Nuo pat vaikystės vis susidurdavau su Rūtom. Darželyje sutikau savo geriausią Rūtą, su kuria sulipom ir susisaistėm visais įmanomais būdais - nuo pamergiavimo ir piršliavimo iki krikštynų. Esam net po viena antklode miegojusios. Po to buvo ir daugiau Rūtų, bet jos mano gyvenime nepaliko ryškesnių ženklų. Tuomet darbe sutikau dar vieną labai gerą Rūtą, su kuria atitikom kirviai kotus profesine, moksline ir darbine prasme. Ji mūsų Tarybos siela ir skrupulinga savo srities profesionalė. Su šia Rūta po viena antklode nemiegojom, bet už tai vidury baltos dienos lipom per tvorą priešais Salomėjos Nėries gimnaziją. Manau, kad šitai - taip pat gana aukštas integracijos laipsnis. Kodėl aš apie Rūtas vietoj Matildos? O gi, todėl, kad šį įrašą skiriu Rūtai, su kuria lipom per tvorą. Dėl profesinių ir asmeninių paskatų (skiriu įrašą, o ne lipom per tvorą).
ODĖ EKSPOZICIJAI
Kai sekmadieninį apstulbus nuo grožio plavinėjau po Orvalo vienuolyną - neišlaikiau Rūtai nepasigyrus nors sms'u, kad esu viename geriausių muziejų savo gyvenime (gali būti, kad tada, estetinio kontūzo pagauta, net parašiau, kad esu geriausiame muziejuje). Bet taip ir yra. Lankytojams yra atviri senojo vienuolyno griuvėsiai, ekspozicija apie Orval alų ir sūrį, naujesnės bažnyčios rūsiai su ekspozicija apie vienuolyną bei žolinės farmacijos namelis (nežinau kaip tiksliai pavadinti). Informacijos pateikiama tik tiek, kiek reikia. Tik tiek, kad nesudvejotum, kad gali ją perskaityti. Neradau informacijos, kada ekspozicija buvo sukurta ir įrengta, bet net mano tik pusiau įgudusi akis atpažino, kad prie jos dirbo profesionalai, o vienuolynas gana plačiai atvėrė iždo skrynelę. Lankytojo interesai apgalvoti iki smulkmenų - jei nedomina vietoje rasti vienuolyno kalvės dirbiniai - gali apžiūrėti šiuolaikinio meno kūrinius - grafiką, origami ir instaliacijas. Jei tai nedomina - gali susipažinti su trumpa rašytine vienuolyno istorija arba architektūrinėmis detalėmis. Kiekvienoje mažoje rūsio patalpoje - keli pasiūlymai. Tikriausiai net nereikia sakyti, kad patalpose veikia automatinė klimato, šviesos ir dar kažko kontrolė. Kad niekur nėra ekspozicijų sergėtojų, kad tai, ko negalima liesti - po stiklu (tiksliau po kažkokiu specialiu plastiku, kuris visiškai neatspindi šviesios, neakina nei žiūrovo, nei fotografo), kas ne po stiklu - tą galima paliesti. O eksponatų tik tiek, kiek reikia, kad norėtum pažiūrėti, kad neatsibostų.
Griuvėsiai verti atskiros pagyrų odės. Užkonservuoti, sutvarkyti ir palikti. Su kaip-tik-tokio-kokio-reikia dydžio etiketėmis, kurias pamatai ir perskaitai. Suvokiant, kad lankytojas sugeba įsivaizduoti, kas šioje vietoje buvo ir kaip galėjo atrodyti. Be jokių butaforinių architektūrinių muliažų ir atkūrinėjimų. Tik tai, kas išliko su nedideliais, konstrukcijas palaikančiais inkliuzais. Viskas parengta profesionaliai ir palikta lankytojui. Jokių nesąmonių. Esu sužavėta. Norintieji gali gauti audio arba gyvą gidą. Iš visos širdies rekomenduoju apsilankyti - tik ne tam, kad apžiūrėtumėte kaip įrengta ekspozicija ir kas mane ten taip galėjo sužavėti, bet tam, kad pajustumėte malonumą būdami išskirtinio grožio legendinėje vietoje.
ORVALO LEGENDA
Kodėl legendinėje? Žinoma, čia verdamas alus - gyva legenda, bet šį kartą aš dar ne apie jį, o apie vienuolyno įkūrimo legendą. Pasak jos, Gotfrido iš Bouillono teta Matilda (be kita ko dar ir grafienė bei našlė) kartą medžiojo dabartinio Orvalo vietoje. Ištroškusi nusprendė atsigerti šaltinio vandens. Nežinia, kaip ji ten gėrė, bet begerdama pametė savo vestuvinį žiedą. Labai susisielojo teta Matilda ir ėmė melstis, kad grįžtų jos žiedas. Taip jai besimeldžiant, į šaltinio paviršių iškilo upėtakis su vestuviniu žiedu burnoje. Teta Matilda labai nudžiugo ir liepė toje vietoje pastatydinti vienuolyną.
ORVALO VIENUOLYNO ISTORIJA
Istorikai pasakoja, kad pirmieji vienuoliai iš pietinės Italijos į Orvalą atvyko 1070 metais. Vietinis grafas Arnoldas de Chiny juos draugiškai pasitiko ir skyrė lopinėlį žemės vienuolynui ir bažnyčiai įkurti. Vienuoliai nieko nelaukę pradėjo statybas, tačiau dėl nežinomų priežasčių, po keturiasdešimties metų jas nutraukė. Grafo Arnoldo sūnus Otonas (Othon), matyt, nelabai norėjo pašonėje turėti nebaigtų statybų, tad pakvietė mažos kanonų bendruomenės vienuolius pabaigti darbus. Pastarieji padirbėjo iš peties ir 1124 metais Verdūno vyskupas Henrikas de Wintonas pašventino bažnyčią. Gana greitai vienuoliai susidūrė su rimtais finansiniais nepritekliais ir pasiprašė cistersų pagalbos.
