Ommegang - viduramžiškos Briuselio tradicijos

Ommegang'o plakatais buvo nulipintos visos Briuselio skelbimų vitrinos, keistas pavadinimas ėmė mirgėti ir internetinėse svetainėse. Kas tas "ommegang"? Pats žodis "ommegang", sudurtas iš dviejų flamiškų žodžių "omme", reiškiančio "ratu" ir "gang", reiškiančio paprasčiausią "eitį", lietuviškai galėtų būti večiamas kai "procesija". Flamų žemėse religinės procesijos išlikusios iki šiol. Taip pat "ommegang" etiketė klijuojama ir iškilmingoms gildijų bei miestų grietinėlės eisenoms.

Briuselyje svarbiausia religinė procesija iki pat prancūzų revoliucijos buvo skirta Sablono Pergalių Švč. Dievo Motinai, kurios skulptūra dar XIV a. viduryje buvo stebuklingai išgelbėta iš Antverpeno ir grąžinta briuselėnams. Tradiciškai procesija, lydima arbaletininkų, pajūdėdavo iš Sablono Švč. Dievo Motinos bažnyčios, apsukdavo septynių kilmingų šeimų (visos kartu vadintos "Lignages"), kurių protėviai sudarė Briuselio valdantįjį sluoksnį, namus ir įžengdavo į Grand Place ir rue de Madeleine grįždavo į Sablono bažnyčią. Eisenoje miestiečiai išsirykiuodavo pagal griežtą tvarką, atspindinčią kiekvieno dalyvaujančio socialinę padėtį ir jos svarbą miesto visuomenėje. Tvarka labai paprasta - kuo svarbesnis miestui buvai - tuo arčiau nešamos skulptūros buvai prileidžiamas. Pirmieji žygiuodavo miesto įgulos kariai, juos sekdavo amatininkų gildijos ir pirkliai, už jų - miesto kilmingieji bei magistrato nariai, o Švč. Dievo Motinos skulptūrą supdavo dvasininkai ir arbaletininkai. Su amžiais procesijos sudėtis kito, prisidėjo įtakingos miestelėnų šeimos, atsirado persirengėlių ir milžinų kortežai. O tada atėjo prancūzai ir panaikino šią religinę tradiciją. Kam čia reik išsidirbinėti?

Kovo 11-osios šventė Europos Parlamente

Nusprendžiau pasidalinti gautu kvietimu, nes gi būna kartais - lieki nepakviestas, lieki nepamatęs ar tiesiog neparangintas. O juo labiau, kad Belgijos Karalystėje gyvenančių lietuvių bendruomenei skirtų (prieinamų) tokių renginių tikrai nėra daug. Tad - puiki proga susiburti prie savo šalies vėliavos dar vieną kartą metuose - ne per sporto šventę, ar ne? :)

Norintys išgirsti Vilniaus mergaičių ir merginų choro "Liepaitės"repertuarą ir  susipažinti su akvarelistės Ramunės Kmieliauskaitės kūryba turėtų registruotis iki vasario 27 d. el. pašto adresu ieva.staniulyte [eta] europarl.europa.eu

Koncertas ir priėmimas vyks kovo 5 d. 18:30 Yehudi Menuhin salėje.

Šventę organizuoja EP narės Laimos Andrikienės biuras.

Naktinės šviesos ir muzika Villers-la-Ville vienuolyne

Turiu pripažinti, kad spalį praleidome turiningai - apsilankėm marionečių teatre, dviejose alaus daryklose, paviešėjom Liuksemburge ir romantiškame Villers-la-Ville cistersų vienuolyne, paklaidžiojom po Briuselio senamiestį beieškodami kultūrinės nakties instaliacijų ir performansų, šventėm Tatos jubiliejų ir Helauvyną. Fiu... dar tarpuose tarp kultūros išsilaikiau prancūzų B 2.1 egzaminą, pažiūrėjom kine "Paperboy" ir niekaip neprisivertėm pradėti sportuot (eilinį kartą).

Planai pirmam gegužės savaitgaliui: Waterzooi, "Wuthering heights", Kriek'o ir bulvyčų šventė bei Fête d'Iris'2012

Pilnos paraštės prisiminimų, kuriais turiu nepamiršti pasidalinti, tačiau taip pat nekantrauju papasakoti ir to, ką įdomaus nužiūrėjau šiam savaitgaliui ir iš ko bandysim sukomponuoti savo poreikių piramidę.

