2012 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Kaip prisijaukinti Briuselį ir pasilengvinti expato adaptaciją

Kai ruošiausi išvykti į Briuselį, mano miela skyriokė Erika, prisiminusi savo patirtį Vokietijoje, man išvardino, kaip vyksta adaptacijos procesas: pirmiausiai, tik atvykus į svetimą šalį, erzina visi buitiniai ir kultūriniai skirtumai (kaip jie gali šitaip organizuoti kasdienį gyvenimą?!); tuomet, pagyvenus keletą mėnesių, pamatai, kad ir čia gyventi galima, kad svetimšališki įpročiai netokie jau prasti (na, gal ir visai gerai čia jie susigalvojo); su laiku prie tų skirtumų pripranti ir jų nebepastebi; galiausiai - grįžęs namo, pradedi abejoti ar tai, kaip gyventi yra įpratę tautiečiai, yra geriausias to variantas (kaip jūs galite šitaip organizuoti kasdienį gyvenimą?). Panašiai ir vyksta, tad nutariau trumpai pasvarstyti apie tai, kas labiausiai užknisdavo (ir kai kas tebeužknisa iki šiol) ir kaip, mano manymu, galima šiek tiek palengvinti adaptaciją ir prisijaukinti Briuselį (arba bet kurią kitą šalį, turinčią tapti laikinais namais):


1. Nepasiduokite melancholijai ir netapkite nuomojamo buto įkaitais. Nors Briuselis - ne Maskva ar Londonas ir juo labiau ne koks kitas egzotiškas miestas, bet stipriai kitoks nei Vilnius, Kaunas ar Klaipėda. Mes į Briuselį atsikraustėm iškart po Naujųjų metų. Palikome snieguose švytinčią Lietuvą ir po poros parų atsiradom purvinam ir lietingame Briuselyje (tai kas čia džiaugsmingo?). Pirmosiomis dienomis niekur nesinorėjo nė kojos kelti. Jei tik būčiau sau leidus - būčiau galėjus ištisas dienas prasnausti nesikeldama iš lovos, praleisti jas įsikniaubus į knygą ar praspoksoti į nesvarbu-ką rodantį televizorių, kad tik nekankintų tas namų ilgesys. Kartais tai sau leisdavau, bet stengiausi kuo dažniau įspirti sau į užpakalį ir išvaryti save iš namų: pasivaikščioti po senamiestį, po savo rajoną, pasiklysti (pasitaikydavo tai ir po tris kartus per dieną), patyrinėti parką, susitikti su Nerijum pietų ar galų gale - pamarširuoti po parduotuves (kaip tik buvo prasidėję išpardavimai, ar pabandyti perprast maisto prekių lentynas vietiniame "GB'iuke". 


2. Imkitės mėgiamos veiklos. Tai ypač svarbu tiems, kurie iš aktyvių dirbančiųjų tampa pasyviais nedirbančiaisiais. Kad nepasmaugtų šitas nereikalingumo jausmas, imkitės mėgstamos veiklos - išnaudokite turimą laiką savo pomėgiams ir tobulėjimui: skaitykite, pieškite, fotografuokite, meistraukite, sportuokite, gaminkite maistą, tyrinėkite restoranėlius, lankykitės muziejuose, knygynuose ar kine, mokykitės ar imkitės kurti tinklarašti. Kodėl gi ne? Man tinklaraštis tapo ne tik savotišku viešu laišku artimiausiems žmonėms, bet ir proga apmąstyti naujus potyrius ir rasti juose pozityvių dalykų. O pažvelgus per šią prizmę - viskas ima atrodyti spalvingiau. Galų gale, jei neturite pomėgių - imkitės savanorystės.


