Midijų ir austrių fermos Zelandijoje. Skanūs prisiminimai ir trumpi pagalvojimai

Pavasarį galvojau, kad jau nebegrįšiu į "Briuselio kopūstus". Labai jautru buvo čiupinėti neužsitraukusius išsiskyrimo sopulius. Kai esi toks nelaimingas, kad viskas erzina ir liūdina. Esi piktas ir nusivylęs. Toks liūdnas, kad net gražūs prisiminimai nusėda kažkur giliai galvoje po adaptacijos gedulais. Ir negali pasakoti apie tai, kad tada ir ten buvo gražaus, ką norėtum dar ir dar kartą pakartoti. Negali net padėkoti kaip reikiant Tave išlydėjusiems draugams ir negali planuoti pirmo apsilankymo ten, iš kur išvažiavai. 

Trumpiau tariant, grįžimas namo yra sunkus. Ir turi išlaukti, išgedėti iki giedros ir ramybės. Ir gera, kai greta yra žmogus viską suprantantis ir viską tą patį jaučiantis. Ir gerai, kad retkarčiais susitinkantis ex-expatų būrelis dalinasi tomis pačiomis patirtimis. Taip paprasčiau, nors iš kasdienės kalbos ir nepradingsta "kai mes gyvenome Briuselyje...". Tikriausiai, kad niekada ir neišdils. Nes patirtys ir jausmai lieka.

Kurį laiką jau knieti prisiminti ir pasidalinti viena kita gražia diena iš Europos vidurio. Tai šiam kartui - vien išvyka su Kornelija ir Laurynu į Zelandiją (Zeeland), į Yerseke austrių fermas ir jūros gerybių restoranus. Pasakojimas bus publikuotas "Virtuvėje nuo... iki", bet čia toks šiek tiek adaptuotas ir asmeniškesnis.

Belgiški vafliai iš Lježo ir iš Briuselio

Lježo vafliai (foto pasiskolinta iš http://www.eatthestreethawaii.com)

Man atrodo, kad Belgijoje kepamus, vietinių bei turistų baisiai mėgiamus vaflius pavadinti tiesiog "belgiškais" yra taip pat netikslu, kaip ir Lietuvoje kepamą duoną, pavadinti paprasčiausiai "lietuviška". O jei juoda? O jei rauginta? O jei balta? O jei plikyta? Tai taip ir su "belgiškais" vafliais. Ir nors galima atsidusėti, kad kiek šeimininkių - tiek ir "belgiškų" vaflių, tačiau ne visai taip.

Yra skiriamos dvi pagrindinės belgiškų vaflių rūšys: Briuselio ir Lježo vafliai. Pastarieji yra žinomiausi ir tikriausiai, kad populiausi mieliniai vafliai su įkeptais traškiais cukraus gabaliukais (mano mėgiamiausi). Lježo vafliai yra stori, sunkūs, drėgni ir visuomet netaisyklingos formos. Tuo tarpu bemieliai Briuselio vafliai yra lengvesni, puresni, taisyklingo stačiakampio formos. Purumo jiems suteikia gerai išplakti kiaušinių baltymai.

Ir vienų, ir kitokių vaflių galite paragauti Briuselio užkandinėse, kavinėse, nusipirkę kepyklėlėse ar iš dainuojančio autobusiuko :)

O štai ir skirtingų vaflių receptai:

Naminė duona

Pirmą kartą Briuselyje išsikepėm ruginės duonos. Vis pasvarstydavau, kad gerai būtų, papavydėdavau Ramunei, kad jau turi savo duonos receptą ir kepimo įpročius ir viskas. Viskas tuom ir pasibaigdavo. Kita vertus, niekada dar nebuvom pasiilgę lietuviškos duonos. Parsiveždavom mamos išrinktos duonos iš Lietuvos, svečiai jos taip pat dosniai užfundydavo. Blogiausiu atveju, pirkdavom vokišką duoną, šiek tiek primenančią kažkurios lietuviškos kepyklos "Močiutės" duoną su grūdais. Ir užtekdavo, bet ne per seniausiai Ramunė man dovanojo stiklinę duonos raugo. Palaikiau aš jį porą dienų, penktadienį užmaišiau pustešlę (na, kitą dieną į ją reikėjo dar berti miltų ir užmaišyti galutinį tešlos variantą) ir palikau iki ryto rūgti.

