Blegny anglies kasyklos

Vartai į Blegny kasyklos teritoriją

Blegny anglies kasykla, kurią aplankėme darganotą ir vėjuotą lapkričio dieną, yra viena iš keturių kasyklų visoje Europoje, į kurias lankytojai gali patekti senaisiais šachtininkų šuliniais ir keltuvais. Nežinau, ar tai tikrai labai svarbus turistams atiduotų kasyklų bruožas, tačiau, vienok, smagu ir šiek tiek baugu metaliniame narve kristi tiesiai į anglies tamsą.

Prieš leidžiantis į šachtas visi ekskursantai aprengiami uniformomis ir uždengiami šalmais

Pirmieji vietovėje esančius anglies išteklius pradėjo naudoti Val-Dieu vienuolyno gyventojai dar XVI a., o XVIII a. pabaigoje buvo išraustos pirmosios galerijos, 1850 m. buvo įrengtos garinės mašinos, naudotos anglies kasyboje. Na, o 1882 m buvo įkurta Société anonyme des Charbonnages d'Argenteau-Trembleur. Sujungus du greta buvusius domenaus, kasyklai atiteko beveik 900 ha plotas, buvo įrengtos specialios geležinkelio linijos produkcijos pristatymui, tačiau tai tai neišgelbėjo įsteigtos įmonės nuo bankroto. 

Gaasbeek pilis

Sekmadienį pusdieniui ištrūkom į lauką - kol saulė šviečia - reikia tuo pasinaudoti. Juo labiau, kad ant mano nosies jau kelionė į Lietuvą pas saviškius ir į Briuselį grįšiu tik rugpjūčio pabaigoje - reikia pamatyti pagrindines vasaros parodas, atlikti prievoles išpardavimams ir pasisotinti miestu iki soties, kad užtektų iki sugrįžtant. Apie ką aš čia? Ach taip, sekmadienio pasivaikščiojimą visai šalia Briuselio, Pajottenlande (lambiko krašte), stovinčioje Gaasbeek pilyje.

Ši pilis - pati tikriausia... XIX a. vizija, apie tai, kaip mūsų protėviai gyveno XVI a. Gal aš čia per gudriai susukau, bet esmė ta, kad tai, ką galima šiandien pamatyti keliaujant po Gaasbeek (tikriausiai, kad reikėtų tarti Gasbėk) pilies sales - sukurta XIX a. ir dar prie to papildomai patobulinta XX a. pradžioje.

Grafo Ernesto Solvay pilis (La Hulpe)

Aš jau tuoj išskrisiu atostogauti į Lietuvą ir neberašysiu Jums kasdien apie Belgiją ir apie Briuselį. O kol dar neprispyrė krautis lagaminų - ieškau tvarkos savo kompiuteryje. Vat, šiomis dienomis ėmiausi po truputį rūšiuoti pusmečio fotografijas ir atradau daugybę įdomių dalykų ir prisiminimų. Kad ir šis trumpas ankstyvo pavasario pasivaikščiojimas Ernesto Solvay pilyje La Hulpe. Tiesa, o žinojote, kad nors Prancūzija ir Vokietija garsėja įmantriomis pilimis, Belgijoje jų viename kvadratiniame kilometre stovi tankiausiai pasaulyje :)

Vienas didžiausių Belgijos mecenatų, grafas Enestas Solvay neo-prancūziško stiliaus piliatę įsigijo pačioje XIX a. pabaigoje (beje, grafą galite aplankyti Ixelles kapinėse). 1968 m. grafo vaikaitis pilaitę su visu parku, mišku ir tvenkiniais padovanojo Belgijai (šaunuolis). Visa pilies teritorija saugoma dėl savo nedalomos estetinės vertės, yra įtraukta į svarbiausių Valonijos kultūros pavaldo objektų sąrašą, o ne taip seniai tapo ir viena iš Natura 2000 ženklu pažymėtų teritorijų.

