Šeštadienis Ardėnuose: Spa, Malmedy, Reinhardstein pilis, Stavelot ir Coo

Šeštadienį spjovėm į subjurusias orų prognozes, prisitepėm dėžutę sumuštinių, užsiplikėm termosą kavos ir nuriedėjom tiesiai į belgiškus Ardėnus šalia Spa. Rytas buvo kažkoks mieguistas, prisidengęs pilkšvu dangumi ir pasikabinęs vieną kitą lietaus lašą. Trumpiau tariant, mažai įkvėpiantis ir labiau viliojantis puodeliu arbatos ir geru filmu lovoje, nei slampinėjimais po provincijos miestelius. Bet dar iš vakaro nusprendėm, kad alea iacta est ir visai dabar dėl to nesigailim. Aplankėm Spa, Malmedy, Rainhardštain (Reinhardstein) pilį, Stavelotą ir miestuką juokingu pavadinimu Koo (Coo). Viso, grįždami pro vakarinį Namur'ą, susukome beveik 400 km.

Tokį rūškaną rytą Spa tikrai nežibėjo visomis savo prabangios praeities ir madingos šiandienos spalvomis, tačiau mums patiko. Toks ramus, poilsiautojų apleistas kurortas, žalias, apsodintas gėlėmis ir krūmais, apsuptas kalnų, prismaigstytas XVIII-XIX a. prašmatnių pastatų, pagražintas karališka galerija, nusidriekusia Septintosios valandos parke.

Gaasbeek pilis

Sekmadienį pusdieniui ištrūkom į lauką - kol saulė šviečia - reikia tuo pasinaudoti. Juo labiau, kad ant mano nosies jau kelionė į Lietuvą pas saviškius ir į Briuselį grįšiu tik rugpjūčio pabaigoje - reikia pamatyti pagrindines vasaros parodas, atlikti prievoles išpardavimams ir pasisotinti miestu iki soties, kad užtektų iki sugrįžtant. Apie ką aš čia? Ach taip, sekmadienio pasivaikščiojimą visai šalia Briuselio, Pajottenlande (lambiko krašte), stovinčioje Gaasbeek pilyje.

Ši pilis - pati tikriausia... XIX a. vizija, apie tai, kaip mūsų protėviai gyveno XVI a. Gal aš čia per gudriai susukau, bet esmė ta, kad tai, ką galima šiandien pamatyti keliaujant po Gaasbeek (tikriausiai, kad reikėtų tarti Gasbėk) pilies sales - sukurta XIX a. ir dar prie to papildomai patobulinta XX a. pradžioje.

Baidarių kamštis Lesse upėje

Gėda ir pasakyti, kad jau daugiau kaip metai kažkur tarp daugybės popierių krebždėjo Nerijui dovanotas dovanų atvirukas, žadėjęs pasiplaukiojimą baidarėmis. Ir jei ne dovaną įteikę KoLa, vargu, ar būtumėme jį prisiminę. O kai prisiminėm, tai vienu kartu atplaukėm ir Lauryno, ir (pernykštį) Nerijaus gimtadienius. Toks savotiškas 2in1.

Ilgai rinkomės ir svarstėm, kur plaukti, koks maršrutas būtų geresnis, bet neturėjom jokios patirties ir suvokimo, kaip baidariavimas atrodo Belgijoje. Na, pasvarstėm, kad gal bus kaip Lietuvoje savaitgaliais ir visuotinių išeiginių metu, kai nuolatos turi lenkti triukšmingus baidarių eskadronus, bet tikrovė, kaip sakoma nelabai originaliuose romanuose, pranoko visus mūsų lūkesčius ir įsivaizdavimus.