Šeštadienio ryte išsitinginiavom, papusryčiavom ir pagal Ramunės bei malsena.lt lietuviškos juodos duonos receptus užminkiau duonos tešlą. Namai nuo rūgstančios tešlos kvepėjo nesvietiškai. Matyt, kad ta receptorių meilė rūgštelei yra įdiegta pačiuose seniausiuose mūsų genuose. Bemakaluodama tešlą dar spėjau sumąstyti, kad gi lietuviai jau taaaaip seniai kepa raugintą ruginę duoną - tikriausiai nuo pirmos dienos, kai atsibeldė į dabartines gyvenamas vietas. Ir visus tuos šimtus metų - beveik tokią pačią - daugiau ar mažiau rūgščią, pagardintą sauja kmynų ir šaukštu medaus.

Tešlai naudojau ruginius miltus (farine de seigle/roggemeel/roggenmehl) (pirkau "Delhaize" parduotuvėje) ir šiek tiek kvietinių miltų (pačių paprasčiausių). Gavosi kuo puikiausia, puri, drėgna bei gardžiai kmynais kvepianti duona. Kepsiu, jei nepatingėsiu, kiekvieną savaitę - tai, viliuosi išsimiklinti ir nedaryt broko ;) Ačiū, Ramune, už raugą, įkvėpimą ir apturėtą duonos kepimo džiaugsmą!

Jūros šukutės arba kaip dviem pasisotinti vienu šv. Jokūbo riešutėliu

Sekmadienį su Joana ir Tomu išsiruošėm į Midi turgų sezoninių gėrybių pamedžioti. Kad pirkiniai būtų sveiku protu pasverti, reikalingi ir naudingi, sekmadienį pradėjom vėlyvais pusryčiais St. Gilles "Potemkine" - vis dar apynaujame "Cafe Belga" savininkų klube-kavinėje. Pusryčiai (tiksliau - priešpiečiai, būkim biedni, bet teisingi) - puikūs ir sotūs (kaip ir "Cafe Belga"). Aplinka - super, negyva ir gyva muzika - tinkama :) Mums jau bebaigiant priešpiečiauti, jauna muzikantė pradėjo ramų koncertą fortepijonu.

Na, o kai jau pilnais pilvais nuslinkom į Midi, pirkom du prisirpusius ananasus po pusantro euro, porą kilogramų žalios spalvos egzotinių vaisių, kurių pavadinimo nepamenu, už 1 eurą, maišeliuką ličių, porą kilogramų persimonų už 6 eurus ir keturias jūros šukutes, vietinių vadinamas šv. Jokūbo riešutėliais. Penki eurai už keturis nemažus moliuskus - pasirodė visai protinga kaina. Beje, turguje gana pigiai galima nusipirkti ir austrių (berods, kad trisdešimt už dešimt eurų) bei kitokių jūros moliuskų, panašių į ilgus nukirptus raganos nagus. 

Taigi, parsinešėm mes tas šukutes namo, padėjom į šaldytuvą ir nusnūdom grožio posmą. Pavakarį, kai jau nusprendėm puotauti - trys padarėliai iš keturių jau buvo... mirę (kaip supratom? O tai gi prasivėrusios geldelės nebeužsivėrė kai į jas stuksenom). Pikta buvo, bet nieko negali kaltinti tik savo tingumą... Kaip ten beatrodytų kvaila, bet vis tiek nusprendėm tą vieną pasakiško skonio riešutėlį pasiruošti vakarienei :) Kad jo nebūtų mažą (ha ha ha), pasidarėm didžiausią dubenį salotų su persimonais ir tais vaisiais, kurių pavadinimo neatsimenu, o tą vieną šukutę nuplovėm, išdarinėjom, perpjovėm pusiau ir iškepėm česnakais paskanintame alyvų aliejuje :) Tai štai tokia pamokanti istorija apie tinguliavimą.   

Variacija su jūros šukutėm norvegiško recepto tema.

Šukutes nuplauti, išdarinėti ir nusausinti. Keptuvėje įkaitintame alyvų aliejuje pakepinti skiltelę smulkiai supjaustyto česnako. Sudėti šukutes ir apkepti kiekvieną pusę po maždaug 30 sekundžių. Viskas.

Prie jų norvegai rekomenduoja pasigaminti žalių salotų su mangais bet, kad mes jų neturėjom, sumaišėm sultenes su pomidorais, persimonais ir tais vaisiais, kurių pavadinimo neatsimenu, pagardinom balzamiko actu, alyvų aliejum, druska ir baltaisiais pipirais. 