Amorphophallus titanum Nacionaliniame Belgijos botanikos sode

Beveik savaitę sekiau Botanikos sodo žinutes apie vis augantį ir žydėti besiruošiantį gigantiškąjį amorfofalą. Kaip ne kaip - įdomu pamatyti iš Sumatros kilusią didžiausią pasaulyje gėlę (!) dėl savo išskirtinio, švinktelėjusią mėsą primenančio kvapo, kuris užuodžiamas net ir už 200 m., pravardžiuojamą lavongėle (čia Indonezijoje taip).

Vakar Nacionaliniame Belgijos botanikos sode pražydęs amorfofalas išsistiebė iki 244 cm ilgio (ir tai tik žiedas!). Unikalu tai, kad šis, iš Bonos atgabentas, amorfofalas žydi trečią kartą nuo 1998 m., nors paprastai šis augalas žiedą išskleidžia kas 4-5 metus. Tik tris paras žydėsiantį augalą smalsuoliai ir gerbėjai gali apžiūrėti kasdien iki 22 val.

Ommegang - viduramžiškos Briuselio tradicijos

Ommegang'o plakatais buvo nulipintos visos Briuselio skelbimų vitrinos, keistas pavadinimas ėmė mirgėti ir internetinėse svetainėse. Kas tas "ommegang"? Pats žodis "ommegang", sudurtas iš dviejų flamiškų žodžių "omme", reiškiančio "ratu" ir "gang", reiškiančio paprasčiausią "eitį", lietuviškai galėtų būti večiamas kai "procesija". Flamų žemėse religinės procesijos išlikusios iki šiol. Taip pat "ommegang" etiketė klijuojama ir iškilmingoms gildijų bei miestų grietinėlės eisenoms.

Briuselyje svarbiausia religinė procesija iki pat prancūzų revoliucijos buvo skirta Sablono Pergalių Švč. Dievo Motinai, kurios skulptūra dar XIV a. viduryje buvo stebuklingai išgelbėta iš Antverpeno ir grąžinta briuselėnams. Tradiciškai procesija, lydima arbaletininkų, pajūdėdavo iš Sablono Švč. Dievo Motinos bažnyčios, apsukdavo septynių kilmingų šeimų (visos kartu vadintos "Lignages"), kurių protėviai sudarė Briuselio valdantįjį sluoksnį, namus ir įžengdavo į Grand Place ir rue de Madeleine grįždavo į Sablono bažnyčią. Eisenoje miestiečiai išsirykiuodavo pagal griežtą tvarką, atspindinčią kiekvieno dalyvaujančio socialinę padėtį ir jos svarbą miesto visuomenėje. Tvarka labai paprasta - kuo svarbesnis miestui buvai - tuo arčiau nešamos skulptūros buvai prileidžiamas. Pirmieji žygiuodavo miesto įgulos kariai, juos sekdavo amatininkų gildijos ir pirkliai, už jų - miesto kilmingieji bei magistrato nariai, o Švč. Dievo Motinos skulptūrą supdavo dvasininkai ir arbaletininkai. Su amžiais procesijos sudėtis kito, prisidėjo įtakingos miestelėnų šeimos, atsirado persirengėlių ir milžinų kortežai. O tada atėjo prancūzai ir panaikino šią religinę tradiciją. Kam čia reik išsidirbinėti?

Šeštadienio išvyka su vaikais: Neptūno grotos ir Hitlerio bunkeris

Savaitgalį pas mus viešėjo du šaunus vaikinai - 10 metų Ignas ir beveik 9 metų Tumas su savo tėvais. Tai buvo pirmi mūsų mažamečiai svečiai, todėl jau iš anksto teko pasukti galvas, ką jiems įdomaus parodyti. Nenuvesi gi jaunimo į kokį BOZARą ar į alaus barus. Palaužius galvą, prie tradicinės ekskursijos po Briuselio senamiestį ir kelionės traukiniu į Briugę pridėjau Dinozaurų ir Karo muziejus, Mini Europą ir išvyką į Neptūno grotas bei šalia esantį Hitlerio bunkerį - vilko guolį. Dar svarstėm apie kelionę laivu senaisiais laivybos kanalais (bet buvo gana šaltas šeštadienis), apsilankymą Europos kosmoso centre (Euro Space Center) ir pasivaikščiojimą senosiose, UNESCO saugomose, anglių kasybos šachtose. Bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių pastaruosius variantus atmetėm, o ir kaip sako viena patarlė, visų laukų vienu užpakaliu neap...i :)

