Erkiulis Puaro Briuselyje

Erkiulio Puaro atminimui ... Ellezelles miestelis
(foto pasisiskolinta iš čia)

Galėčiau lažintis, kad garsiausias belgas - Erkiulis Puaro (Hercule Poirot). Agatos Kristi (Agatha Christie) sukurtas personažas Erkiulis gimė ir augo Ardėnų kalnuose, Ellezelles miestelyje, esančiame netoli Spa, Hainaut provincijoje. Belgijose policijoje tarnavęs Erkiulis į Jungtinę Karalytsę pasitraukė Pirmo Pasaulinio karo metais. 1916 m. liepos 16 d., pabėgėlių stovykloje Erkiulis sutiko kapitoną Artūrą Hastingsą (Arthur Hastings), kuriam padėjo išspręsti sudėtingą bylą. Nuo tos dienos kapitoną ir seklį visam gyvenimui susiejo nuoširdi ir tvirta draugystė.

Netrukus Erkiulio talentas patraukė ir britų vyriausybės dėmesį, tad nieko nuostabaus, kad šis, rekomendavus Belgijos monarchui, buvo pakviestas spręsti ministro pirmininko pagrobimo bylos.

Pasibaugus karui, Erkiulis įsikūrė Whitehaven Mansions 56B (Ramune, vis prisemenu, Tavo pasakojimą apie Puaro serialo filmavimą Tavo name) ir pradėjo verstis privačia detektyvo praktika. Visą tarpukarį Puaro keliavo po Europą, Afriką, Pietų Ameriką ir Aziją, kur narpliojo gausiai užderėjusias žmogžudystes bei kitus rimtus nusikaltimus. Po kelionių Azijoje, Puaro visam laikui apsistojo Anglijoje, kur tuo metu vyko pakankamai nemažai nusikaltimų, tad pilkosios Puaro ląstelės turėjo apsčiai veiklos. Senstelėjęs Erkiulis nutraukė privataus detektyvo veiklą, tačiau retkarčiais imdavosi tyrinėti naują ir tikrai įdomų nusikaltimą, narpliojo neišpręstas garsias bylas ir skaitė detektyvus. Garsusis seklys mirė nuo širdies ligos, palaidotas Stails (Styles) kapinėse, Esekse (Essex).

Moteriški antradieniai: Le Musée du Costume et de la Dentelle

Dar anais metais, tiksliau prieš pat jiems pasibaigiant, gimė tokia nereguliari tradicija antradieniais pusdienį praleisti besikultūrinant. Kadangi į kompaniją susibūrė šiuo metu nedirbančios sutuoktinės, antradieniai tapo moteriškais. Gruodį trise su Joana ir Indre nupėdinom į Karališkąjį dailės muziejų (jau nepamenu, ką mes ten matėm, bet buvo labai smagu), o aną antradienį penkiese (Joana, Laura, Ramunė su Gintare ir aš) paėmėm Briuselio kostiumo ir nėrinių muziejų.

Moi, Belgique

Jei jau prakalbom apie kiną, būtų visai nei šiaip, nei taip nepaminėti dokumentinių filmukų ciklo apie Belgiją "Moi, Belgique" ("Aš - Belgija"). Istorinių apybraižų autorė - kažkada garsi belgų dainininkė Annie Cordy, sudainavusi frankofonišką pasaulį iš proto išvedusią dainą "Cho ka ka o". Mano subjektyvia nuomone, jos sukurtas Belgijos istorijos ciklas - kiek rimtesnis ir suprantamesnis platesnei publikai ;)

Trumpuose, maždaug valandos trukmės filmukuose, A. Cordy ir jos pasirinkti istorikai, menininkai, politikai bei kiti kiti belgiškos praeities žinovai pasakoja apie svarbiausius šalies istorijos momentus: nepriklausomos Belgijos Karalystės sukūrimą, karalius Leopoldus ir Albertus, Belgijos kolonialistinę praeitį, šalį skersai-išilgai pertrypusius Pasaulinius karus, angliakasybą ir emigraciją-imigraciją, belgus išradėjus ir atradėjus, Briuselį ir jo žmones, jų gyvenimus, sėkmes ir nelaimes.