Miegą palikime mūsų žiniai - gimtųjų Plunksnėnų nenukonkuruos joks viešbutis ar kas nors dar. Maitinimosi planuose - vis niekaip neaplankomas "Le Bugatti" - belgų virtuvės restoranas netolimoje mūsų kaimynystėje. Sudomino jis mus savo ekscentrišku eksterjeru bei skelbiamu meniu - tradiciniu belgišku unguriu žalumynuose, jūros liežuviu (nors pastarąjį išsikepam namuose), triušiu, troškintu vyšniniame aluje, waterzooi ir taip toliau - jei susiruošim ten pavakarieniauti - tikrai pateiksiu tinklaraštyje ataskaitą ;)

Kitas planas chuliganas - pusryčiai "Le pein quotidien" arba rytinis pik-nik'as Mont des Arts.

Šis tas penktadieniui (ir šeštadieniui) - Kriek'o ir gruzdintų bulvyčių šventė Jourdan aikštėje (nors ir nelabai įsivaizduoju kaip galima bulvytes užsigerti vyšniniu alumi...). Ši keista eterbekiečių šventė vyksta jau aštuntą kartą. "Laimės valanda" - penktadienį nuo 18 iki 19 val. - vyšninis alus už pusantro euro. Super pasiūlymas neragavusiems belgiškų Antoine bulvyčių - bulvytės + padažas + alus = 5 eurai. Nepraleiskit progos :)

Šventė vyks Jourdan aikštėje penktadienį ir šeštadienį nuo 18 val. iki 1 valandos nakties (prancūzai sako "ryto").

Gera žinia kino mėgėjams. Šią savaite startuoja Andrea Arnold režisuotas filmas "Wuthering heights" ("Vėtrų kalnas") pagal to paties pavadinimo Emily Bronte romaną. Labai palankiai įvertintas mano mėgiamos "Agenda'os" apžvalgininkų. Pasak kurių, A. Arnold sukurta "Vėtrų kalno" interpretacija išsiskiria šiuolaikiškumu ir gaivališku aistrų perteikimu.

Kitos kino alternatyvos - T. Kate režisuotas "Detachment" su A. Bdrody arba P. Siero - "El agua del fin del Mundo".

Savaitgalį prasideda performansų ciklas "Exhibit B". Aštriai ir tiesiai apie kolonizaciją ir jos suformuotus rasistinius stereotipus, iki šiandien tarpstančius mūsų galvose. Brett Bailey sukurtas "Exhibit B" - performansų ciklo dalis, kalbanti apie prancūziško ir belgiško Kongo kolonizaciją bei jos padarinius. Apie žmonių zoologijos sodus pasaulinėse expo parodose. Kiekvienas performansas susideda iš keliolikos ar keliasdešimties gyvųjų paveikslų, kurių kiekvieną vienu metu gali apžiūrėti tik vienas asmuo. Sakyčiau, kad emociškai stipriai įtemptas intymumas ir atviras nusitaikymas tiesiai į žiūrovo sąmonę.

Na, čia - nevisai savaitgalio planas, bet už akių užkliuvęs smagus belgų projektas - "Artotheque de Wolubilis", siūlantis mėnesiui išsinuomoti patinkantį meno kūrinį. Smagu, ar ne?

Foto iš www.fetediris.be

Ir pagaliau apie tai, kas šį savaitgalį šokdins Briuselį - Fête d'Iris 2012 - Briuselio miesto šventė. 
Atskiras Briuselio sostinės regionas buvo įsteigtas 1989 metais, šiek tiek atidžiau patyrinėjus Belgijos konstituciją. Naujam regionui buvo parinkta iriso (vilkdalgio) emblema, mat dar tada, kai Briuselis labiau panašėjo į vešlias pelkes, o ne į klestinčią šalies sostinę, šiose vietose gausiai augo ir žydėjo šis augalas. Šiandien iriso (vilkdalgio) žiedo emblemą pamatysite ant kiekvieno regionui priklausančio daikto - pradedant autobusais ir baigiant maišais šiukšlėms.


Na, bet ne apie tai šį kartą. Miestelėnams ir miesto svečiams skirti nemokami šeštadienio ir sekmadienio koncertai, pasivaikščiojimas Briuselio regiono parlamente (rue du Lombard), viktorinos ir eisenos. Palais des Sciences (boulevard de l'Empereu) - ateljė, koncertai ir cirko pasirodymai, rue Ravenstein - pasimatymai su Ixelles policininkais ir ugniagesiais bei mokslo eksperimentų studija; Mont des Arts - briuselėnų pik-nik'as (sekmadienį nuo 12 val.)!


