Šeštadieniai dviese: Jonas Mekas, Van der Weydenas, Indija, Gerbaud šokoladinė ir kiti geri dalykai

Briuselio vitrina. Norėčau tokio arbatinuko

Atšalo Briuselis. Baigiasi ruduo ir ateina pats nemaloniausias žiemos-ne-žiemos laikas, kai anksti temsta, kartas nuo karto drengia smulkus lietus, pilkai aptrauktas dangus, dūsauja šiaurės vėjas ir anksti temsta. Briuselis atsisuka, sakyčiau, gana šlykščiu profiliu ir geriau jau klaidžioti po jo vidinį pasaulį, nei stengtis pliurzėje ir darganoje įžvelgti kažką romantiško. Geriau vakarais ir savaitgaliais klaidžioti po galerijas ir muziejus, gerti karštą Gerbaud arba Blondeelio šokoladą, mėgautis pašnekesiu jaukioje vyninėje, ragauti gerą kavą, lankyti kino teatrus ir namuose garinti kiniškus koldūnus. Kad būtų jaukiau, kad rankos ir nosys nežvarbtų, kad širdys džiaugtųsi šiltais vakarais.

Briuselio šviesų festivalis / Festival des Lumières Bruxelles'13

Vėlių ir visų šventųjų savatgalio vakarus Briuselyje prašviesino vykęs šviesų festivalis. Tai pirmas kartas, kai šalia miesto kanalo išdygo mirgantis Pizos bokštas, vandens paviršiumi tyliai šmirinėjo įvairiaspalviai spinduliai, o gretimai kanalo stūksantis daugiaaukštis buvo virtęs švyturiu (jį, beje, matėm ir pro savo namų langus, bet negreit supratome, kad tai vienas ir tas pats šviesos šaltinis). Mes krantinėje (toje pačioje vietoje, kur vasarą įsikuria miesto paplūdimys) pasidairėme tik gerą pusvalandį ir visų šviesos ir muzikos instaliacijų nepamamtėm, matyt, todėl mums pasirodė per skambu tuos kelis projektus pavadinti festivaliu. Bet - patys kalti - atsiradom vėlai ir buvo mums per šalta, kad slankiotumėme aplinkui laukdami kitų pasirodymų. Aišku, galėjom apšilti savus kaulus prie didžiulio laužo (greta kurio lyg it BBQ buvo organizuojamas) ar įlįsti į kokią netolimą kavinę, bet neapšilom ir neįlindom.

Šiuolaikinio meno centras WIELS

Yra Briuselyje toks geras daiktas, kaip WIELS. Toks tikras tikras šiuolaikinio meno centras įsikūręs buvusioje Wielman'o Ceuppen'o (Vylmano Siopeno) alaus darykloje. 1931 m. modernų bravorą pastatydino belgų architektas Adrien'as Blomme'as (Adrienas Blomas). 2008 m. pastatas buvo restauruotas ir įtrauktas į saugomų architektūros paminklų sąrašą. Šalia jo - viešas kolektyvinis sodas, už jo - geležinkelio linija, visai netoli - Midi geležinkelio  stotis.

Jonas ir Vytautas Briuselyje

Vakar iš gana arti klausiausi Jono ir Vytauto. Meko ir Landzbergio. Prisipažinsiu, kad truputį dvejojau, ar tikrai noriu į šį susitikimą ir galiausiai nusileidau savo snobizmui ir savimeilei - galbūt tai vienintelis šansas gyvenime pamatyti ir išgirsti Meką.

Jono ir Vytauto pašnekesys apie draugus, Fluxus, Lietuvą, žmogų be vietos, Sąjūdį ir Niujorką buvo labai nuoširdus ir šiltas. Moderatoriai nelabai ir turėjo ką veikti, nes šios dvi asmenybės tarsi paniro į atsiminimais sutvirtintą dialogą. "Kada mes pirmą kartą susitikom? Hm... kada tai buvo? Kur? Tikriausiai, kad Niujorke.". "Pas kažką, nereklamuojame koncerte". "Taip. Tu tada skambinai fortepijonu Čiurlionį ir tai buvo taip skaidru ir tyra, kad aš neatsiklausęs nufilmavau. O po to manęs visi klausinėjo, kas čia groja, ką groją". "Žinai, norėčiau pergrotį tą įrašą, nes tuomet jį atlikau nelabai tinkamai".

"Aš džiaugiuosi, aš labai labai džiaugiuosi, kad mane aplinkybės privertė palikti Lietuvą. Nes tuomet aš atsiradau Niujorke ir jis iškart tapo mano namais. Ir jis iki šiol yra mano namai. Vieni iš mano namų. Ir nuo tada aš visur randu savo namus, kur tik esu. Šiuo metu - Briuselis mano laikini namai. Aš nesu žmogaus be vietos".

