Laekeno kapinės: Rodeno "Mąstytojas", buržua ir požeminės galerijos

Drauge su Laurynu ir Akvile šiandien aplankėme Laekeno kapines ir jose parimusį Augusto Rodeno "Mąstytoją". Vieną iš keliolikos garsiosios skulptūros kopijų, kurią sau kažkada užsisakė meno ir senienų kolekcionierius Joseph Dillen (Žozefas Dijenas).

Tipinės XIX a. Laekeno kapinės yra seniausios iš vis veikiančių kapinių Briuselyje ir tikriausiai, kad žinomiausios turtingu kultūriniu ir memorialiniu paveldu. Kitas įdomus dalykas tas, kad tai paskutinės parapijinės kapinės Briuselyje, susispietusios aplink bažnyčią ir likusios arčiau gyvųjų parapijiečių. Visos kitos parapijinės Belgijos sostinės kapinės palaipsniui buvo uždarytos, o jas pakeitė izoliuotos nuo kasdienio gyevnimo rajonų kapinės (kaip pvz., Ixelles kapinės).

Laekeno kapinėmis miestiečiai ir kilmingieji susidomėjo 1831 m. šalimais įsikūrus karališkajai šeimai. Noras pasilaidoti būtent čia dar labiau išaugo tada, kai 1850 m. senojoje Laekeno Dievo Motinos bažnyčioje buvo palaidota pirmoji Belgijos karalienė Louise-Marie (kapinių centre išlikęs šios bažnyčios choras). O kas gi nenorėtų, jei galėtų?

Stromae - kaip jį geriau pristatyti? Formidable!

Stromae (foto pasisikolinta iš www.rwandaises.com)

Šiandien graikė Sissi pasidalino nuoroda į kiek provokuojantį Stromae dainos "Formidable" (liet. nuostabu) vaizdo klipą. Pradžioje maniau, kad tai slapta kamera nufilmuotas girtoko jaunuolio viražas ir tik vėliau supratau, kad tai pats atlikėjas ir jo klipas. Youtube susiradau ir gyvai atliekamos šios dainos įrašą. Nesu visokių hip-hopų gerbėja, bet Stromae ekspresija tikrai formidable, kažkuo net primenanti Jacques Brel'į (Žaką Brelį). Savo forminable (apgailėtiną) personažą atlikėjas atskleidžia labai jausmingai, o balse tiek sarkazmo, kad nereikia ir prancūziškai mokėti.

"Formidable" klipas buvo nufilmuotas slapta kamera Louise aveniu, tramvajaus stotelėje šių metų gegužę. Per tris pirmas dienas "Formidable" youtube peržiūrėjo trys milijonai lankytojų (šiandien jau daugiau kaip 6 000 000) - tai iki šiol nepralenktas belgiškos muzikos rekordas. Tiesa, likus trims dienoms iki klipo premjeros, internete pasirodė mėgėjiškų vaizdo įrašų su gatvėje besišlaistančiu "girtutėliu" Stromae (gi tramvajaus laukiantys briuselėnai nežinojo, kad klipas filmuojamas slapta kamera). Mobiliais telefonais užfiksuoti vaizdai išprovokavo nemenkas diskusijas ir nutiesė platų kelią naujam kūriniui.

Spring is Here

Šią savaitę ėmė ir atėjo pavasaris. O jau atrodė, kad prasidėjo Amžinoji Žiema, tik niekas nenorėjo tuo patikėti. Manė, kad klimato atšilimas, kad anomalijos nenuspėjamosios ir kitokie paprastai paaiškinami gamtos reiškiniai.

Broliai Dardenne'ai

Foto iš čia

Kažkurią dieną (bet jau gerokai prieš metus) pagalvojau, kad nelabai ką žinau apie belgų kiną. Na, taip, palmių šakelėmis apsikaišiusius brolius Dardenne'us galėčiau išvardinti, bet... tai ir viskas. O tikėtina, kad mažoje Belgijoje yra ir daugiau režisierių, todėl žingsnis po žingsnio vis rausiuosi L'Alliance francais bibliotekoje ir namo tempiu įvairiausius frankofoniškus filmus. Belgiškus irgi. Štai taip šiandien baigsim Kanuose garsiai įvertintų Dardenne'ų filmų peržiūrą.

Primenu, kad 1999 m. Dardenne'ų filmas "Rosetta" ("Rozeta") iškovojo pirmą Auksinę palmės šakelę. 2005 m. antrąją šakelę nuskynė jų drama "L'Enfant" ("Vaikas"), pasakojanti tėvo, pardavusio savo naujagimį, istoriją. Brolių Dardenne'ų filmas apie du albanų imigrantus "Le silence de Lorna" ("Lornos tyla") 2008 m. pelnė Kanų apdovanojimą už geriausią scenarijų. Užpernykštis "Le gamin au velo" ("Vaikis su dviračiu") Kanuose pelnė Grand Prix. Beje, broliai Dardenne'ai yra vieni iš šešių režisierių, du kartus apdovanotų Auksine palmės šakele (po du apdovanojimus dar yra pelnę Alf'as Sjöberg'as, Francis Ford'as Coppola, Bille August'as, Emir'as Kusturica ir Shohei Imamura).