Kelis ciklo filmukus galima rasti youtube.com. Jei kiltų noras sužinoti daugiau apie Belgiją ir jei... suprantate prancūziškai:

Broliai Dardenne'ai

Foto iš čia

Kažkurią dieną (bet jau gerokai prieš metus) pagalvojau, kad nelabai ką žinau apie belgų kiną. Na, taip, palmių šakelėmis apsikaišiusius brolius Dardenne'us galėčiau išvardinti, bet... tai ir viskas. O tikėtina, kad mažoje Belgijoje yra ir daugiau režisierių, todėl žingsnis po žingsnio vis rausiuosi L'Alliance francais bibliotekoje ir namo tempiu įvairiausius frankofoniškus filmus. Belgiškus irgi. Štai taip šiandien baigsim Kanuose garsiai įvertintų Dardenne'ų filmų peržiūrą.

Primenu, kad 1999 m. Dardenne'ų filmas "Rosetta" ("Rozeta") iškovojo pirmą Auksinę palmės šakelę. 2005 m. antrąją šakelę nuskynė jų drama "L'Enfant" ("Vaikas"), pasakojanti tėvo, pardavusio savo naujagimį, istoriją. Brolių Dardenne'ų filmas apie du albanų imigrantus "Le silence de Lorna" ("Lornos tyla") 2008 m. pelnė Kanų apdovanojimą už geriausią scenarijų. Užpernykštis "Le gamin au velo" ("Vaikis su dviračiu") Kanuose pelnė Grand Prix. Beje, broliai Dardenne'ai yra vieni iš šešių režisierių, du kartus apdovanotų Auksine palmės šakele (po du apdovanojimus dar yra pelnę Alf'as Sjöberg'as, Francis Ford'as Coppola, Bille August'as, Emir'as Kusturica ir Shohei Imamura).

Planai pirmam gegužės savaitgaliui: Waterzooi, "Wuthering heights", Kriek'o ir bulvyčų šventė bei Fête d'Iris'2012

Pilnos paraštės prisiminimų, kuriais turiu nepamiršti pasidalinti, tačiau taip pat nekantrauju papasakoti ir to, ką įdomaus nužiūrėjau šiam savaitgaliui ir iš ko bandysim sukomponuoti savo poreikių piramidę.

Miegą palikime mūsų žiniai - gimtųjų Plunksnėnų nenukonkuruos joks viešbutis ar kas nors dar. Maitinimosi planuose - vis niekaip neaplankomas "Le Bugatti" - belgų virtuvės restoranas netolimoje mūsų kaimynystėje. Sudomino jis mus savo ekscentrišku eksterjeru bei skelbiamu meniu - tradiciniu belgišku unguriu žalumynuose, jūros liežuviu (nors pastarąjį išsikepam namuose), triušiu, troškintu vyšniniame aluje, waterzooi ir taip toliau - jei susiruošim ten pavakarieniauti - tikrai pateiksiu tinklaraštyje ataskaitą ;)

Kitas planas chuliganas - pusryčiai "Le pein quotidien" arba rytinis pik-nik'as Mont des Arts.

Šis tas penktadieniui (ir šeštadieniui) - Kriek'o ir gruzdintų bulvyčių šventė Jourdan aikštėje (nors ir nelabai įsivaizduoju kaip galima bulvytes užsigerti vyšniniu alumi...). Ši keista eterbekiečių šventė vyksta jau aštuntą kartą. "Laimės valanda" - penktadienį nuo 18 iki 19 val. - vyšninis alus už pusantro euro. Super pasiūlymas neragavusiems belgiškų Antoine bulvyčių - bulvytės + padažas + alus = 5 eurai. Nepraleiskit progos :)

Šventė vyks Jourdan aikštėje penktadienį ir šeštadienį nuo 18 val. iki 1 valandos nakties (prancūzai sako "ryto").

Gera žinia kino mėgėjams. Šią savaite startuoja Andrea Arnold režisuotas filmas "Wuthering heights" ("Vėtrų kalnas") pagal to paties pavadinimo Emily Bronte romaną. Labai palankiai įvertintas mano mėgiamos "Agenda'os" apžvalgininkų. Pasak kurių, A. Arnold sukurta "Vėtrų kalno" interpretacija išsiskiria šiuolaikiškumu ir gaivališku aistrų perteikimu.

Kitos kino alternatyvos - T. Kate režisuotas "Detachment" su A. Bdrody arba P. Siero - "El agua del fin del Mundo".