Bemiegė Briuselio naktis - Nuit Blanche 2013

Pavadinimas toks - Baltoji t.y. Nemigos naktis. Ir skirta ji ne pagalvio kedenimui, kambarių vėdinimui, avelių skaičiavimui ir dar kokiai beviltiškai bandymo-užmigti-veiklai, o visai smagiems pasivaikščiojimams po naktinį Briuselį. Kai miesto sienas nusėja keistos projekcijos, praeivius vilioja iš skersgatvių sklindantys keisti garsai ir nutįsusios smalsuolių eilės ir atsiveria dienomis nė nepastebimų įstaigų, mokyklų ar praeities pastatų durys. Į sales, į bokštus, į požemius, į koplyčias ir į smalsulį. Trumpiau tariant, tai nereali proga pabraidyti po natinį miestą. Juo labiau, kad ruduo Briuselyje šiltas ir paprastai Nuit Blanche metu vis dar galima iki paryčių šlaistytis gatvėmis ar plepėti kokios nors kavinės terasoje. Toks, žinote, baisiai geras rudeninės nakties malonumas.

Knygos apie Lietuvą Waterstones knygyne

Dar nieko nerašiau apie Lietuvos parengtą kultūros programą, skirtą pirmininkavimo pusmečiui. Kita vertus, nėra dar kur skubėti - nepamačius gyvai - negalima nei girti, nei peikti, bet užmojai, vienareikšmiškai, ambicingi. Belgijos padange praskries vienos didžiausių Lietuvos (ar lietuvių?) kultūros žvaigždės - Violeta Urmana, Jonas Mekas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Oskaras Koršunovas, Šarūnas Bartas ir kiti nuostabūs vardai ir veidai. Laukiu nekantriai, nes bilietus į du renginius jau sugebėjau išplėšti.

Pirmasis kultūrinis šūvis nuskambėjo Waterstones knygyne, kur visą pusmetį bus galima įsigyti literatūros apie Lietuvą ar kaip nors susijusios su Lietuva. Kiek užmačiau pirmadienį vykusiame kick-off renginy, lentynos nuo knygų gausos tikrai nelūžta, tačiau pateiktos pardavimui gėdos taip pat nedaro.

Ommegang - viduramžiškos Briuselio tradicijos

Ommegang'o plakatais buvo nulipintos visos Briuselio skelbimų vitrinos, keistas pavadinimas ėmė mirgėti ir internetinėse svetainėse. Kas tas "ommegang"? Pats žodis "ommegang", sudurtas iš dviejų flamiškų žodžių "omme", reiškiančio "ratu" ir "gang", reiškiančio paprasčiausią "eitį", lietuviškai galėtų būti večiamas kai "procesija". Flamų žemėse religinės procesijos išlikusios iki šiol. Taip pat "ommegang" etiketė klijuojama ir iškilmingoms gildijų bei miestų grietinėlės eisenoms.

Briuselyje svarbiausia religinė procesija iki pat prancūzų revoliucijos buvo skirta Sablono Pergalių Švč. Dievo Motinai, kurios skulptūra dar XIV a. viduryje buvo stebuklingai išgelbėta iš Antverpeno ir grąžinta briuselėnams. Tradiciškai procesija, lydima arbaletininkų, pajūdėdavo iš Sablono Švč. Dievo Motinos bažnyčios, apsukdavo septynių kilmingų šeimų (visos kartu vadintos "Lignages"), kurių protėviai sudarė Briuselio valdantįjį sluoksnį, namus ir įžengdavo į Grand Place ir rue de Madeleine grįždavo į Sablono bažnyčią. Eisenoje miestiečiai išsirykiuodavo pagal griežtą tvarką, atspindinčią kiekvieno dalyvaujančio socialinę padėtį ir jos svarbą miesto visuomenėje. Tvarka labai paprasta - kuo svarbesnis miestui buvai - tuo arčiau nešamos skulptūros buvai prileidžiamas. Pirmieji žygiuodavo miesto įgulos kariai, juos sekdavo amatininkų gildijos ir pirkliai, už jų - miesto kilmingieji bei magistrato nariai, o Švč. Dievo Motinos skulptūrą supdavo dvasininkai ir arbaletininkai. Su amžiais procesijos sudėtis kito, prisidėjo įtakingos miestelėnų šeimos, atsirado persirengėlių ir milžinų kortežai. O tada atėjo prancūzai ir panaikino šią religinę tradiciją. Kam čia reik išsidirbinėti?

He Yunchang, Neo Rauch, Francis Bacon ir Antoine Watteau

Aną šeštadienį darbinį nuovargį iškvėpavom tiesiai kultūrai į veidą ir nugriebėm visą Bozar'o grietinėlę: He Yunchang'o performansą Nirvana-Flesh, siurrealistinę, komiksinę, pop artišką ir dar kitokią Neo Rauch'o parodą Obsession of the Demiurge. Selectetd Works 1993-2012, Airijos dovanotą šiuolaikinio meno ekspoziciją su Francis Bacon'o kabineto reminiscencijomis ir efimeriškus Antoine Watteau muzikos bei dvaro gyvenimo atspindžius. 