Pavakarieniauk belgo namuose arba "Comme chez moi"

Bevartydama šios savaitės "Agenda", aptikau kvietimą prisijungti prie puikaus projekto "Comme chez moi" (liet. "Kaip pas mane"). Kaip teigia savaitraštis, projekto autoriai - belgiškai-austriška pora iš Gento, siūlo belgams praplėsti akiratį ir pažinti kitas pasaulio šalis neiškeliant kojos iš savo valgomojo, o į Belgiją atvykstantiems svečiams - atrasti tradicinę belgų virtuvę ir pajusti šiltą vietinių žmonių svetingumą. Iki šiol novatoriškame projekte dalyvavo Gento, Briugės ir mažesnių flamiškų miestelių gyventojai. Atvykstančius turistus šeimininkai vaišino pusryčiais, pavakariais ar net sočiomis vakarienėmis. Ach, manyčiau, kad turėtų būti baisiai įdomu, nes belgo namų virtuvėj paruošto maisto negautum jokiam restorane, o per vakarienę išgirstų istorijų ir pažintų žmonių - neatrastum jokiame mišelino ar launliplaneto turistiniame gide.

Svarbu paminėti, kad norint tapti svečiu, reikia užsiregistruoti svetainėje, išsirinkti kalendoriuje būsimą ragavimo įvykį arba vaišinantį šeimininką, užpildyti registracijos formą ir sulaukti patvirtinimo. Tuomet - sumokėti atitinkamą mokestį (28 eurus), kurio pusė atitenka vaišinančiam šeimininkui.

Šiuo metu projektas žengia į Briuselį, tad ne už ilgo bus galima įsiprašyti į svečius pas briuselėnus ir paragauti to, ką iš tikrųjų jie valgo, o ne turistinių gidų išreklamuotų bulvyčių, vafliukų ir midijų. Na, nesakau, kad tai nėra belgiški gardumynai. Tiesiog, greičiausiai kasdien belgai jų nepumpsta, o kepasi bulkos prifarširuotas pudingo dešreles, vištos kojas ir paršelio smegenis ;)

Ir dar, galvoju, kad jei ruošiatės lankytis Belgijoje ar čia gyvenate ir nesate baisiai drovūs, o priešingai - atviri naujoms patirtims ir pažintims - registruokitės naminei vakarienei pas vietinius belgus. Na, ir kalbą palavinsit, ir galėsit patikrinti, ar tikrai tie belgai tokie ramūs, kaip sakoma.

Savaitgalis Romoje: sekmadienis SS Quattri Coronati bažnyčioje, Romos forume ir ant bambinelio laiptų

Po saulėto šeštadienio, skaistus sekmadienis Romoje mums šypsojosi  iš visos širdies - kaip tikras italas - nuoširdžiai, draugiškai ir be jokio pilko debesėlio širdyje. Nesinorėjo ir galvoti, kad dar prieš vidurnaktį nutūpsim netokiame pavasariškame Briuselyje. Na, bet nuvijom tokias mintis tolyn ir pabandėm kiek galima tikslingiau nuskinti tą dieną (taip sakant, carpe diem).

Iškart po pusryčių nukulniavom iki vienos senesnių Romos bažnyčios skirtos keturiems bevardžiams kankiniams - IV a. Santi Quattri Coronati. Manoma, kad bažnyčia galėjo būti pastatydinta keturiems marmuro meistrams iš Panonijos, nukankintiems imperatoriaus Diokletiano įsakymų už tai, kad atsisakė iškalti dievo Asklepijaus statulą. Kita žinoma versija, kad keturi kankiniai buvę kareiviai, atsisakę garbinti tą patį Asklepijų.

Bažnytukė verta, kad užeitumėte. Ne tik tam, kad pamatytumėte originalias grindų mozaikas, meistrų nutapytus šventųjų atvaizdus ar pasisukinėtumėte po saulės nušviestą vidinį kiemelį, bet ir tam, kad pajustumėte besimaterializuojančią istorijos ir tikėjimo dvasią.

Bažnytukė jauki ir tokia absoliučiai tikra nuo pat senų aptrupėjusių freskų iki sekmadieninio vienuolių choralo, kurio klausant ima atrodyti, kad iš masyvių sienų, lyg koks vėsus žalsvas eliksyras, sunkte sunkiasi tyras ir besąlygiškas senųjų krikščionių tikėjimas, atkakli viltis, brolystė ir ramybė. Ir tas eliksyras užlieja, įsigeria į odą, ją apsunkina ir neleidžia nė žingsnio žengti lauk iš šventovės... ir taip ramu bei gera likti sename nutriušusiame klaupte ir leistis hipnotizuojamam skaidraus vienuolių giedojimo...

Išsėlinę iš SS Quattri Coronati bazilikos, pasukom siaura gatvele tolyn, beveik paraleliai Laterano gatvei. Tyliai pasivaikščiojom tarp apelsinmedžių metamų šešėlių, ochrinių sodų sienų ir į saulę atvertų langinių...

... užsukom į kelis paslaptingus kiemelius ir apsukę senąjį krikščioniškąjį kvartalą susitikom atsilabinti su savo kelionės kompanionais.

