Bastymasis po pasaulį

Bastymasis po pasaulį gali tapti malonus. Kai pripranti, kai susigyveni su laikinumu. Tuomet keičiasi tiek daug dalykų. Įsišaknyja toks natūralus jausmas, kad namai pranda sienas ir adresą, kad namai ten, kur esi tu ir yra jis. Ten kur abu nuotykiaujat, gyvenat kasdienę rutiną, bet abu.

namai ten
kur tu mieloji
taigi ten nebe ten
namai tai ką nešioji
kūno skysčiai
hardware ir software
galvoj gal širdy
namai - mobilus įtaisas
kur tu mieloji

Kažkurią dieną sakiau Nerijui, kad besibastydamas žmogus tampa labiau šuniškas, nei katiniškas, nors mūsų namuose ir gyvena Katinas, kuriam gyvybiškai svarbūs "žmogiški" kontaktai. Besikraustydamas ir bekeliaudamas nukarpai saitus su daiktais - gražiomis sienomis, patogiomis sofomis, gerais puodais, savo antro šanso laukiančiais drabužiais, pažįstama ir saugia aplinka ir tvirtai susikimbi su keliaujančiu drauge. Tampa mažai svarbu kur, bet labai širdinga su kuo. Tai ir yra nuostabiausia, kad kelionės išryškina esminius ryšius su svarbiausiais žmonėmis gyvenime, parodo, kiek mažai išties tau reikia turėti ir leidžia išvengti uždusimo po daiktais, materialiais troškimais ir apsimestiniais santykiais. Todėl norėčiau keliauti visą gyvenimą, mainyti gyvenamas vietas ir mus išbandyti naujose vietose. Kiek galime prisitaikyti? Kiek galime išgyventi? Ką galime išmokti? Kaip galime tapti nors šiek tiek daugiau plačiaregiais?

Vasaros atostogos Lietuvoje

Kiek neįprasta yra pasakoti apie lietuviškas atostogas. Nei kuom labai nustebinsi, nei pasigirsi. Visi jau senų seniausiai ir tikriausiai, kad ne po vieną kartą lankėtės tose vietose, kur mes leidome atostogas. Ne vieną ir ne du kartus ragavote mums naujiena tapusių lietuviškų BUG'o ir "Gerovės" skanėstų. Bet nepaisant to, kad nieko naujo šįkart nepapasakosiu, vis tiek noriu užrašyti tą pusantro mėnesio, kurį po ilgos pertraukos praleidome Lietuvoje. Sau, kad niekada nepamirščiau, kaip gera buvo ir kaip šiandien liūdna, kad tas gerumas pasibaigė. 

Kol Nerijus (ir Katinas) darbavosi Briuselyje, aš porą savaičių leidau pas savo bobutę, miškingame ir ežeringame Molėtų rajone. Niekur nebuvau kojos iškėlus - kaip Pranas pasiėmęs iš oro uosto nuvežė į kaimą, tai taip ten ir likau. Plepėjau su savo močiutėle, lankiau artimuosius, ruošiau iš meilės pietus ir vakarienes, grybavau, uogavau, daržą ravėjau ir hamake po antaniniais obuoliais skaičiau prancūzišką Grangé trilerį, narstantį Turkijos nacionalistų darbelius. Trumpiau tariant, ilsėjausi taip, kaip seniau. Kaip studentiškais metais, kaip mokyklinių atostogų metų.

Jausmas, kurį patyriau pirmą rytą kaime buvo toks, kad sustojo laikas. Tiksliau, kad jis išvis neegzistuoja. Kai atsirandi pačioje saugiausioje pasaulyje vietoje, kurioje niekas, na beveik niekas, nepasikeitė nuo pirmų ryškesnių vaikystės prisiminimų, ir pats prarandi amžių, liūdesius, ilgesnius ir net ištirpsta laikas, kurį tavęs čia nebuvo. Tarsi praneri pro kokią tai švelniu kailiu išmuštą ir pušų sakais kvepiančią laiko olą ir patenki į ramybės laukymę. Tik retkarčiais, vakare, kai atsiguli nakties miego, girdi kaip kitame kambaryje bobutė už visą pasaulį šnabžda rožinio karoliukus, o už lango ramiai ošia senos pušys, nekantriai bumbteli dar neprinokęs alyvinis, kiek skaudžiau sudilgsi paširdžius. Tuomet užsimerki ir stipriai stipriai panori, kad taip viskas ir pasiliktų, kad niekada nepasikeistų, nes kaip gi tuomet būsi tu? Be trijų pušų, po kurių vainikais švytuodavo vaikystės atostogų supynės, be žemuogyno, dėl kurio kažkada buvo kovota su kaimynų anūkėmis, be uogas skanaujančių kėkštų, be virgulėmis atrasto šulinio, be ilgesingos pamiškės, tos kur už pievos, be prūdelio, po kurį susodintus tryse ant “Kyrovo” padangos stumdydavo maurus kabinęs tėtis su dėde, be popiečių po laukine obelimi, be rudeninių voratinklių sakais tekančioje slyvoje. Be daugelio kitų dalykų ir akimirkų, kurios mažame pamiškio kaimelyje įgauna apčiuopiamus pavidalus ir suteikia tvirtą pagrindą tikėjimui savomis jėgomis, žmonėmis ir jų gerumu. Tai buvo dvi nuostabios savaitės, kupinos taikaus prieraišumo ir trapaus kasdieniškumo, jautrios kaip du jaukūs paukščiai.

Nauji metai - naujos pradžios

Jau gera savaitė, kaip nuo neparašytų raidžių niežti nagus. Bet nerašiau. Kaupiausi, švenčiau, ilsėjausi, kvatojausi drauge su broliu, mindžiau drėgnas Šiaurės jūros pakrantės smiltis ir baltą lietuvišką sniegą, skaičiavau sekundes iki Naujų metų ir ilgėjausi nuobodumų, nuspėjamos kasdienybės ir naujų pradžių. Tokių paprastų ir lengvų, kokių gal net ir nebūna, o gal tik vaikiškose pasakose ir vintažinėse reklamose, kur Kalėdų senelį galima prisivilioti užplikius puodelį paprasčiausios kavos. O gal taip nutinka ir gyvenime, tik mes esame įtikėję, kad be norago nebus ir pyrago, kad be pastangų nepavyks naštos nuo pečių nusimesti ir kad vaisiai neveltui tokie saldūs. Ir tada ieškom sudėtingų kelių link naujų pradžių ir statesnių laiptų į laimingumus. Norim ar nenorim - perkam-kaupiam, mylim-nesakom, liūdim - irgi nesakom. Norėčiau kad šiais metais visi būtumėme paprastesni ir laimingesni. Kad sakytumėme vieni kietiems paprastus komplimentus ir pagyrimus, kad nesibaidytumėme apkabinti ar prisiglausti. Kad susigyventumėme su savo negandom, atleistumėme netektims ir žaismingai žongliruotumėme tikslais ir pasiekimais - laisvi, išdidūs ir laimingi.