Nedaugžodžiausiu. Watteau - kaip Watteau, bet ekspozicijos lygis (kaip Bozar'ui) - puikus. Sakyčiau, kad šitai mane ir nustebino labiau, nei gyvi pastelinių spalvų Antuano paveikslai. Šių bent jau reprodukcijas buvau mačius. Rekomenduočiau apsilankyti jei mėgstate muziką, baroką-rokoką arba nepažįstate Watteau.

Šiuolaikinis airių menas - šiuolaikinis ir be didelių pretenzijų. Aplankyti irgi rekomenduočiau, nebent ruošiatės skristi į Dubliną ir praleisti pusdienį puikiuose jo muziejuose. Jei ne - pasinaudokite proga - airių kuratoriai puikiai padirbėjo.

Neabejotinai saldžiausia airių ekspozicijos vyšnia - F. Bacon'o kanbinetas. Tai koncepuali dailininko studijos Londone replika, suteikianti progą pro durų plyšį patyrinėti tapytojo aplinką, rinktus vaizdus ir informaciją bei išvysti jo paskutinius taip ir nepabaigtus paveikslus. 

Musées Royaux d'Art et d'Histoire / Karališkieji meno ir istorijos muziejai

Žiema Briuselyje - tinkamiausias metas lankytis muziejuose (tikriausiai todėl pavasaris ateina su muziejų naktimi). Oras tam - kaip tik - lyja, balzgana, durzgana, žvarbu ir drėgna. Tai ką daugiau veikti, jei nesisėdi namuose? Šitaip vieną sekmadienį aplankėm kaimynystėje įsikūrusius Karališkuosius meno ir istorijos muziejus (tiesą sakant, tai jie įsikūrę viename pastate, tai man jie kaip ir vienas muziejus). Geras tas muziejus. Didelis. Ekspozicija įrengta gerai apgalvotai ir konceptualiai. O joje galima susipažinti su visai nemenka kolekcija, kaip tokio dydžio šaliai kaip Belgija. Čia pamatysite kokios tai romėnų šventyklos kolonų eilę ir didžiulę grindų mozaiką. Senų arabiškų šalmų ir nerealiai skaidrios keramikos. Senųjų egiptiečių mumijų ir mėlynų dievukų. Kinijos marionečių ir indėniškų pirštinių. Peniuotų vaisingumo dievų iš kažkurių tai salų ir indiškų drožinių.

Tikrai yra kur akis paganyti. Ypač paaugusiems vaikams, kuriems mokyklose jau pradėda pasakoti istorijas apie narsius Romos karius, paslaptingas Rytų šalis, nemirtingus faraonus ir kitų, mažiau išsivysčiusių kraštų, baigtis. Tiesiog todėl, kad muziejus tikrai geras ir neužgriozdintais dulkėtais eksponatais kaip kokio seno atikvaro spinta. Trumpiau tariant, tai - tikrai puikiai iliustruota pasaulio istorijos pamoka (ir svarbiausia - nebrangi - 5 Eur).

Prisipažinsiu, kad štai jau keli metai, kai vaikščiodama po tokius istorijos muziejus daugiau mąstau apie tai, kokiu būdu tos kolekcijos buvo surinktos, nei apie tai, ką naujo jos man pasakoja. Dažniausiai nieko labai naujo tie karo ir plėšimų grobiai nebegali papasakoti, nes jie yra šimtus kartų perfotografuoti ir perpublikuoti įvairiausiuose leidiniuose ir internetiniuose puslapiuose. Ir visi lankosi Belyno muziejuje tam, kad pamatytų Nefertitę, o ne nustemba ją ten sutikę.

Musée des instruments de musique (MIM) - sekmadieninis pasivaikščiojimas

Žvilgterėjau į paskutinius įrašus ir net šyptelėjau - vieni muziejai ir prisiminimai apie šiltas vasaros  dienas. Taip jau gaunasi - kai oras šlapias ir nemalonus, o nosį iš namų iškišti norisi, tai kiši ją arba į kavinę, arba į muziejų, arba į koncertų salę (artba į svečius, jei kas pakviečia). Tai taip vieną sekmadienį tos smalsios nosys atvedė mus į Muzikos instrumentų muziejų. Įsikūrusį viename gražiausių pačiame gražiausiame Menų kalvos pastate, ant kurio stogo iki tol tebuvome gėrę kavą.

Gėda ir prisipažinti, kad panosėję buvusį muziejų apalankyti panūdau tik perskaičius Neringos pasakojimą apie tai, kaip jai ten patiko. Na, bet neveltui sakoma, kad kai bažnyčia arti, tai Dievas toli. Gryna teisybė.

Moteriški antradieniai: Musée de la Banque Nationale

Paskutinį antradienį su Indre ir Joana šniukštinėjom po Nacionalinio banko muziejų. Na, nepasakyčiau, kad mane jis būtų sužavėjęs - daugybė etikečių, skaitymo ir mažai čiupinėjimo, mažai interaktyvesnių užsiėmimų (jų reikia ne tik vaikams). Žinoma, ekspozicija moderni ir prieš kokius aštuonis ar net dešimt metų jis buvo oho, kokia naujoviška, tačiau šiandien, kai tokio tipo muziejai virsta intelektualia taktiline pramoga, banko muziejus jau tebėra vidutiniokas.