Garbės žodis - priešpiečiams pasirinktas restoranėlis - buvo visiškas fiasko (čia Rytis galėtų įsiterpti su baisiąja fraze "tai gi, ar aš nesakiau?"), bet tam buvo šioks pasiteisinimas - pasirinktasis restoranas, įsikūręs šalia mūsų apartamentų, mums neleido prisisėsti savo lauko terasoje ir ten palaukti pietų meto, nes dar buvo likę... 10 minučių iki restorano atsidarymo. Tai ne gi galėjom ten grįžti? Aišku, kad ne. Tad ilgai nesukę galvos pasirinkom kitą, "su vaizdu į Koliziejų". Ir taip buvo aišku, kad padarėm klaida (juo labiau, kad RR tą klaidą jau buvo padarę pirmą dieną), nes "La pace del cervello" padavėjai balsingai kvietė praeivius prisėsti ir pavalgyti jų restorano ruošiamo maisto. Ar gerai virtuvei reikalingi tokie šaukliai? Aišku, kad ne...

Atneštų patiekalų net neverta aprašinėti ar labiau gilintis į jų sudėtį. Tiesiog - mes trise gavom po bliūdą bile kokių salotų, kuriose padrikai voliojosi ir palmių šerdys ir graikiniai riešutai ir pačios pigiausios alyvuogės. O namų užkanda, kurią pasiėmė Rytis, pasirodė esanti iš vakuumo ištraukti saliamo, chorizo, kažkokio kumpio, sūrio ir iš parduotuvinio stiklainio iškabinti artišoko gabalėliai. A ja ja jai... Na, bet žvelkime į šviesiąja šio reikalo pusę - patiekalai buvo valgomi.

Belgai - prancūziškų anekdotų čiukčios

Jau kažkuriame įraše dalinausi per prancūzų pamoką išgirsta "naujiena", kad prancūzams visuomet niežti liežuvį pasišaipyti iš keistai šnekančių kaimynų. Todėl, jei tik anekdote yra kvailas personažas, jis visuomet (arba beveik visuomet) bus belgas. Nors paskaitinėjus juokelius apie belgus, atradau ir vieną kitą gurdų belgišką personažą.

Štai tokius anekdotus apie mažuosius frankofonus skaldo prancūzai:

Combien faut-il de belges pour faire un gâteau aux chocolat ? 16, un pour faire la pâte et 15 pour éplucher les smarties. 
----
- Kiek belgų gamina vieną šokoladinį pyragą? 
- 16 - vienas belgas maišo tešlą, o 15 lupa "smarties".



Un escalator tombe en panne en pleine heure de pointe, 40 personnes sont restes bloquées pendant 5 heures. 
----
Piko valandą sugedo eskalatorius. 40 žmonių 5 valandas išbuvo užstrigę.



C'est quatres belges en virée à Paris qui s'arrêtent en voiture dans le bois de Boulogne à hauteur d'une prostituée : 
- C'est combien dit le conducteur 
- 300 devant, 450 derrière, répond la fille.
Deux voix de protestation indignées s'élèvent alors à l'arrière de la voiture: 
- Et pourquoi c'est plus cher pour nous ? 
----
Keturi belgai keliauja į Paryžių. Pakeliui sustoja Bulonės miške ir bando pasisamdyti prostitutę.
- Kiek kainuoja?- klausia vairuotojas.
- 300 iš priekio, 450 iš galo, - atsako mergina.
Nuo automobilio galinės sėdinės pasigirsta du nepatenkinti balsai:
- O kodėl mums brangiau?!


Comment reconnaît on un belge dans un sous-marin? c'est le seul qui porte sur lui un parachute!
----
- Kaip povandeniniame laive atpažinti belgą? 
- Jis vienintelis turi parašiutą!



Un belge fait le trajet Paris-Lyon en voiture. Il prend une auto-stoppeuse en minijupe. Celle-ci commence à lui faire du charme. A l'entrée de Lyon le belge lui frôle la jambe par mégarde en changeant de vitesse. La nana le regarde droit dans les yeux et lui dit : "Tu peux aller plus loin tu sais?" Et le Belge continue jusqu'à Marseille.
----
Važiuoja belgas iš Paryžiaus į Lijoną. Pakeliui paima autostopu keliaujančią merginą mini sijonėliu. Kelionės metu ji pradeda jį vilioti. Beįvažiuojant į Lijoną, perjungdamas bėgius, vairuotojas netyčia brūkšteli merginai per koją.
- Tu gali eiti (pr. t.p. - važiuoti) daug toliau, supranti? - sako mergina reikšmingai žiūrėdama vairuotojui į akis.
Taip belgas ir nuvažiavo iki Marselio.

Tintinas ir Herge

Tikriausiai nėra tinkamesnio laiko šį bei tą parašyti apie vieną garsiausių belgų - Tintiną - drąsų žurnalistą ir bebaimį avantiūristą, pažįstamą iš Herge komiksų. O štai prieš tris savaites Tintinas iš knygų įžengė į spalvingą kino pasaulį. Praktiškai iš plačiakelnio reporterio virto TV žurnalistu. O padaryti šią karjerą jam padėjo dėdė Stevenas Spielbergas ir jo kolega Peteris Jacksonas. Nereikia nė sakyti, kad visa Belgija, pavasarį persirgus ūmia žydrąją smurfų karštine, pasidengė Tintino figūrėlėmis, šio skiauterėto vaikino atvaizdai suplevėsavo degalinių vėliavose, nusėdo ant marškinėlių, rašiklių, puodelių, saldainių dėžučių, padažų tūtelių ir kitų nevisai tintiniškų daiktų.

