Lježo Guillemins traukinių stotis

Man mylimiausias pastatas Lježe, kurio nenukonkuoja nei katedra, nei bažnyčios, nei tvirtovė, nei upės pakrantė, nei kalėdinės mugės. Lengvai atpažįstamas Santiago Calatrava kūrinys pamalonina akį lengvomis beveik kosminėmis konstrukcijomis, erdve ir kaip visuomet - išgryninta industrine estetika.

Briuselietiškas sekmadienis be automobilio

Kasdien aš tikrai nevažinėju dviračiu, nes baidausi automobilių srauto ir siaurų gatvių, kuriose turi sutilpti visos transporto priemonės: automobiliai, motociklai, motoroleriai, autobusai ir siaubingiausias išradimas - tramvajai. Tikrai. Visus du su puse metų bijojau ir laukiau kada man teks nugriūti gatvėje įvažiavus į tramvajaus bėgį. Na, ir teko. Gerai, kad mano dviratis lengvas ir kad eismas tuo metu nebuvo labai intensyvus. Bet vienok, nemalonu. O jei gatvė siauresnė, tai dažnai pasitaiko, kad autobusams ir lengviesiems tenka kurį laiką kantriai vilktis paskui pedalus minantį dviratininką ir atvirkščiai - dviračių vairuotojams reikia dairytis, kad automobilistai jų nenustumtų ant šaligatvio ar nesugurintų į kokį kelio ženklą. Trumpiau tariant, nepaneigsi, kad gatvėse pilna žioplių iš abiejų stovyklų, todėl ir vieniems, ir kitiems tenka pasisaugoti.

Sulūžo mūsų gatvė

Grįžtu šiandien namo po prancūzų pamokos, o gi matau, kad jau iš tolo prie posūkio į mūsų gatvelę švyturiuoja policijos automobiliai, akis spigina ryškios vandentiekio tarnybos ir kumunalininkų liemenės. WTF? Priėjus radau visai solidžią žmonių minią ir dar tiek pat ryškiaspalvių miesto gelbėtojų, o liūdniausia buvo tai, kad radau... užtvertą gatvę ir praradau galimybę patekti namo :(

Jaunas ir gražus policininkas paklausė, kuris iš atkirstų namų yra mano. Tada skėstelėjo rankomis ir pažadėjo, kad kai baigs darbus - mane įleis namo. Na, ačiū, o kada?

Atlikus pareigas parduotuvėje ir valykloje nusprendžiau išbandyti savo laimę. Ir nebūtų penktadienis - ėmė ir pasisekė. Prasmukau pro akinančiai geltonas ir morkines liemenes ir pagaliau su visais maišais parsiradau namo.

Nusispyriau batus ir prie lango - gi cekava, kas nutiko. O pasirodo, kad mūsų gatve važiavęs sunkiasvoris vilkikas (convoi exceptionnel) perlaužė asfaltą ir įsmuko į atsivėrusią duobę. Kažkaip jis tos duobės atsikratė ir sau ramiai nuburzgė savais keliais.

Duobė liko ir ją rūpintis ėmė visos antžeminės ir požeminės Etterbeek'o tarnybos.

Atskubėjo patikrinti komunikacijų, atvežė priekabą tvorelių, sumontavo atitvarą ir pasilinkėję venas kitam "bon week-end" išsiskirstė kas kur sau.

Dabar vis privažiuoja koks vienas kitas žurnalistas, nufotografuoja mūsų duobę ir išvažiuoja rengti reportažo. O aš vis tiek juos aplenkiau :)

Kai kitą, kartą mūsų gatvėje pramuš skylę, reikės pasidomėti kam galėčiau parduoti nuotraukas ;)))

MIVB/STIB streikas už saugumą viešajame transporte

foto iš www.flandersnews.be

Po atostogų grįžę kolegos ir draugai susiduria su netikėta dilema - kaip parvažiuoti iš oro uosto ar traukinių stoties namo. Arba taksi, arba paslaugos prašyti draugų, arba keliauti pėsčiomis. Nes viešasis transportas streikuoja nuo Šv. Velykų sekmadienio ir, matyt, kad streikas, kuriuo reikalaujama padidinti gatvėse patruliuojančių policininkų skaičių bei kitomis priemonėmis užtikrinti viešojo transporto darbuotojų saugumą, tęsis iki ketvirtadienio. Kas nutiko?