Happy birthday, Mis Flagey

Šeštadienį su trenksmeliu paminėjom 75-ąjį  savo kaimynės Mis Flagey gimtadienį. Briuseliečiai tai tikrai supras, ką turiu mintyje, o kitiems priminsiu, kad tai - šalia Eugène Flagey aikštės stovintis mano mylimiausias pastatas Briuselyje. 1935-38 m. jį, pagal Joseph Diongre projektą, specialiai surentė Nacionaliniam radijo transliacijų  institutui ir pavadino "Radijo namais" ("Maison de la Radio"). Ir neįtikėtina, bet - tai buvo pirmoji tokia radijo stotis Europoje. Reikia pripažinti, kad architektas meistriškai išsprendė itin stambaus tūrio pastato, kurio vienas iš fasadų užima visą aikštės kraštinę, komponavimo ir vizualinės raiškos uždavinius. Masyvius fasadus skaido ištisinės horizontalios langų eilės, o netinkuotų plytų reljefas sukuria judesio, vibracijos įspūdį. Maison de la Radio interjerai - art deco stiliaus - tikriausiai, kad populiariausio stiliaus Briuselyje.

Kas man dar pasirodė įdomu - tai priemonės, kurių ėmėsi konstruktoriai ir inžinieriai, norėdami dailųjį pastatą įkurdinti drėgnoje vietovėje su porėtu gruntu (šalimais Ixelles tvenkiniai, kurių vienas buvo ir dabartinės Flagey aikštės vietoje). Pirmiausia statybų aikštelėje buvo įrengtos pompos, be atvangos sausinusios statybvietę. Pagrindas būsimo statinio pamatams buvo išlietas iš betono ir uždengtas vario plokštėmis.

Radijo stotyje buvo suprojektuota dvylika trapecijos plano įrašų studijų. Tarp jų - ir garsioji studija Nr. 4 (šiandien - nepriekaištingos akustikos filharmonijos salė), kurioje buvo pastatyti 8 000 vamzdžių vargonai*. Tik pradėjusi veikti, radijo stotis transliavo šiek tiek ilgiau kaip septyniolika valandų per parą (nuo 6.45 iki 24 valandos). Radijo pastate veikė ventiliacijos sistema, buvo sumontuota moderniausia radijo įranga ir įrengta trylika liftų (!), o garso izoliacija iki šiol funkcionuoja nepriekaištingai. Va, štai ir senųjų statybų kokybės koeficientas - nesusidėvintis funkcionalumas.

BRAFA plius sušiai

Šeštadienį drauge su Joana ir Tomu netikėtai paimprovizavom (šovė tokia kultūringa mintis besivartant rytinėje lovoje) ir aplankėm BRAFA'ą - Briuselio senienų ir taikomosios dailės mugę. Ėjom ne todėl, kad planavom įsigyti kokį safyrais apsodintą Cartier auskarą už daug pinigų, XVIII a. pabaigos tuometinės Lietuvos žemėlapį už 800 eurų ar nesvietiškai brangią septinto dešimtmečio sofutę (beje, mačiau ir vieną Picasą, bet man jis pasirodė per mažo formato, kad pirkti:]), bet labiau norėjom pažiūrėti, kas tai per reiškinys, šita mugė. Plepėdami šniukštinėjome kokių gėrybių turi prikupusios Belgijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Rusijos, Vokietijos, Monako ir kitų šalių galerijos bei kolekcionieriai. Tad žvelgiant į šią mugę smalsuolio akimis, ji - puiki galimybė vienoje vietoje pamatyti tiek uždaroje rinkoje cirkuliuojančių kūrinių. Žinoma, nereikia būti naivaim ir tikėti, kad tai didelė seifuose, bankų saugyklose ir gerai fortifikuotose vilose saugomų meno kūrinių dalis. Tai mažiau nei ledkalnio viršūnė, bet vis tiek malonu ant jos pasėdėti ir pasvajotį, kurį paveikslą norėtum pasikabinti šalia darbo stalo :)

Moteriški antradieniai: Le Musée du Costume et de la Dentelle

Dar anais metais, tiksliau prieš pat jiems pasibaigiant, gimė tokia nereguliari tradicija antradieniais pusdienį praleisti besikultūrinant. Kadangi į kompaniją susibūrė šiuo metu nedirbančios sutuoktinės, antradieniai tapo moteriškais. Gruodį trise su Joana ir Indre nupėdinom į Karališkąjį dailės muziejų (jau nepamenu, ką mes ten matėm, bet buvo labai smagu), o aną antradienį penkiese (Joana, Laura, Ramunė su Gintare ir aš) paėmėm Briuselio kostiumo ir nėrinių muziejų.