Užužpraeitą savaitgalį Briuselyje vyko didžiai džiugios filmo sutiktuvės, kuriose dalyvavo ir pats dėdė Stevenas Spielbergas, atbildėjęs iš Paryžiaus specialiu traukinio reisu. Filmo "Tintino nuotykiai: Vienaragio paslaptis" kūrėjai smalsiojo žurnalisto nuotykius pristatė ne kur kitur, o vienoje charakteringiausių Briuselio vietų - Jeu de Balle aikštėje, Marolles kvartale. Šios aikštės prieigose darbavosi ir pats Tintinas, čia taip pat prasideda ir ekranizuoti Tintino nuotykiai. 

Anot spaudos, Spielbergas mielai kalbėjo apie Tintino tėtį - Georges Remi alias Herge (Eržė). Spaudos konferencijoje Spielbergas pasakojo, kaip susipažino su Tintinu ir jo kūrėju. Pasak Spielbergo, po Indianos Džouns premjeros prancūzų apžvalgininkai filmo herojų palygino su populiariuoju Tintinu, bet... režisierius nelabai nutuokė apie ką eina kalba. Teko atsiversti Herge komiksų knygeles, kurios Spielbergą taip sužavėjo, kad jis panūdo istorijas ekranizuoti. Susisiekė su Herge ir gavo jo sutikimą. Net gi buvo sutarę susitikti, bet likus porai savaičių iki pasimatymo, Herge pasimirė...





















Filmo pradžioje režisierius, mano manymu, atiduoda pagarbą Herge: praplaukia aikštės ir sendaikčių turgaus vaizdai, kamera pagauna miklų kišenvagį, o už kadro pasigirsta gatvės dailininko, piešiančio miesto įžymybės - žurnalisto Tintino portretą, balsas. Kamera pasisuka ir štai - besišypsantis Herge. Beje, ar žinote kaip sudarytas šio iliustratoriaus ir komiksų autoriaus slapyvardis? Paprasčiau nė negali būti - [h] + eR+Ge. Už "eR" slepiasi "Remi", o už "Ge" - Georges - dailininko inicialai. Raidės užrašytos taip, kaip yra tariamos ir sukeistos vietomis. O netariama "H" buvo prirašyta, kad slapyvardis būtų panašesnis į slapyvardį. Tobula.

Herge gimė 1907 m. gegužės 22 d. Briuselyje, Etterbeeko rajone, Cranz gatvės name Nr. 22. Ši gatvė šiandien vadinasi - rue Philippe Baucq (taip, tai mūsų gatvė!), namas, kuriame nepilną mėnesį gyveno būsimas dailininkas, pažymėtas 33 numeriu. O ant to namo sienos nuo 1986 m. kybo atminimo lentelė.

Iš mūsų gatvės, kuri tada dar nebuvo mūsų, kartu su tėvais, Herge persikėlė gyventi pas senelius į Theux gatvę. Suaugęs ir jau patapęs dalininku, Herge taip pat kraustėsi ne vieną ir ne du, ir net ne tris kartus. Ilgiausiai (1939-1953) jis gyveno Delleur aveniu 13 numeriu pažymėtame name (toje pačioje gatvėje gyveno ir vienas Herge sukurtas herojus - profesorius Bergamotė).

Herge mirė būdamas 76 m. amžiaus ir yra palaidotas senosiose Uccle kapinėse (le cemetiere du Dieweg). 

Tintinas savo smalsiojo žurnalisto karjerą 1929  m. pradėjo ne kur kitur, o laikraštyje, tiksliau jo priede vaikams "Le petit Vingtieme" (filmo personažai keliuose epizoduose skaito laikraštį tokiu pačiu pavadinimu). Po metų, 1930 m., Tintinas persikraustė į ilgametražes komiksų knygas. Pirmoji jų vadinosi "Tintino nuotykiai: "Petit Vingtieme" reporteris Sovietų šalyse" (dabar atėjo į galvą, kad visai įdomu būtų šią knygą įsigyti ir pažiūrėti, kaip namisėda Herge įsivaizdavo to meto Rusiją. Nenustebkit, tikrai Herge buvo namisėda, o vaizdelius Tintino nuotykiams (kraštovaizdžius ir miestovaizdžius) dailininkas kopijavo iš įvairių žurnalų (pvz., "National Georaphic"), bei perpiešė savo gimtojo miesto vaizdus (karalių rūmus, miesto gatves, smagiąją Jue de Balle aikštę ir kt.). Kas dar man pasirodė įdomu, kad iliustratorius įkvėpimo Tintino nuotykiams sėmėsi ir iš to meto populiarių kino filmų ir spaudoje aprašytų įvykių. Na, ne tik nuotykiams, bet pagalbinėms scenoms - gatvės muštynėms, juokingoms situacijoms ir pan. Paralelės ypač akivaizdžios sugretinus Herge pieštus komiksų puslapius su trumpomis filmų iškarpomis. Deja, nei tokios nuorodos įdėti, nei kaip kitaip pailiustruoti šito negaliu - teks jums apsilankyti Louvain-le-Neuve įsikūrusiame Herge muziejuje.

O muziejus tikrai vertas dėmesio. Tiek muziejaus pastatas, tiek ekspozicija. Ne per seniausiai (2007-2009) pastatytas pagal prancūzų architekto, apdovanoto Pritzker Prize, Chistian de Portzamparc projektą. Pastatas išties išsiskiria netikėta erdvių kompozicija ir kompaktišku monumentalumu. Kiaurai peršviečiamas pagrindinis muziejaus fasadas primena komikų knygelės langelius, šoninis fasadas - komiksų (arba BD, kaip juos vadina belgai) knygelės viršelį. Foje erdvė, besitęsianti per visą pastato aukštį - asimetriška ir svaiginanti, tarsi siurrealistinio spektaklio dekoracijos. Puikus funkcinis patalpų suorganizavimas.