3. Susiraskite draugų. Kai esi dar tik pradedantysis emigrantas, baisiai trūksta namų, mamos, tėčio, brolio, sesės ir draugų. Kad galėtum paprašyti pagalbos, pasiguosti ar po darbo jiems paskambinti ir pakviesti taurei vyno. Ar šiaip, tiesiog šiaip, paplepėti. Žinoma, yra skypai, kurių pagalba galima net ir visą telebalių susiorganizuoti, bet per petį paploti negali, prisiglausti ir apkabinti irgi neišeina. Tad - susibičiuliaukite su vietiniais: kaimynais, belgais, lietuviais ar kitų šalių emigrantais (madingai expatais vadinamais). Kol galėsite jiems patapšnoti per petį - praeis kažkiek laiko, bet bent jau turėsite su kuo pažiūrėti futbolą ar pasidalinti adaptacijos rūpesčiais, sulauksite gerų išgyvenimo patarimų. Užsiregistruokite Belgijos lietuvių bendruomenėje, jų facebook'o puslapyje ir internetinėje konferencijoje, sekite jos ar ambasados organizuojamus renginius ir juose lankykitės. Kaip man pasakė Nerijus Skr., susirasti draugų - tai darbas.

Šiuo atžvilgiu, mums Briuselis buvo gana komfortiškas - čia jau kelis metus gyveno ir Nerijaus, ir mano akademinių metų draugai, taip pat Nerijaus darbo kolegos. Gana dažnai atsikomandiruodavo buvusios skyriokės, tad šį išgyvenimo barjerą įveikėme kur kas lengviau. nes vien jau mintis, kad turi pas ką pasisvečiuoti ar ką pasikviesti į svečius atrodė tikrai guodžianti.


4. Mokykitės kalbos (-ų). Negalėjimas dorai susikalbėti parduotuvėje ar gatvėje gana apsunkina gyvenimą. Ir nors Briuselyje galima nugyventi visus emigracijos metus mokant tik anglų kalbą ar susirodant pirštais, tačiau gebėjimas nors buitiniame lygmenyje susišnekėti su vietiniais belgais kuria nors iš jų kalbų - kilsteli ir savivertę, ir nuotaiką. Daug kas Briuselyje mokosi prancūzų arba olandų kalbų, tad dauguma briuselėnų geranoriškai priima pradedančiųjų klaidas ir visada draugiškai pasiūlo pokalbį pratęsti anglų kalba. Pavyzdžiui, mūsų kaimynas Erikas visuomet su mumis šnekasi angliškai, nors aš kiekvieną kartą atkakliai su juo sveikinuosi "bonjour" ir jo kalba bandau pašnekinti mažąjį Julijų.

Kitas kalbos kursų privalumas - naujos pažintys su žmonėmis, kurie kaip ir Jūs pradeda naują gyvenimą naujoje šalyje ir susiduria su panašiais sunkumais. O bendri rūpesčiai ir patarimų dalybos - puiki galimybė naujai draugystei. Kur daugiau rasite progą susibičiuliauti su ispanu-basku, naujazelandiete-kolumbiete, australu, argentiniečiu-vokiečiu-žydu, korėjiečiu, taivaniete, japone, lenke, bulgare, olande, airiu, vokiete-lenke, keliomis italėm ir ispanėm (čia aš vardinau savo grupiokus)?


5. Stenkitės pažinti šalį - išnaudokite šią galimybę. Sekite vietos naujienas, domėkites kultūriniu gyvenimu, keliaukite. Briuselis ne tik strategiškai puikus taškas visoms kelionėms po Belgiją, bet ir nebrangioms kelionėms automobiliu ar pigiems skrydžiams į bet kurį Europos kampelį. Šiuo privalumu galite pasinaudoti kiekvieną ilgąjį savaitgalį ar tuomet kai negyvai užknisa belgiškas lietus.
O ir pati Belgija - be galo įdomi šalis, turtinga savo istorija, memorialinėmis vietomis, architektūra, daile ir taikomaisiais menais, žavinti išskirtiniais gamtos kampeliais ir kulinariniais siurprizais. Įsigykite kelionių gidą, ieškokite idėjų www.365.be, prisijunkite prie Belgijos lietuvių keliautojų klubo, pasikliaukite tinklaraštininkų patarimais ir stenkitės atrasti kuo daugiau savitų šalies bruožų ir netikėtų privalumų.


6. Kvieskitės į svečius Lietuvoje likusius šeimos nariu ar/ir draugus. Vieną kartą įveiktas atstumas - sutrumpina namų ilgesį. O pasisvečiavę artimieji sušildo naujus namus. Skriskite į Lietuvą, jei tik širdį ims spausti nenumaldomas ilgesio dieglys - Ryanair'as iš Charleroi į Kauną skraidina porinėmis savaitės dienomis. Nes, kam gi save kankinti, jei tik yra laiko ir nors minimalios finansinės galimybės?