Naktinės šviesos ir muzika Villers-la-Ville vienuolyne

Turiu pripažinti, kad spalį praleidome turiningai - apsilankėm marionečių teatre, dviejose alaus daryklose, paviešėjom Liuksemburge ir romantiškame Villers-la-Ville cistersų vienuolyne, paklaidžiojom po Briuselio senamiestį beieškodami kultūrinės nakties instaliacijų ir performansų, šventėm Tatos jubiliejų ir Helauvyną. Fiu... dar tarpuose tarp kultūros išsilaikiau prancūzų B 2.1 egzaminą, pažiūrėjom kine "Paperboy" ir niekaip neprisivertėm pradėti sportuot (eilinį kartą).

Karališkieji rūmai - veidrodžių ir šviestuvų karalystė

Belgijos karalių aš visai nepažįstu ir net nesu nė karto jų mačius. Žinau tik, kad šiandien soste sėdi Albertas II, o jo sūnus princas Lorencas yra priėdęs velnių žilstelėjęs neklaužada raginiais akiniais. Bet kuo toliau - tuo labiau man jie patinka. Gal todėl, kad tai gana jauna dinastija, gal todėl, kad šie karaliai karaliauja Belgijoje, o gal todėl, kad valdo XXI a. pradžioje, bet kaip ir kodėl ten bebūtų, jie gana atviri visuomenei (aišku, neatmeskim ir to momento,kad juos tokiais galėjo padaryti ir kuris nors ministras pirmininkas): ištisus metus galima nemokamai aplankyti karališkąją kriptą Laekeno bažnyčioje ir vaikštinėti po buvusį mežioklės Laekeno parką, pavasarį liaudžiai atveria savo oranžerijos duris, vasarą (visą rugpjūtį ir pirmąją rugsėjo savaitę, iki 9 d.) - oficialiosios rezidencijos, į kurią įsileidžia keistus muziejininkų projektus ir nesąmoningas pramogas vaikams. Na, bet vis tiek, fainas tas jų Albertas, kuris už prasižengimus ištrynė savo Lorencą iš interneto. Ok, ne iš interneto, o iš oficialios karališkosios svetainės. Nieko sau moderni bausmelė, ar ne?

Tai va, aš nevisai apie tai norėjau parašyt. Sekmadienį netyčia aplankėm karališkąją rezidenciją. Paprasčiausiai važiavom pro šalį, o gi žiūrim - žmonių tuntai rikiuojasi šalia karaliaus durų. Tada ir toptelėjo, kad visai buvom užmiršę šią nemokamą karališką pramogą (Bekingemo rūmų lankymas kainuoja apie 20 eurų!).

Belgijos karaliaus oficialioji rezidencija stovi beveik pačiame Aukštutinio ir Žemutinio miestų paribyje, Place des Palais, šalia nelabai išvaizdaus Briuselio parko (Park de Bruxelles). Centrinio rūmų fasado ašis sutampa su parko ašimi ir kitoje jo pusėje stovinčiais Parlamento rūmais. Tokia parinkta pastatų išdėstymo schema atspindi ir šalies politinę santvarką - konstitucinę monarchiją.

Karališkuosiuose rūmuose šiandieninis karalius negyvena, nes turi rūmus Laekene, ramesniame Briuselio pakraštyje. Miesto centre stūksantys neoklasicistiniai rūmai tarnauja kaip... biuras. Čia įrengti karaliaus ir karalienės bei aukštųjų valstybės pareigūnų kabinetai. Rūmuose taip pat rengiami iškilmingi pobūviai valstybinių švenčių metu.

Tapis de fleurs - garsusis Briuselio gėlių kilimas

Šeštadienį su tamsa grįžom namo po dvi savaites trūkusio bastimosi Prancūzijoje ir širdingos viešnagės Lietuvoje (gaila, kad trumpos). Papusryčiavę išdrįsom išlįsti į lauką (karšta...). Apžiūrėjom garsųjį kilimą, bandėm palaistyti KoLa gėles (bet neįveikėm užraktų), parsivežėm namo Katiną ir viskas stojo į savas vėžes. Jei ne tas nesąmoningas karštis (oras - 36!) - būtų galima gyventi. Sako, kad ryt griaudės ir žaibuos. Tikiuosi, nes tada atvės iki 28 ir galėsiu imtis degančių darbų.

Bet pradžiai apie kilimą. Gėlių kilimą pagrindinėje Briuselio senamiesčio aikštėje, gražuolės rotušės papėdėje.  Įvairiaspalvių žiedų kilimas (tapis de fleurs ar bloementapijt) kas du metus "išaudžiamas" iš tūkstančių begonijų ir kitų gėlių žiedų bei penkias dienas džiugina briuselėnus ir turistus, kurie paspoksoti į šį floristų šedevrą suplaukia iš įvairiausių pasaulio kampelių.