Muziejus atviras kasdien, išskyrus pirmadienius, nuo 10.30 iki 17.30. Savaitgaliais - nuo10.00 iki 18.00. Bilieto kaina - 9,50 Eur.

Muziejus lengvai pasiekiamas automobiliu (važiuojant keliu link Namuro, E411), traukiniu (iš Midi, Centrinės arba Liuksemburgo traukinių stoties; važiuoja išvardinta tvarka), autobusu. Šią informaciją galite pasitikrinti muziejaus puslapyje.

Muziejuje veikia fantastiška tintologijos parduotuvė ir kavinė "Le petit Vingtieme".

Prancūzai šaiposi iš belgų

Vakar per prancūzų pamoką kilo diskusija apie tai, kaip belgai kalba prancūziškai. Vienus žodžius jie taria "belgiškai" (pvz, Antverpeno pavadinimą "Anvers" taria ne [anver], kaip to reikalautų prancūzų kalbos taisyklės, o [anvers]), kitiems susigalvoja pakaitalus (pvz., prancūzai rankšluoščius vadina "serviette", o belgai - "essui"), tik skaičiuoja paprasčiau nei prancūzai. Jei pastarieji "97" išdainuos kaip matematikos uždavinį (4*20+17), tai belgai pasakys labai paprastai ir padoriai - "97".

O prancūzai, nors ir pačių regionai kalba labai skirtingais dialektais, mėgsta iš belgų pasišaipyti. Ir ne tik iš jų tarties. Kaip sakė prancūzė mokytoja, jei jau prancūziškuose anekdotuose dalyvauja bukas, kvailas ir visiškas mėmė personažas - tai jis būtinai bus belgas. Štai jums vienas anekdotas su paaiškinimu.

Prancūzų kalboje yra tokia konstrukcija "pas de", kuri reiškia "jokio/jokios". Pavyzdžiui, "pas d'argent" (jokių pinigų), "pas de probleme" (jokių problemų) ir panašiai. Taigi:

Važiuoja belgas į Kalė (Calais)*. Privažiuoja miesto ženklą ir skaito "Pas-de-Calais". Apsisuka ir grįžta namo.

* šnekamojoje kalboje dažniau vartojamas sutrumpintas miesto pavadinimas. Kaip ir lietuviškai - "Kalė", o pilnas miesto pavadinimas yra "Pas-de-Calais" (pažodžiui išvertus būtų "Jokios Kalės").

Gal kas žino daugiau juokelių ir anekdotų apie belgus? Pasidalinkti ;)

Vietiniai barai: Splendid 2 ir Etcetera

Splendid 2

Mūsų gatvėje, netolimoje kaimynystėje, yra du barai. Vienas skambiu pavadinimu "Splendid 2", antrasis - daug žadinčiu "Etcetera". Tolimesnėje kaiminystėje jų yra ir daugiau - ispanų, potugalų, indų ir t.t. Bet šį kartą apie kaimynines knaipes.

Už poros namų įsikūrusio "Splendid 2" jau beveik nekenčiu (čia gal tas slopinamas lietuviškas charakeris prasimuša?). Mat, švelniai tariant, mėgsta jie kartas nuo karto pamuzikuoti iki pat dvylikos. Ką ten pamuzikuoti - susirenka vietinė šutvė ir duoda džiazo - bando pritardami dainuoti "The road to hell", trypia kojomis, ploja, dažniausiai dar kokia moteriškė girtu balseliu bando išrėkti kažką panašaus į "aš tave myyyyyliuuu, o tu mane gerhbi?!". Po vidurnakčio visi pradeda išsivaikščioti - birbina motociklus, aptarinėja pavykusį vakarą ir tariasi čia vėl ateiti. Bet keisčiausia tai, kad šitas baras iš pačio ryto vėl laukia klientų. Jau devintą valandą čia prie staliukų kas nors gurkšnoja kavą ar ką nors stipresnio, sklaido laikraščius ir laukia vakaro... Vienintelė paguoda ta, kad jie dar ponormalę muziką leidžia ir kad ne kiekvieną dieną baliavoja.

34 000 eurų už Š...

Yra toks posakis "iš šūdo spausti vašką" (persiprašau už žodyną, bet iš dainos žodžių neišmesi), kurį Blankenbergės meras turėtų teisę perfrazuoti į "iš šūdo spausti pinigą". Ir ne tokį jau mažą. Prieš metus Belgijos kurortiniame miestelyje Blankenbergėje buvo įvestos baudos už nesurinktas šunų išmatas ir už šlapinimąsi bei vėmimą viešoje vietoje (čia, matyt, liečia ne tik šunis). Švaros sergėtojai už rankos sugauvo 500 savo augintinių išmatomis besibodinčių ir viešoje vietoje besilengvinančių asmenų, kurie miesto biudžetą papildė 34 000 eurų.

Miestas žada baudas kilstelti iki 75 eurų ir prie baudžiamų veiksmų pridėti šiukšlinimą.