Šukutė buvo nuostabi (tik labai jau nedaug...). Salotos irgi :)

=====================================================================================
Last Sunday together with Joana and Tomas we marched out to Midi market. Before jumping into the market we took our brunch in "Potemkine" bar - just to be sure that we would managed to choose our purchases wisely and rationally. In a market we bought some exotic fruits and four sea scallops (to my mind, four for five euros was a good deal). One bad thing was that till we decided to preprare them - three of four had been already dead. Such a sad consequences of a lazy life....
=
Dimanche dernier, ensemble avec Joana et Tomas nous sommes allés au marché du Midi. Avant de sauter dans le marché, nous avons pris notre brunch au bar "Potemkine" car nous voulions être sûrs que nos achats serait rationnelles :) Dans le marché nous avons acheté quelques fruits exotiques et quatre noix de St. Jacques (à mon avis, quatre pour cinq euros c'était une bonne affaire). Mais était un mauvaise chose. Quand nous avons décidé de les préparer - trois avaient été déjà mort. C'est une triste conséquence d'une vie paresseuse...

Zelandijos midijų sezonas be "R"

Paskutiniu metu Nerijų buvo apėmęs toks keistas nerimas - labai norėjosi jam midijų. Ir, žinoma, kaip tyčia šiomis dienomis kavinės ir restoranai pradėjo siūlyti moliuskus. Ne, ne tie turistiniai, įsikūrę Briuselio skrandžiu tituluojamoje Mėsininkų gatvėje, bet ponormaliai, neturistinėse vietose. Hm, pradėjom svarstyti, gal jau prasidėjo moliuskų sezonas? Na, bet ne, negali būti, gi prancūzai sako, kad moliuskai valgomi tais mėnesiais, kurių pavadinimuose yra "R" (paprasčiau pasakius, nevalgomi gegužę, birželį, liepą ir rugpjūtį, kurie prancūziškai yra vieninteliai mėnesiai be "R"). Akivaizdu, kad nei lietuviškoj "liepoj", nei prancūziškoj "julliet" tos "R" nėra.

Dar daugiau sumaišties įnešė užrašai parduotuvėse, kad "Les moules sont arrivees" ("Midijos atvyko"). Kas gi čia dabar? Ankstyvųjų agurkų midijų sezonas? Pasirodo, kad būten taip ir yra. Prasidėjo Zelandijos midijų sezonas. Kaip suprantau bevartydama internetinę spaudą, šio Olandijos rajono auginamos midijos yra pačios pačios ankstyviausios. Jų sezono pradžią ir kainas nustato vienintelis Yerseke aukcionas (Olandijoje). Belgijos ir Pracūzijos midijų augintojų apmaudui, Zelandijos midijų sezonas visuomet prasideda liepos mėnesį, kuris neturi jokios "R".

Olandijos midijų augintojai užima apie 50 proc. visos moliuskų rinkos Belgijoje. Pakankamai didelis šmotas. Panašiai pagalvojo ir belgai, kurie 1999 m. pradėjo nacionalinę midijų programą ir 2007 m. rinkai pateikė 100 tonų midijų, bet ach... mėnesiu vėliau nei olandai. 2008 m. midijos užderėjo gerokai anksčiau, tačiau jas teko pašalinti iš prekybos, nes buvo aptikta toksinų. Olandai ir vėl nugalėjo.

Olandai nugalėjo, o belgai ir prancūzai pasigardžiuodami šlamštė zelandiškas midijas. Koks gi jiems skirtumas, kur ta geldelė užaugo - Prancūzijoje ar Olandijoje? O skirtumas vis dėl to šioks toks yra, mat olandai midijas augina dviem etapais. Pirmiau jūros dugne, o po to upėje, kurioje moliuskai pariebėja ir prasiskalauja gėlame vandenyje (ir jau tai tom midijom suteikia nepaprastai subtilų skonį). Tuo tarpu prancūzai midijas augina vadinamosiose "midijų lovose" - ant medinių baslių. O ekspertai sako, kad midijų kokybę lemia ne vieta ir būdas, kaip moliuskas užaugo, net ne kiauto dydis, bet kiauto ir moliusko kūno santykis. Vidutiniškai mėsa turi sudaryti bent ketvirtį viso padaro svorio, bet pasitaiko ir riebesnių. Kūnelio spalva gali būti nuo šviesiai smėlinės iki oranžinės.

KODĖL SU "R"?