7. Būkite atviri kultūriniams skirtumams (nors pradžioje jie tikrai užknisa) ir priimkite juos, kaip tai, ko negalima pakeisti ir dėl ko neverta sukti galvos. Pradžioje tikrai erzina per lėtas aptarnavimas, per lėtas internetas, per lėtai suteikiamos paslaugos, keista šiukšlių atsikratymo tvarka, per brangūs muziejai, kino bilietai be vietų, nepastebimos degalinės, komunos darbuotojų nenoras/negebėjimas bendrauti angliškai, garsų perkošiami namukai, nuomos, elektros, vandens, interneto, telefono ir bankų sutartys, kažkodėl atsiunčiamos olandų kalba arba baro patrono įmitęs dobermanas, apuostantis kiekvieną ateinantį ir plačiais nasrais aplojantis nelabai patikusius. Tačiau visuomet ramina visuomenės atvirumas ir pozityvumas, noras pagelbėti, patari ir nusišypsoti; maloniu tonu ištartas pasisveikinimas, įteikta gatvėje tavo pamesta saga, parduotuvėje pagirta skrybėlaitė, muziejuje suteikta nepriklausiusi nuolaida ar tiesiog atsiprašymas metro, kad vos neužlipo tau ant kojos.


8. Išmeskite iš širdies nesėkmes ir džiaukitės laimėjimais. Nurašykite į nuostolius nesusipratimus ir nemalonias patirtis. Jos niekur nedings, bet geriau kitus pamokyti iš savų klaidų, nei baimintis dar kartą suklysti. Patikėkit, mes irgi apturėjom visokių situacijų - ir elgeta apkoliojo, kad nedavėm išmaldos, ir gavom pylos netyčiom užlindę eilėje, ir buvom apsukti parduotuvėse, ir nemandagiai palydėti komunoje, ir apvogti, ir nesusišnekėjom, ir nusišnekėjom, ir t.t. Tai viso labo - emigranto naujoko kasdienybė :)


Tai tokios mano mintys apie adaptaciją. Man Briuselis nusišypsojo trečią mėnesį šalia Paul'o kepyklėlės, kai po prancūzų pamokos keliavau namo rue Froisart. Kas Jums padėjo išgyventi, susigyventi su persikėlimu ir prisijaukinti Briuselį (ar kitą miestą)?. Ar išvis reikėjo jaukintis, galbūt persikėlimas buvo lengvas ir sklandžiai įsiliejote į daugiatautę Briuselio bendruomenę? Jei turite minčių, kurioms netingit pasidalinti - tai pasidalinkit. Gal kokiam naujokui expatui palengvės perskaičius, kad ne jam vienam sudėtinga pritapti.

14 komentarų:

  1. Labai saunus ir naudingas straipsnis! :)
    Skaitant vietomis garsiai juokiausi...


    Grazaus savaitgalio, Ruta!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai Tau juokas is mano expatisko pradziamokslio? ;) Grazaus ir Tau!