Šaunuoliai. Tokių sprendimų reikėtų ir Briuseliui. Manau, kad jo biudžetas pasipildytų ne vienu šimtu tūkstančių eurų. Kiek būtų sutaupyta gatvių priežiūrai skirtų lėšų! O tai dabar kiekvieną darbo dieną gatvės yra valomos specialiais automobiliais-siurbliais, bet savaitgaliais išėjęs į miestą turi saugotis, kad neįmintum į šuns išmatas, neįliptum į vėmalų balą ir neapvirstum ant kalno šiukšlių. Nesuprantu aš tokios frankofoniškos švaros. Šiukšlės metamos tiesiai po kojomis ten, kur išvyniojama ledų porcija ar kur baigiamas gerti gėrimas. Daugelyje parkų yra įrengtos specialios aikštelės šunų tuštinimuisi, bet net ir šie parkai apdergti iš visos širdies. Yra kas surinks? Jiems už tai mokamas atlyginimas?

25 škotai Marché médiéval šventėje Etterbeeke

Šeštadienį neatsilaikėm pagundai nors trumpam dar kartą užsukti į Marché médiéval šventę. Ką ten slėpti, pagrindinis masalas buvo aksominis švarkelis su elfo kapišonu iki blauzdų vidurio. Ir tra lia lia - aš ant masalo užkibau. Įdėsiu kada vėliau ir foto savo naujosios grožybės. Na, bet ne tame esmė. Esmė tame, kad prieš išlėkdami į Bouiloną dar spėjom pamatyti persirengėlių parado pradžią - dryžuotus orkestrantus, dvidešimt penkis škotų dūdmaišininkus, lėlininkus-milžinus, kojūkininkus, riterius, olandes miestietes, viduramžiškus keistuolius, raganius ir kitus šventės aistruolius. Dėmesį paraukė ir vietinis prince charming - dailiai nuaugęs vyrukas su raudom glaudėm, juodom moteriškom pėdkelnėm ir plastmasiniais šarvais (atrasit jį žemiau esančiose fotografijose). Nepaprasta! Kitąmet kartosim ir darysim tai nuoširdžiai (na, gal tik apseisim be pėdkelnių).

Viduramžiai Etterbeeke / 19éme marché médiéval d'Etterbeek

Šįvakar prasidėjo 19-oji Etterbeeko Viduramžių šventė -  Marché médiéval. Prognozuotas, bet nelauktas ir nemalonus lietus gerokai praretino pirmojo vakaro lankytojus, bet neužgesino muzikantų ir prekeivių entuziazmo - suomiai juokingai kalbėjo prancūziškai iš visų plaučių pūtė dūdmaišius, alaus bokalai taukšėjo ir per barzdas varvėjo visokiems persirengėliams ir kaukėtiems Viduramžių mylėtojams. Bežiūrėdama į juos net pati užsimaniau prisijungti prie kokio viduramžininkų klubo.

Kaip Nerijus sakė, palyginus su Lietuvoje rengiamomis tokiomis šventėmis - ši atrodo tikresnė ir mažiau  sterili, o jos dalyviai - tikri "bradiagos". Na, gal ne visai taip, bet arti tiesos - tie, kas valė stalus ir pilstė alų, išties atrodė, kaip tie, kurie ir anais amžiais valė stalus ir pilstė alų. O muzikantai tikrai priminė į mugę užsukusius keliaujančius muzikantus. Matėsi, kad dalyvių ir žiūrovų kostiumai ne iš muziejaus ir ne išeiginiai, o gana dažnai dėvimi. Žinoma, buvo ir pilna įšokusių į XV amžių su varganomis XXI amžiaus drapanomis.

Šalia pagrindinės aikštės su scena driekiasi virtinės prekystalių su dešrų stirtomis, pilioriais sūrių ir kalnais saldumynų. Amatininkai demonstravo savo prekes - natūralius audinius, senovinio kirpino sukneles ir plačiarankovius maršknius, ilgakapišonius švarkelius ir heninus, sidabro ir odos dirbinius, muilus ir taip toliau, ir panašiai. Akis paganyti tikrai smagu ir yra kur. Išalkusiųjų labui veikia kelios užeigos. Vaikams - loterijos ir kardų varžybos. Tėčiams - alus ir lankai. O mamoms ir dvaro damoms - visas turgus ;).

Mes, pasitaikius progai, čia paragavom gana įdomaus rūkyto alaus (fume) ir įsigijom butelaitį pieniško medaus likerio. Bet man, prisipažinsiu, labiau seilė varvėjo prie žavių odinių sandalų bei įsispirtukių ir prie aksominio švarkelio ilgu ilgu kapišonu. Bet ir kaina buvo ilga ilga :)

Šventė vyks visą savaitgalį. Programoje numatytas iškilmingas paradas, kuriame dalyvaus ir kelioliką su trupučiu sijonuotų škotų. Turite progą nukeliautį į draugišką XV a. - nepatingėkite ir nepabijokite lietaus!

Šventės darbo laiką ir vietą rasite čia. Turgus įsikūręs tarp avenue de la Couronne ir Chaussee de Wavre.