Prisipažinsiu, kad šiais metais nejaučiu jokio didelio noro skaičiuoti ir vardinti, ką gero ir blogo padariau per dvylika pernykščių mėnesių. Stengiausi, kad viskas, ką darau džiugintų ir mane, ir mano mylimuosius, ir Jus. Gal kartais ir nepavykdavo - neveltui sakoma, kad gerais norais ir pragaras grįstas.

Džiaugiuosi, kad metų pabaigoje pradėjau vėl iš naujo atradinėti Briuselį, o išsiritus sausio 3 d. kažkaip ilgesingai suvokiau, kad šiame svetimame mieste pralėkė dveji metai. Jis beveik tapo tokiu pat artimu, kaip ir Vilnius, laikini namai - mus prisijaukino. Liko dar vieni metai, tačiau mintys jau sukasi apie grįžimą namo. Nevalingai imu matuoti ir sverti įgytas patirtis bei sukauptus prisiminimus. Bet...ėėėėė! Dar anksti! Dar reikia gyventi čia ir dabar, o ne tuo, kas bus dar po metų.

Šiais metais savo eilės laukia kelioniniai batai, fotoaparatas ir kuprinė - Dublinas ir Airija, Edinburgas ir kažkiek Škotijos, galbūt - Stambulas. Tikrai - savaitgalis Paryžiuje, Kelne ir Mozelio šlaituose ir galbūt kažkas dar egzotiško metų pabaigoje. Dar daugiau prancūzų kalbos, naujas kompiuteris, galbūt - fotografijos kursiukas, keli vakarai kulinarijos pamokų ir... nežinau, kas dar. Metai, nustebinkit mane. Maloniai tik, prašau. Neįsijauskit, nieko man daug nereikia. Pakaks lėtumo, kasdieniškumo ir naminių šypsenų. Ačiū.

Buvo tokia diena, kai pradėjo snigti

Nelabai turiu ką pasakyti (apsimesiu, kad nežinau, jog tyla - auksas). Labiau noriu pasidalinti jau seniau užfiksuotais keliais vaizdais iš tos dienos, kai naktį pradėjo snigti. Nerijus pažadino mane anksti ryte - "sninga!". Ir tikrai, praplėšus akis pamačiau už lango betupiančias storas ir purias snaiges - net širdis suvirpėjo (man visada patikdavo žiemos pradžia, bet dar niekada taip smarkiai kaip šiais metais) - sninga!.. Dar miegojo visas mūsų rajonas, o tyliai ant medžių šakų ir žibintų augantys sniego kupsteliai priminė išblukusias sniegenas, kurios iš lėto slinkosi arčiau viena kitos ir beveik negirdimai čiurlėjo keistą ateinančios žiemos melodiją.

O po to atėjo diena. Žmonės ir šunys šlapiomis kojomis nutrepsėjo šaligatvius, automobiliai ištęžino gatveles ir nakties pasaka susipurvino... Sakytum - pasivaideno, bet tikrai ne. Žiūrėkit.

Vieta širdies mano vakuojanti...

Nesugalvojau, kaip pavadinti įrašą apie išvažiavusio iš namų vienatvę. Tad prisiminiau smagią "Kabareto tarp girnų" dainą apie meilę, kaip mergina krūmuose tupėdama negalėjo atsižiūrėti į traktorių vairuojantį vyruką. Tai taip ji ir traukė, kad "viena širdies mano - vakuojanti". Suprask - laisva. Mes su Rūta (turiu mintyje ir širdyje savo draugę Rūta V.) "Kabareto tarp girnų" melodijas traukėm besiruošdamos devintos klasės egzaminams. Išvakarėse prieš lietuvių literatūros egzaminą. Nežinau, ar V. Kernagio dainos mums padėjo tą egzaminą išlaikyti, ar ne, bet tikrai menu, kad tą pavasario dieną leidom žiauriai smagiai (tėvai būtų žinoję - tikrai būtų susirūpinę būsimo egzamino rezultatais, mais tout est passé bien). Todėl aliuzija į patrakusias dienas - kaip tik tinkama įžanga mano liūdniems pamintyjimams. Seniai juos gromuluoju, bet tik šiandien nesusilaikiau. Prieš išlėkdama gerti kavos su graike Sisi, kuri pozityvių atšvaitų įžvelgia net savo vaiko negalioje, nutariau brūkštelėti apie vienatvę.

Kaip Leopoldas tapo Farineliu ir liūdna katytės iš Siamo istorija

Mūsų Leopoldas Lambikas I prieš savaitę pakeitė savo vyrišką tapatybę į šiek tiek aplinkai abejingesnę skardžiabalsio Farinelio. Taip aš jį retkarčiais pravardžiuoju prisiminus paskutinį dainininką kastratą Farinelli. Mat mūsiškis kastratas lygiai taip pat skardžiai miaukia, kiauksi, miauksi ir leidžia visus katinui kitus įmanomus garsus, kaip ir XVIII a.  Artėjant TAI dienai vis labiau kankino kaltės jausmas ir noras persigalvoti, bet... kai nepraėjus nė savaitei po paskutinio karto stojo dvi su trupučių savaitės trukusios nepažintos meilės paieškos... išgaravo man visos abejonės. Šešiolika nemigo naktų daro savo. Tikriausiai, kai viskas baigėsi, lengviau atsipūtė ir kaimynai, nes nuo naktinių beviltiškų "miiiiaaaaaauuuuuuu", "myyyyyaaaaaaaaaaaaaaaaauuuuuuuuuuuuu" "miaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaau" skambėjo visas namas. Ir paguosti tu jo negali, ir užglostomas nesiduoda, o ir pasigauti sudėtinga, kai jis, atsispyręs į gartraukį, užšokdavo ant virtuvės spintelių ir ten, pasak Nerijaus, traukdavo savo hormonizuotą liaudies dainą  "Oi norėjau, norėjau"... Tai galit įsivaizduoti, kas dėjosi paskutinę naktį, kai aprimusius katiniškus hormonus pakeitė neištveriamas alkis ir negalėjimas suvokti, kodėl jam neduodama ėsti. Tiesiog piktas ir beviltiškas "Miaaaaaauu!" iš didžiosios "M".

