, kaip sako prancūzai neturėjau moralės nė šiandienos egzaminui ruoštis. Taigi, buvo taip. Pirmadienį, mano kursiokas Inaki paklausė ar aš jau užsiregistravau kovo mėnesio sesijai, nes liko tik trys vietos. Na, sakau, kad ne ir pridūriau, kad po pamokos užsiregistruosiu. Po tos pamokos nuėjau iki bankomato pasitikrinti, kiek kortelėj pinigų ir už dešimties minučių grįžau į mokyklą. Sulaukiau savo eilės registratūroj ir sužinojau, kad... grupėje nebeliko laisvų vietų. Na, norėjau skradžiai žemėn prasmegt iš liūdnumo...Registratorė mane vos vos užjautė ir įrašė į "waiting list". Menka paguoda, bet vilties yra, kaip sakė kita, labai smagi priimamojo darbuotoja, gal dar kas apsigalvos ar pereis į kitą lygį. Vis gi - dar beveik savaitė iki naujos sesijos pradžios. Bet vis tiek, jaučiuosi kaip kokia musė ištėkšta iš barščių. Kursiokas argentinietis sakė, kad "C'est un scandale! C'est pas juste!". Va va, būtent. AŠ gi jau čia metus mokausi... Na, tai va, pasiguodžiau, išguldžiau savo liūdesį, tai gal palengvės, o tai jau su šia mintimi jau dvi naktis permiegojau, vis tiek ji mane kamuoja. Bet, be positive.

Taigi, parduotuvėje "Be positive" (viena dar įsikūrusi Ixelles, 1, rue du Parnasse) galima įsigyti visokiausių labai sveikų produktų - nuo neskrudintų grikių ir kelių rūšių pupelių iki kokoso aliejaus ir viso grūdo ruginių miltų, nuo eko šokoladų ir prieskonių iki burokėlių bei duonos. Vienu žodžiu, apstu gėrybių, pažymėtų įvairiausiais sertifikatų ženkliukais, eko, organic ir fair trade etiketėmis.

Parduotuvės kamputyje veikia nedidelė užkandinė, kurioje sukasi žavi tamsiaplaukė lietuvaitė. Už gana protingą kainą čia galima suvalgyti asmeniškai paruošiamą ilgutėlį sumuštinį (už 3,95), trintos sriubos ir kokių nors keistų, bet labai sveikuoliškų salotų. Beje, užkandinės meniu jautrus sezoniniams pokyčiams.

Kainos - gana normalios, nesikandžioja. Šiandien čia pirkau viso grūdo eco ruginių miltų kitam duonos kepaliukui. Pusės kilogramo maišelis kainavo 1,95 euro. Tu tarpu Delhaize - apie 1,60 euro (tiksliai nepamenu), bet švaručiai, nusijoti. Tai apie trisdešimt centų primokėjau už visokius pelus ir eco.

Briuselio kalėdinė mugė

Gruodžio mėnuo Belgijos ir kaimyninių šalių miestuose prasidėjo šventiniu bruzdesiu pagrindinėse aikštėse. Su džiugiu nerimu ir skubesiu buvo surenkami mediniai nameliukai, kabinamos puošnios eglišakių ir kaspinų girliandos, spalvotų lempelių dekoracijos, liejamos arenos čiuožėjams bei montuojami didžiuliai apžvalgos ratai. Netrukus, po šių ruošos darbų, iš aikščių pasklido kaitinamo vyno ir alaus, kepintų cukruotų migdolų ir meduolių kvapai. Mmmmm... jau tuoj Kalėdos, marš visi į mugę. Pasidairyti, atrasti, pakilti su ryšulėliu kalėdinių saldumynų apžvalgos ratu virš senų Briuselio stogų ir nustebti - tiek daug žmonių džiūgauja ir šurmuliuoja apačioje Sainte Catherine aikštėje!

Nemažiau puikūs, bet mažesni turgūs švyturiuoja ir kituose Belgijos miestuose - Antverpene, Briugėje, Gente.