Grafo Ernesto Solvay pilis (La Hulpe)

Aš jau tuoj išskrisiu atostogauti į Lietuvą ir neberašysiu Jums kasdien apie Belgiją ir apie Briuselį. O kol dar neprispyrė krautis lagaminų - ieškau tvarkos savo kompiuteryje. Vat, šiomis dienomis ėmiausi po truputį rūšiuoti pusmečio fotografijas ir atradau daugybę įdomių dalykų ir prisiminimų. Kad ir šis trumpas ankstyvo pavasario pasivaikščiojimas Ernesto Solvay pilyje La Hulpe. Tiesa, o žinojote, kad nors Prancūzija ir Vokietija garsėja įmantriomis pilimis, Belgijoje jų viename kvadratiniame kilometre stovi tankiausiai pasaulyje :)

Vienas didžiausių Belgijos mecenatų, grafas Enestas Solvay neo-prancūziško stiliaus piliatę įsigijo pačioje XIX a. pabaigoje (beje, grafą galite aplankyti Ixelles kapinėse). 1968 m. grafo vaikaitis pilaitę su visu parku, mišku ir tvenkiniais padovanojo Belgijai (šaunuolis). Visa pilies teritorija saugoma dėl savo nedalomos estetinės vertės, yra įtraukta į svarbiausių Valonijos kultūros pavaldo objektų sąrašą, o ne taip seniai tapo ir viena iš Natura 2000 ženklu pažymėtų teritorijų.

Amorphophallus titanum Nacionaliniame Belgijos botanikos sode

Beveik savaitę sekiau Botanikos sodo žinutes apie vis augantį ir žydėti besiruošiantį gigantiškąjį amorfofalą. Kaip ne kaip - įdomu pamatyti iš Sumatros kilusią didžiausią pasaulyje gėlę (!) dėl savo išskirtinio, švinktelėjusią mėsą primenančio kvapo, kuris užuodžiamas net ir už 200 m., pravardžiuojamą lavongėle (čia Indonezijoje taip).

Vakar Nacionaliniame Belgijos botanikos sode pražydęs amorfofalas išsistiebė iki 244 cm ilgio (ir tai tik žiedas!). Unikalu tai, kad šis, iš Bonos atgabentas, amorfofalas žydi trečią kartą nuo 1998 m., nors paprastai šis augalas žiedą išskleidžia kas 4-5 metus. Tik tris paras žydėsiantį augalą smalsuoliai ir gerbėjai gali apžiūrėti kasdien iki 22 val.

Mozelio slėnis: iš Trier per Cochem į Koblenz

Mozelio slėnio miestelis

Gegužės pirmą savaitgalį septyniese leidomės patyrinėti išgirtojo Mozelio slėnio. Iki tol tik ir girdėjom įvairiausius aikčiojimus, kad oi, kokios ten pilys! Ai, kokie ten vynuogynai! Vajė, koks upės slėnis! O vynas ten, koks ten vynas!..

Planavim ilgai, bet tai per šalta, tai lietus pamaišydavo, tai patingėdavom. Taip ir liko šiam pavasariui. Ir baisiai pasisekė - oras buvo kaip iš rašto - giedras dangus, saulė ir jokio vėjo (rezultatą, žinoma, pamatėme antrą kelionės dieną - raudonavo ne tik nosys, bet ir saulės apkandžioti pečiai bei rankos).

Mozelio slėnis. Pakeliui

Sukorėme daugiau kaip 700 km. Aplankėme seniausią Vokietijos miestą Tryrą (Trier), pakeliui į Cochemą (Cochem) paspoksojom į stačiausius Europos vynuogynus ir pasivažinėję Koblenco (Koblenz) keltuvu, parbirbenom į Briuselį.

Šv. Gangolfo bažnyčios bokštas (Tryras) 

Piligriminiame Tryre praleidome porą valandų. Pasistatę automobilį požeminėje aikštelėje šalia Juodųjų vartų (Porta Nigra), iškart patekome į miesto centrą. Prieš nosį - romėnų pastatyti miesto vartai, tituluojami didžiausiais į šiaurę nuo Alpių. Juodųjų vartų vardą dėl juostančio akmens šie gavo Viduramžiais. Porta Nigra buvo gynybinės sienos su ketveriais vartais dalis. Deja, miestui plečiantis ir kariaujant neliko nei Baltųjų, nei Viduriniųjų, nei Garsiųjų vartų. O ir Juodųjų vartų akmenis miestiečiai po truputį ėmė tąsyti savoms statyboms.