Vis tiek išaušus nemiegotam penktadienio rytui pasidarė gaila alkano ir nusikamavusio katino, bet... Atvykusius į veterinarijos kliniką pasitiko pagyvenęs registratorius, kuris pasiteiravo, ar tai Leopoldas atvyko pas gydytoją ir geranoriškai kilnojo antakius, kol aš savo nemiegojusiose smegenyse pagaliau suradau "dūzior" (12 val.). Kai prieš tai, sukeldama mesjė registratoriui nerimą, pasakiau, kad Leopoldas nevalgė "diozior" (2 val.), tada pasitaisiau į "dizior" (10 val.) ir galiausiai pasiūliau trečią, teisingą variantą - "dūzior". Šiaip ne taip.

Na,  tada registratorius mūsų Lambiką pasvėrė, pakalbino jį ir girdamas, kad Leopoldas tikras katinas gražuolis, nunešė veterinarui. Mums gi liepė ateit Leopoldo atsiimto apie penktą valandą vakare.

Į kliniką prisistatėm net kiek anksčiau. Užėjom pas katinėlį operavusį veterinarą, kuris patikino, kad Leopoldo operacija praėjo sėkmingai, kad Leopoldas (aš čia ne šiaip pabrėžtinai vadinu katiną vardu - taip jį vadina visa klinika) vos tik atsigavęs po narkozės puolė savo narvelyje krutėti, bruzdėti ir visaip kitaip krebždėti. Ant tų žodžių šaunusis Leopodas paleido stresinio šlapimo srovę (net neįsivaizduoju kur jis buvo tiek sukaupęs skysčio, jei jau metu buvo nelakęs jau beveik parą). Veterinaras visą tą "pipy" reikalą mikliai sutvarkė, pareklamavo klinikos pardavinėjama ėdalą katėms, papasakojo apie kastruotų katinų mitybą, sumažėjusį aktyvumą ir pan., padovanojo maišelį reklaminio ėdalo "for young castrated male cats" ir išrašė namo. Pavijimui pridūrė, kad nepamirštumėm už trijų savaičių atvežti Leopoldo pakartotiniams skiepams ir palinkėjo mums ir Leopoldui gražaus ilgojo savaitgalio.

Dar beeidami į kliniką buvom sukirtę su Nerijum lažybų, dėl operacijos kainos. Nerijus sakė, kad kainuos apie 230 Eur, o aš pasilikau prie kuklesnio spėjimo - 175 Eur. Tad mūsų nuostaba, kai registratorė padavė sąskaitą ir pasakė, kad turime sumokėti 71,90 Eur, buvo begalinė ir atitinkamas palengvėjimas turėjo būti aiškiai  perskaitomas mūsų veiduose.

Lambikas po operacijos atsigavo per parą (tą laiką jis daugiausia snaudė, šiek tiek palakdavo vandens ir užkrisdavo vieną kitą trupinėlį). O praėjus trim parom lakstė po namus kaip kumelaitis, miaukė linksmas miaukseles ir šiaip, buvo gana žaismingai nusiteikęs. Tik ant palangės ar radiatoriaus jam nelabai sekėsi užšokti, matyt dar maudė operuotą pauodegį. Na, bet šiandien, neskaitant nespėjusio ataugti kailio lopinėlio, nė ženklo patirto streso ir operacijos. Vat, šiandien ryte jis mane pasitiko tupėdamas ant šaldytuvo, kuris pas mus yra ganėtinai aukštas - aš ir su kopetėlėm nepilnai pasiekiu jo viršų nuvalyti. Ėda katinas taip pat normaliai - vieną dieną daugiau, kitą mažiau, vakarais laksto paskui projektuojamą pelę ir su pasimėgavimo taršo mano bobutės jam surištą baltą pelytę. Atrodo, kad viskas einasi gerai.

Trumpiau tariant, veterinarijos klinika "Champ du Roi", jos personalas ir požiūris į pacientus - gyvūnus, paliko didžiai teigiamą įspūdį. Klinikoje dirbantys specialistai atidūs ir geranoriški, ką liudija ir laukiamajame išsirikiavę kačių, šunų, vėžlių ir mikimauzų savininkai. Gaila buvo vienos pagyvenusios poros, kuri, palikusi šunelį operuoti, išėjo ašarodama... Žinau šitą jausmą...

* * * * * * * * * * * * *
Kažkada seniai turėjome (mano tėvai, brolis ir aš) grakščią Siamo katę. Tiksliau katytę, kuri su didžiausiu entuziazmu kedeno mamos gėles, miegojo įsirausus po brolio antklode, naktimis skrebendavo ant sienos kabantį mano kalendorių ir atkakliai laipiojo tėčiu per galvą. Tėtis pradžioje sakė, kad tokios elgesio nekęs, bet vėliau susitaikė, kad kažką pakeisti jis bejėgis. Visų išdaigų ir įpročių neaprašysi. Juoko turėdavom, kai ji atsistojus ant dviejų kojų striksendavo mamai iš paskos arba imdavo alpėti vien užuodus šviežią žuvį. Nedaugžodžiaudama sakau, kad pilnateisiu mūsų šeimos nariu ji tapo greičiau, nes mes ją prisijaukinom.

Vieną ankstų pavasario rytą pabudau nuo didžiulio noro žvilgterėti pro langą žemyn (gyvenom mes trečiam aukšte). Ir tai ką pamačiau - man atėmė žadą - apačioje tupėjo mūsų katė ir užvertus galvą žiūrėjo tiesiai man į akis... Nepamenu kaip išnirau iš pižamos ir užsimetus drabužius atsidūriau šalia namo buvusiam gėlyne. Išsigandusią ir susižeidusią katę teko vaikytis palei visą namo ilgį ir galiausiai lįsti po laiptais į benamių gyvūnų gūžtas, iš kurių ir išsitraukiau savo katę.