Mugės prekystaliai lūžta nuo gausos: rankų darbo muilai, kailinės kepurės, vilnoniai megztiniai, Čekijos knygrišių kūriniai, keramikiniai indai, odinės šlepetės, mediniai ir tekstiliniai žaislai, paštetų dešros, įvairiaspalvės sūrių galvos, belgiškas vynas, vytinti Ardėnų kumpiai, šokoladas, medus ir uogienės, vietoje skrudinami kaštainiai, migdolai, kaitinamas raudonas vynas ir briuselietiškas vyšninis alus, šildančios žolelių užpiltinės. Mūsų šauni kompanija ragavo ir žieminio vyno, ir karšto vyšninio alučio - sakė, kad gardesnis nei vynas :)

Per du kilometrus ištįsęs Briuselio kalėdinis turgus veikia kasdien iki 2012 m. sausio 1 dienos. Gal dar spėsit apsilankyti?

Kalėdiniai miesteliai taip pat įsikūrę šalia Biržos ir Jourdan aikštėse.

Belgiško alaus šventė

Savo tinklaraštyje dažniausiai pasakoju apie atradimus ir naujus patyrimus, o šįkart tenka rašyti apie tai, ką praradome. Gal čia aš truputį ir per daug skambiai pasakiau, nes šį praradimą, manau, kompensuosime kitą rudenį, bet tiks. Na, o jei žmoniškai, tai nesudalyvavom belgiško alaus savaitgalyje (hm... o gal tai kaip tik sėkmė?). Žinojom, žinojom, kad toks bus ir ruošėmės, bet: 1) neradom deramos kompanijos; 2) dar Lietuvoj būdama susigadinau koją, tad vaikščiojimas ir ilgas stovėjimas tomis dienomis buvo šiek tiek komplikuotas.

Kad galėtumėme bent įsivaizduoti ir kitiems papasakoti, kaip viskas išrodo, nuslinkome į Grand Place pasižvalgyti. Tryliktą kartą vykstantį alaus savaitgalį organizuoja Belgijos aludariai. Šventė prasideda penktadienį mišiomis Šv. Mykolo ir Šv. Gudulės katedroje, uždaru priėmimu rotušėje, apdovanojimais ir kitokiais geriausių aludarių pagerbimais. O tuomet, pavakarį, prasideda liaudies alaus fiesta Didžiojoje aikštėje. Šeštadienį per miestą keliaują alaus statinių ir vežimų eisena, vyksta aludarių paradas, sekmadienį - tęstinė alaus fiesta su animacija.

Alaus, kurį pilsto daugiau kaip pusšimtis alaus daryklų, galima paragauti visokio (bet man "Moeder Lambic" meniu įspūdingesnis). Tik reikia atstovėti netrumpą eilę iki žetonų kiosko, o po to panašią dar ir prie pasirinktos daryklos stendo. Jei ruošiatės degustuoti iš širdies, atstovėję eilę žetonų prisižerkit pilnas kišenes.

Sekmadienį buvo galima praktiškai neklystant atskirti tikrus alaus mėgėjus, kurie šventėje sąžiningai dalyvavo nuo penktadienio pavakarės ir prašalaičius turistus :)

Egzotika Flagey aikštės turguje: magostinos, durijai, pitajos ir kiti baisūs žodžiai

Jau kelis kartus rašiau apie sekmadieniais miesto aikštėse įsikuriančius ūkininkų ir perpardavinėtojų turgelius. Kol Briuselis ir spalvingi jo turgūs buvo didžiai naujas ir be galo įdomus dalykas - važiuodavome iki Clemenceau arba Midi turgų (tokių ganyklų, išsitiesusių "nuo jūros iki jūros", nė liežuvis nesiverčia vadinti "turgeliais"). Kai jų žavesys priblėso, o kelionė su persėdimu pabodo, pradėjom lankytis gretimai įsikūrusiuose Jourdan, Chatelain ir Flagey aikščių turguose, o į super-turgus vežame tik besisvečiuojančius bičiulius.