Pirmasis gėlų kilimas (ar veikiau kilimėlis) 1952 m. buvo sudėliotas Knokke - kurortiniame miestelyje Šiaurės jūros pakrantėje. 1971 m. antrasis ir gerokai didesnis kilimas nuklojo Briuselio Grand place grindinį. Ir taip kas antrais metais, kaskart atspindėdamas vis kitą temą ar istorinę sukaktį - miesto, šalies, menininkų, gildijų ir istorinių vietovių jubiliejus, apjungdamas egzotiškus Afrikos (2012 m.) bei Azijos (1988 m.) meno motyvus ir Briuselyje sklandančius Art nouveau ornamentus. Štai čia galite rasti daugiau informacijos ir vaizdų.

Šiais metais Grand place dengia jau aštuonioliktas žiedų kilimas, skirtas Afrikai. Kaip sako kilimo autoriai, jam sukurti reikia visų metų - pirmiausiai gimsta idėja, tuomet - brėžiniai, kurie derinami ir su miesto valdžia ir su gėlių augintojais, tuomet - auginamos ir atrenkamos gėlės, kuriamas specialus realaus dydžio spalvotas brėžinys, ant kurio savanoriai po truputi dėlioja būsimo gėlių kilimo raštus. Kuriant kilimą, vienam kvadratiniam metrui panaudojami maždaug 300 begonijų žiedų. Jei kilimo dydis 1 800 kvadratinių metrų, kiek žiedų jam reikia?!

Rubenso namas (Rubenshuis) Antverpene

Rubenso namas. Barokinis fligelis ir portikas

Aną savaitgalį, bevaikščiodami Antverpeno deimanų ir prekybos gatvėmis, suvartojom ir šiek tiek kultūros -aplankėm triukšmingoje Wapper aikštėje stovintį Pieter'io Paul'o Rubenso namą. Tikrai neperlenksiu lazdos sakydama - namą, kuriame 29 savo metus garbingai ir turtingai nugyveno vienas garsiausių XVII a.dailės genijų, kolekcionierių ir diplomatų.

P.P. Rubenso autoportretas, 1623 m. (iliustracija iš www.totallyhistory.com)

Pastatą ir šalia buvusį žemės sklypą Rubensas nusipirko 1610 m., praėjus dviems metams po to, kai su pirmąja žmona Isabella Brandt grįžo iš Italijos ir įsikūrė Antverpene. Apsigyvenęs raudonų plytų šiaurietiško Renesanso stiliaus name, nuo 1616 m. iki 1621 m. Rubensas išplėtė ir padailino įsigytą pastatą: laisvoje sklypo dalyje pristatė pagal paties parengtą brėžinį "L" plano elegantišką barokinį fligelį, kuriame įrengė studiją; senąją ir naująją namo dalis sujungė triumfo arką primenančiu portiku, senojo namo rytinėje dalyje (jei neklystu), šalia kunstkameros, suprojektavo ir pastatė pusapskritimio plano galeriją, kurios kupolas, anot meno istorikų, sukurtas sekant Romos Panteonu. Ir iš tiesų, Rubensas taip kentėjo nuo meilės ir nostalgijos saulėtai Italijai, kad stengėsi nors gabalėlį jos susikurti savo aplinkoje - ir... jam pavyko. Įmantrus skulptūromis puoštas portikas bei puošnūs naujojo priestato fasadai namui suteikė trokštamą itališkojo palazzo įspūdį. Valio Rubensui, kurio flamiškos-itališkos dvasios būste nepasididžiuodavo apsilankyti riebiausia to meto grietinėlė, kurią, matyt, domino ne tik intelektualios kalbos, bet ir turtingiausia Antikos meno dirbinių kolekcija Šiaurės Europoje.

Parlamentariumas

Europos Parlamentas suprantamai

Būna kartais (ar net dažniau nei kartais) - išsirenki muziejų, nusiperki bilietą ir... nusivili. Ne todėl, kad būtų gaila pinigų ar laiko ir net ne todėl, kad buvo apvilti lūkesčiai. Pasidaro baisiai gailu dėl įsikerojusios idėjų ir kūrybiškumo krizės. Kai pasitenkinama mažiausiu, vietoje to, kad būtų siekiama augti ir iki maksimumo panaudoti patraukliausius eksponatus ar muziejaus vietą. Kai dirba tam, kad sulaukti paskutinės darbo valandos, o dėl atėjusio žmogaus. Ir tokių užkonservuotų ir apkerpėjusių muziejų pilna visur. Na, teisybės dėlei turėčiau pridėti, kad šiek tiek didesnis finansavimas Europos (konkrečiu atveju - Belgijos) muziejus verčia patrauklia ir pakankamai dinamiška susibūrimų ir užsukimų vieta. Nežinau, kokią sumą pinigų belgai kasmet atseikėja muziejams, bet, kad kiekvienas kaimas rūpinasi pareklamuoti ir pakviesti į savo klumpių ir samčių muziejų - akivaizdu. Vien ko vertas internetinis tinklalapis www.365.be!