Neptūno grota plyti po kalnais, pietinėje Namiūro (Namur) provincijos dalyje, netoli Petinji (Petigny). Turas su gidu trunka apie 45 minutes ir dalį jo sudaro pasiirstymas valtimi požemine upe (kita tokia galimybė yra netoli Lježo esančiose grotose). Po kalnu tekanti upelė yra upės, pavadintos Juoduoju vandeniu (jos dugne plyti nemenki šiferio klodai), atšaka. Požeminė atkarpa - 2 kilometrai, kuriais vanduo teka taip lėtai, kad užtrunka 3 paras. Mūsų gidė pasakojo, kad tam buvo atlikti specialūs bandymai - tyrėjai nudažė vandenį ir po to tris paras laukė, kol spalva pasirodys kitoje kalno pusėje.

Pavakarys Terneuzen'e - vieta stebėti laivus

Negaliu dar ir šiandien patikėti, kad jau antra savaitė, kaip Briuselį lepina vasara. Taip taip. Būtent. Saulė išdžiovino pernykštes balas, iki virpėjimo įkaitino čerpinius stogus ir suskubo rudinti briuseliečių veidus. Jau maniau, kad nesulauksiu tokių laikų ir vis dūsavau, kad birželio pirmą pradės lyti. Nepradėjo. Šaunu!

Niekaip negaliu atsidžiaugti, kad saulėtas dangus kasdien tiesiog traukte traukia iš namų ir kalbina prisėsti smagioje vyninės ar tapinės terasoje, skimbtelėti taure rosé su ledukais ir leistis nešamai jaukių šnekėsių, šilumos ir nieko neveikimo.

Atostogos... Baigiau savo prancūzų kursus, nes pajutau, kad tai, kas turėtų būti malonumas, pradėjo virsti kančia. Žinoma, taip jau sutapo, kad pavasarį stipriai dirbau, sprendžiau menkaverčius konfliktus, kurie rijo neproporcingai daug laiko ir jėgų bei dar mokiausi - tai kaip ir natūralu, kad toks derinukas laimės kasdienės nesuteikia, ar ne? Todėl jau kai baigiau - tai baigiau viską iškart - ir darbus, ir mokslus.  Dabar - planuoju atostogas, po nemenkos pertraukos mėgaujuosi lėtomis dienomis  ir visus labai myliu.

Iš tos meilės vieną labai šiltą vakarą su Nerijum sėdom į automobilį ir išlėkėm link jūros. Pakeliui pabūgom kamščių ir ties Antverpenu išsukom iš kelio. Vis siaurėjančiais keliukais patraukėm vakariniu Šeldės krantu iki Terneuzen'o. Kelionė nebuvo labai vaizdinga, nes teko važiuoti palei kelių metrų aukščio pylimą (ir tik dabar, užmetus akį į žemėlapį, suvokiau, kad važiuodami galėjom aplankyti  Hulst miestelį...).

Musées Royaux d'Art et d'Histoire / Karališkieji meno ir istorijos muziejai

Žiema Briuselyje - tinkamiausias metas lankytis muziejuose (tikriausiai todėl pavasaris ateina su muziejų naktimi). Oras tam - kaip tik - lyja, balzgana, durzgana, žvarbu ir drėgna. Tai ką daugiau veikti, jei nesisėdi namuose? Šitaip vieną sekmadienį aplankėm kaimynystėje įsikūrusius Karališkuosius meno ir istorijos muziejus (tiesą sakant, tai jie įsikūrę viename pastate, tai man jie kaip ir vienas muziejus). Geras tas muziejus. Didelis. Ekspozicija įrengta gerai apgalvotai ir konceptualiai. O joje galima susipažinti su visai nemenka kolekcija, kaip tokio dydžio šaliai kaip Belgija. Čia pamatysite kokios tai romėnų šventyklos kolonų eilę ir didžiulę grindų mozaiką. Senų arabiškų šalmų ir nerealiai skaidrios keramikos. Senųjų egiptiečių mumijų ir mėlynų dievukų. Kinijos marionečių ir indėniškų pirštinių. Peniuotų vaisingumo dievų iš kažkurių tai salų ir indiškų drožinių.