Apie pirmuosius tris jau pasakojau, todėl šiandien, sekmadienio proga nutariau pabyloti apie Flagey aikštės turgeliuką - dviem eilėmis išsirykiavusius daržovių, vaisių, sūrių ir dešrų prekystalius bei vietoje gaminamų jūros gerybių virtuvėles. Nors ką čia daug apie patį turgų pribylosi, geriau papasakosių, kokių vaisių prisirinkom nuo vieno prekystalio: durijų, mangostiną, tamarillą, karambolą, pitają (drakono vaisių), guavą, šviežių graikinių riešutų ir šviežių figų. Pirkom ir visai normalių bulvių, valgomųjų hibiskų, pomidorų ir kitų kasdienių daržovių, bet jie mažiau įdomūs ar ne?

Pradėkime nuo mažiau egzotiškos karambolos. Visiems pažįstamos nuo prekybos tinklų lentynų ir iš kavinėse užsakomų desertų, mat šiuos dažnai puošia žvaigždės formos vaisiaus skiltele. Tik vienas "tik". Kiek teko karambolos skiltelių ragauti kavinėse - niekada nesuprasdavau, kas tame vaisuje yra tokio, kad jį reikia vežti iš šiltų kraštų- kietas, rūgštus ir žalias. O šiandien paragavom prinokusios karambolos. Gal ji ir nėra tokia puiki kaip obuolys ar kitas normalus europietiškas vaisius, bet nuo plastmasinių dekoracijų kavinėse tikrai skiriasi. Labai sultingas, lengvai salstelėjęs ir vos vos rūgštelėjęs vaisius, nors mano sutuoktinis apibūdino be kompromisų "atrodo, kad valgyčiau lapus" (neįsivaizduoju kokius lapus ir koks tų lapų skonis, bet tebunie).

Numeris du - pitaja, dar vadinama skambiu "drakono vaisiaus" vardu. Skaniausias vaisius iš šiandieninės medžioklės. Tikriausia plačiai jo pristatyti taip pat nereikia - parduotuvių lentynose paprastai guli kelių rūšių pitajų - gelsva, žalsva ar rausva oda su grėsmingai atsikišusiomis ataugomis, kurios kažkam labiausiai priminė drakono žvynus (lyg tas kažkas būtų drakoną kada nors matęs). Pitajos vidus būna baltos arba raudonos spalvos. Kažkur skaičiau, kad plantacijose augančių pitajų mėsa - baltos, o džiunglėse augančių - raudonos spalvos. Na gal, bet man kažkodėl atrodo, kad skirtumas jų genuose ;). Minkšta vaisiaus mėsa su smulkiais juodais grūdeliais, labai vandeninga, primena arbūzą, skonis - salsvas-vos-vos-rūgštas, raudona mėsa - puikus dažas, kaip patyrė mano balta palaidinė... (o fone skamba mamos balsas "tai ar aš tau nesakiau, kad reikia persirengti?").

Trečia eilėje - žalioji guava. Nedidelis, gero svarainio skersmens, malonaus, šiek tiek obuolius primenčio, skonio vaisius.

Londone

Šiandienos melodija - Biplanų "Londone". Nieko negaliu padaryti - ji persekioja nuo vakar vakaro, kurį su Erika leidome Londone. Po fotoparodos (mano akimis žiūrint, tai tokios nelabai įdomios), skirtos Jeruzalės dienai, atidarymo Europos Parlamente, mudvi patraukėm link Liuksemburgo (aikštės) ir nutarėm Londone ("Brasserie London") išgerti po taurę vyno. Sutinku, kad ši kavinė nėra pati geriausia vieta vynui, bet kai nuo plepalų saldu burnoj - nesvarbu, kur atsisėsi.