Visą savaitgalio programą rasite paspaudę čia.

Linksmų Šv. Velykų!



Šv. Velykų diena Briuselyje saulėta ir lėta. Žydrame danguje tingiai stūkso baltų debesų kupetos, kuriose kiaurymę retkarčiais pradrėskia pasiklydęs lėktuvas, o kiek neįprastą miesto ramybę džiugiai drumsčia varnėnai, žvirbliai, zylės ir kiti smulkūs giedorėliai. Gal pats rytas šiandien ir buvo kiek ūkanotas, bet nuaidėję velykiniai varpai į skliauto kiemą išvadino ir saulutę. O ji pravaikė miglas ir praskaidrino dangų.

Savarankiškas Šv. Velykas pradėjom švęsti dar vakar, dalyvaudami šv. Mykolo ir šv. Gudulės katedroje vykusioje velyknakčio vigilijoje. Į jaukią Briuselio šventovę susirinko nemažai žmonių, bet buvo dar pakankamai laisvų vietų patingėjusiems ;). Įeinančius mus pasitiko vienas iš parapijiečių, kuris įteikė pašventinta ugnimi užžiebtas žvakes (mat kelias minutes vėlavome į ugnies liturgiją). Įdomu buvo dalyvauti gerai pažįstamose, bet dvikalbėse apeigose. Prisipažinsiu, kad buvo šiek tiek sudėtinga orientuotis, nes jei prancūziškai pavykdavo nuklausyti, kuris skaitinys buvo skaitomas ir pasirausus atmintyje rasti lietuvišką atitikmenį, tai olandiškas tekstas mintis nukreipdavo link katedros architektūros, apeigų lyginimo ir kitų "proginių" pamąstymų apie dalyvaujančių elgesį, įpročius ir aprangą :)

Vigilija truko tris valandas, nuo 9 iki 12 val. nakties, buvo pagražinta grigališkojo choralo bei XVI-XVII a. giesmėmis ir kūriniais vargonams. Apeigos buvo gražiai ir tvarkingai organizuotos, o jose dalyvausieji - šventiškai nusiteikę. Vidurnaktį Briuselio arkivyskupas, kuris ir vadovavo apeigoms, penkiomis ar šešiomis kalbomis paskelbė, kad eikite ramybėje, Kristus prisikėlė, jis tikrai prisikėlė ir širdingai kiekvienam išeinančiam iš bažnyčios spaudė ranką bei linkėjo linksmų Šv. Velykų.

Vertinu ir tai, kad arkivyskupas pamokslo metu neužsimerkė prieš šios dienos skaudulius. Paminėjo ir tragišką įvykį STIB bendrovėje, kurios darbuotojas (kontrolierius) vakar buvo mirtinai sumuštas dviejų vyrų...

Prisipažinsiu, kad dalyvaudama velyknakčio apeigose, visuomet prisimenu savo pirmąją velykinę vigiliją. Gal dar mokykliniais metais savo gimnazijos bažnyčioje. Va, ten tai buvo tikros budynės, beveik iki aušros, kai namo su tėvais grįžom pirmais rytiniais troleibusais. Žodžio liturgija vyko prietemoje, degant tik žvakėms ir kelioms blausioms lempelėms greta altoriaus. Tai buvo sunkiausiai ištveriam dalis, daug kas pradėjo knapsėti ir jei ne ritualas stok-sėsk-klausyk-stok - sapnais būtų pavirtęs daugelio būdinčiųjų laukimas. Bet už tai, kai griausmingai sugaudė vargonai ir užsižiebė visi bažnyčios sietynai - kiekvienas pajuto, kad taip, Jis tikrai priskėlė. Ir buvo taip tikrai džiugu, kad į širdį įžengė šventė ir kad išbudėjom, išlaukėm Prisikėlimo, jog iki šiol, man atrodo, tai buvo mano pačios tikriausios ir šenčiausios Velykos.