Tikrai yra kur akis paganyti. Ypač paaugusiems vaikams, kuriems mokyklose jau pradėda pasakoti istorijas apie narsius Romos karius, paslaptingas Rytų šalis, nemirtingus faraonus ir kitų, mažiau išsivysčiusių kraštų, baigtis. Tiesiog todėl, kad muziejus tikrai geras ir neužgriozdintais dulkėtais eksponatais kaip kokio seno atikvaro spinta. Trumpiau tariant, tai - tikrai puikiai iliustruota pasaulio istorijos pamoka (ir svarbiausia - nebrangi - 5 Eur).

Prisipažinsiu, kad štai jau keli metai, kai vaikščiodama po tokius istorijos muziejus daugiau mąstau apie tai, kokiu būdu tos kolekcijos buvo surinktos, nei apie tai, ką naujo jos man pasakoja. Dažniausiai nieko labai naujo tie karo ir plėšimų grobiai nebegali papasakoti, nes jie yra šimtus kartų perfotografuoti ir perpublikuoti įvairiausiuose leidiniuose ir internetiniuose puslapiuose. Ir visi lankosi Belyno muziejuje tam, kad pamatytų Nefertitę, o ne nustemba ją ten sutikę.

Musée des instruments de musique (MIM) - sekmadieninis pasivaikščiojimas

Žvilgterėjau į paskutinius įrašus ir net šyptelėjau - vieni muziejai ir prisiminimai apie šiltas vasaros  dienas. Taip jau gaunasi - kai oras šlapias ir nemalonus, o nosį iš namų iškišti norisi, tai kiši ją arba į kavinę, arba į muziejų, arba į koncertų salę (artba į svečius, jei kas pakviečia). Tai taip vieną sekmadienį tos smalsios nosys atvedė mus į Muzikos instrumentų muziejų. Įsikūrusį viename gražiausių pačiame gražiausiame Menų kalvos pastate, ant kurio stogo iki tol tebuvome gėrę kavą.

Gėda ir prisipažinti, kad panosėję buvusį muziejų apalankyti panūdau tik perskaičius Neringos pasakojimą apie tai, kaip jai ten patiko. Na, bet neveltui sakoma, kad kai bažnyčia arti, tai Dievas toli. Gryna teisybė.

Moteriški antradieniai: Musée de la Banque Nationale

Paskutinį antradienį su Indre ir Joana šniukštinėjom po Nacionalinio banko muziejų. Na, nepasakyčiau, kad mane jis būtų sužavėjęs - daugybė etikečių, skaitymo ir mažai čiupinėjimo, mažai interaktyvesnių užsiėmimų (jų reikia ne tik vaikams). Žinoma, ekspozicija moderni ir prieš kokius aštuonis ar net dešimt metų jis buvo oho, kokia naujoviška, tačiau šiandien, kai tokio tipo muziejai virsta intelektualia taktiline pramoga, banko muziejus jau tebėra vidutiniokas.

Naktinės šviesos ir muzika Villers-la-Ville vienuolyne

Turiu pripažinti, kad spalį praleidome turiningai - apsilankėm marionečių teatre, dviejose alaus daryklose, paviešėjom Liuksemburge ir romantiškame Villers-la-Ville cistersų vienuolyne, paklaidžiojom po Briuselio senamiestį beieškodami kultūrinės nakties instaliacijų ir performansų, šventėm Tatos jubiliejų ir Helauvyną. Fiu... dar tarpuose tarp kultūros išsilaikiau prancūzų B 2.1 egzaminą, pažiūrėjom kine "Paperboy" ir niekaip neprisivertėm pradėti sportuot (eilinį kartą).