Šiaip tai ta kavinė "London", nėra niekuo ypatinga. Gal net viena iš (pa)prastesnių Liuksemburgo aikštėje, bet vakar atradom vieną jos privalumą - padavėją (jį). Kuris pasiūlė vyno iš... Kauno. Galvojom, kad pasigirdo. Iš kur? Iš Kauno, o vynuogės auga Palangoje, sako jis rimtu veidu. :) chi-chi-chi. Kai vėliau prisijungęs Nerijus užsisakė lazaniją, aš pridūriau, kad lazaniją - tai lietuvišką. O jis sako, nea, tokios nėra, lazanija pas mus iš Vilniaus, lenkiška. Nea, sakom, tai tokios mes nevalgysim. Gerai, jau gerai, pasitaiso, iš Vilniaus lazanija, lietuviška. Nerijui užsisakius alaus, pasiteiravo, ar Jums latvišką-estišką bokalą (rodo didelį - litro), ar lietuvišką (pusės litro), ar lenkišką (rodo mažą)? Na, žinoma, lietuvišką.

Pavalgę jo užklausėm iš kur jis pats, mat užgirdom, kad su viena padavėja rusiškai šnekėjo. O tas ir sako (kiek tame buvo tiesos?) - iš Sibiro, bet šiaip tai iš Austrijos; mama - armėnė, o tėtis - graikas. Hm, skamba tai kaip tas senas juokelis - mama graikė, o tėvas kolūkietis.

Padavėjo pamaina baigėsi greičiau nei mūsų, tad jis išeidamas su mumis atsisveikino palinkėdamas labo vakaro. Galbūt nieko ypatingo, bet smagu. Londone.

Briuselio džiazo maratonas

Savaitgalį Briuselis virpėjo nuo džiazo ir išsišiepusių jo mėgėjų. Smagiai praėjo šešioliktas Briuselio džiazo maratonas -  arba du šimtai nemokamų džiazo koncertų per tris dienas. Koncertai vyko keliose pagrindinėse miesto aikštėse, klubuose, koncertų salėse ir kavinėse.

Thylis ir Nelė - belgiška meilės istorija

Šalia Ixell‘io tvenkinių, Flagey aikštės kampe, stovi skulptūra, apie kurią savo meilės numeryje rašė žurnalas „The Bulletin“. Perskaičius belgiškas meilės istorijas, buvau pasiryžus suieškoti paminėtas meilės vietas, o tuo pačiu ir šią skulptūrą. Na, bet spingtelėjo tokia mintis ir susmilko. Savo ketinimus perpasakoti Thylio ir Nelės istoriją prisiminiau po trijų mėnesių, kai netikėtai ir neieškodama akis į akį susidūrusi su šia skulptūra.

Café Belga

Šalia Flagey aikštės yra įsikūrusi le plus bon kavinė vardu Café Belga. Iki jos mums viso labo dešimt minučių pėsčiomis, tad kartas nuo karto nuslenkam ten pasiurbti vakarinio gėrimėlio.

Puiki amosfera. Gal kiek primena vilnietišką ŠMC'ą. Gyvenimas verda ir viduje, ir linksmai šukalioja lauko terasoje. Svarbus punktas, kad Café Belga būna daug džiazo, regio, d&b, klasikos, r&b, prancūziškų šansonų ir kitos geros muzikytės tirli pirli. O šiandien ir mes dar spėjom nugriebti kelis sekmadieninio džiazo gabaliukus, mat pasirodo, kad sekmadieniais čia visada nuo penktos duoda ne tik išgerti, bet ir džiazo.

Gėrimai nėra patys pigiausi, bet galima sau leisti. Virtuvė dirba iki ketvirtos. O kas nuostabiausia, pati Café Belga dirba nuo aštuntos ryto iki antros ryto ;) darbo dienomis ir iki trečios penktadieniais-šeštadieniais.

Atrakcionai Jourdano aikštėje!