      Panaikinti
  2. Ruta, na Nierka sake, kad ir zmona susirast buvo juodas darbas. Dabar dar karta jau negaletu :DDDDD
    Viska tu cia gerai aprasei, bet, man atrodo su gamtos kampeliais persudei. BELGIJA garseja kaip viena is labiausiai zmogaus subjauroto landsafto saliu. Cia jie turi koki mazuliuka sunu apkakota parkiuka, ir isdidziai ji vadina kokiu Princo sodu. Ir dar kokia visikai tradicine pelke, itraukta i Unesco. nes, pasirodo, kiekvienai saliai Unesco turi duoti keleta saugomu objektu statusu. O kai Belgijoj jau taip ner ka rinktis, tai atranda koki bruzgyna maziau paliesta ir dziaugias, kaip mazi vaikai.
    Juk Belgijoj 10,5 mln gyventoju, o ji dvigubai mazesne uz Lietuva. Gyventojų tankumas Belgijoje yra 342 žm./km² – vienas didžiausių Europoje. Palyginimui, bendras pasaulio gyventojų tankumas yra 42 žm./km².
    taigi, trumpai tariant, kaip sako mano antra puse, Belgijoj neimanoma pasiklysti isejus i miska/lauka, vistiek atsidursi i koki nors kelia arba kelia ir gelezinkeli. O as sakau, kad tiek yra per daug zmoniu, kurie turi per daug sunu, kad viskas smirda suns kakiu.
    Ir isvis jau atvaziuodama i Briuseli, zinojau, kad noriu is jo isvaziuoti i kokia delegacija dirbt. Mat per 5 komandiruociu metus pakankamai gerai ji pazinau ir zinojau, kur vaziuoju.
    Del maisto irgi galiu pasisakyt - Belgijoj gali pavalgyt labai kokybiskai, jei esi pasiruoses suploti nemazai. O labaiu zemiskose uzeigose maistas tikrai neskanus, industrinis pasildytas su saldytom fritkem. Ypac flamu pusej baisu. Man akis atvere kelione i Dunkerke. Plaukem jachta, o vakare nusprendem eit medziot maisto. Aisku, visi restoranai jau buvo uzsakyti, todel mus nukreipe i bistro miestelio centre. Tai buvo tokio kokybisko maisto fiesta ir nebrangi, kad dar dabar malonu prisimint. Ir Dunkerke yra niekas Prancuzijos mastu, uzkampis juodas. Tiesiog ju maisto kultura tikrai yra daug aukstesnio lygio. O Belgijoja bandoma paversti gurmanu salimi, tai yra netgi valdzios gaire nustatyta. Na, pakolkas jie dar tik procese :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Eugenija, ačiū už komentarą. Sunku nesutikti su Tavo nuomone, paremta visa virtine faktų. Tikrai Belgija ir tankiai apgyvendinta, ir stipriai (flamų pusė) suniokota abiejų Pasaulinių karų. Su tuo nepasiginčysi. Tačiau nepaisant šito, čia yra daugybė mikro kraštovaizdžių, kurie pamalonina ir akį, ir širdį. Su didžiausiu malonumu važiuojam link Ardėnų. Tegu ir puskalniai, bet pasukus link Namiūro, Bujono ar Orvalo - estetinis pasitenkinimas garantuotas. Taip pat ir buvusių provincijos dvarelių parkai (pvz., kad ir vienas netoli Huy (nepamenu dabar pavadinimo) - puikus romantizmo kūrinys su nerealiomis nuogalių skulptūrom. Net ir sukultūrintas flamų kraštovaizdis manęs nevaro į neviltį - mums malonu pasivažinėti palei flamų kanalus - nes čia žalia, nes čia ne miestas, nes čia paprasčiausiai gražu. Ir tikrai, nuoširdžiai - gražu, nors ir mažai primena mano vaikystės Aukštaitijos miškus ar mūsų sukultūrintą pajūrį ;)

      Pasiklysti ir rasti tą "tikrąją", mažiausiai žmogaus pakeistą gamtą, tikriausiai, būtų galima tik nukeliavus į Sibirą ar patekus į Belovežo girią. Nes pasiklysti nelabai pasiklysi ir Lietuvoje, nors mes taip esam patenkinti nacionalinių parkų statusą turinčiais miškais ir rezervatais paskelbtomis pelėmis. Taip, jie daugiau mažiau "tikri", nes nebuvo ištaškyti ar iškirsti karo ir kitai pramonei, pilni krituolių, išvartų ir grybų ;) Čia miškai kitokie, bet tokie - kokie yra (atsiprašau už tautologiją).