Bruxelles les bains - Briuselio paplūdimiai

Aišku, radau laiką pasidalinti įspūdžiais apie Briuselio vasaros išradimą - dirbtinį paplūdimį kanalo pakrantėje. Šiaip ar taip, jau atėjo ruduo, paplūdimiai jau sušluoti iš išvesti atgal prie jūros, o į naujo sezono malonumų ir pramogų paieškas pasinėrę miestiečiai senai jau pamiršo ten gurgždėjusį smėlį. Na, ir tegu, geriau šiandien pasidalinsiu keliomis nuotraukomis bei brūkštelėsiu tris sakinius, negu pamiršiu ir niekada apie tai neprasitarsiu. Gal šis įrašas kam nors pravers kitą vasarą :)

Dirbtiniai Briuselio paplūdimiai mieste įrengiami jau dešimtus metus iš eilės. Nors ir skeptiškai burbėjau, kad paplūdimys Briuselyje vasarą tai tas pats kaip krepšinio aikštelė eskimams, saulei išlindus pakeičiau nuomonę.

Briuselio paplūdimiai - tai didelė pakrantės parčių teritorija. Niekas čia nesimaudo (tikriausiai, kad gink, Dieve, niekas ir neleistų) ir nesidegina, tačiau su mielu noru sėdi "pajūrio" kavinėse ir užkandinėse, krapštosi kūrybinėse dirbtuvėse, pliekia tinklinį, stalo tenisą ir petankę (kurią vietiniai vadina tiesiog žaidimu kamuoliais).

Jūros ir smėlio malonumai Blankenbergėje

Tai, kas šiomis dienomis vyksta Belgijoje - prilygsta stebuklui (bent jau man taip atrodo). Net nesinori tikėti savo akimis, kai artimiausių dienų orų prognozė žada tik giedrą ir dar kartą giedrą. Po ilgo ir nuobodaus niaukanų sezono jau buvom pamiršę ir karštąjį Žolinių savaitgalį, kai saulė spirgino, o briuselėnai drybsojo parkuose per daug nesigilindami nei kur, nei kaip.

Sakau, gal ne prieš gerą? Nes ir Nacionaline dušo diena vadinama Belgijos nepriklausomybės diena praėjo be lietaus, o fejerverkai pokšėjo absoliučiai giedrame danguje. 

Todėl sekmadienį patraukėm prie jūros. Daug negalvodami pasukom link Blankenbergės, nes paskutinis vizitas ten buvo gana atšiaurus ir likom to miestelio nepažinę. Smalsumą žadino ir kažkur perskaitytas sakinys apie jaukų art nauveau senamiestį ir 20-us metus vykstantį smėlio skulptūrų festivalį. Taigi kodėl ne?

Rubenso namas (Rubenshuis) Antverpene

Rubenso namas. Barokinis fligelis ir portikas

Aną savaitgalį, bevaikščiodami Antverpeno deimanų ir prekybos gatvėmis, suvartojom ir šiek tiek kultūros -aplankėm triukšmingoje Wapper aikštėje stovintį Pieter'io Paul'o Rubenso namą. Tikrai neperlenksiu lazdos sakydama - namą, kuriame 29 savo metus garbingai ir turtingai nugyveno vienas garsiausių XVII a.dailės genijų, kolekcionierių ir diplomatų.

P.P. Rubenso autoportretas, 1623 m. (iliustracija iš www.totallyhistory.com)

Pastatą ir šalia buvusį žemės sklypą Rubensas nusipirko 1610 m., praėjus dviems metams po to, kai su pirmąja žmona Isabella Brandt grįžo iš Italijos ir įsikūrė Antverpene. Apsigyvenęs raudonų plytų šiaurietiško Renesanso stiliaus name, nuo 1616 m. iki 1621 m. Rubensas išplėtė ir padailino įsigytą pastatą: laisvoje sklypo dalyje pristatė pagal paties parengtą brėžinį "L" plano elegantišką barokinį fligelį, kuriame įrengė studiją; senąją ir naująją namo dalis sujungė triumfo arką primenančiu portiku, senojo namo rytinėje dalyje (jei neklystu), šalia kunstkameros, suprojektavo ir pastatė pusapskritimio plano galeriją, kurios kupolas, anot meno istorikų, sukurtas sekant Romos Panteonu. Ir iš tiesų, Rubensas taip kentėjo nuo meilės ir nostalgijos saulėtai Italijai, kad stengėsi nors gabalėlį jos susikurti savo aplinkoje - ir... jam pavyko. Įmantrus skulptūromis puoštas portikas bei puošnūs naujojo priestato fasadai namui suteikė trokštamą itališkojo palazzo įspūdį. Valio Rubensui, kurio flamiškos-itališkos dvasios būste nepasididžiuodavo apsilankyti riebiausia to meto grietinėlė, kurią, matyt, domino ne tik intelektualios kalbos, bet ir turtingiausia Antikos meno dirbinių kolekcija Šiaurės Europoje.