Kuo toliau, tuo labiau imu tikėti, kad Jourdan'o aikštė - pati geriausia aikštė Briuselyje. Vieni privalumai: skaniausios bulvytės pasaulyje, alinės, graikų, italų ir dar keli restoranai, GB, ūkininkų turgelis, kartas nuo karto koks kocertukas. O vat, štai - per naktį joje išdygo dar ir atracionų parkiukas. Mašinytės, kažkoks improvizuotas kazino, supynės-smurfai ir kt. Čia gal prieš frankofonišką Motinos dieną (švenčia šį sekmadienį)?

Jourdan aikštės turgelis

Jourdan aikštėje kiekvieną sekmadienį šurmuliuoja ūkininkų ir perpardavinėtojų turgelis. Pardavėjai čia gali pasverti visko - ir jaunavedžių suspausto sūrio, ir kapšą kriauklyčių, ir puselę moliūgo. Paprašyti atskaičiuos reikiamą skaičių tulpių, kojinių ir pigių trumpakelnių. Vienu žodžiu, paprastas ir kuklus turgus šalia skaniausias pasaulyje bulvytes pardavinėjančio kiosko, alinių ir kelių restoranėlių.

Panašūs turgeliai sekmadieniais rengiami daugelyje Briuselio aikščių. Matėme tokius Sainte Catherine ir Flagey aikštėse. Garantuoju, kad turėtų būti ir kitose Briuselio aikštėse.

Sendaikčių turgus - Marche aux Puces

Jau seniai ruošiausi aprašyti mūsų sekmadienines išvykas į šurmulingus sendaikčių turgus. Švelniai tariant, eklektiški blusturgiai - tarsi savotiški daiktų kapinynai, kuriuose galima rasti ir plastmasinio kibiro rankeną, ir marokietišką arbatos servizą. O dar puikiau tai, kad visą šitą jormarką galima apžiūrinėti, čiupinėti, matuotis ir fotografuoti. Man - tai pats interaktyviausias taikomosios dailės muziejus po atviru dangumi ;).

 

 

 

Tikriausiai didžiausias blusų turgus vyksta Jeu de Balles aikštėje. Ir jei turistinis gidas nemeluoja, šioje aikštėje sendaikčių pardavėjai prekiauja nuo 1873 m. Išties šis turgus įspūdingas - didžiulė aikštė nuklota viskuo: puodais, kavos servizais ir nuskeltais ąsočiais, įrankiais, patriušusiais kailiniais ir apiblukusiomis uniformomis, bižuterija ir įvairiais aksesuarais, paveikslais, keramikinėmis plytelėmis, šeimyninių fotografijų pilnais albumais, plakatais, muzikos plokštelėmis, kasetėmis ir kompaktiniais diskais, šviestuvais, spyruoklinėmis lovomis ir šiek tiek vis dar aksominiais foteliais, afrikietiškom kaukėm ir siūlų kamuoliukais, sportbačiais, žaislais, menorom, virvelėm, grandinėlėm, lemputėm, kortom, kirpyklų kėdėm, voniom ir klozetais, ir t.t. Ko tik širdis geidžia, ko tik namuose reikia. Apžiūrėjus visas dėžės ir kabyklas galima įsigyti tikrai neblogų, vertingų daikčiukų. Va, Nerijus vos nenusipirko automatinės spausdinimo mašinėlės už 15 eurų, o aš nusipirkau (už tą pačią sumą) sagę. Tikriausiai permokėjau, bet nemoku derėtis. Tiesą sakant, niekada ir nemokėjau.

Kitas, mažiau patrauklus - gana statiškas sendaikčių turgus vyksta Sablon aikštėje. Čia panašiau į nacionalinį dailės muziejų. Atskirose palapinėse išstatyti aliejiniai paveikslai, drožiniai ir indai, iškabinti juvelyriniai dirbiniai, bezmėnai ir gobelenai. Čia prekiaujama daug brangesniais daiktais ir daikteliais nei Jeu de Balles aikštėje.

 

Tiesa, ko negalima pamiršti - visas rajonas aplink Jeu de Balles aikštės turgų - sendaikčių parduotuvės ir antikvariatai. Nuo mažu parduotuvėlių iki keturių aukštų univermagų. Tikrai yra kur akis paganyti ;)