Kaip jau minėjau aukščiau, midijų rekomenduojama nevartoti gegužės-rugpjūčio mėnesiais. Pasirodo, šis priesakas atėjęs iš anktesnių laikų ir liečia du itin svarbius dalykus: moliuskų dauginimosi sezoną ir jų valgytojo sveikatą. Dėl pirmojo kaip ir viskas daugiau mažiau aišku - moliuskai dauginasi tais mėnesiais, kurių prancūziškuose pavadinimuose nėra "R". O antrasis aiškinamas taip, kad seniau tai nebuvo tansportavimo šaldytuvų, todėl karštą dieną gabenami moliuskai greitai pašvinkdavo ir tapdavo pavojingi sveikatai. Tam, kad jie kuo ilgiau išsilaikytų gyvi, reikalinga vėsa.

Net ir dabar visuomet akcentuojama, kad valgomos tik stipriai užsivėrusios midijos - o neužsičiaupiančios turi pirmu traukiniu keliauti į šiukšlių dėžę. Ir priešingai elgiamasi su išvirtais moliuskais - valgomi tik tie, kurie verdami atsivėrė, o susiglaudusios geldelės - metamos lauk. Mat geriau vieną kitą midiją išmesti, negu vėliau, apsinuodijus, išvemti visas (atsiprašau už tiesmukumą).

Renkantis midijas reikia imti tik sveiku kiautu, susivėrusias ar tas, kurios pabeldus į kiautelį iškart užsidaro - iš baimės sakoma. Perkant vakume supakuotas midijas svarbu atkreipti dėmesį, ar pakuotė tvirta, nesubliuškusi, ar joje yra skysčio ir, žinoma, į moliuskų surinkimo bei suvartojimo datas.

KAIP PARUOŠTI MIDIJAS

Kai kalba pasisuka apie midijas, visuomet prisimenu savo tėčio jaunystės kulinarinius eksperimentus - keptą varną, varles ir varlių geldutes (na, tas, tokias mums visiems žinomas juodas Lietuvos ežerų kriauklytes).  Galvoju, ar Tau, tėti, patiktų šitas belgiškas patiekalas, m?

Jei ruošite midijas kaip pagrindinį patiekalą, pirkite vienam valgytojui kilogramą moliuskų. Parsineštas geldeles reikia gerai nuplauti po tekančiu vandeniu - nugramdyti "barzdeles", visokius prielipus, kruopščiai nuplauti smėlį, nes viskas, kas liks ant kiautelių - pateks ir į padažą. Tam praverčia nedidelis peiliukas bei aštresnė kempinėlė (pvz., skirta šveisti puodus). Visos pavėpusios (prasižiojusios) ir sužalotos midijos, pasikartosiu, keliauja lauk.

Midijas galima paruošti pagal pačius įvairiausius receptus - su grietinėle, baltu vynu, šviesiu alumi, česnakais, bazilikais, čiobreliais, kariu, pomidorais ir t.t. - čia jau pagal skonį, fantaziją ir galimybes. O mes išbandėm šį, restoranuose pamėgtą, receptą, kuriam prireikė:

1,5 kg midijų,

šaukšto sviesto,

didelio svogūno,
salierų koto su lapais,

kelių česnako skiltelų,

kelių šakelių čiobrelio,

poros pipirų,

taurės vyno (alaus),

~150 ml grietinėlės,
petražolių lapų.

Puode ištirpintame svieste 1-2 minutes pakepinom smulkintas daržoves (galima dar dėti morką ir/arba lapinį salierą), supylėm vyną ir subėrėm nuvalytas midijas. Virėm uždengtas, kartas nuo karto pamaišydami, kad visos midijos vienodai gautų karščio ir vyno of course. Virti rekomenduojama tol, kol atsivers visos midijos, bet ne ilgiau (tai trunka apie 5-10 min.). Tuomet supylėm grietinėlę, užkaitinom ir nukėlėm puodą nuo ugnies. Ant midijų subėrėm petražolės lapus ir dar 5 minutes palaikėm uždengtas. Ir štai - tradicinis belgų patiekalas paruoštas.

Ai, dar netradicinis. Reikia šalimais patiekti skrudintų bulvyčių ir majonezo. Bulvytės puikiai tinka ir šaldytos, o jei tokių nemėgstate - galite pasigruzdinti patys. Majonezą galima valgyti pirktinį arba labai greitai ir nesudėtingai pasigaminti patiems. Pavyzdžiui, išplakti du kiaušinių trynius su puse šaukštelio garstyčių miltelių (arba be jų), šaukštu vyno acto arba citrinų sulčių bei šiek tiek druskos. Tuomet nuolatos plakant po šaukštą supilti 150 ml aukštos kokybės aliejaus (alyvų ar saulėgražų). Štai jums ir majonezas, kurį prieš tiekiant į stalą reikėtų atvėsinti šaldytuve.