Parsinešus gyvūnėlį namo - apžiūrėjau. Nepastebėjau jokių sužeidimų, tik iš to, kaip katytė tepeno, supratau, kad krisdama pro langą ji susižeidė priekinę letenėlę... Sulaukiau grįžtančių tėvų, paieškojom veterinaro, bet tuo metu niekas sekmadieniais nedirbo arba tiesiog apie tai mes nieko nežinojom. Šiaip ne taip sulaukėm pirmadienio ir iš pat ankstaus ryto nuvežėm gyvūnėlį į Veterinarijos akademijos klinikas. Ten mus priėmė apyjaunis chirurgas, kuris pačiupo pasišiaušusią katę už pakarpos ir įbruko į narvą. Nekantriai išklausė nelaimingo nutikimo istoriją ir liepė vakare atvažiuoti pasiimt "sutvarkyto" gyvūno. Atvažiavę gavom katytę su sugipsuota koja. Buvo taip ramu pasidarę - juk specialistas apžiūrėjo ir sutvarkė - vadinasi išsigydysim lūžį ir vėl smagiai ir laimingai gyvensim.

Aišku katelė po operacijos gana sunkiai gaivaliojosi - vėmė, o paeiti trukdė gipsas, todėl mes ją visi pakaitom nešiojom iki tualeto, iki dubenėlio su vandeniu ir atgal į jos pasirinktą guolį. Ryte išbėgau į paskaitas, o grįžus radau katę be ...gipso. Iš darbo paskambinusi mama papasakojo, kad nuo gipso katei pradėjo kaisti ir tinti letenėlė (na, kaip ir žmogui, jei kam yra tekęs tikro pilno gipso malonumas - žinote apie ką aš kalbu) - kas dabar pasakys, ar gipsas buvo tinkamai uždėtas? Vargšas gyvūnas beveik neteko proto (o juk katės labai kantrios...) - sutelkęs jėgas ėmė šokinėti į viršų ir savo svoriu bandyti suskaldyti letenėlę įkalinusį tvarstį. Tam nepavykus - ėmė graužti dantimis, kurių kelis išsilaužė... Visa laimė, kad tuo metu tėvai dar nebuvo išėję į darbus. Mama bandė suturėti besižalojančią katę, pastaroji jai iki pat kaulo perkando pirštą, iš kurio pasipylė upeliai kraujo, o jautimai į jį grįžo praėjus geram pusmečiui. Gelbėdamas mamą ir katę tėtis čiupo po ranka buvusį bebro kailį, į jį suvyniojo paklaikusią katytę ir nežinau-net-kuo sėkmingai nuėmė baisųjį gipsą...

Aš, sužinojusi istoriją, - už katės, į taksi ir vėl atsidūriau prie katytę operavusio veterinaro kabineto durų. Jis vėl mus priėmė, nukirpo kabančias išlaužtas iltis ir pajuokavo, kad nieko tokio dėl to gipso, tik kad kreivai suaugs letena ir katė negalės dalyvauti parodose (kas jam sakė, kad ji išvis ruošiasi tose parodose dalyvauti?!). Viskas. Paleido ir mudvi grįžom namo.

Atrodytų, kad pagaliau viskas turėjo po truputį stoti į savo vėžes: katei - kreivai suaugti letenėlė, mamai - pirštas, visiems likusiems - širdis, bet ...rytojaus dieną katę pradėjo paralyžiuoti. Ji nebepajėgė valdyti užpakalinės kūno dalies, bet vis tiek iš paskutiniųjų stengėsi nušliaužti iki savo tualeto. Paralyžius pastebimai sparčiai progresavo. Verkdama aš ją visą naktį pranešiojau ant rankų... Atsiprašinėjau, apgailestavau, guodžiau, o ji tyliai kentėjo savo paskutines valandas. Drauge tyliai nemiegojo ir visa šeima. Ryte atlikau paskutinę savo pareigą - nunešiau mūsų katę pas kaimynystėje dirbusius jaunus veterinarus užmigdyti... Jie gyvūnėlį apžiūrėjo, dar bandė pastatyti ant kojyčių, bet iš jų veidų ir balsų supratau, kad mūsų katytės padėtis beviltiška. Nešdama uždegtą krepšį namo pro ašaras nemačiau kelio. Sunkiai besitvardydama iškūkčiojau visą netektį, gailestį, pyktį ir kaltę.

Dar tą patį vakarą tėtis suvystė ją į gabalėlį drobės ir vienas išvežė į Pažaislį pakasti. Mūsų mažą pilkšvą katytę žydromis lyg stiklo karoliukai akimis tėtis užkasė šalia kapinių tvoros ir niekada mums nesakė kur. Kažkaip po vieną ir drauge išliūdėjom skausmingą ir traumuojančią mažojo šeimos nario netektį. Išsilaižėm širdies žaizdas ir susigyvenom su likusiais randais, tačiau iki šiol dar negalim ramiai kalbėti apie beprasmiškas gyvūnėlio kančias. O man ramybės neduoda klausimas, ar veterinaras, žinodamas, kad katė iškrito iš trečio aukšto, turėjo ją peršviesti rentgenu ir nuodugniai apžiūrėti, ar nėra daugiau traumų? Ar jis neturėjo su mumis pasitarti dėl gipsuojamos kojytės, jei tai vėliau pasirodė nebūtina? Ir daugybė kitų klaustukų dėl neišduotų čekių už atsainaus požiūrio į pacientą... Ir tos pašaipos... Prisipažinsiu, buvo kelis kartus kilęs noras nuvažiuoti trečią kartą į kliniką ir tam veterinarui tiesiai į akis išsakyti visus priekaištus, bet susilaikiau. Gal todėl, kad buvau dar labai jauna (dabar netylėčiau), gal todėl, kad smarkiai skaudėjo širdį, o gal todėl, kad tai jau nieko nebūtų pakeitę... Tik vėliau apie tą patį veterinarą Interneto forumuose perskaičiau daugybę panašių atsiliepimų, skundų ir pasibaisėjimų. Nerašysiu nei vardo, nei pavardės, važiuodami į kliniką - paskaitykite atsiliepimus apie joje dirbančius specialistus. O susidūrę su nepaslaugiu ir grubiu veterinaru, pareikalaukite kito specialisto konsultacijos. Dėl viso pikto.

Linksmų Šv. Velykų!



Šv. Velykų diena Briuselyje saulėta ir lėta. Žydrame danguje tingiai stūkso baltų debesų kupetos, kuriose kiaurymę retkarčiais pradrėskia pasiklydęs lėktuvas, o kiek neįprastą miesto ramybę džiugiai drumsčia varnėnai, žvirbliai, zylės ir kiti smulkūs giedorėliai. Gal pats rytas šiandien ir buvo kiek ūkanotas, bet nuaidėję velykiniai varpai į skliauto kiemą išvadino ir saulutę. O ji pravaikė miglas ir praskaidrino dangų.