Lacs de l'Eau d'Heure - marios Valonijoje

Pašilus orui - patraukėm prie vandens. Matyt, kad kažkokį komandos mygtuką spustelėjo pirmykštis išgyvenimo genas, prie drumzlinos balos kasmet suvejantis Afrikos sausrumų keturkojus. Taip ir mes, įsimetėm kažką pasikloti, kažką perkąsti, porą knygų ir išdūmėm prie Lacs de l'Eau d'Heure - didžiausio dirbtinio vandens telkinio Belgijoje. Namur ir Hainaut provincijose telkšančių vandenų paviršius yra apie 600 hektarų ploto. Dar po 600 ha sudaro marias supančios pievos ir Stoumont, Grand Oupia, Grand, Saint Joseph, Brulés, Mazrin ir kiti miškai. Minėtieji 1800 ha ir formuoja Lacs de l'Eau d'Heure parką.

Marios (ar veikiau marių sistema) buvo suformuotos 1970 metais užtvenkus Eau d'Heure upę ir įrengus hidroelektrinę ir hidroakumuliacinę elektrinę. 

Parlamentariumas

Europos Parlamentas suprantamai

Būna kartais (ar net dažniau nei kartais) - išsirenki muziejų, nusiperki bilietą ir... nusivili. Ne todėl, kad būtų gaila pinigų ar laiko ir net ne todėl, kad buvo apvilti lūkesčiai. Pasidaro baisiai gailu dėl įsikerojusios idėjų ir kūrybiškumo krizės. Kai pasitenkinama mažiausiu, vietoje to, kad būtų siekiama augti ir iki maksimumo panaudoti patraukliausius eksponatus ar muziejaus vietą. Kai dirba tam, kad sulaukti paskutinės darbo valandos, o dėl atėjusio žmogaus. Ir tokių užkonservuotų ir apkerpėjusių muziejų pilna visur. Na, teisybės dėlei turėčiau pridėti, kad šiek tiek didesnis finansavimas Europos (konkrečiu atveju - Belgijos) muziejus verčia patrauklia ir pakankamai dinamiška susibūrimų ir užsukimų vieta. Nežinau, kokią sumą pinigų belgai kasmet atseikėja muziejams, bet, kad kiekvienas kaimas rūpinasi pareklamuoti ir pakviesti į savo klumpių ir samčių muziejų - akivaizdu. Vien ko vertas internetinis tinklalapis www.365.be!

Pasakysit, kad bepigu kraipyti galvą ir nežiūrėti į kito aky boluojantį šapą ir vien tik skalbti savus už rastigalius. Ir Briuselyje esam apsilankę keliuose muziejuose, kurie mus stipriai nuliūdino. Vienas iš tokių - Komiksų muziejus, nes toks jau senamadiškas, kad jo negelbėja nė be proto patrauklus objektas (todėl nekantriai lauksiu muziejaus renovacijos). Tai ką geriausio galima padaryti su komiksais - tai jau padarė Herge muziejus Leuven-la-Neuve, o Briuselio komiksų muziejus liko kažkur toli už nugaros. Nemažiau nuvylė ir Armijos muziejaus stiklinės spintos, prikimštos dūlančių kariškų mundurų. Bet šis muziejus, palyginus su komiksais, turi tris didelius privalumus: lėktuvų angarą, kuriame galima įsiropšti net į kelis didžiapilvius lėktuvus bei naikintuvo korpusą; Pirmojo Pasaulinio karo tankus, į kurių vidų galima pažiūrėti pro skaidraus plastiko langelį; ir galiausiai - šis muziejus yra nemokamas. Štai taip. Kitas mano nemylimas, bet vis tiek lankomas muziejus (ar tiksliau - parodų ir koncertų salių kompleksas) - BOZAR. Kiekvieną kartą mane tarsi nudilgina jų atsainiai paruoštos ekspozicijos, pusiau skustos, pusiau luptos parodinės erdvės bei baisingas apšvietimas. Atsidūstu ir vis tiek einu, nes tomis apgailėtinomis sąlygomis jie eksponuoja didžius lobius.