Žemiau - kelios nuotraukos iš pirmojo šventės vakaro ir trumpas vaizdo įrašas ;)

Belgijos žemėlapis / Map of Belgium

Dvi belgės - Sabina Clappaert ir Ineke Van Nieuwenhove - perkūrė Amandos Palmer dainos "Maps of Tasmania" video klipą ir iš Tasmanijos padarė Belgiją. Sumanymą parėmė Belgijos dizaineriai, kurie specialiai klipui sukūrė keliolika porų kelnaičių. Kaip sako idėjos autorės, jos naują video sukūrė per du mėnesius, o politikai negali per metus suformuoti vyriausybės. Na, bet svarbiausia jų siunčiama žinia - Belgija nėra nuobodi ir pilka, Belgija - įdomi! O aš norėčiau tų su midijom ir bulvytėm ;) 

Didesnis vaizdas http://www.mapofbelgium.be/

Sisiojantis Briuselio berniukas ir sisiojanti mergaitė

Kai sekmadienio rytą atsiduriam Briuselio centre, kiekvienąkart savęs klausiu, kas ir kaip per savaitgalį spėjo apsisioti ir apkakoti visą miestą? Žiauru. Tuomet su viltimi laukiu gatvių plovėjų komandos, kuri ankstyvą pirmadienio rytą kruopščiai pašalina savaitgalio nuodėmes. Bet, Briuselyje yra du besišlapinantys padarai, kuriuos (ir prie kurių) visi su džiaugsmu fotografuojasi - berniukas ir mergaitė.

Jeanneke Pis (sisiojančią mergaitę) 1984 m. sukūrė Denis-Adrien Debouvrie. Sulaukusi trejų metų mergaitė buvo užkelta ant postamento ir užverta grotelėmis Impasse de la Fidélité pabaigoje, šalia legendinio Deliriumo. Kaip byloja lentelė, mergaitės skulptūrėlė buvo sukurta vardan lyčių lygybės. Palaikantieji šią idėją į mergaitės prisisiotą balutę gali mesti monetas.

Foto iš Wikipedia

Manneken Pis (sisiojantis berniukas) 1618-1619 sukūrė Jerome Duquesnoy (mūsų kaimyno bendrapavardis). Berniukėlis stypso rue de l'Étuve ir rue du Chêne sankryžoje. Skirtingai, nei apie modernią mergaitės skulptūrėlę, apie berniuką prikurtą daugybė legendų.

Viena jų pasakoja, kad 1142 m. Liuveno kunigaikštis Gotfridas III su savo kariauna, vardan dvimečio valdovo, grūmėsi su Grinbergeno kunigaikščiu Berthout'u. Saugumo sumetimais mažametį valdovą kariai patupdė į pintinę ir pakabino medyje. Taip jau nutiko, kad vaikas apsisiojo Berthout'o karius ir šie kaip mat pralaimėjo mūšį (matyt, iš siaubo).

Pasak kitos legendos, XIV amžiuje, vienos iš miesto apgulties metu, priešas bandė susprogdinti gynybines Briuselio sienas ir taip patekti vidun. Niekadėjus pastebėjo berniukas vardu Julianske, kuris apsisiojo sprogmenų dagtį ir taip išgelbėjo miestą.

Dar viena istorija pasakoja turtingo pirklio nuotykį Briuselyje. Beviešint jam su šeima mieste, staiga dingo jo mažametis sūnus. Žinoma, pirklys (ir pirklienė) pasitelkė briuselėnų pagalbą ir ėmė krėsti visas Briuselio pakampes. Ir laimei, atrado savo sūnų ramiai besišlapinantį nedideliame parke. Atsilygindamas miestelėnams už pagalbą, laimingas pirklys pastatė fontaną su sisiojančio sūnaus skulptūrėle.

Taip pat pasakojama dar viena pasimetusio vaiko istorija. Pasak jos, besilankydama parduotuvėse viena Briuselio mama pametė sūnų. Ieškoti berniuko suskubo visas miestas su pačiu jo meru priešakyje. Išieškojo visas gatveles, skersgatvius ir pakrūmes, kai galiausiai, gerai paprakaitavę, aptiko mažylį ramiai besišlapinantį ant gatvės kampo. O, kad jau vaiko ieškojo visas miestas, ši istorija keliavo iš lūpų į lūpas ir galiausiai virto skulptūrėle.

Dar vienas berniukėlio atsiradimo pasakojimas teigia, kad kažkada seniai Briuselyje kilo gaisras, kurio dūmai pažadino berniuką. O tasai sugebėjo gaisrą užsisioti ir taip išgelbėjo karaliaus pilį.

Mano turistinis vadovas pasakoja dar vieną legendą. Anot jo, kažkada Briuselį puolė ispanų karalius. Apgulties metu dingo Briuselio valdovo sūnus, kurio visi suskato ieškoti. Galiausiai, visos sumaišties viduryje, berniuką atrado sau ramiai besišlapinantį. Ir jau atseit šitai, simbolizuoja belgų drąsą ir gebėjimą išlikti ramiems net ir didžios sumaišties akimirką.

Berniuko skulptūrėlė buvo kelis kartus pavogta, sudaužyta ir pan. Vieni miestai su meile gaminosi jos kopijas, o kiti vis spirgėjo, kad taip pat turi tokį berniuką. Kaip žinia, berniukėlis turi didžią rūbelių kolekciją, kuri saugoma miesto muziejuje ir pasitaikius progai pasipuošia tinkamu kostiumu. Net rengiamos specialios tokio įvilkimo ceremonijos.

Tai va, tiek apie sisiojančią Briuselio porelę. Beje, dar yra ir sisiojantis šuo (lyg šitų Briuseliui truktų).

Ryto malda

Vienoje blusturgio kavinėje kaba tokia maldelė:

"Ryto mada

Mano Dieve, duok mums sveikatos ilgam.
Meilės karts nuo karto.
Darbo ne per dažnai.
Ir Alaus visada.