Tradiciškai midijos ruošiamos juoduose katiliukuose, bet mes jų neturime, tad puikiai apsiėjome su įprastiniu puodu.

Mmmmm, kaip džiaugiuosi tomis Zelandijos midijomis!

P.S. Tradiciškai Godarville miestelyje rugsėjo mėnesį rengiamas midijų festivalis. Šiais metais tai jau turėjo būti 25-asis, bet panašu, kad kokurentai bando įsisprausti tarp organizatorių ir vartotojų. Todėl šiais metais miestelyje vyksiančią midijų šventę organizuos kita kompanija. O jau kitais metais šventė, kaip žadama, vėl grįš pas senuosius organizatorius.

P.P.S. Gamintų namuose midijų gėris tame, kad porcija vienam žmogui kainuoja maždaug tik ketvirtį kainos, sumokamos restorane.

P.P.P.S. O kaip midijas ruošiate Jūs?

Ms. Red mullet / Raudonoji kefalė

Tęsiam eksperimentus su žuvimi iš belgiškų vitrinų. Raudonoji kefalė į mano akiratį papuolė dar kovo mėnesį, bet tik dabar atradau šią foto ir įkvėpimo aprašyti mūsų kefaliadą.

Išskirtinio skonio ir kvapo žuvis. Žalia kvepia lyg tai kepenėlėmis. Keptos kefalės skonis - labai išraiškingas ir intensyvus. Bet negaliu pasakyti koks. Galbūt romėnai buvo teisūs, šlovindami šias žuveles dėl austres primenančio skonio. Kiti sako, kad žuvies skonis primena pačią jūrą ir yra toks, kokiame vandenyje žuvis gyveno.

Šviežios (!) žuvies mėsa yra standi, bet ne kieta, tačiau jei įsigysite ne pirmo šviežumo kefalę, jos mėsa bus minkšta ir gali priminti vatą. Kaip sako žinovai, kefalė turi būti suvalgyta tą pačią dieną, kai buvo ištraukta iš jūros.

Kefalė yra greitai ir paprastai paruošiama žuvis. Labiausiai vertinamos mažos, maždaug 12-15 cm ilgio žuvelės ir didelių kefalių kepenėlės, kurias gurmanai valgo žalias. Žvelgiant kiek tai amžių atgal, įdomu paminėti, kad romėnai mokėdavo beprotiškus pinigus už dideles, kelis svarus sveriančias kefales. Amžininkai mini, kad būdavę tokių nutikimų, kad vardan sunkiasvorių žuvų romėnai parduodavę net vieną kitą vergą arba atseikėdavę aukso tiek, kiek svėrusi perkama žuvis. Patiekti pietums tokią prabangią žuvį galėjo leisti retas romėnas, tad buvo visiškai priimtina, kad kefale pavaišintas svečias dalį žuvies susivyniodavo į nosinaitę ir parsinešdavo namo vakarienei.

Kepama arba gruzdinama žuvies filė ir nedidelės neišdarinėtos žuvys. Sako, kad pastarasis variantas skanus, o žuvies vidaus organai suintensyvina mėsos skonį. Na, gal. Nebandžiau - negaliu sakyti. Aš ruošiau mažų kefalyčių filė - įkaitinau keptuvėje šlakelį aliejaus (geriausia, sakoma, naudoti palmių aliejų) ir sudėjau žuvies gabaliukus oda į apačią. Kepdama žuvelė išleido savo taukus, kurie nuo raudonos odos spalvos paraudonyjo. Iš abiejų pusių iškeptus žuvies gabaliukus valgėm su pomidorais ir raudonaisiais ryžiais. Bet jaučia mano liežuvis, kad su šia žuvimi labai tiktų lėtai kepintų pomidoriukų garnyras, kaip pavyzdžiui, šis, paskelbtas Villa Alps tinklaraštyje.