      Kas liečia Briuselio parkus - esu linkus su Tavimi, Eugenija, nesutikti. Gal didingi pavadinimai ir neatitinka realybės, bet žalių zonų Briuselyje daugiau nei Vilniuje. Taip, Vilnius žalias, ypač pažvelgus nuo Trijų kryžių ar Bekešo kalnų, bet kiek tų žalėsių yra vien tik žmogui neprieinami pušimis apželdinti šlaitai (atmeskim iš priemiesčių į miestą įsliuogiantį Verkių parką)? Man asmeniškai, mažieji Briuselio parkai (tokie kaip Felix'o Happ'o) yra tikri miestietiškos gamtos perliukai. Ir niekada nereikia pamiršti, kad miestas (civilizacija) tuo ir skiriasi nuo priemiesčių (gamtos), nes anot L. Mumford'o, ten viską perkuria žmogus: uždengia žemę grindiniu, sukuria dirbtinę gamtą ir galiausiai sublimuoja daugumą natūralių veiklų spoksodamas į jas per televizoriaus ekraną. Taip, kad šis miestas yra arčiau Paryžiaus ir nors būdamas šio megapolio provincija, patyrė stiprią prancūziško, o ne angliško parko įtaką ir tik tuo skiriasi ta netikra gamta (kaip mes kalbėdami apie lietuviško baroko ar klasicizmo nukrypimus juos pasididžiuodami vadiname "savitumais", taip ir Briuselis turi daugybe savitumų tuose prancūziško stiliaus parkuose). Bet gi, tuo pačiu, negalime reikalauti, kad Briuselio parkai būtų panašus į angliškuosius (kurie, beje, lygiai taip pat buvo sukurti žmogaus protu ir rankomis) ir juo labiau tikėtis viduryje miesto aptikti Labanoro girią :) - čia gali nebent Kaunas pasigirti savo bebaigiančiu išmirti Ąžuolynu.

      Kas dėl maisto, kaip ir visuose miestuose, taip ir Briuselyje yra aukštesnio ar žemesnio lygio "zabiegalkos", turistams skirti restoranai, į-kuriuos-einama-tik-vieną-kartą (čia vėl cituoju Nerijų Sk.), tikri restoranai (į kuriuos einama tik turint labai daug pinigų) ir puikių ar mažiau puikių, vietinių lankomų restoranėlių, kuriuose dažniausiai reikia atrasti, o ne surasti turistiniuose giduose. Ir taip, kaip ir sakai, skaniai pavalgyti ne namuose - čia gana prabangus malonumas :) Bet jei atrandi kokią tikrai gerą "skylę" - malonumas garantuotas :)

      Bet kuriuo atveju, aš esu už atvirumą ir pozityvą ;) Nes jei apsigyvenus naujoje vietoje ieškoti kas čia ne taip, kaip rašoma giduose - gali būti labai liūdna gyventi :)

      Panaikinti
    2. Na, Ruta, paplepam! :)
      Tie sodeliai ir dvareliai su nuogaliu skulpturom yra kulturos objektai. Kultura minejai savo straipsnyje pacioj pradzioj. ir su tuo sutinku. Kultura sioj saly per ausis virsta, kiek visko yra.
      O gamtos nelabai like. Lieka Ardenai ir pajuris. Ir nei vienas nei kitas nera superfantastiski. Ar zinojai, kad Belgijoj nera gelbejimo tarnybu? Na, tu specialiuju. Sitiek yra urbanizuota visa salis. mano antra puse norejo isirasyti i gelbejimo tarnyba. Ieskojo issijuoses. Nerado :)
      Nera ir neasfaltuotu keliu. Kelias iki juros visas su apsvietimo stulpais, visi simtas su biskiu km (dabar naktimis jau taupo elektra, ne visi buna ijungti). Jei kam kas nutiko Ardenuose, vaziuoja paprasta policija ar gaisrininkai, ar greitoji pagalba.