Porta Nigra (Tryras)

XI a. apirusiuose vartuose apsigyveno graikų atsiskyrėlis Simeonas, kurį po mirties paskelbus šventuoju, greta buvo įsikūrtas vienuolynas. Broliukai ir pasirūpino, kad ardomuose vartuose būtų įkurdinta bažnyčią: uždengė vidinį kiemelį stogu, suklojo grindis, vartų patalpas bei bokštus pritaikė bažnyčios reikmėms. Šventovė Juoduosiuose vartuose veikė iki pat Napoleono atėjimo, kai šis išlaisvino miestiečius nuo vienuolynų ir bažnyčių.

Konstantino bazilika ir Tryro rūmai

Kiti romėniški miesto palikimai - Konstantino bazilika, amfiteatras ir romėnų pirtys, kurioms taip pat mėgstama pridėti galūnę - didžiausios pirtys į šiaurę nuo Alpių.

Romėnų termos ir miesto fontanas (Tryras)

Romaninėje Tryro bazilikoje saugoma Kristaus tunika - rūbas kurį, kaip tikima, vilkėjo nukryžiuotas Kristus. Romaninė bazilika įtraukta į UNESCO saugomo kultūros paveldo sąrašus. Šalia jos - ankstyvosios Gotikos Švč. Dievo Motinos bažnyčia (Liebfrauenkirche) - grynas prancūziškos Gotikos perlas. Ne per toliausiai - romaninis Šv. Mato vienuolynas, kuriame palaidotas apaštalas Matas ir kaip sako gidai, tai vienintelis apaštalo palaidojimas (taip teisingai) į šiaurę nuo Alpių.

Beersel tvirtovė

Visiškai šalia Briuselio, Beersel miestelio pašonėje, apjuosta plačiu gynybiniu grioviu, stūkso viena gražiausių Belgijos pilių - Kasteel van Beersel. Tarp 1300-1310 m. pilį pastatė Godfridas van Hellebeke. Vedybų ir paveldėjimo keliu pilis ėjo iš vieno valdovo rankų - kitam. Pilis buvo ne kartą pulta ir apgriauta, tačiau visuomet sugebėdavo atsitiesti. Viena rimtesnių apgulčių buvo vykdyta sukilimo prieš imperatorių Maksimilijoną I metu. 1489 m. Briuselio sukilėliai, panaudodami sunkiąją artileriją, du kartus iš eilės puolė Beersel pilį, kurios valdovas buvo imperatoriaus šalininkas.  Pirmąją apgultį tvirtovė sėkmingai atlaikė, o po antrosios - įgulai teko pasiduoti.  Garnizono vadas - kapitonas Wiljamas Ramilly - buvo viešai nulinčiuotas Gand Place. Maksimilijonas I ilgai nedelsdamas Briuseliui atkeršijo - pasiuntė kariuomenę, kuri laikė apgulus miestą tol, kol šis pasidavė. Po karo Beersel pilis buvo gana greitai atstatyta.



Jacobuso Harrewijno 1690 m. vario graviūra



Paskutinis vyriškos lyties pilies paveldėtojas, Jonas II iš Witthemų šeimos, mirė 1591 m. Vedybų keliu pilis ir Jono duktė Ernestina atiteko Arenbergo kunigaikščiui. XVII a. pilis buvo uždengta čerpiu stogu, tačiau nebuvo naudojama iki pat XVIII a. pabaigos. 1818 m. čia buvo įkurdintas medvilnės fabrikėlis, tačiau verslas nesisekė ir pilis vėl buvo palikta vedybinių sutarčių, klimato ir miestelėnų priežiūros valiai. Paskutinysis savininkas 1928 m. pilį padovanojo įsisteigusiai Beersel pilies bičiulių lygai, kuri pilį restauravo. 1948 m. pilis perėjo Karališkosios Belgijos istorinių rezidencijų ir sodų asociacijos globon. 2008 m. buvo atlikti archeologiniai pilies tyrimai, o šiais metais prasidėjo restauravimo darbai.