Tikriausiai, jau skaitėte ar girdėjote, kad šeštadienį įvykus lengvojo automobilio ir miesto autobuso avarijai buvo sumuštas į įvykio vietą atvykęs kontrolierius, kuris vėliau ligoninėje mirė. Kaip rašo naujienų svetainė flandersnews.be, avariją padariusio vairuotojo bendrakeleivis, pamatęs, kad MVIB/STIB darbuotojas fotografuoja įvykio vietą ir incidentą sukėlusį automobilį, išlipo ir trenkė kontrolieriui. Anot įtariamojo, jis darbuotojo neketino nužudyti, tenorėjo... trinktelėti. Įtariamieji iš įvykio vietos pasišalino, bet dar tą patį šeštadienį nesipriešindami pasidavė policijai.

Spauda rašė, kad vairuotojas ir jo bendrakeleivis buvo žinomi teisėsaugos pareigūnams dėl prekybos narkotikais, tačiau vėliau prokuroras šiuos teiginius paneigė. Nepaisant to, nenutyla spekuliacijos, kad  įtariamieji automobilyje galėję vežti narkotinių medžiagų. Taip pat pažymima, kad kontrolierių nužudęs 28 metų jaunuolis su automobilį vairavusiu draugu naktį girtavo ir avariją sukėlė būdami neblaivūs.

Žiauru, graudu ir beprasmiška, tačiau panašūs įvykiai viešajame Belgijos sostinės transporte - bjauri ir liūdna kasdienybė. Tiesa, dažniausiai jie nesibaigia mirtimi... Kiekvieną išpuolį prieš metro, autobusų ar tramvajų vairuotojus, kontrolierius ir kitus sistemos darbuotojus lydi viešojo transporto streikai, vienai dienai paralyžiuojantys Briuselio gyvenimą. Sutapimas ar tendencija, tačiau pirmadienį iš Antverpeno į Charleroi vykusiame keleiviniame traukinyje buvo sužeista inspektorė, tikrinusi keleivių bilietus.

Baisu, kol nepasižiūri statistikos. Neseniai eurostatas paskelbė, kad Briuselis yra penktoje vietoje tarp pavojingiausių ES sostinių. Čia 100 000 gyventojų tenka po 3,09 žmogžudystes. Nuskambėjo nejaukiai kol nepažiūrėjom, kas šioje eilėje pirmauja. Spėkit, kas. Taip, būtent, pirmoje, vietoje, beveik dvigubai aplenkdamas Briuselį, puikuojasi Vilnius (7,9 žmogžudystės 100 000 gyventojų), mūsų numylėta sostinė. Po jos rikuojasi Talinas (6,03), Liuksemburgas (4,24) ir Amsterdamas (3,65). Tad pagalvojom, kad šiaip ar taip, čia gyvenam daugiau kaip du kartus saugiau, nei Vilniuj. Ar tai nėra gera priežastis ramiai miegot? Saugiausia ES sostinė - Malta.

Pabaigai dar paminėsiu, kad bendras žmogžudysčių lygis Belgijoje yra 1,87 nusikaltimų 100 000 gyventojų, kuris ūgtelėjo 2% nuo 2007 iki 2009 metų. Įdomu kodėl.

P.S. Susiduriantiems su judėjimo po miestą sunkumais rekomenduojama pasinaudoti taksi paslaugomis, pasidomėti tarpmiestinių traukinių ir autobusų maršrutais. Taip galima nukeliauti nuo Gade du Midi iki Schumann'o stoties, iki Gade du Nord ir pan. Nepavydžių tiems, kas važiuos į oro uostą - taksi paslauga nuo Eurorajono iki Zaventemo atsieis apie 30-40 eurų.

Lėktuvėlis "Solar impulse" atskrido į Briuselį

AFP/Scanpix

Vakar vakare, apie pusę dešimtos, Briuselyje, Zaventemo oro uoste, nusileido saulės energija varomas lėktuvėlis "Solar impulse". Atstumą  nuo Payerne oro uosto Šveicarijoje iki Zaventemo jis įveikė per 12 valandų ir 59 minutes. André Borschbergo piluototas lėktuvas praskrido virš Elsazo, kirto  Liuksemburgo oro erdvę ir nusileido Begijoje, Zaventeme. "Solar impulse" greitis pakankamai nedidelis - viso labo apie 50 km/val., tad su juos, pasak patarlės, "geriau lėtai skristi, nei greitai eiti". Ir išvis, įdomu, ar yra daugiau taip lėtai skrendančių lėktuvų?