Lietuvoje tų nusivylimų patyriau daugiau - galbūt todėl, kad ir muziejų čia esu daugiau aplankius. Viena iš paskutinių skriaudų, kurias patyriau praeitą žiemą, beviešėdama Nidoje, padarė ne kas kitas, o Thomo Manno namelis... Ir šioje vietoje tritaškis labai tinka - graudžias nuotaikas atskleidžia ir muziejaus tuštumas parodo... Aš tikrai nuoširdžiai nesuvokiu, ką ten randa tie vokiečiai, kuriuos ten tuntais veža (kita vertus, jie ten važiuoja, tikriausiai, vieną kartą, tai nelabai ir aišku, ar jie ten tikrai ką nors randa). Nors geriau pagalvojus, jie turi vieną pranašumą prieš mus - gali perskaityti vokiškų laikraščių iškarpas, kuriose aprašyta Thomo Manno kelionė į Nida. Ir už tas iškarpas bei Manno festivalio fotoakimirkas reikia mokėti tris litus. Baisu.

ES plėtra 2004 m. 

Pradėjau kaip kokia megzta beretė nuo bambėjimų. Tikrai yra pas mus ir daug gerų bei patrauklių muziejų: energetikos, pinigų, NDG, ČDM, etnokosmologijos ir t.t. Nevardinsiu juk dabar čia visų, patys žinote, o jei nežinote, tai apsilankykite bent pirmuosiuose - pažadu - nustebsit, kad mūsuose tokių muziejų esamą :) O dar gi, šie metai - geriausia proga iš naujo atrasti Lietuvos muziejus - juk šie metai - Lietuvos muziejų metai, kurių programą rasite paspaudę ant šią nuorodą.

Be galo smagu, kai ekranai prabyla tavo gimtąja kalba

Kas domina? Spausk ir tu bus atsakyta.

Tai  apie ką aš čia norėjau rašyti? Ach taip, pradėjau nuo blogųjų pavyzdžių, o norėjau pagirti vakar aplankytą Parlamentarium'ą. Stačiai nuostabu, kaip tokį nuobodų dalyką kaip ES parlamento istorija, galima pateikti šitaip nežmoniškai patraukliai. Aš dar šiek tiek tramdžiau emocijas, bet mano miela bičiulė Erika aikčiojo nuo įėjimo iki suvenyrų parduotuvės: "Tu tik pažiūrėk, ką galima padaryti su skaitmeninimų!", "O geras...", "Oho!", "Čia specialūs terminalai neįgaliesiems!", "O parašom laišką... vardenis.pavardenis@....". Ir tikrai, patvirtinu iš šiek tiek blaivesnių pozicijų, verta.

Istorijos juostoje ir Lietuva

Ekspozicijoms panaudotos tikriausiai visos įmanomos moderniausios technologijos. Lietimui jautrūs ekranai jau seniai nieko nestebina, bet kai tas ekranas, jį aktyvavus audiogidu, prabyla sklandžia tavo gimtąja kalba, kai gali su juo daryti ką nori - didinti ir mažinti pasirodžiusius paveiklėlius bei teksto ištraukas, su lietuviškais subtitrais peržiūrėti filmuotus istorinius kadrus ir fotografijas - jau šiokį tokį įspūdį padaro.

Durbuy - mažiausias miestas pasaulyje?

Grįždami iš Lesse-sur-Han grotos (na, taip, gana senokai jau), užsukom į Durbuy deserto, kurio čia, kaip tikino KoLa, tikrai turėtų būti. Kad ir be didesnių įrodymų ir išmatavimų, Durbuy, Liuksemburgo rajono savivaldybėje, šalia Ourthe upės įsikūręs miestukas, tituluojamas mažiausiu miestu pasaulyje. Na, net jei tai viso labo turistams privilioti skirtas triukas, apie tai žinia paskleista plačiai ir skvarbiai. Kita vertus, koks gi skirtumas, svarbiau tai, kad tai labai miela vieta vakariniam pasivaikščiojimui.

