2012 m. lapkričio 27 d., antradienis

Vieta širdies mano vakuojanti...

Nesugalvojau, kaip pavadinti įrašą apie išvažiavusio iš namų vienatvę. Tad prisiminiau smagią "Kabareto tarp girnų" dainą apie meilę, kaip mergina krūmuose tupėdama negalėjo atsižiūrėti į traktorių vairuojantį vyruką. Tai taip ji ir traukė, kad "viena širdies mano - vakuojanti". Suprask - laisva. Mes su Rūta (turiu mintyje ir širdyje savo draugę Rūta V.) "Kabareto tarp girnų" melodijas traukėm besiruošdamos devintos klasės egzaminams. Išvakarėse prieš lietuvių literatūros egzaminą. Nežinau, ar V. Kernagio dainos mums padėjo tą egzaminą išlaikyti, ar ne, bet tikrai menu, kad tą pavasario dieną leidom žiauriai smagiai (tėvai būtų žinoję - tikrai būtų susirūpinę būsimo egzamino rezultatais, mais tout est passé bien). Todėl aliuzija į patrakusias dienas - kaip tik tinkama įžanga mano liūdniems pamintyjimams. Seniai juos gromuluoju, bet tik šiandien nesusilaikiau. Prieš išlėkdama gerti kavos su graike Sisi, kuri pozityvių atšvaitų įžvelgia net savo vaiko negalioje, nutariau brūkštelėti apie vienatvę.


Gal būčiau nerašius, bet paskatino vienas prancūzų kursuose skaitytas tekstas apie asmeninius pagalbininkus, trenerius ir liokajus, kurie, anot psichologų, užima tą mūsų gyvenimų vietą, kuri turėtų priklausyti mūsų tėvams ir draugams. Žmonėms, nutraukusiems arba per visą pasaulį ištęsusiems artimus ryšius, prireikia pagalbininkų, kurie drauge eitų į parduotuves, mokytų, kaip gaminti ir tvarkytis virtuvėje, kurie padėtų užsiauginti raumenis arba numesti svorį, kurie drauge bėgiotų parke, kurie padėtų išgyventi medicinines procedūras ar palaikytų darbo paieškose. Anot straipsnio, jei mūsų močiutės turėjo nuodėmklausius, mamos - psichologus, tai mūsų karta - asmeninius pagalbininkus arba, pridėčiau pati, ...nieko.


Negaliu nei sutikti, nei prieštarauti šiam straipsniui, nes mano aplinkoje nėra daug žmonių save patikinčių asmeniniams pagalbininkams. Tačiau skaudžiai jaučiu, kad teiginiuose apie sudilusius ar suvirtualėjusius ryšius yra daug teisybės. Kaip sakė aną dieną Z. Baumanas, lengva susidraugauti feisbuke, bet tikros pažinties užmezgimas ir jos puoselėjimas reikalauja noro, pastangų ir aukojimosi. "Radosi feisbukas ir užmegzti draugystę tapo vaikiškai paprasta". Tikriausiai, kad taip, jei kam nors pakanka tokių pažinčių. Tačiau aš ne visai apie tai norėjau. Apie išvažiavimo kainą.


Kai tenka ilgesniam laikui apsigyventi svetimoje šalyje, labiausiai slegia vienatvė. Ne todėl, kad nesugebėtum bendrauti su žmonėmis ir nemokėtum užmegzti su jais ryšio. Paprasčiausiai todėl, kad tą savo širdies vietą šventai saugai namuose likusiai šeimai ir draugams. Susipažįsti su naujais žmonėmis, su kuriais išradingai ir smagiai leidi laisvalaikį, drauge atradinėji naują savo šalį, daliniesi naujienom ir patirtimis, tačiau vis tiek ilgiesi tų senųjų geriausių draugų (čia perfrazuojant mano kitos draugės Jurgos K. terminą "naujos geriausios draugės). O liūdniausia, kad susitikęs su jais kurį laiką pritrūksti bendrumo - tarpusavyje likę tik lengvai senstelėję "bajeriai", o naujųjų tu pats nebesupranti arba nesupranta tavo draugai. Nereikia daug norėti - skirtingos patirtys tikrai nesuartina...

Tačiau ilgiausias ilgesys ima diegti tada, kai atskuba kasmetinės šeimos šventės bei tradiciniai susiėjimai - tėvų ir brolių gimtadieniai, Šv. Kalėdos, Šv. Velykos, Vėlynės, Rasos. Tada atrodo, kad va, sėstum į lėktuvą ir lėktum pas juos, bet retkarčiais negali, neišeina, nesigauna. Šv. Kalėdas mes visada šventai sutinkame pas kuriuos nors vienus tėvus, tačiau kitas šventes paminim dviese. Va, praeitas Šv. Velykas sutikome čia, Briuselyje. Negaliu sakyti, kad kaip nors ypatingai prastai - priešingai - nuosaikiai ir jaukiai, tik tiek, kad ... trūko mums mūsiškių. Ir šitam jausmui nebeatsispiri tada, kai sulauki skambučio iš Lietuvos. "Ką veikiat? Jau prie stalo? O nusidažėt bent jau du kiaušinius?". Uuuuuuu.... Ir šitai, veikiausiai, yra labiausiai užknisantis ekspatiško gyvenimo minusas, nes aš be tavęs ne aš.