Pasakysit, kad bepigu kraipyti galvą ir nežiūrėti į kito aky boluojantį šapą ir vien tik skalbti savus už rastigalius. Ir Briuselyje esam apsilankę keliuose muziejuose, kurie mus stipriai nuliūdino. Vienas iš tokių - Komiksų muziejus, nes toks jau senamadiškas, kad jo negelbėja nė be proto patrauklus objektas (todėl nekantriai lauksiu muziejaus renovacijos). Tai ką geriausio galima padaryti su komiksais - tai jau padarė Herge muziejus Leuven-la-Neuve, o Briuselio komiksų muziejus liko kažkur toli už nugaros. Nemažiau nuvylė ir Armijos muziejaus stiklinės spintos, prikimštos dūlančių kariškų mundurų. Bet šis muziejus, palyginus su komiksais, turi tris didelius privalumus: lėktuvų angarą, kuriame galima įsiropšti net į kelis didžiapilvius lėktuvus bei naikintuvo korpusą; Pirmojo Pasaulinio karo tankus, į kurių vidų galima pažiūrėti pro skaidraus plastiko langelį; ir galiausiai - šis muziejus yra nemokamas. Štai taip. Kitas mano nemylimas, bet vis tiek lankomas muziejus (ar tiksliau - parodų ir koncertų salių kompleksas) - BOZAR. Kiekvieną kartą mane tarsi nudilgina jų atsainiai paruoštos ekspozicijos, pusiau skustos, pusiau luptos parodinės erdvės bei baisingas apšvietimas. Atsidūstu ir vis tiek einu, nes tomis apgailėtinomis sąlygomis jie eksponuoja didžius lobius.

Lietuvoje tų nusivylimų patyriau daugiau - galbūt todėl, kad ir muziejų čia esu daugiau aplankius. Viena iš paskutinių skriaudų, kurias patyriau praeitą žiemą, beviešėdama Nidoje, padarė ne kas kitas, o Thomo Manno namelis... Ir šioje vietoje tritaškis labai tinka - graudžias nuotaikas atskleidžia ir muziejaus tuštumas parodo... Aš tikrai nuoširdžiai nesuvokiu, ką ten randa tie vokiečiai, kuriuos ten tuntais veža (kita vertus, jie ten važiuoja, tikriausiai, vieną kartą, tai nelabai ir aišku, ar jie ten tikrai ką nors randa). Nors geriau pagalvojus, jie turi vieną pranašumą prieš mus - gali perskaityti vokiškų laikraščių iškarpas, kuriose aprašyta Thomo Manno kelionė į Nida. Ir už tas iškarpas bei Manno festivalio fotoakimirkas reikia mokėti tris litus. Baisu.

ES plėtra 2004 m. 

Pradėjau kaip kokia megzta beretė nuo bambėjimų. Tikrai yra pas mus ir daug gerų bei patrauklių muziejų: energetikos, pinigų, NDG, ČDM, etnokosmologijos ir t.t. Nevardinsiu juk dabar čia visų, patys žinote, o jei nežinote, tai apsilankykite bent pirmuosiuose - pažadu - nustebsit, kad mūsuose tokių muziejų esamą :) O dar gi, šie metai - geriausia proga iš naujo atrasti Lietuvos muziejus - juk šie metai - Lietuvos muziejų metai, kurių programą rasite paspaudę ant šią nuorodą.

Be galo smagu, kai ekranai prabyla tavo gimtąja kalba

Kas domina? Spausk ir tu bus atsakyta.

Tai  apie ką aš čia norėjau rašyti? Ach taip, pradėjau nuo blogųjų pavyzdžių, o norėjau pagirti vakar aplankytą Parlamentarium'ą. Stačiai nuostabu, kaip tokį nuobodų dalyką kaip ES parlamento istorija, galima pateikti šitaip nežmoniškai patraukliai. Aš dar šiek tiek tramdžiau emocijas, bet mano miela bičiulė Erika aikčiojo nuo įėjimo iki suvenyrų parduotuvės: "Tu tik pažiūrėk, ką galima padaryti su skaitmeninimų!", "O geras...", "Oho!", "Čia specialūs terminalai neįgaliesiems!", "O parašom laišką... vardenis.pavardenis@....". Ir tikrai, patvirtinu iš šiek tiek blaivesnių pozicijų, verta.

Istorijos juostoje ir Lietuva

Ekspozicijoms panaudotos tikriausiai visos įmanomos moderniausios technologijos. Lietimui jautrūs ekranai jau seniai nieko nestebina, bet kai tas ekranas, jį aktyvavus audiogidu, prabyla sklandžia tavo gimtąja kalba, kai gali su juo daryti ką nori - didinti ir mažinti pasirodžiusius paveiklėlius bei teksto ištraukas, su lietuviškais subtitrais peržiūrėti filmuotus istorinius kadrus ir fotografijas - jau šiokį tokį įspūdį padaro.