      Kas liecia nuomone, kad Briuselis zalesnis uz Vilniu as absoliuciai nesutinku. Nesiimsiu dabar tikrinti Vilniaus ir Briuselio parku kvadratiniu kilometru ir patikesiu tavimi, kad patikrinai ir radai, kad Vilniuje ju yra maziau. Bet... Briuselis daugumoj yra betono dziungles, kur isejes i gatve matai daug akmens, kylancias iki keliu aukstu cemento sienas, nei vieno nusususio medelio gatvej, o pakeles akis i virsu nematai saules!
      Kai pirmakart atvaziavau is LT, man buvo nesuvokiama, kaip sauleta diena isejes i gatve gali nepamatyti saules, nes gatve tai siauras akmeninis koridorius. jauciausi, tarsi buciau suspausta vertikaliai. Ir man, isaugusiai LT, ir ne kokiam kaime, o normaliam sovietiniam daugiaauksciu rajone, cia pradejo trukti ¨horizontalaus plano¨.
      O Vilniuje (bet manyciau ir visos LT miestuose) sunku rasti gatve, kuri neturetu medziu alejos (gal senamiesty kiek prasciau su tuo). Ar namu paskendusiu zalumoj, kuri vesa aplink juos. jau nekalbant apie tai, kiek oro si ¨nesuskaiciuota¨ zaluma isvalo.
      Tuo ir skiriasi siu lyginamu miestu zalumas. Ir skaiciuojamas jis ne parku kvadratiniais kilometrais. Ir Labanoro ar Sibiro cia nereikia.
      Plius Briuselis garseja, kaip ypac architekturiskai sudarkytas miestas. Oficialiomis ziniomis, del dideles korupcijos vesejusios siame mieste. Net ju meras buvo patrauktas i teisma ir buvo nuteistas uz korupcija. isejes is teismo rumu sales, jis pasake sparnuota fraze, kuri iki siol gyva. Ji nuteisus, jis zurnalistams reze su didziausiu nusistebejimu: As pasakoju rinkejams ir jie manimi tiki. O tesimas drista manim netiket! Architekturoje netgi yra zinomas terminas ¨brusselization¨ - ty miesto sudarkymas.

      Del paklydimu nesitinku. Pvz. si istorija, nutikusi LT http://www.delfi.lt/news/daily/crime/nakti-isgelbeti-ant-kursiu-mariu-pasiklyde-du-vyrai.d?id=55652709
      nebutu galejus atsitikti Belgijoj del 2 dalyku: pirma, visas belgiskas krantas apstatytas, vietom pusiau dangoraizias, kurie sviecia diena sviecia nakti, kaip kokie Elektrenu ziburiai. Antra, neisivaizduoju jokio belgo lipancio ant ledo, jei jo ten ir butu.
      Beje, del auksciau isvardintu priezasciu labiau megstu Olandijos pajuri, nei Belgijos.

      Pritariu del pozityvo. Is pradziu gyvenom Avenue Louise (neduokdie nekada daugiau).Todel ilgai ieskojom to pozityvumo, kol pagaliau suradom 20km uz Briuselio, tiesiai pries miska (praeita menesi lape ispjove kaimyno vistas, viena nakti pati ja maciau), ramiam cul de sac, netoli ezero. Dabar jau netgi smagu nuvaziuot i Briuseli ir praleist ten truputi laiko - ar kabake, ar knygyne. Pasizmonet, ir vel grizt i savo ¨kaima¨ kaip as vadinu. Kaima Briuselio mastu. Nes Kaune tai butu Zaliakalnio atitikmuo.
      Kai susitvarkysiu namus, gausi kvietima apsilankyt :)

      Panaikinti
    3. Eugenija, nesiruošiu stipriai ginčytis, o apie pajūrį - patyliu, nes man - tai absoliuti bukos urbanizacijos katastrofa. Puikiai žinau ir urbanistikoje vartojamą briuselizacijos terminą (nežinau tik, kodėl apie jį dar neparašiau - ačiū už tema!), referuojantį į beatodairišką miesto planavimą neturint padorios koncepcijos, nesuvokiant ir nesistengiant išsaugoti kultūrinės bei istorinės vertės turinčių architektūros bei ir urbanistikos pavyzdžių. Taip pat žinau ir fasadizmą (būtent atkeliavusį iš to paties miesto), kurio puikių pavyzdžių turime visai šalia Vilniaus Katedros aikštės (Kempinskis, Gedimino 9 ir t.t.). Ir žinoma, man liūdna dėl miesto, kuris berods, nuo XVI a. buvo griaunamas vienas kitą keitusių užkariautojų (dabar sakytumėme "okupantų"), niokojamas ekscentriško Leopoldo II (kurio darbelius gal net būtų galima palyginti su Hausmano pertvarkomis), skystablauzdžių ir godžių merų (gal tiksliau - burmistrų) bei kitų "dievų" (referuojant į EP ir EK kvartalus).