Nežinau, kodėl tokios mintys galvoje susisuko lizdą. Tikriausiai, kad kaltas ruduo. Nieko, praeis. Ir ruduo, ir ilgesiai. Jau vitrinos puošiasi Kalėdoms. Eisiu žiūrėt, fotografuot ir skaičiuoti dienas iki pasimatymo su mylimaisiais. Liko 27 dienos ir būs viskas easy like a Sunday morning.

17 komentarų:

  1. Labai geras postas, tiesiai į dešimtuką:)

    AtsakytiPanaikinti
  2. ;) kokie jausmai - tokios ir raidės…

    AtsakytiPanaikinti
  3. Hmm.. tokiam įrašui aš irgi kaupiuosi jau kuris laikas. Vis galvodavau, kad gal tik man taip? Puikiai suprantu, kad taip yra dabar ir čia, ir taip bus. Niekas niekur neišnyks ir neatsiras. Aš po metų NL, neturiu net su kuo kavos išbėgti išgerti. Skamba klaikiai bet taip yra ir ne todėl, kad esu uždaro būdo. O internetas sudaro iliuziją, kad turi draugus. Beje, Skype kava su draugu irgi skani ;)
    Tik tiek , kad prie viso įrašo dar pridėčiau draugus ir draugystę, arba taip tik vadinamus.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Ne, Rasa, tai - universalu. Kaip bebūtų - keista, klaiku ar tiesiog liūdna. Ryšiai randasi, bet reikia įdėti daug ir reguliarių pastangų, kad jie atsirastų, kad jie plėtotųsi, kad išaugtų į gražią pažintį ar net draugystę :)

    Mh, skaipinė kava, kaip ir taurė alaus - beveik tokia gera, kaip ir geriama prie staliuko, bet man dažnai svarbesnis pats žinojimas, kad draugas yra arti ir jam gali ne tik norėdamas paskambinti, bet ir savanaudiškai ištempti iš namų puodeliui arbatos ir plepalams :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Rasa, as kaip zinomas kompiuteriu myletojas, rekomenduociau viena nebloga paslauga: www.meetup.com . Sis puslapis skirtas zmonems burtis i klubus, burelius, grupes pagal pomegius ir panasiai. Uzsiregistruook i koki nors kavos gerimo kluba savo mieste ir problema isspresta.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Dėkui, Nerijau, už pasiūlymą. Pati tapau labai kompiuterių mylėtoja :) Bet virtualių draugų turiu apsčiai. Mano hobis, virtęs darbu, - kolekcinių meškučių kūrimas, tad "draugų" turiu visam pasaulyje, daug ir susirašinėti galiu bet kada. O vat kaip Rūta sakė, kad išsitempti savaunaudiškai realiam puodeliui kavos, nėra ką. Nu, nesileidžia jie į dideles draugystes nors tu ką :D

    AtsakytiPanaikinti
  7. Tai tie meetup'o susirinkimai butent realus :) Tik pats organizavimas vyksta interneto pagalba. Pats dalyvavau tik viename susirinkime (studentu-megeju) - zmones tikrai realus ateina :) Esu uzsiregistraves i kelias grupes: prancuzu kalbos pradinuku, alaus gerimo asu. Bet nerandu laiko sudalyvaut veikloj :) Zodziu paziurek - paieskok tame puslapyje grupiu aplink save, su kuo isgerti kavos tikrai rasi :)

    AtsakytiPanaikinti
  8. Va sitas : http://www.meetup.com/The-Brussels-Bar-Trek/

    net nedalyvaujant susitikimuose jis idomus tuo, kad perzvelgus jo susitikimu istorija galima rasti idomiu, dar nezinomu/nelankytu baru :)

    AtsakytiPanaikinti
  9. Ok, paieškosiu, dėkui. Joooo, antras būrelis tikrai geras :)

    AtsakytiPanaikinti
  10. Na, žiūrstelėjau aš į tuos "būrelius" ir supratau.... kad visai ne tame esmė... O esmė - "Vieta širdies mano vakuojanti..." vat taip...

    AtsakytiPanaikinti
  11. Deja, ne. Toks jausmas, kad esu kaip Palė vienas pasaulyje :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tau suburk meškėniją pas save ;)

      Panaikinti
    2. Mąsčiau jau apie tai:) Galvojau suorganizuoti meškų kūrimo dirbtuvėles, bet paprastai iš kurso, jei ir užsikabina nors viena toliau siūti, tai jau gerai. Dar čia tokia įdomybė. Lankiau pati piešimo kursus, bet toliau jų neorganizuoja , nes pritrūko žmonių. Yra kita, kvietė, sakė yra laisva viena - kursantų amčius - apie 60 m....... tai va, įdomybė ir yra ta, kad į "būrelius" renkasi pagyvenę žmonės :) O norisi šviežumos :D Bet minties dar neatsisakiau, tik kaupiuosi.

      Panaikinti
    3. neatsisakyk, neatsisakyk. Kaip supratau, gyveni mažesniame miestelyje, ne didmiestyje (ar suklydau?) todėl, tikriausiai, kad vyresnio amžiaus talentų tobulintojai yra neišvengiamybė.

      Kita vertus, manyčiau, kad jei pradėtum, kad ir su maža grupele burtis ir meškelioti, vis tiek įsibėgėsit. Galbūt, jei pavyktų suorganizuoti, kokį labdaringą ar proginį meškeliojimą (atsiprašau, kad įsikibau į šį žodį, bet iš K. Kasparavičiaus knygos "Meškelionė" - nepaleidžia) - palaipsniui susiormuotų ir nuolatinė meškinų kūrėjų kompanija?

      Panaikinti
    4. Man patiko žodis "meškelionė" :)

      Panaikinti