Gatvelių ant vienos rankos ir net ant dviejų rankų pirštų nesuskaičiuosi, bet tas dvylika ar keturiolika gatvių kerta siauri skersgatviai, kuriais pasukus galima išvysti juokingai mažu svečių namų (viso labo - vienas kambarys) arba atrasti trijų stalų vengrų restoranėlį.

Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad XIV a., kai Liuksemburgo grafas Jonas I Durbuy paskelbė miestu, jis buvo gana svarbus prekybos ir gamybos centras. Šiandien 10 tūkstančių gyventojų miestelis gyvena iš to, ką čia pavalgo ir pramiega turistai.

Durbuy įsikūręs topiarų parkas (nesu tikra, ar toks žodis vartojamas lietuvių kalboje, bet šitai yra figūriškai apkarpyti ir iškarpyti krūmai ir gyvatvorės), į kurį ruošiamės važiuoti su Nerijaus tėvais.

Beje, taip, kad jau paklausėte, desertą Durbuy radome. Nedideliame vengrų restoranėlyje, prekiaujančiame šios šalies vynais ir stipriaisiais gėrimais.

Įdomus toks viešėjimo procesas. Užsisakai puodelį arbatos su obuolių pyragu ir stebi, kaip šeimininkas traukia iš lentynos pyragą. O kaimynų užsakytos vakarienės šeimininkas ruošti užlipo į antrą aukštą. Matyt ten, pakilus siaurais laiptais yra nedidelė virtuvėlė.

Adreso nei pavadinimo neatsimenu, bet Durbuy toks mažas, kad pasivaikščioję - tikrai rasite ;)

Pavasaris žingsniuoja per Laekeno parką

Beje, iškart pradedu nuo post scriptum, tai reportažas iš praeito penktadienio pasivaikščiojimo po Laekeno parką, kai visu smagumu švietė saulė, dangus buvo giedras, o parke šypsojosi mamos ir mes. Na, ne mudviejų mamos, bet mamos išvedusios po pievutę pasiganyti savo vaikus ir vyrus. Pastarieji gauta laisve akivaizdžiai džiaugėsi ir svaidė į orą skraidančias lėkštes, spardė kamuolius, laidė aitvarėlius bei bandė leisti motorinius lėktuvėlius. Smaguma, kitaip ir nepavadinsi.

Nuošaliau nuo šeimų, savo jausmais dalinosi jaunos ir kiek vyresnės porelės. Bučiavosi, mylavosi, saulei demonstravo apnuogintus kūnus ir prisimerkdami bandė išvengti kritiškų sargių mamų žvilgsnių. Ai, bet tam gi ir pavasaris, kad bitutės ir gėlytės turėtų ką veikti :)

O mudu nusprendėm baigti pažintį su Laekeno parku, nes iki tol buvom kelis kartus apėję kaimynystėje stūksantį Atomiumą, šalimais įsikūrusį Bruparką bei įžengę porą nedrąsių žingsnelių į kažkada buvusius karališkuosius medžioklės plotus.

Kaip tvirtina mano kelionių vadovas, XI a. Laekenas tapo populiaria maldininkų kryptimi, nes buvo paskelbta, kad čia apsireiškė Švč. Mergelė Marija, bet daugiau niekur panašios informacijos neužtikau. Na, bet tebūnie taip, kaip sako "Almos litteros" gidas. O aš beveik drąsiai kirsčiau lažybų, jog šiandienos belgams ir Briuselio gyventojams šis parkas visų pirma asocijuojasi su karališkąja šalies šeima. Tai liudija ir parko Dynastie aikštėje iškilęs neogotikinis paminklas pirmajam Belgijos karaliui Leopoldui I, kuris norėdamas pagerbti savo žmonos Belgijos karalienės  Luizos Marijos Orleanientės atminimą, dabartinio Laekeno parko prieigose pastatydino Švč. Mergelei Marijai pašvęstą neogotikinę bažnyčią.