      Kas liečia žalumą, turėtumėme atmesti senamiesčius, nes jie tiek čia, tiek Lietuvoje formavosi iš lėto okupuodami brangią miesto žemę, kuri buvo per brangi, kad joje būtų veisiamos medžių alėjos ar darželiai (mintyse perbėgam Vilniaus, Valančiaus, Nemuno ir periferines gatvele Kaune, Odminių, Raugyklos, Stiklių ir kt. gatves Vilniuje ir tuo pačiu - Briuselio senamiestį). Visur medžiai stiebiasi tose vietose, kur lėktuvai numetė bombas ar pravažiavo sužalotus pastatus nuvertę buldozeriai (šiuo atveju - kalbu apie Vilnių). Taigi, iš esmės pati senoji miestų dalis nelabai ir skiriasi. O grįžtant prie pastatų aukščio - tai ten, kur žemė buvo brangi ir ten, kur veisėsi daugiau žmonių - ten pastatai stiebėsi į viršų ir siaurėjo gatvės.

      Prisipažinsiu, kad man visuomet Briuselyje trūksta vandens. Ir gana liūdna buvo sužinoti, kad savo upę briuseliečiai uždengė patys. Mažiau liūdna, kad dėl sanitarijos sąlygų. Bet nereikia žiūrėti toli - vilniečiai užvertė senąją Vilnelės vagą, kažkada juosusią dabartinę Katedros aikštę (na, daugiau mažiau), tik žinoma, jiems liko Neris ir ta pati Vilnelė. Briuselėnams liko kanalas į Antverpeną, tvenkiniai ir upę pakeitę fontanai. Bet vis tiek gaila tos jų upės.

      Dėl žalėsių. Vertinu ir žaviuosi sutvarkytais ir miestiečiui pritaikytais miesto skverais ir parkais kurių dalis buvo apdarkyti rausiant tunelius. Bet tai nekeičia fakto, kad esančios žaliosios zonos čia puoselėjamos ir mėgiamos. Ko nepasakyčiau apie Vilnių, kurio medžių lygiai taip pat neskaičiavau ir nematavau. Žalia mūsų sostinė, bet kiek iš tos žalios sudaro nevaikščiojamos pakriūtės apaugusios tankiu pušynėliu, benamių okupuoti ozai ir neįžengiamos Neries pakrantės? Žinoma, žalias tas mūsų Vilnius (sutinku, kad truputį ankstesniame komentare persūdžiau), nes ir mes ten turime prabangą gyventi nesusispaudę ir matydami horizontus (arba kaimyno langus), bet dažnai ta žaluma tik tokia ir lieka. O tebevykstantys tie patys briuselizacijos procesai gali greitai ir jį apkarpyti.

      O grįžtant prie pačios Belgijos, tai Ardėnai netokį jau mažą gabalą ir užima. Ir visokios grotos, kalnai, pelkės, upeliai ir miškeliai ten baisiai žavūs. Tad tikrai nesutinku, kad Belgija yra šiuo atžvilgiu beviltiška šalis. Yra kur ištrūkti pasiilgus netvarkingos gamtos :) (bent jau aš randu, nes man nepatinka prancūziškai suliniuoti parkai). Vien Tavo pasakojimas apie lapes ir vištas turėtų guosti (nors tai galėjo būti ir miesto lapės darbas). Hau.

      Panaikinti
    4. o kadangi lapė įkūnija visas mano vaikystės baimes, tai aš džiaugiuosi, kad aplink mano dabartinius namus esančiuose kokiuose 5 parkuose ir dar keliolikoje skverų gyvena tik balandžiai ir papūgos :)

      Panaikinti
    5. Tai tau patiks be proto apsilankyti mano namuose, nes priesais mano nama yra labai ¨netvarkingas¨ miskelis, vissikai nevalomas. Mat saugoma kaip kokia ekosistemos paroda. Tai ten ir virtuoliu pilna ir baloj tritonai veisiasi, kuriuos paskui peledos gaudo. Zodziu, toli iki suliniuoto parko, netgi labai panasu i Sibira (gal net tau gali pasirodyti ir per daug :)).
      Ir dar tau patiks, nes ta proga tikrai nuvesiu prie ezero. kad vandens pamatytum. Gal ir jau buvus esi, bet vistiek ;)

      Priminei apie upe. kai suzinojau, negalejau suvokt, is kur tokio bukumo buta. Gerai pagalvojus tai koks amsterdamas sugebejo issaugoti kanalus, nors uostai niekada nebuvo labai jau svarus. Ai, sunervino mane ta upe.