Savarankiškas Šv. Velykas pradėjom švęsti dar vakar, dalyvaudami šv. Mykolo ir šv. Gudulės katedroje vykusioje velyknakčio vigilijoje. Į jaukią Briuselio šventovę susirinko nemažai žmonių, bet buvo dar pakankamai laisvų vietų patingėjusiems ;). Įeinančius mus pasitiko vienas iš parapijiečių, kuris įteikė pašventinta ugnimi užžiebtas žvakes (mat kelias minutes vėlavome į ugnies liturgiją). Įdomu buvo dalyvauti gerai pažįstamose, bet dvikalbėse apeigose. Prisipažinsiu, kad buvo šiek tiek sudėtinga orientuotis, nes jei prancūziškai pavykdavo nuklausyti, kuris skaitinys buvo skaitomas ir pasirausus atmintyje rasti lietuvišką atitikmenį, tai olandiškas tekstas mintis nukreipdavo link katedros architektūros, apeigų lyginimo ir kitų "proginių" pamąstymų apie dalyvaujančių elgesį, įpročius ir aprangą :)

Vigilija truko tris valandas, nuo 9 iki 12 val. nakties, buvo pagražinta grigališkojo choralo bei XVI-XVII a. giesmėmis ir kūriniais vargonams. Apeigos buvo gražiai ir tvarkingai organizuotos, o jose dalyvausieji - šventiškai nusiteikę. Vidurnaktį Briuselio arkivyskupas, kuris ir vadovavo apeigoms, penkiomis ar šešiomis kalbomis paskelbė, kad eikite ramybėje, Kristus prisikėlė, jis tikrai prisikėlė ir širdingai kiekvienam išeinančiam iš bažnyčios spaudė ranką bei linkėjo linksmų Šv. Velykų.

Vertinu ir tai, kad arkivyskupas pamokslo metu neužsimerkė prieš šios dienos skaudulius. Paminėjo ir tragišką įvykį STIB bendrovėje, kurios darbuotojas (kontrolierius) vakar buvo mirtinai sumuštas dviejų vyrų...

Prisipažinsiu, kad dalyvaudama velyknakčio apeigose, visuomet prisimenu savo pirmąją velykinę vigiliją. Gal dar mokykliniais metais savo gimnazijos bažnyčioje. Va, ten tai buvo tikros budynės, beveik iki aušros, kai namo su tėvais grįžom pirmais rytiniais troleibusais. Žodžio liturgija vyko prietemoje, degant tik žvakėms ir kelioms blausioms lempelėms greta altoriaus. Tai buvo sunkiausiai ištveriam dalis, daug kas pradėjo knapsėti ir jei ne ritualas stok-sėsk-klausyk-stok - sapnais būtų pavirtęs daugelio būdinčiųjų laukimas. Bet už tai, kai griausmingai sugaudė vargonai ir užsižiebė visi bažnyčios sietynai - kiekvienas pajuto, kad taip, Jis tikrai priskėlė. Ir buvo taip tikrai džiugu, kad į širdį įžengė šventė ir kad išbudėjom, išlaukėm Prisikėlimo, jog iki šiol, man atrodo, tai buvo mano pačios tikriausios ir šenčiausios Velykos.

Išbuvę Briuselio vigiliją namo grįžom linksmi, šviesiomis širdimis ir ... sėdom teisėtiems mėsiškiems naktipiečiams. O ryte pasidengėm stalą, neskubėdmai papusryčiavom, pažiūrėjom iš Vatikano transliuojamas šv. mišias, išklausėm popiežiaus urbis et liurbis, apskambinom savo mylimuosius ir susirangę ant sofos žiūrėjom mažo ekscentriškojo belgo Puaro nuotykius Anglijos provincijoje :) Kas gali būti geriau? Na, nebent vakare mūsų laukiantis avienos kumpis :)

Kažkaip čia proziškai užbaigiau, o norėjau Jums visiems palinkėti džiaugsmingų, linksmų ir šventų Velykų. Kad su Prisikėlusiu Kristumi kiekvieno iš mūsų širdyje stiprėtų viltis, valia ir meilė savo artimui. kad būtumėme stiprūs ir drūti kaip kietai virti margučiai, kad visus metus būtumėme žingeidūs bei vikrūs kaip špokai ir linksmi kaip mažyčiai dangaus varpeliai - vieversėliai. Linksmų Šv. Velykų!

365 dienos Briuselyje

Surinkome pilną metų vėrinį: žaižaruojančias linksmas dienas, melsvus ilgesio karoliukus, spindinčius atradimų perlus, rausvus švelnumo ir bičiulystės smaragdus, pilkšvas liūdesio ir vienišumo kaladėles, koralines kelionių lazdeles. Visas šis spalvingas rinkinys - mudviejų metų patirtis svetimoje šalyje.

Vat, sėdžiu dažais ištepta galva ir liudiju, kad greitai prabėgo tie metai. Priešingai nei atrodė pirmosiomis savaitėmis, kai žemėlapyje nesugebėjau rasti reikiamos gatvės, o  parduotuvės lentynoje - trokštamos prekės. Kai šiurpino prekių kainos ir nesiliaujantis žieminis lietus. Adaptacija. Nebuvo ji baisiai lengva ir veikiau labai sklandžiai persirito per visas privalomas adaptacijos pakopas. Savu kailiu pajutome, kaip skaudu netekti artimos socialinės aplinkos ir kaip gyvybiškai svarbu sulaukti palaikymo atsidūrus ant barščių lėkštės krašto. Mūsų pirmieji inkarai ir švyturiai buvo mūsų bičiuliai Ramunė ir Nerijus bei Nerijaus kolega Tomas, kurie mumis rūpinosi, sufleravo galimų naujų jungčių taškus. Gerai pamenu pirmos viešnagės metu valgytą Ramunės raugintų kopūstų sriubą ir plovą, kurie tuo metu pasirodė absoliučiai tobuli ir nustebino žinute, kad "ir čia galima normaliai gyventi" (gal ir juokingai dabar šitai skamba, bet tuomet, kai nesugebi nė tinkamos kavos nusipirkti - lietuviškam gomuriui pažįstamas maistas buvo tikra mana).





















