Diena Turine

Porą dienų paslidinėję išsiruošėm aplankyti ranka pasiekiamo Turino. Italija… nemėgstu romantizuotai dūsauti, bet tie keli kartai šioje nuostabioje šalyje buvo persmelkti saulės, draugystės ir tokio beveik apčiuopiamo kutulio gerklėje, kuris ima ir kvatokliškai plyšta tarp skliautuotų Bolonijos gatvių ar lyg pukuotas žvėris nusirita numintais Romos šaligatviais. Trumpiau tariant, Italija yra gerai. Net ir sausio pradžioje, su šiek tiek saulės ir prieš ją besišildančiais katinais bei seniokais. Taigi, Turinas.

Savaitgalis Romoje: sekmadienis SS Quattri Coronati bažnyčioje, Romos forume ir ant bambinelio laiptų

Po saulėto šeštadienio, skaistus sekmadienis Romoje mums šypsojosi  iš visos širdies - kaip tikras italas - nuoširdžiai, draugiškai ir be jokio pilko debesėlio širdyje. Nesinorėjo ir galvoti, kad dar prieš vidurnaktį nutūpsim netokiame pavasariškame Briuselyje. Na, bet nuvijom tokias mintis tolyn ir pabandėm kiek galima tikslingiau nuskinti tą dieną (taip sakant, carpe diem).

Iškart po pusryčių nukulniavom iki vienos senesnių Romos bažnyčios skirtos keturiems bevardžiams kankiniams - IV a. Santi Quattri Coronati. Manoma, kad bažnyčia galėjo būti pastatydinta keturiems marmuro meistrams iš Panonijos, nukankintiems imperatoriaus Diokletiano įsakymų už tai, kad atsisakė iškalti dievo Asklepijaus statulą. Kita žinoma versija, kad keturi kankiniai buvę kareiviai, atsisakę garbinti tą patį Asklepijų.

Bažnytukė verta, kad užeitumėte. Ne tik tam, kad pamatytumėte originalias grindų mozaikas, meistrų nutapytus šventųjų atvaizdus ar pasisukinėtumėte po saulės nušviestą vidinį kiemelį, bet ir tam, kad pajustumėte besimaterializuojančią istorijos ir tikėjimo dvasią.

Bažnytukė jauki ir tokia absoliučiai tikra nuo pat senų aptrupėjusių freskų iki sekmadieninio vienuolių choralo, kurio klausant ima atrodyti, kad iš masyvių sienų, lyg koks vėsus žalsvas eliksyras, sunkte sunkiasi tyras ir besąlygiškas senųjų krikščionių tikėjimas, atkakli viltis, brolystė ir ramybė. Ir tas eliksyras užlieja, įsigeria į odą, ją apsunkina ir neleidžia nė žingsnio žengti lauk iš šventovės... ir taip ramu bei gera likti sename nutriušusiame klaupte ir leistis hipnotizuojamam skaidraus vienuolių giedojimo...

Išsėlinę iš SS Quattri Coronati bazilikos, pasukom siaura gatvele tolyn, beveik paraleliai Laterano gatvei. Tyliai pasivaikščiojom tarp apelsinmedžių metamų šešėlių, ochrinių sodų sienų ir į saulę atvertų langinių...

... užsukom į kelis paslaptingus kiemelius ir apsukę senąjį krikščioniškąjį kvartalą susitikom atsilabinti su savo kelionės kompanionais.

Garbės žodis - priešpiečiams pasirinktas restoranėlis - buvo visiškas fiasko (čia Rytis galėtų įsiterpti su baisiąja fraze "tai gi, ar aš nesakiau?"), bet tam buvo šioks pasiteisinimas - pasirinktasis restoranas, įsikūręs šalia mūsų apartamentų, mums neleido prisisėsti savo lauko terasoje ir ten palaukti pietų meto, nes dar buvo likę... 10 minučių iki restorano atsidarymo. Tai ne gi galėjom ten grįžti? Aišku, kad ne. Tad ilgai nesukę galvos pasirinkom kitą, "su vaizdu į Koliziejų". Ir taip buvo aišku, kad padarėm klaida (juo labiau, kad RR tą klaidą jau buvo padarę pirmą dieną), nes "La pace del cervello" padavėjai balsingai kvietė praeivius prisėsti ir pavalgyti jų restorano ruošiamo maisto. Ar gerai virtuvei reikalingi tokie šaukliai? Aišku, kad ne...