Planai pirmam gegužės savaitgaliui: Waterzooi, "Wuthering heights", Kriek'o ir bulvyčų šventė bei Fête d'Iris'2012

Pilnos paraštės prisiminimų, kuriais turiu nepamiršti pasidalinti, tačiau taip pat nekantrauju papasakoti ir to, ką įdomaus nužiūrėjau šiam savaitgaliui ir iš ko bandysim sukomponuoti savo poreikių piramidę.

Miegą palikime mūsų žiniai - gimtųjų Plunksnėnų nenukonkuruos joks viešbutis ar kas nors dar. Maitinimosi planuose - vis niekaip neaplankomas "Le Bugatti" - belgų virtuvės restoranas netolimoje mūsų kaimynystėje. Sudomino jis mus savo ekscentrišku eksterjeru bei skelbiamu meniu - tradiciniu belgišku unguriu žalumynuose, jūros liežuviu (nors pastarąjį išsikepam namuose), triušiu, troškintu vyšniniame aluje, waterzooi ir taip toliau - jei susiruošim ten pavakarieniauti - tikrai pateiksiu tinklaraštyje ataskaitą ;)

Kitas planas chuliganas - pusryčiai "Le pein quotidien" arba rytinis pik-nik'as Mont des Arts.

Šis tas penktadieniui (ir šeštadieniui) - Kriek'o ir gruzdintų bulvyčių šventė Jourdan aikštėje (nors ir nelabai įsivaizduoju kaip galima bulvytes užsigerti vyšniniu alumi...). Ši keista eterbekiečių šventė vyksta jau aštuntą kartą. "Laimės valanda" - penktadienį nuo 18 iki 19 val. - vyšninis alus už pusantro euro. Super pasiūlymas neragavusiems belgiškų Antoine bulvyčių - bulvytės + padažas + alus = 5 eurai. Nepraleiskit progos :)

Šventė vyks Jourdan aikštėje penktadienį ir šeštadienį nuo 18 val. iki 1 valandos nakties (prancūzai sako "ryto").

Gera žinia kino mėgėjams. Šią savaite startuoja Andrea Arnold režisuotas filmas "Wuthering heights" ("Vėtrų kalnas") pagal to paties pavadinimo Emily Bronte romaną. Labai palankiai įvertintas mano mėgiamos "Agenda'os" apžvalgininkų. Pasak kurių, A. Arnold sukurta "Vėtrų kalno" interpretacija išsiskiria šiuolaikiškumu ir gaivališku aistrų perteikimu.

Kitos kino alternatyvos - T. Kate režisuotas "Detachment" su A. Bdrody arba P. Siero - "El agua del fin del Mundo".

Savaitgalį prasideda performansų ciklas "Exhibit B". Aštriai ir tiesiai apie kolonizaciją ir jos suformuotus rasistinius stereotipus, iki šiandien tarpstančius mūsų galvose. Brett Bailey sukurtas "Exhibit B" - performansų ciklo dalis, kalbanti apie prancūziško ir belgiško Kongo kolonizaciją bei jos padarinius. Apie žmonių zoologijos sodus pasaulinėse expo parodose. Kiekvienas performansas susideda iš keliolikos ar keliasdešimties gyvųjų paveikslų, kurių kiekvieną vienu metu gali apžiūrėti tik vienas asmuo. Sakyčiau, kad emociškai stipriai įtemptas intymumas ir atviras nusitaikymas tiesiai į žiūrovo sąmonę.

Na, čia - nevisai savaitgalio planas, bet už akių užkliuvęs smagus belgų projektas - "Artotheque de Wolubilis", siūlantis mėnesiui išsinuomoti patinkantį meno kūrinį. Smagu, ar ne?

Foto iš www.fetediris.be

Ir pagaliau apie tai, kas šį savaitgalį šokdins Briuselį - Fête d'Iris 2012 - Briuselio miesto šventė. 
Atskiras Briuselio sostinės regionas buvo įsteigtas 1989 metais, šiek tiek atidžiau patyrinėjus Belgijos konstituciją. Naujam regionui buvo parinkta iriso (vilkdalgio) emblema, mat dar tada, kai Briuselis labiau panašėjo į vešlias pelkes, o ne į klestinčią šalies sostinę, šiose vietose gausiai augo ir žydėjo šis augalas. Šiandien iriso (vilkdalgio) žiedo emblemą pamatysite ant kiekvieno regionui priklausančio daikto - pradedant autobusais ir baigiant maišais šiukšlėms.


Na, bet ne apie tai šį kartą. Miestelėnams ir miesto svečiams skirti nemokami šeštadienio ir sekmadienio koncertai, pasivaikščiojimas Briuselio regiono parlamente (rue du Lombard), viktorinos ir eisenos. Palais des Sciences (boulevard de l'Empereu) - ateljė, koncertai ir cirko pasirodymai, rue Ravenstein - pasimatymai su Ixelles policininkais ir ugniagesiais bei mokslo eksperimentų studija; Mont des Arts - briuselėnų pik-nik'as (sekmadienį nuo 12 val.)!


Visą savaitgalio programą rasite paspaudę čia.