Naujam gyvenimui spalvų įpūtė draugų ir šeimos vizitai. Rūta ir Egidijus, Jurga, Pranas, Mindaugas, Erika, mano tėvai, Edvardas, Jovilė ir Mindaugas, Ramunė ir Rūta P., Renata ir Rytis, Pranas. Šiais metais jau vėl rikiuojame naują svečiavimosi kalendorių ir naujas keliones. Beje, apie jas. Esame mėgėjai pakeliauti, pašniukštinėti apleistuose dvaruose ir pilaitėse, pasmalsauti giraitėse ir kavinaitėse, tad praėję metai šį smalsulį patenkino su kaupu. Naršėme Briuselį ir Belgiją, keliavome į Amsterdamą, Londoną, Aacheną ir po Prancūziją (visas tris savaites).

Belgijoje atradome tokią daugybę įdomių istorinių ir gamtinių artefaktų, tiek išvaizdžių panoramų ir neįtikėtinų miestovaizdžių, kad och, tikrai nesitikėjome. O ką jau kalbėti apie pilvinius malonumus - Belgija išties puiki šalis skonių pažinimui, tuo neabejoja ir Michelin žvaigždučių dalintojai. O mes, kaip paprasti buitiniai valgytojai, neatsivalgom midijų ir kitų jūros gėrybių, skaniausių bulvyčių pasaulyje, burnoje tirpstančių desertų ir paprastųjų  speculoos sausainių, niekaip nepasisotinam tirštu ir aromatingu belgišku alumi.

Atsimenu, kai paauglystėje ir studentiškais metais rašiau dienoraštį, metų pabaigoje ar pradžioje vis mėgdavau paskaičiuoti "viščiukus" - sėkmes ir nesėkmes, pasiekimus ir atradimus. Šįkart to nebandysiu, tik ne eilės tvarka paminėsiu svarbiausius dalykus, kurie ateis į galvą:

- neabejotinas pasiekimas - prancūzų kalbos pradžiamokslis. Atvažiavus į Briuselį, ilgai mintyse repetuodavau prieš ištardama "bonjour" ar "merci", o dabar galiu palengva skaitinėti spaudą, plepėti su kitais laikinaisiais Briuselio gyventojais, ginčytis parduotuvėje, kad gražintų pinigus už brokuotą prekę, telefonu susitarti dėl norimo apžiūrėti automobilio ir t.t.

- užgimęs naujų-senų bičiulių ratas: Ramunė, Nerijus, Tomas, Joana, Kornelija, Laurynas, Monica ir Pieteris, dar vienas Tomas, Vilius, Laimonas ir Živilė (būsimi naujieji Briuseliškių gyventojai). Esant toli nuo savų, bičiulystė yra itin svarbi - kaip Čiurlionio karalių laikomas šviesulys, suspindintis ryškiau nuo mažiausių smulkmenų. Kad ir tada, kai kas nors žino, kada ir laukia grįžtančių iš atostogų. Kai vakare turi su kuo pasėdėti prie puodelio arbatos bokaliuko alaus.

- jau minėtosios kelionės, papildžiusios žinojimo ir žinių bagažą ne tik apie Belgiją, bet ir apie pačius save.

- atradimai, praplėtę skonių skalę bei praturtinę kalorijų saugyklas.

- katinas. Ar čia reikia rašyti paaiškinimus? Tiesiog, katinas.

- Tinklaraštis "Briuselio kopūstai". Nežinau, kur dėčiau visas naujoves ir naujienas ir kaip jomis pasidalinčiau jei ne genialus išradimas - tinklaraštis, kaip sakė Ramunė P., sveikas įprotis kasdien. O tuo pačiu, aišku, džiaugiuosi, kad skaitančiųjų ratas išsiplėtė nuo mamos ir tėtės iki smalsių internautų :)

- naujas fotoaparatas.

- druska. Na, jokių čia perkeltinių prasmių apie "gyvenimo druską" nėra. Tiesiog per metus, drauge su svečiais suvalgėme maždaug 1,7 kg druskos. Baisu.

- daug kitų dalykų, kuriais džiaugėmės pernai, bet nebegaliu jų dabar prisiminti :)

Ruošiamės ne mažiau turiningai nugyventi ir ateinančius metus Belgijoje. Papildyti savo pasiekimų ir džiugenų sąrašus. Prasidėję antrieji metai Europos viduryje žada būti šviesesni nei pernykščiai ir be abejo, tos 366 dienos atrodo daug žadančios ;)

Kalėdos ateina į Briuselį (ir į širdį)

Šlapiais ir purvinokais šaligatviais į Briuselį atkeliauja Kalėdos. Nors seniau čia gyvenantys ir sako, kad pernai prieš pat šventes užsnigo tiek, kad per pusnynus buvo sunku išbristi, šiais metais sunku tuo patikėti. 11 laipsnių šilumos, vietomis žydras dangus, lauke žydinčios rožės (!) ir krykštaujančios papūgos. Nė iš tolo neprimena lietuviškų žiemų, kai šaltukas spirgina ausis ir žnaibo nosies galiuką, po kojomis šv. Kalėdų rytą gurgžda baltutėlis sniegas, o krūmuose lyg sušalę rudeniniai vaisiai kabo mažos zylutės ir pilkšvi žvirbliai... kažkas man prieš metus sakė, kad begyvenant Belgijoj ims trūkti sniego. Na, bet būkim sąžiningi, kokios gi šv. Kalėdos, kokia gi jų nuojauta, kai pilkuoja nutrepsėtos miesto gatvės, o lenkiškos eglės šiltame vėjuje maskatuoja perlamutriniais bumbulais? Tik vakare, kai sutemsta ir suspingsi šventinės girliandos, pradedi mintyse skaičiuoti, kuris šiandien kalendoriaus langelis.

Jau 22-as langelis. Žmonės baigia namų kerteles užkimšti kalėdinėmis dovanomis - pilnus maišus tempė visą gruodį, o paskutinėmis dienomis, vis tiek vos tik nutaikę progą, stengėsi įsmukti į kalėdiškai išsipusčiusias parduotuves. Kad dar ką nors kam nors nutvertų, kad dar truputėlį pavaikščiotų tarp iškvėpintų ir išdabintų vitrinų.

Nors ir nuvarginti per parduotuves nusirangiusių eilių ir pasišiaušusio šurmulio, briuselėnai nepraleidžia progos šypsotis, sakyti komplimentus ar įsitaisę ant jaukaus baro laktelės išgerti puodelį kavos su nuostabiu belgišku pyragaičiu. Juk artėja šv. Kalėdos, džiaugtis reikia! Štai vakar, maloniai nustebino mūsų kvartalo maisto parduotuvės kasininkė. Man besidarbuojant savitarnos kasoje, ji priėjo, apžiūrėjo mano skrybėlaitę ir pagyrė, kad labai ji graži ir kad man baisiai gerai tinka :) Padėkojau ir atsakiau, kad ją pirkau Londone. Mmm, Londone... šiek tiek nusivylė kasininkė, bet tikrai labai graži. Atsisveikinom, pasilinkėjom viena kitai linksmų  šv. Kalėdų ir išsiskyrėm. Ir kažkaip malonu širdyje, ir arčiau tos Kalėdos.