Savaitgalį prasideda performansų ciklas "Exhibit B". Aštriai ir tiesiai apie kolonizaciją ir jos suformuotus rasistinius stereotipus, iki šiandien tarpstančius mūsų galvose. Brett Bailey sukurtas "Exhibit B" - performansų ciklo dalis, kalbanti apie prancūziško ir belgiško Kongo kolonizaciją bei jos padarinius. Apie žmonių zoologijos sodus pasaulinėse expo parodose. Kiekvienas performansas susideda iš keliolikos ar keliasdešimties gyvųjų paveikslų, kurių kiekvieną vienu metu gali apžiūrėti tik vienas asmuo. Sakyčiau, kad emociškai stipriai įtemptas intymumas ir atviras nusitaikymas tiesiai į žiūrovo sąmonę.

Na, čia - nevisai savaitgalio planas, bet už akių užkliuvęs smagus belgų projektas - "Artotheque de Wolubilis", siūlantis mėnesiui išsinuomoti patinkantį meno kūrinį. Smagu, ar ne?

Foto iš www.fetediris.be

Ir pagaliau apie tai, kas šį savaitgalį šokdins Briuselį - Fête d'Iris 2012 - Briuselio miesto šventė. 
Atskiras Briuselio sostinės regionas buvo įsteigtas 1989 metais, šiek tiek atidžiau patyrinėjus Belgijos konstituciją. Naujam regionui buvo parinkta iriso (vilkdalgio) emblema, mat dar tada, kai Briuselis labiau panašėjo į vešlias pelkes, o ne į klestinčią šalies sostinę, šiose vietose gausiai augo ir žydėjo šis augalas. Šiandien iriso (vilkdalgio) žiedo emblemą pamatysite ant kiekvieno regionui priklausančio daikto - pradedant autobusais ir baigiant maišais šiukšlėms.


Na, bet ne apie tai šį kartą. Miestelėnams ir miesto svečiams skirti nemokami šeštadienio ir sekmadienio koncertai, pasivaikščiojimas Briuselio regiono parlamente (rue du Lombard), viktorinos ir eisenos. Palais des Sciences (boulevard de l'Empereu) - ateljė, koncertai ir cirko pasirodymai, rue Ravenstein - pasimatymai su Ixelles policininkais ir ugniagesiais bei mokslo eksperimentų studija; Mont des Arts - briuselėnų pik-nik'as (sekmadienį nuo 12 val.)!


Visą savaitgalio programą rasite paspaudę čia.

"Children of the Ice"

Pagalvojau, kad gal yra neskaitančių Belgijos lietuvių konferencijos, bet besilankančių šiame tinklaraštyje, todėl dalinuosi, mano nuomone, vertu dėmesio skelbimu. Jei turėsite laiko ir noro - užsukit trečiadienį į Europos Parlamentą pažiūrėti Justino Lingio režisuotą filmą "Ledo vaikai". Plačiau apie trijų šalių (Lietuvos, Latvijos ir Švedijos) vykdytą projektą galite pasiskaityti paspaudę čia.

Ir taip, registruotis reikia iš anksto jeigu Jums reikalingas leidimas patenkti į Europos Parlamento pastatą.

----
If you are interested in a history of the Baltic states which were occupied by Soviet Russia, you are welcome to the screeining of the film "Children of the Ice". This documentary film gets the public acquainted with the topic less frequently discussed in the context of totalitarian regime victims: that is, experiences and destinies of the children deported from the Baltic states during the time of Soviet terror or those who were born while deported. More information about the internatinal project and film can be found here.

And yes, you have to fill a form of registration if need a entrance badge to the European Parliament building.

---

Si vous êtes intéressés à l'histoire des pays Baltes qui, après la II Guerre Mondiale, étaient occupés par la Russie soviétique, vous êtes invintês au film "Les enfants de la glace". Ce film documentaire raconte le sujet que est moins souvent discuté dans le contexte des victimes du régime totalitaire. Il parle des expériences et des destins des enfants déportés des pays Baltes à la Sibéria pendant l'époque de la terreur soviétique ou ceux qui sont nés en déportation. Plus d'information sur le projet internatinal et du film peut être trouvée ici (en anglais).

Et oui, vous devez remplir un formulaire d'inscription si vous êtes besoins d'un badge d'entrée au bâtiment du Parlement Européen.