Atneštų patiekalų net neverta aprašinėti ar labiau gilintis į jų sudėtį. Tiesiog - mes trise gavom po bliūdą bile kokių salotų, kuriose padrikai voliojosi ir palmių šerdys ir graikiniai riešutai ir pačios pigiausios alyvuogės. O namų užkanda, kurią pasiėmė Rytis, pasirodė esanti iš vakuumo ištraukti saliamo, chorizo, kažkokio kumpio, sūrio ir iš parduotuvinio stiklainio iškabinti artišoko gabalėliai. A ja ja jai... Na, bet žvelkime į šviesiąja šio reikalo pusę - patiekalai buvo valgomi.

Savaitgalis Romoje: šeštadienis pasivaikščiojimas po Villa Borghese parką, pasisėdėjimas ant Ispanų laiptų ir Caffe Greco bei fantastiška vakarienė Trastevere

Pirmosios dvi dienos nepašykštėjo turistinių malonumų. Šeštadienis irgi atseikėjo ne ką menkesnį maršrutą su turistinėmis staigmenomis (ar tokiuose miestuose kaip Roma yra kažko, kas būtų neturistinis? Net jei tas kažkas neįtrauktas į turistinius gidus, vistiek, bus senas, dažniausiai gražus ir kartas - netikėtas). Tausodami kojas pavažiavome metro (negalėjom patikėti Romos metro pigumu -  1 euras už kurį gali važinėtis požeminiais traukinukais pusantros valandos!) keletą stotelių link Ispanų laiptų, bet eidami link jų per aplinkui truputį "nugrybavom" ir nukėblinom iki pat Villa Borghese. Pakeliui dar bandėm patekti į Kapucinų bažnyčią, garsėjančia iš kaukolių ir kitų kaulelių suręstomis kriptomis, bet .. atėjom prasidėjus ilgai pietų pertraukai (nuo 12 iki beveik 16 val.). Tad nieko per daug nepešę pasukom tolyn, link Borghese parko.

Užmetėm akį į F. Borrominio suprojektuotą Šv. Karolio prie keturių fontanų bažnyčią...

...pastoviniavom šalia Berninio Tritono fontano ir taip po truputį priėjom Villa Borghese. 

Parkas didžiulis, suraižytas pasivaikščiojimo takeliais, nubarstytas milžiniškais kankorėžiais, gausiai aplakstytas didelių ir mažų šunų bei šunyčių. 

Kad patekti į pačią galeriją - reikia atlaukti nemažą eilę, o mes tam nebuvom nusiteikę, tad pasėdėję priešais vilą vilaitę ir pailsinę kojeles, nusigavom iki zoologijos sodo.

Savaitgalis Romoje: penktadienis su Šv. Klemensu, nešventuoju Berniniu, Vatikano turtais ir hermeneutinė vyno degustacija

Po pirmojo vakaro degustacijų ir sveiko turistinio miego išaušo saulėtas Romos penktadienis. Kol mūsų bendrakeleiviai pusryčiavo (mes pakirdom kiek anksčiau), mudu su Nerijum nuėjom aplankyti Irmos rekomenduotos Šv. Klemenso (San Clemente) bazilikos, šoniniu fasadu atsigręžusios į via Labicana.

Išties netikėta ir įspūdinga kelionė laiku! Įžengus į šventovę žvilgsnį pavilioja XII amžiaus mozaika, auksiniame fone vaizduojanti kryžių, kaip gyvybės medį (kaip sako, ekspertai, siužetas būdingas ankstyvosios krikščionybės menui, o mozaikos atlikimas ir stilizavimas - viduramžių), schola cantorum, sakykla ir milžiniška velykinė žvakė, asketiškas altorius, spalvingos mozaikinės grindys, išraiškingos Šv. Kristoforo, Šv. Kotrynos ir kt. freskos. Prieblandoje paskendusio asketiško interjero priešprieša - gausiai auksintos lubos, kurias Klemenso XI užsakymu sukūrė jo architektas Carlostefano Fontana.