Linkiu ir Jums, kad visus metus širdyse butų malonu ir ramu. Kad jose atrastumėte tokias kupinas saujas gėrio, kad su didžiausiu džiaugsmu juo dalintumėtės ir su kitais. Linksmų Jums šv. Kalėdų ir smagių artėjančių Naujųjų metų!

P.S. ir dar vienas dalykas. Ačiū Jums visiems, kurie mus palaikėt, mus išlydėjot ir kiekvieną kartą pasitikdavot mums grįžtant. Ačiū, kad nepamiršot, laukėt ir ilgėjotės, kad lankėt ir drauge su mumis nuotykiavote. Ačiū Jums, kurie tiesiog skaitėte mūsų metų Briuselyje dienoraštį, dalinotės patarimais, pamokymais ir linkėjote gero. Viliamės kartu su Jumis patirti šiltų akimirkų ir džiugenų, kaip džiaugsmą teikiančius dalykus pavadino Pepė Ilgakojinė, ir kitais metais ;)

Ko labiausiai trūksta Briuselyje?

Rimas: - Ko labiausiai trūksta Briuselyje?

Nerijus: - Draugų, Rimai. Labiausiai trūksta draugų.

"Atsakymas: 28 lietuviai viename gyvuliniame vagone"

Tai citata iš Giedrės Beinoriūtės filmo „Gyveno senelis ir bobutė“ (2007 m.). Kitą sakinį kažkada perskaičiau viename straipsnyje apie trėmimus. Nepacituosiu, bet jis skambėjo maždaug taip: vienas iš trėmimų organizatorių sugalvojo, kad baltai visada gyveno prie jūros ir yra puikūs žvejai, todėl ir tremiant šių tautų žmones reikia įkurdinti prie jūros. Laptevų, pavyzdžiui.

Vakar Europos Parlamente paminėta liūdna data - masinių trėmimų pradžia. Šiais metais sukanka nei daug, nei mažai - 70 metų. Per tiek metų istorija tampa pasakojimu, o žmonių iškęstos kančios - liūdnomis legendomis. Legendomis apie sibirietiškų pūgų pasiglemžtus žmones, apie 45 kilogramus sveriančius vyrus, apie motinų kraują žindančius kūdikius, apie žolės daigais mintančius tremtinius, apie neaptvertus lagerius Dievo užmirštuose tyruose, iš kurių net nėra kur pabėgti...

Visas šias legendas buitiškai ir todėl labai skaudžiai primena Lietuvos genocido aukų muziejaus parengta ekspozicija „Po svetimu dangum: Lietuvos gyventojai sovietų lageriuose ir tremtyje 1940-1958 metais“. Apie jas taikliai kalbėjo Algirdas Saudargas ir nenuilstantis Tata - prof. Vytautas Landsbergis, savo mintimis dalinosi Europos Parlamento pirmininkas Jerzy Buzekas (deja, per atstovą). Vakaro programą tęsė Giedrės Beinoriūtės filmas "Gyveno senelis ir bobutė", menotyrininkė Jurga Minčinauskienė pristatė grafiko Kęstučio Grigaliūno albumą "Mirties dienoraščiai", o vakarą užbaigė Emilijos Liaukutės pasakojimas apie programą "Misija - Sibiras".

Mane kiekvieną kartą sukrečia trėmimų, partizaninio pasipriešinimo malšinimo ir visą sovietmetį trukusio žmonių naikinimo ir žlugdimo mastas ir cinizmas. Mano pačios šeimoje buvo daug aukų. Subadyti durtuvais šiaip sau, įskųsti iš buitinio keršto, išduoti partizanavę, slapstęsi nuo tremties, išbėgę ir išvežti iš Lietuvos. Trys broliai iš keturių pakasti skirtingose vietose: vienas, su skylėmis krūtinėje, paslapčia atsigulęs mažose kaimo kapinaitėse; antras, nušautasis, įsitaisęs pamiškės kapeliuose; trečias, nukankintas skrebyne, po keliasdešimties metų buvo subertas į bendrą kapą miestelio kapinėse. Kitos sesers brolis iš mokyklos pasitraukė į mišką, iš jo - iki pilnametystės į Lukiškių aikštę, iš ten - į Sibiro šachtas, kaip ir jo tėtis. Ilgam. Kiti išbėgo į Klaipėdą ir per Europą pasitraukė į Ameriką. Likę Lietuvoje, keliavo iš gryčios į gryčią slapstydamiesi nuo gyvulinių vagonų.

Kiekviena šeima turi tokių legendų, kurios privalo išgyventi, kad tokie siaubai nepasikartotų. Kaip mano bobutė sako, "aš tik prašau Dievą, kad saugotų Jus nuo tokių laikų, kokius mes nugyvenom".

Mes apie Jus galvojam

Apie tai niekada dar nesakiau ir nerašiau, bet mes apie Jus nuolatos galvojam. Kai išbandom naują maistą, kai atrandam jaukią kavinę, kai aptinkam smagią parduotuvę. Nuolatos. Parduotuvėje, mama, visuomet ieškau rudos spalvos drabužių, o gėlėtos palaidinukės man primena tas, kurias Tu nešiojai kai buvau maža. Ir turkio papuošalai ir Paul'o kavinė man primena Tave, nors Tu dar nebuvai čia atvykus. Bet kai atskrisi - Tau patiks Paul'o raguoliai ir kava. Mintyse aš kaupiu ištisus sąrašus vietų, kurias aš Tau noriu parodyti, stengiuosi įsiminti garsus ir kvapus, kad galėčiau apie juos Judviem su tėčiu papasakoti.

Spręsdama rebusą kaip-paruošti-pirmą-kartą-matomą-žuvį, aš visuomet galvoju apie Tave, tėti. Tu tai žinotum. Net jei nežinotum - mes visi tą žuvį suvalgytumėm ir pirštus aplaižytumėm. Kai su Pranu landžiojom tarp lėktuvų Karo muziejuje, iškart nusprendžiau, kad su Tavimi tai čia tikrai ateisim. Esu tikra, kad Tau bus idomu. Ir jau greitai (!) galėsim abu tuo įsitikinti :).