      Apie sostines zalumos tvarka negaliu labai diskutuot, mat jau labai seniai nebuvau. O va, kaip Kaune sutvarke santaka ir Vilijampoles krantus yra tiesiog malonu ziuret. Viskas atrodo taip tikra. Nors ir nera pas mus anciu, zasu, gulbiu. O kaunas nei nuo karo griovimu nukentejes, nei tas jo senamiestis didziulis kaip Vilniaus. Sakyciau, Vilnius toks isskirtinis savo senamiescio dydziu. Klaipedos senamiestis maziukas, kitu miestu irgi maziukai. O Belgijoj visuose didesniuose miestuose tie senamiesciai daug didesni. >Na, gal tai reiskia, kad LT labai periferija, atsilikusi, ir nebuvo turtingiausia salis pasauly pries 300 metu. Bet man be galo smagu, kad LT veisesi maziau zmoniu, kas reiskia yra daugiau horizontalaus plano, vandens kaip minejai, ir pati zeme nesmirda nuo prisnerskimo.

      Na,sakai, yra kur istrukti? Tai kad suo ir kariamas pripranta, o ka jau apie zmogaus isgyvenimo sugebejimus sneket :)
      As pvz, susiduriau su netiketa problema - kur leisti aitvara? Sportini, dideli, kai jis krenta zemen net suzeidzia zmogu. Parkai pilni per daug zmoniu ir dar su medziais. nelabai ten paleisi. Zeme visur privati, laukai uzseti. Negi del aitvaro reikia i ardenus vaziuot? va, tau ir problema ;)
      teisybe pasakius viena vieta jau nusiziurejau musu apskrity, bet buvo fuksas, kad radau po ieskojimo. Ir tai yra isimtis, nes tai buvusios imones zemes dovanotos komunai. bet nezinau, gal ir is ten isvarys :/

      Ar zinai, is kur Briusely atsirado papugos? Labai idomi istorija :)

      Panaikinti
    6. Baugi Tavo laukinė kaimynystė su tritonais, pelėdomis, lapėmis the vištažudėm ir medžių rezervatu. Bijau, kad mano mano sielos miestietišką elementą šitai gali sugniuždyti... Jau nekalbu apie vandenį ;)

      O mažas ir horizontalus senamiestis reiškia, kad prieš kažkiek metų a) gyveno mažai žmonių, b) buvo per pigi žemė, c) buvo ribojamas pastatų aukštingumas, d) nesugalvoju daugiau jokios normalios priežasties, nebent būtų galima daryti prielaidą, kad LT architektai nemokėjo suręsti aukštesnių kaip 3 aukštų pastatų. Bet man įtikinamiausias variantas "A". Mat tie du ar trys šimtai žmonių gana ankštai sugebėjo apstatyti pagrindinių aikščių perimetrą ir mažiau prestižiškas periferines gatveles.

      Eugenija, reikia žemiškesnių pomėgių prisigalvoti :) o tai gali likti to sportinio aitvaro ir nepaleidus ;)

      Panaikinti
  3. Straipsnyje ir komentaruose esu pacituotas jau 3(!) kartus. Jauciuosi kaip koks gyvasis klasikas..

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Priejo Nerijus Skr. ir tare ;)

      Panaikinti
    2. Nerijus paminetas jau keturis kartus! Oi, atsiprasau, jau penki :)

      Panaikinti
  4. Ačiū už pasidalinimą patirtimi adaptuojantis Briusely. Labai daug kas tinka ir man Liuksemburge. Ypač pasiteisino kalbos kursai - esam draugai su ten sutiktais žmonėmis net ir praėjus penkeriems metams. ;)

    Ir ačiū tau ir Egidijai už smagią diskusiją komentaruose. :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aš irgi visuomet mielai užtrunku po kursu paplepėti su bendramoksliais. Ir apie ką yra, ir patirtimi pasidalinti smagu, ir liežuvį prancūziškai pavizginti būna proga :)

      Geriau pagalvojus, nebūtinai kursuose ieškoti draugų, galima įsilieti į kokio kito "klubo" veiklą - choro, bridžo, teniso, šokių, keliautojų, moterų, vyrų, maratonininkų ir t.t.

      Panaikinti