Bazilika yra dedikuota popiežiui Klemensui I (trečiam popiežiui po Šv. Petro), kuris mirė apie 100 m. Šv. Klemenso diena minima lapkričio 23 d. Šaltinių, vienareikšmiškai patvirtinančių šio popiežiaus kankinystę, kaip ir nėra, tačiau legenda pasakoja, kad už aktyvią veiklą imperatorius Trajanas Klemensą ištrėmė į Krymo kasyklas. Tačiau ir ten Klemensas nepaliovė apaštalavęs ir sėkmingai paskui save patraukė dalį Romos karių ir drauge kalėjusių nuteistųjų. Savaime suprantama, kad Trajanas negalėjo šito Klemensui dovanoti ir norėdamas jį nutildyti, liepė pririšti prie inkaro ir paskandinti Juodojoje jūroje. Kiek vėliau, praėjus kažkiek tai metų, jūros vanduo nuslūgo ir atidengė angelų pastatytą Šv. Klemenso kapą. Nuo to laiko, kasmet jūros vanduo stebuklingai atslūgdavo ir žmonėms pasirodydavo šventojo kapas. Besibaigiant vienam tokiam atoslūgiui, vanduo pasiglemžė vaiką, kuris dar po metų buvo atrastas sveikas ir gyvas povandeniniame šventojo kape.

Kita istorija pasakoja, kad du broliai, šventieji Kirilas ir Metodijus, išvykę apaštalauti į Krymą. Čia, nedidelėje saloje, šalia Chersoneso (dabartinio Sevastopolio), 861 m. jie stebuklingai atrado inkarą ir visus Klemenso kūno gabalėlius. Šventieji broliai Klemenso palaikus į Romą pargabeno 867 m., kur jie buvo perlaidoti naujoje San Clemente bazilikoje. Po metų šioje bazilikoje buvo palaidotas ir Šv. Kirilas (taip taip, kirilicos sumanytojas).

Tikrieji šaltiniai sufleruoja, kad Šv. Klemensas - žydų kilmės buvęs vergas, priklausęs imperatoriaus Domicijano pusbrolio, kankinio Tito Flavijaus Klemenso namams. Neabejotinai Šv. Klemensui priskiriamas ir Romos bažnyčios I laiškas korintiečiams, parašytas apie 96 metus.

Na, bet aš čia truputį per daug įsijaučiau bepasakodama apie Klemensą. Grįžkim prie bažnyčios, o gal tiksliau - po bažnyčia, kur XIX a. viduryje buvo atrasta IV a. bazilika. Pirmoji bažnyčia buvo užpilta žemėmis maždaug X a., kai jos avarinė būklė pradėjo kelti pavoju tikinčiųjų gyvybei. Dalis bažnyčios įrangos buvo perkelta į naujai pastatytą baziliką, naujoje šventovėje atkartotos senosios mozaikos.

IV a. bazilikoje išlikusios retų siužetų freskos, vaizudojančios Šv. Klemenso gyvenimo scenas ir jam priskiriamus stebuklus, pasakojančios Šventojo Rašto siužetus (pvz., Paskutiniojo teismo diena, Žengimas į Dangų ir kt.). Viena įspūdingiausių - vadinamoji Limbo (Pragarų) freska, esanti pietinėje navoje. Freskoje vaizduojamas mandorla apgaubtas Jėzus Kristus begelbėjantis iš Pragarų Adomą. Kaire koja Kristus laiko primynęs nugalėtą Šėtoną. Kaip sako tyrinėtojai, tai ankstyviausia iš žinomų itališkų kapadokiškos Limbo temos versija.

Savaitgalis Romoje: pirmas vakaras, vakarienė "Il Portico" ir pažintis su Bocca della Verità

Iki fantastiško savaitgalio Romoje, Italijoje lankiausi tris kartus, bet visuomet tame pačiame mieste - Raudonojoje, Protingojoje ir Riebiojoje Bolonijoje, kuri be abejo verta atskiro pasakojimo. O į Romą mus išviliojo geri bičiuliai Rytis ir Renata. Ačiū jiems, nes kitaip dar ilgai nebūtumėme išsiruošę ir tik planuotumėme, planuotumėme, planuotumėme...