Šeštadienis su Romanu Polanskiu

Šį šeštadienį nukėblinau į Bozar'ą pakonsumuoti šiek tiek kultūros, nes gi už savaitės nuims brazilus, kuriuos būčiau lengvabūdiškai praleidus. Nedovanotina, kad tik paskutinėmis dienomis suskubau, bet tokia tiesa seniai žinoma, kad jei bažnyčia arti, tai Dievas toli. Ne išimtis ir aš su visomis didžiulėmis didmiesčio galimybėmis - arba užsuku į atidarymą, arba į uždarymą.

Taigi, Bozar'e dar aptikau ir Lenkijos pirmininkavimui ET progai skirtą parodą "Roman Polanski: actor and director". Nemokamą. Ot, čia šitai mane ir suviliojo, nes Briuselyje ne taip jau daug dalykų galima rasti už dyką. Na, gerai, šiek tiek persūdau, bet vis tiek, pliusas, kad taip pigiai.

Kaip ten bebūtų, panašu, kad rytoj (sausio 8 d.) - paskutinė šios parodos eksponavimo diena. O apsilankyti visai verta - rodomi Lodzės kino muziejaus paskolinti R. Polanskio filmų plakatai, iš režisieriaus draugų suskolintos "darbinės" fotografijos iš filmavimo aikštelių. Pateikiami filmų aprašymai bei paties R. Polanskio komentarai apie filmavimus, vaidinusius aktorius ir filmus.

Taip pat rodomos "Zemstva",

"Le gros et le maigre",

 "Do widzenia, do jutra",

"Pokolenie" ir kitų filmų, kuriuose vaidino R. Polanskis, ištraukos. Filmai rodomi lenkų kalbą su titrais anglų kalba.

O čia - du trumpi Bozar'o paruošti reportažai iš parodos. Tam atvejui, jei nespėsite ar negalėsite parodos pamatyti :)

Tintinas ir Herge

Tikriausiai nėra tinkamesnio laiko šį bei tą parašyti apie vieną garsiausių belgų - Tintiną - drąsų žurnalistą ir bebaimį avantiūristą, pažįstamą iš Herge komiksų. O štai prieš tris savaites Tintinas iš knygų įžengė į spalvingą kino pasaulį. Praktiškai iš plačiakelnio reporterio virto TV žurnalistu. O padaryti šią karjerą jam padėjo dėdė Stevenas Spielbergas ir jo kolega Peteris Jacksonas. Nereikia nė sakyti, kad visa Belgija, pavasarį persirgus ūmia žydrąją smurfų karštine, pasidengė Tintino figūrėlėmis, šio skiauterėto vaikino atvaizdai suplevėsavo degalinių vėliavose, nusėdo ant marškinėlių, rašiklių, puodelių, saldainių dėžučių, padažų tūtelių ir kitų nevisai tintiniškų daiktų.

Užužpraeitą savaitgalį Briuselyje vyko didžiai džiugios filmo sutiktuvės, kuriose dalyvavo ir pats dėdė Stevenas Spielbergas, atbildėjęs iš Paryžiaus specialiu traukinio reisu. Filmo "Tintino nuotykiai: Vienaragio paslaptis" kūrėjai smalsiojo žurnalisto nuotykius pristatė ne kur kitur, o vienoje charakteringiausių Briuselio vietų - Jeu de Balle aikštėje, Marolles kvartale. Šios aikštės prieigose darbavosi ir pats Tintinas, čia taip pat prasideda ir ekranizuoti Tintino nuotykiai. 

Anot spaudos, Spielbergas mielai kalbėjo apie Tintino tėtį - Georges Remi alias Herge (Eržė). Spaudos konferencijoje Spielbergas pasakojo, kaip susipažino su Tintinu ir jo kūrėju. Pasak Spielbergo, po Indianos Džouns premjeros prancūzų apžvalgininkai filmo herojų palygino su populiariuoju Tintinu, bet... režisierius nelabai nutuokė apie ką eina kalba. Teko atsiversti Herge komiksų knygeles, kurios Spielbergą taip sužavėjo, kad jis panūdo istorijas ekranizuoti. Susisiekė su Herge ir gavo jo sutikimą. Net gi buvo sutarę susitikti, bet likus porai savaičių iki pasimatymo, Herge pasimirė...





