Amen"

Galbūt dailiau skambėtų taip:

"Mano Dieve, suteik mums sveikatos, karts nuo karto - meilės, retkarčiais - darbo, ir visuomet - Alaus".

Dešimt eurų

Mūsų artimiausia mėsinė (dar joje nebuvom)

Jau tris kartus susidūriau su bandymais apskaičiuoti. Nerijus vieną vakarą papasakojo, kaip jo bendradarbis, turėdamas patirties su Maskvos prekybininkais, perskaičiavo gautą grąžą Briuselyje ir pasigedo dešimties eurų. Kai pareikalavo pardavėjo grąžinti tai, kas jam nepriklauso, tasai be jokių ceremonijų grąžino. Kitą vakarą eidami į svečius užsukom į vietinį Delheizą. Nu ir ką? Nerijui kasininkas atidavė dešimčia euru per mažai. Kai suskaičiavęs grąžą Nerijus pasigedo pinigų ir pasakė apie tai kasininkui, tai tasai, net netikrinęs čekio ir prekių, iškart atidavė prašomus dešimt eurų. Ir dešimt eurų čia kažkokia mistinė suma. Kitą dieną pietavau su savo jau ex-skyriaus ex-vedėju. Ne šiaip kur, o italų restorane „ La Madonna“ Jordane aikštėje (o, mamma mia!). Atnešė sąskaitą – 25 eurai. Įmušė mokėti kortele – 35 eurus. Kažkaip neapdairiai sumokėjom ir tik tada pamatėm. Tai padavėjas be jokių didelių atsiprašinėjimų atidavė tuos dešimt eurų. Maždaug – ups, netyčia. 

Girdėjau, kad parduotuvėse mėgsta kokiems apyžiopliams turistams ir naujakuriams įmušti brangesnes prekes po du-tris kartus ir taip nuskaičiuoti tuos dešimt eurų. O kartais, bando apsukti ant vieno euro. Vat, neperseniausiai pirkau du šokoladukus po 59 centus. Suma sumarum – vienas euras 18 centų. Pasirausiau piniginėj, euro neradau, bet radau du. Pridėjau aštuoniolika centų ir padaviau. Man pardavėja padavė čekį. Be grąžos. Ir puolė aptarnauti kitą klientą. Aš jau žiojausi sakyti, kad madame, bet aš Jums daviau du eurus. Kai ji mane aplenkė ir maždaug sako „jo, jo Jums dar eurą“ ir liepė pasitraukti nuo kasos, nes trukdau tam kitam pirkėjui dėtis prekes (tas kitas tai atrodė visiškai beviltiškai ir manau, kad jį turėjo apmauti ant dešimties eurų). Kol laukiau to savo euro, patyrinėjau čekį – akurat, įmušta, kad daviau  2,18 Eur, o grąžinti priklauso vienas euras. Atgavau savo eurą, bet jau pradeda užknisti tokie marazmai. Čia kaip lažybos ar Bingo. Nacionalinis belgų prekybininkų sportas. Azartiška tauta.

Belgiški (tele)šposai

Kai užtinku tokius pokštus (arba jie mane užtinka), visuomet prisimenu mamos pasakotą istoriją apie telefoną. Anais laikais buvo piktoka-griežtoka moteriškė, kuriai du jaunuoliai sumanė iškrėsti pokštą. Paskambino į darbą, prisistatė esantys iš telefonų tinklų (ar kaip tada tai vadinosi) ir tikrinantys garso kokybę. Tuomet paprašė, kad toji pamatuotų telefono laidą. Moteriškė liniuote pamatavo, matmenis atraportavo ir klausia, ką dabar daryti. O tie du atsako - "nukirpk". Nežinau, kaip baigėsi ši istorija. Tikriausiai nenukirpo piktoka-griežtoka moteriškė to laido, bet kitiems juoko ilgai buvo.

Daug buvo tų telefoninių triukų. Kiekvienas galėtumėme papasakoti jei ne savo pačių, tai bent kiemo draugų ar pusbrolių prikrėstų telešposų. Ir ponui Bibeliui skambindavom, ir kaimynei priminti, kad pienas išbėgo, ir kt., ar ne?

Pažiūrėjau šitą belgišką telešposą ir panūdau paskaityti, ką "žinovai" šneka apie belgų humorą. Anot Antony Mason'o, "Xenophobe's guide to the Belgians" autoriaus, belgai mėgsta gerą humorą ir juokelius (o kas jų nemėgsta?). Profesionalūs komediantai sklandžiai dėlioja kalambūrus ir šmaikščius dialogus (A. Mason'as pateikia tokį pavyzdį: Liežuvis? Fui! Man šlykštu net pagalvoti, kad galima valgyti kažką, kas prieš tai buvo karvės burnoje." "O kiaušinius tu valgai?"), o alinėje susėdę belgai gardžiai kvatojasi iš buitinių painiavos ir apsipažinimo istorijų, iš žinomų asmenų kvailiojimų arba iš tikrų istorijų, nutikusių darbe, viešajame transporte, parduotuvėje, ligoninėje ir pan.

Nors labiausiai man patiko kitas autoriaus pastebėjimas, kad belgai nesiima juoktis patys iš savęs. Ne todėl, kad negalėtų, bet todėl, kad flamandai gali juoktis iš valonų, o valonai  iš flamandų. Liuksusova išeitis :). Jau vien todėl jiems neverta skaldyti karalystės į dvi valstybes.