Ei, Pranai, Tu jau pas mus buvai, tad Tavo prisiminimų pilnas miestas. Bet, žinai, mes dar turim su Tavimi daug kur nuvažiuoti. Mintyse aš jau kuriu naują maršrutą Tau :)

Bobute... Jus man primena viskas. Kai nepatinka čionykštis maistas - prisimenu, kokius sūrius Jūs suslėgdavot ir kokias bulkas ištraukdavot iš pečiaus. Net pašto dėžutės man Jus primena, nes jas pamačius visuomet pagalvoju, ar Jūs jau gavote mano laiškus. O parke, aptikusi lysvėje auginamas raskilas, ugniažoles ir meškinius česnakus, taip ir matau, kaip Jūs, tai išvydus, kraipytumėte galvą ir stebėtumėtės. O kad tau...

Driaugės, mano, Rūta ir Jurga. Jūs jau žinot, kad kiekvieną kartą, kai išpuola, keliu taurelę Cointreau už mūsų trio ir mūsų mergaitišką savaitgalį Birštone. Kai sendaikčių turguj randu gulinčio katino figūrėlę arba perlų vėrinį - visuomet galvoju apie Tave, Jurga. Ar jau radai savo katinėlį? O Tave, Rūta, man primena vitrinose išdėlioti šokoladiniai saldainiai. Prisimeni tuos mažus saldžius kasnelius, mus lydėjusius nuo mokyklos iki... dabar? Kai ragauju, visuomet pagalvoju, kad vat, šitas su sūria karamele, tai Tau patiktų. Ir kai parduotuvėse praeinu vyno alėjomis, visuomet dairausi sniego vyno. O kažkada kažkokioj parduotuvėj užtikau auskarus, kurie superiniai tiktų prie Tavo koljė, kurią parsivežei iš Paryžiaus.

Ryti ir Renata, Jus visuomet prisimenam Cafe Belga'oje ir valgydami tailandietišką sriubą. Jums jos irgi patiktų. Kai vakarais gukšnojam vyną, visuomet ilgimės Jūsų, Drambliai, kompanijos. Ir žinoma, Mažyli, Tavo kulinarinių atradimų... indiškų ledų su kardamonu... Nieko bendro su praeitimi, bet apie Jus, Rimai ir Aiste, aš pagalvoju eidama pro vaikiukų parduotuves. Kaip ten Jūs?

Taryba - Erika, Ramune ir Rūta - man labai trūksta vyno trečiadienių, kurie vykdavo ketvirtadieniais su stikline alaus, porcija saldžių pletkų ir Lietuvos kultūros gelbėjimo planais. Žinoma, galima dėkoti likimui, kad šiuo metu bent pusė Tarybos darbuojasi čia, Briuselyje :)

Galvojam apie visus. Ir kartais būna keista, kad prisiminimus ištraukia atsitiktinė, atrodytų, detalė - gėlėtas audinys, keramikinė lėkštė ar ant prekystalio žvilganti slyva. Ir visuomet pagalvojam, kad vat, šitai Jums patiktų.

Saulėlydis Etterbeek'e

Po karštos dienos ateina vakaras ir nusileidžia saulė. Klaipėdoj ji grimzta į jūrą, Vilniuj - lėtai užlenda už Baltupių, o Kaune - už Dainavos penkiaaukščių, Šilinkoj - pasislepia už miško. Čia mūsų saulėlydis toks - pilnas auksinės šviesos, alsaus ramumo ir juodos arbatos.

Mūsų namai – jų širdyse

Buvau grįžus į Lietuvą. Praleidau keletą dienų pas tėvelius ir porą dienelių savo namuose. Ir apėmė toks keistas jausmas, kad nebežinau, kur mano namai. Pas tėvelius – namai, bet jau kitokie nei iš jų išeinant. Pas bobutę – namai, bet irgi kitokie. Vilniuj – vis dar truputį namai, bet jau ne be tokie – nėra daugelio daiktų ir nėra Jo, mano vyro. Čia, Briuselyje, yra Jis. Ir mano namai jau yra čia, kartu su Juo.

Man kaip sėsliai lietuvei, o ne nomadiškai čigonei, sunku keisti namus, bet po truputį suvokiu, kad mūsų namai tokie truputį nesurandami, kaip čigonų vežimas. Kartais vienur, kartais – kitur. Mudviejų namai ten, kur esam abu kartu. Mūsų namai ten, kur mūsų laukia mylimi žmonės. Mūsų namai – jų širdyse.

Atsisveikinimas

Adventure. Taip Nerijus mane vis drąsino kai man krisdavo ūpas ir bepradėdavo ristis ašaros. O paskutinę dieną ir jam reikėjo priminti adventure. Prieš sėdant į keltą kažkaip ir jam pagailo namiškių, namų ir miesto (nors šitai perskaitęs jis sakys, kad visai ne). Mums abiem – vienam kiek daugiau, kitam kiek mažiau - kelias iki pasų kontrolės Klaipėdos tarptautinėje jūrų perkėloje buvo ilgas ir labai jautrus. Atsisveikinimai su draugais, kolegomis, šeima... atrodo, kad jau ne XIX a., yra lėktuvai, o Internetas (nors anot mano kolegės Ramunės studentų, pastarasis atsirado XIX amžiuje) pakeitė telegrafą ir daug lengviau išlaikyti širdies ryšius, tačiau apkabinus Brangiuosius labai nesinori jų paleisti. Nerijus mūsų bobutę ir močiutę guodė sakydamas, kad jau nebe tie laikai, kai žmonės į Ameriką išplaukdavo garlaiviais ir daugiau ne-be-pa-si-ma-ty-da-vo. Tiek daug kartų kartojom, kad mes tik trumpam, tik labai arti, kad tuoj parsirasim, kad ir patys tuo patikėjom. Tikrai trumpam, tikrai netoli. O tuos širdies ryšius, grįžtant trimis sakiniais atgal, aš visuomet įsivaizdavau kaip plačias raudonas juostas, kurios tįsta tarp mūsų ir mums brangių žmonių širdžių. Kiek toli bevažiuotum, tos juostos tempiasi ir nenutrūksta. Ir kuo daugiau turi Brangiųjų, tuo daugiau tų juostų ir randasi. Ir visas mūsų pasaulis yra apvytas plačiajuosčiais širdžių kaspinais. Kaip kokonas ar kanceliarinių gumelių kamuolys.

Mes tikrai trumpam. Tikrai greitai grįšime namo.