Lėktuvėlio sparnų ilgis prilygsta Airbus A340 sparnų ilgiui (63,40 m - hm, gal net nekorektiška jį vadinti lėktuvėliu - tai jau visas lėktuvas), o svoris, viso labo, kaip vidutinio lengvojo automobilio arba itin gerai įmitusio belgų mėlynojo jaučio - 1 600 kg. Lėktuvui energiją tiekia 11 628 saulės elementai (10 748 pritaisyti ant sparnų ir dar 880 kažkur ant korpuso). Vienu pakilimu Soliaris ore gali iškyboti apie 26 valandas. Rimta, čia tau ne staline lempa varoma skaičavimo mašinėlė. Įdomu būtų iš arčiau apžiūrėti šį šveicarišką stebuklą, bet niekur nerandu, ar tokios pramogos liaudžiai yra įtrauktos į tarptautinio skrydžio tvarkaraštį.

Soliario kūrėjai planuoja iki 2012 metų dar šiek tiek patobulinti lėktuvą ir perskristi Atlanto vandenyną. Tai būtų penkių etapų skrydžio aplink pasaulį pradžia. O tuomet, tai jau kas žino - gal dar po dešimtmečio visi šiandieniniai lėktuvai atrodys viso labo akmens amžiaus išradimai?

AutoWorld

Yra Briuselyje bent du tikrai berniukiški muziejai - Armijos ir Automobilių. Vienas iki pat lubų prikimštas tankų, lėktuvų, laivų ir dar nežinia ko, o antras priparkuotas nebevažiuojančių automobilių, autobusų ir motociklų. Dar vienas bendras bruožas - abu muziejai yra Cinquantenaire parke. O esminis skirtumas tik tas, kad karas - nemokamai, o civilinės inžinerijos pasiekimai - už 6 eurus.

Tai va. O jei jau taip švelniau apie šį automobilių pasaulį, tai prisipažinsiu, kad net man buvo gana įdomu pasivaikščioti tarp prabangių limuzinų ir šelmiškų vienviečių mašiniukų. Tik, kad gana greitai atsibodo, nes nieko negalima liesti anei pavairuoti.

1929 m. Minerva kupė

Patys belgai labai didžiuojasi savo tarpukario Minerva, kuri gamino ne šiaip kokias ten mašinas, o išskirtinius, turtingiems berniukams teprieinamus automobilius. Šių važiuoklę (atrodo, kad taip vadinasi) surinkdavo gamykloje, o išorės ir vidaus dizainą sukurdavo jau šio reikalo specialistai. Minerva tikrai negalėjo pasigirdi labai dideliais tiražais - kartais vieno modelio tepagamindavo vos po dešimt vienetų. Mažiau išskirtinių automobilių surinkdavo ir po kelis tūkstančius (faktiškai, tai milijonieriams-varguoliams, kaip replikuotų Saulius Poška).

Minervos ir kitų Belgijos automobilių gamintojai (Vincke, Miesse, Imperia ir FN) nuo pat 1925 m. kūrė Art Deco stiliaus automobilius. Ir kaip sako pats muziejus, jų 1929 m. Minerva kupė - tai jau pati artdekiškiausia mašina (tik, kad aš ją sugebėjau nufotografuoti iš užpakalio): aptakių formų, lenktų linijų, prabangios spalvų paletės... Tikriausiai ir progresyviai mąstę turtuoliai, ir pinigingi snobai prie šio automobilio vairo sėsdavo gerokai palengvėjusiomis kišenėmis.

Belgiškų automobilių šlovę aptemdė 1930 metų ekonominė krizė. Vieni gamintojai neatlaikė amerikietiškų burzgalų konkurencijos, kiti persikvalifikavo. Pavyzdžiui, elegantiškoji Minerva pradėjo gaminti visureigius Belgijos kariuomenei. Voilà.

P.S. Paspaudus ant nuotraukos - ji pasididina.

Policininkai ir žirgai

Vieną rytą už lango išgirdau gracingus kanopėlių kaukšėjimus: kaukšt-taukšt, kaukšt-taukšt-taukšt, kaukšt-taukšt, kaukšt... Pala, pala. Vidury miesto? Ten, kur net nėra turistų traukos objektų? Čia kas - ponių traukiamas palangietiškas vežimaitis? Ar belgiški ūkininkai joja streikuoti? Niekaip negalėjau sugalvoti, ką ką girdžiu. Iškišau galvą pro langą ir savo gatvėj pamačiau du raitus policininkus, mėlynais lietpalčiais apklojęusius žirgams nugaras. O žirgai - raudas ir juodbėris - irgi tvarkingi eismo dalyviai - su atšvaitais.

Smagu :)