Jūrų ešerys iš Briuselio turgaus

Briuselis vaišina, o mes vis drąsiau ir drąsiau ragaujam jo siūlomas gėrybes. Šįkart ant mūsų stalo papuolė jūrų ešerys. Užmatėm, kaip vienas skaruotis Gare du Midi turguje pirko gal kokius tris-keturis kilogramus šios žuvies. Išsidrąsinom paklausti, kes-ke-se? Pasirodo - bass. Mh... bass, tai bass. Visi keturi su tėvais nusprendėm, kad tikriausiai ešerys. Pirkom keturis dryžuočius, kuriuos mums pardavėjas iškart vietoje nuskuto, išdarynėjo, nuplovė ir supakavo. Prašau.

Namuose tėtis tiems bass išpjovė stuburus, pagardino pipirais ir žolėmis ir įkišo į šaldytuvą, kad pasimarinuotų. Pasiruošusius ešerius tėtis prikimšo žiedais supjaustyto svogūno, petražolių, šiek tiek pasūdė ir patepė alyvų aliejum. Aš įkaitinau orkaitę iki 220 'C, suguldžiau ešeraičius ant grotelių ir dvidešimčiai minučių pašoviau į karštybę. Mmm... kaip užkvipo... valgėm net ausys lapsėjo. Prisikandom skaniausiom bulvytėm pasaulyje ir žaliomis salotomis.

Cikorijos - kaip jas skaniai suvalgyti

Be to, kad belgiškose parduotuvėse bandome atrasti mums pažįstamus produktus, po truputį savo gomurį pratinam ir prie belgiškų delikatesų. Pavyzdžiui, cikorija. Na, ir ką aš galiu apie ją pasakyti? Tikriausiai, kad tik tai, kad dar neteko ragauti tokios puikios daržovės. Būtų mano valia, tai aš ją pavadinčiau aksomine sultene. Išties, kažkas tokio.

Galbūt kepta cikorija ir nebus mano mylimiausia, bet cikorijos salotos su mėlynu pelėsiniu sūriu.... mmm, jau tapo pavasario favoritu. Šiek tiek pamodifikavau BBC Good food publikuotą John Torode receptą ir gavosi tai, ką matote nuotraukoje.

Tagi, maniškis cikorijų salotų variantas (2 žmonėms):

2 vidutinio dydžio cikorijas nuplauti ir nupjauti apatines dalis. Išdėlioti lapelius lėkštėje, dubenėlyje, taurėje ar ten, kur patinka. O padažą, kuriuo užpilami arba į kurį dažomi lapeliai, sumaišyti iš 75 ml grietinėlės, pusės citrinos sulčių, poros šaukštų vynuogių acto, 4 šaukštų grietinės ir kokių 100 g sutrupinto mėlyno pelėsinio sūrio. Salotas galima papuošti/paskaninti tokio paties sūrio ir skrudintos baltos duonos kubeliais.

Jau tįsta seilė. Žinau, kas ryt bus pavakariams...


P.S. nors man skanu ir smulkintos cikorijos su šiek tiek citrinos sulčių ir keliomis baltųjų pipirų dulkėmis. O kaip Jūs ruošiat cikoriją?

Šparagų sezonas

Šią naujieną nešu jau nuo praeitos savaitės. Gi balandžio 13 dieną Belgijoje prasidėjo du mėnesius truksiantis šparagų sezonas. Mėgėjai šią Lietuvos darželių gėlę vadina baltuoju daržovių auksu, o Limburgą -  šparagų sostine, nors tiksliau būtų visas Liburgo apylinkes pakrikštyti šio aukso kasyklomis.

Šiais metais prie Olandijos sienos esantį Kinrooi miestelį belgai paskelbė Belgijos šparagų miestu. O miesto meras Hubertas Brounsas patikino, kad visi belgai žino, jog patys geriausi šparagai užauginami būtent čia, Kinrooi, o ne ten kažkokiame Antverpene. Nėr ką lyginti ir taškas.

Kinrooi šparagų augintojai pataria, kad norint įsitikinti, ar šparagai yra švieži, reikia paimti jų pundelį ir švelniai patrinti tarp delnų. Jei šparagai švieži - jie girgždės ir barškės kaip medinės lazdelės.

Na, o mes neatsispyrėm ir pabandėm šią daržovę-darželio gėlę įsisavinti.

Ragavom šparagus su sviesto padažu (ir pomidorais, pridurčiau).

ir šparagus su sviestu ir džiūvėsėliais.

Gal Nerijus ir neapsidžiaugs, bet galvoju pabandyti kokią sriubą iš jų paruošti ar sumiksuoti juos su krevetėmis...

O čia - įkvėpimui:

Linas Samėnas apie šparagus;
Apie šparagus ir receptai;
Šparaginiai receptai anglų kalba.