Filmo pradžioje režisierius, mano manymu, atiduoda pagarbą Herge: praplaukia aikštės ir sendaikčių turgaus vaizdai, kamera pagauna miklų kišenvagį, o už kadro pasigirsta gatvės dailininko, piešiančio miesto įžymybės - žurnalisto Tintino portretą, balsas. Kamera pasisuka ir štai - besišypsantis Herge. Beje, ar žinote kaip sudarytas šio iliustratoriaus ir komiksų autoriaus slapyvardis? Paprasčiau nė negali būti - [h] + eR+Ge. Už "eR" slepiasi "Remi", o už "Ge" - Georges - dailininko inicialai. Raidės užrašytos taip, kaip yra tariamos ir sukeistos vietomis. O netariama "H" buvo prirašyta, kad slapyvardis būtų panašesnis į slapyvardį. Tobula.

Herge gimė 1907 m. gegužės 22 d. Briuselyje, Etterbeeko rajone, Cranz gatvės name Nr. 22. Ši gatvė šiandien vadinasi - rue Philippe Baucq (taip, tai mūsų gatvė!), namas, kuriame nepilną mėnesį gyveno būsimas dailininkas, pažymėtas 33 numeriu. O ant to namo sienos nuo 1986 m. kybo atminimo lentelė.

Iš mūsų gatvės, kuri tada dar nebuvo mūsų, kartu su tėvais, Herge persikėlė gyventi pas senelius į Theux gatvę. Suaugęs ir jau patapęs dalininku, Herge taip pat kraustėsi ne vieną ir ne du, ir net ne tris kartus. Ilgiausiai (1939-1953) jis gyveno Delleur aveniu 13 numeriu pažymėtame name (toje pačioje gatvėje gyveno ir vienas Herge sukurtas herojus - profesorius Bergamotė).

Herge mirė būdamas 76 m. amžiaus ir yra palaidotas senosiose Uccle kapinėse (le cemetiere du Dieweg). 

Tintinas savo smalsiojo žurnalisto karjerą 1929  m. pradėjo ne kur kitur, o laikraštyje, tiksliau jo priede vaikams "Le petit Vingtieme" (filmo personažai keliuose epizoduose skaito laikraštį tokiu pačiu pavadinimu). Po metų, 1930 m., Tintinas persikraustė į ilgametražes komiksų knygas. Pirmoji jų vadinosi "Tintino nuotykiai: "Petit Vingtieme" reporteris Sovietų šalyse" (dabar atėjo į galvą, kad visai įdomu būtų šią knygą įsigyti ir pažiūrėti, kaip namisėda Herge įsivaizdavo to meto Rusiją. Nenustebkit, tikrai Herge buvo namisėda, o vaizdelius Tintino nuotykiams (kraštovaizdžius ir miestovaizdžius) dailininkas kopijavo iš įvairių žurnalų (pvz., "National Georaphic"), bei perpiešė savo gimtojo miesto vaizdus (karalių rūmus, miesto gatves, smagiąją Jue de Balle aikštę ir kt.). Kas dar man pasirodė įdomu, kad iliustratorius įkvėpimo Tintino nuotykiams sėmėsi ir iš to meto populiarių kino filmų ir spaudoje aprašytų įvykių. Na, ne tik nuotykiams, bet pagalbinėms scenoms - gatvės muštynėms, juokingoms situacijoms ir pan. Paralelės ypač akivaizdžios sugretinus Herge pieštus komiksų puslapius su trumpomis filmų iškarpomis. Deja, nei tokios nuorodos įdėti, nei kaip kitaip pailiustruoti šito negaliu - teks jums apsilankyti Louvain-le-Neuve įsikūrusiame Herge muziejuje.

O muziejus tikrai vertas dėmesio. Tiek muziejaus pastatas, tiek ekspozicija. Ne per seniausiai (2007-2009) pastatytas pagal prancūzų architekto, apdovanoto Pritzker Prize, Chistian de Portzamparc projektą. Pastatas išties išsiskiria netikėta erdvių kompozicija ir kompaktišku monumentalumu. Kiaurai peršviečiamas pagrindinis muziejaus fasadas primena komikų knygelės langelius, šoninis fasadas - komiksų (arba BD, kaip juos vadina belgai) knygelės viršelį. Foje erdvė, besitęsianti per visą pastato aukštį - asimetriška ir svaiginanti, tarsi siurrealistinio spektaklio dekoracijos. Puikus funkcinis patalpų suorganizavimas.