Bilietus pirkome dar sausio mėnesį, tad nebuvo jie ypatingai brangūs. Dviems žmonėms kelionė pirmyn-atgal Brussels airlines lėktuvu tekainavo 160 eurų. Sudėjus visus mokesčius ir transportavimosi į/iš oro uosto kaštus, pamatėm, kad Ryanair'as būtų kainavęs keturiais ar penkiais eurais brangiau, tad kodėl nepasirinkus Briuselio avialinijų?

Nusigavimas iš Fiumicino Leonardo da Vinci oro uosto į Romos centrą paprastas, bet kaip ir priklauso - pietietiškai komplikuotas. Oro uosto puslapyje pateikta informacija, kad Romos centras pasiekiamas traukiniais: arba Fiumicino ekspresu (14 eurų), arba regioniniu traukiniu (8 eurai). Oro uoste taip pat kaba keli plakatai su autobusų, vežančių iki centrinės Termini traukinių stoties, reklamomis (kainos svyruoja nuo 4 iki 10 eurų). Pasirinkimo problemėlė kyla atsiradus traukinių stotyje - jokio normalaus ženklo, kur reikia pirkti tuos pigesnius ar brangesnius bilietus. Vien tik kokie penki užrašai "Bilietai". Grazie... Taip nusipirkom bilietus į brangesnį ekspresą, pavėlavom į traukinį (veikiau tai jis mūsų nesulaukė) ir turėjom pusvalandį laukti kito. Na, bet tai menkniekiai. Ekspresas tikrai buvo tikras ekspresas ir per pusvalandį mus nugabeno į amžinojo miesto centrą. O bevažiuojant ir bespoksant į žydrą dangų, kiparisų, pušų ir palmių puokštes bei gelsvai ochrinius namus ėmė po truputį smarkiau tuksenti širdis ir imti toks nedrąsus laimės krizenimas. Taigi, mes Italijoje!

Iš Termini stoties visai nesunkiai pasiekėm ir savo puikiuosius apartamentus "Santi Quattro al Colosseo", per porą žingsnių nuo Koliziejaus. Įsivaizduojat?! Eini savo gatvele pusryčiauti, o jos gale stūkso milžiniškas Romos amfiteatras... B&B turiu pagirti. Švarūs, naujai įrengti kambariukai (mūsiškis keturvietis butukas dar gi ir su virtuve), kasdien tvarkomi; malonūs ir angliškai kalbantys šeimininkai, skanūs pusryčiai. Ko daugiau reikia?

Tai tiek apie buitį. Susinešę daiktelius ir pasikeitę kelionines eilutes į romietiškas, patraukėm keturiese vakarieniauti. Apėjom visą Romos forumą (trečią dieną šitai jau ėmė įgristi), paspoksojom į Emanuelio II paminklą (Monumento Nazionale a Vittorio Emanuele II) ir pro asketišką Il Gesu fasadą pasukom gilyn į susipynusias žydų geto gatveles. Kaip būna tik pasakose ir Italijoje, priėję nedidelę Piazza Mattei su fontanu atradome prašmatnių babyčių buduarais kvepiantį teatrališką barą "Bartaruga", kuriame kilstelėjome nepigias aperityvo taures.

Barmeno pasiteiravę apie artimiausią skanų ir nebrangų restoraną, gavome nuorodą į "Il Portico", kuris pasirodo besąs aukštai vertinamas ir rekomenduojamas "Trip advisor" naudotojų.

Užsisakėme tokią, sakyčiau, gana sočią romietišką vakarienę: artišokų karpačio su sūdytais ikrais, pastą su artišokais ir jūros ešeriu (aš), ėriuko kepenų ir inkstų troškinį (Nerijus), jaučio uodegą (coda alla vaccinara, Rytis) ir pastą alla matriciana (Renata). Užgėrėm namų vynu.