Muziejus atviras kasdien, išskyrus pirmadienius, nuo 10.30 iki 17.30. Savaitgaliais - nuo10.00 iki 18.00. Bilieto kaina - 9,50 Eur.

Muziejus lengvai pasiekiamas automobiliu (važiuojant keliu link Namuro, E411), traukiniu (iš Midi, Centrinės arba Liuksemburgo traukinių stoties; važiuoja išvardinta tvarka), autobusu. Šią informaciją galite pasitikrinti muziejaus puslapyje.

Muziejuje veikia fantastiška tintologijos parduotuvė ir kavinė "Le petit Vingtieme".

Woké - kūrybingas maistas

Galerie de la Toison D'Or - viena iš mūsų mėgstamų prekybinių vietų. Gal net ne pati Galerie de la Toison D'Or, o visa Chaussée d'Ixelles, kurioje knibždėte knibžda prekybininkų ir pirkėjų. O Galerie de la Toison D'Or mūsų didaus prielankumo nusipelnė dėl dviejų dalykų - kino teatro UGC Toison d'Or ir Woké. Pastarąją užkandinę atradom visai neseniai, o užsukom belaukdami filmo "Rise of the planet of the apes" ("Beždžionių planetos sukilimas") pradžios.

Na, užkandinė, kaip užkandinė. Pradžioj prisipažinsiu, kad po bandymo pavalgyti Vilniuje įsikūrusioje "Wok to walk", buvau susidariusi labai nekokią nuomonę apie visokias wok viešojo maitinimo įstaigas. Žinoma, gal man tiesiog nepasisekė. Bet nepasisekė taip, kad savo "iš keptuvės į gatvę" dėžutę pilną makaronų su morkom, pievagrybiais ir svogūnais (nors meniu žadėjo visų septynių daržovių gamą) gana greitai pastačiau greta suoliuko Operos teatro skverelyje. Nutariau, kad aš nesu ant tiek alkana, kad valgyčiau makaronus su svogūnais, o kažkam gal gi toks daiktas pasirodys tikru delikatesu. Todėl net nereikia ir sakyti, kad šitas (ar šita) Woké mane nustebino. Ir ne tik maisto kokybe, bet ir išradingu meniu, kurio koncepcija gana paprasta - "Sukurk - mes pagaminsim!".

Savo atradimą darėm rugpjūtį, kai ir Briuselis ir Woké buvo beveik pustuščiai, todėl galėjom ilgiau, niekieno neraginami, lyg kokie kompiuteriniai beraščiai ar idant silpnaregiai, pastovėti subedęs nosis į monitorius ir neskubėdami susipažinti su maisto užsakymo tvarka. O ji štai tokia: kompiuterio ekrane pasirenki ryžius arba makaronus. Antru žingsniu prie jų pridedi norimas daržoves (morkas, sojų daigus ir pan.), trečiu - vieną ar kelis mėsos, žuvies arba jūros gėrybių priedus, ketvirtuoju - išsirenki vieną iš šešių padažų, penktuoju - siunti savo užsakymą virtuvei. Išsivynioja čekiukas, su kuriuo keliauji iki kasos, susimoki ir antrame užkandinės aukšte atsiimi savo sukurtą wok patieką. Pats paprasčiausias wok kratinys iš makaronų ir daržovių kainuoja 4,90 Eur. Su apetitu, žinoma, auga ir kaina.

Jei nesinori wok, galima paragauti anų karštų užkandžių - įvairiausių pavasario ritinėlių, garintų koldūnų ir pan., kuriuos gali pats pasirinkti nuo užkandžių baro. Keturių vienetų rinkinukas kainuoja 3,10, aštuonių - 6,10, o dvylikos - 8,50 Eur.

Kas patiko dar, tai - kava ir arbata, kurios puodelis tekainuoja viso labo 1 eurą. Voila. Tiesa, iš visokių ananasų, kivių, bananų ir kitų labai sveikatai naudingų vaisių galima susikurti ir švelnutį vaisių kokteilį. Mažas švelnutis kainuoja nuo 3,20 Eur.

Ko dar nepasakiau - tai labai smagi užkandinės aplinka. Tokia džiungliška. Žalios-žalsvos gyvybingos sienos, platūs ilgi stalai, ryškiaspalvės kėdės ir minštasuoliai. Puiki vieta atsikvėpti (arba prisikvėpti) belaukiant kino arba tada, kai pirkimas užknisa juodai (būna gi ir taip).