Išbuvę Briuselio vigiliją namo grįžom linksmi, šviesiomis širdimis ir ... sėdom teisėtiems mėsiškiems naktipiečiams. O ryte pasidengėm stalą, neskubėdmai papusryčiavom, pažiūrėjom iš Vatikano transliuojamas šv. mišias, išklausėm popiežiaus urbis et liurbis, apskambinom savo mylimuosius ir susirangę ant sofos žiūrėjom mažo ekscentriškojo belgo Puaro nuotykius Anglijos provincijoje :) Kas gali būti geriau? Na, nebent vakare mūsų laukiantis avienos kumpis :)

Kažkaip čia proziškai užbaigiau, o norėjau Jums visiems palinkėti džiaugsmingų, linksmų ir šventų Velykų. Kad su Prisikėlusiu Kristumi kiekvieno iš mūsų širdyje stiprėtų viltis, valia ir meilė savo artimui. kad būtumėme stiprūs ir drūti kaip kietai virti margučiai, kad visus metus būtumėme žingeidūs bei vikrūs kaip špokai ir linksmi kaip mažyčiai dangaus varpeliai - vieversėliai. Linksmų Šv. Velykų!

"Le pain quotidien" ir Ramunės gimtadienis

Jei ne Ramunė, tikriausiai, kad niekada taip ir nebūčiau apsilankiusi garsiojoje "Le pain quotidien" ... hm kepyklėlėje? Duoninėj? Bandelinėj? Hm hm hm, nežinau, kaip tiksliai ją sukatalogizuoti, bet prancūziškai tai vadinasi boulangerie. Pro šitą boulangerie praeidavom kiekvieną kartą žygiuodami į parduotuvę, kai pirmą Briuselio mėnesį gyvenome Avenue de Woluwe-Saint-Lambert, nežinau, kodėl nė karto nesusigundėm užeit? Gal dar truputį gąsdino nauja aplinka ir glaudžiai aplink šeimyninį stalą susėdę plepūs briuselėnai. Būna gi toks etapas adaptacijos pradžioje, kai jautiesi toks gana svetimokas naujai aplinkai. Nors dabar - tai nė neabejoju, kad prisėdus "Le pain quotidien" užkandinėje, adaptacija žymiai sušvelnėtų :)

Pasaulyje išpopuliarėjusią "Le pain quotidien" Briuselyje įkūrė tuomet dar jaunas virtuvės šefas Alain'as Coumont'as, kuris, pasak boulangerie svetainės, niekur negalėjo rasti kokybiškai iškeptos duonos. Tokios, kad būtų iškepta iš švarių pilnagrūdžių miltų, kad atpjautos riekės būtų tvirtos, o jų plutelė - traški. Pakerėtas vaikystės prisiminimų apie kvapnią sekmadieniais namuose kepamą duoną ir trokšdamas tokią riekę patiekti prie paties gaminamo maisto, Alain'as Coumont'as ir atidarė savo nuosavą kepyklą, kurioje pats galėjo tradiciniu būdu, senuose kubiluose raugti, minkyti ir kildinti duoną.

Kepyklos tinklalapyje prisiekinėjama, kad duona kepykloje iki šiol kepama tik iš organiškų, akmens girnomis sumaltų miltų, o tešla minkoma rankomis naudojant tik tuos-labai-gerus miltus, vandenį ir druską. Duona kildinama specialiuose kildinimo krepšeliuose, išklotuose miltuota drobele. Ir panašu, kad tiesa, mat apskritas, veik girnapusės dydžio, duonos kepalas kainuoja 9,50 Eur. Na, bet ne kaina kokybės rodiklis - o klientai, kurių kepyklos užkandinėje (va, būtent tai, tikriausiai ir bus tiksliausia boulangerie atitikmuo) tikrai netrūko. Pirkėjų buvo užtektinai ir nedidelėje kepyklos parduotuvėlėje - kas pirko bandelių, kas duonos kasdieninės, kas ištaigingą pyragą. Akį taip pat traukia įvairiaspalviais džemų ir uogienių indeliais nustatytos parduotuvėlės lentynos, solidžiai padabintos eko-kavos ir arbatos pakuotėmis. Taip ir gundo ištiesti ranką ir pasiimti ką nors į savo namų virtuvę :)

Prie ilgo šeimyninio stalo susėdome Ramunės gimtadienio pusryčių (kai geriau pagalvoji, kas gali būti geriau už pavykusius gimtadienio pusryčius?). Kas ką užsisakėm, bet viskas buvo išties skaniai pagaminta ir patraukliai patiekta. Mano rūkytos kalakutienos salotos (kurių iš gardumo nė nesugebėjau nufotografuoti) buvo nepriekaištingos, tik labai jau gausios. O vat, Ramunei išsirinkus eko-salotas su puošniais priedais, net padavėjas pagyrė jos taiklią akį :)

Man užkandinėje patiko viskas. Ir mediniai stalai, ir kokybiškas maistas, ir draugiška aplinka, ir kavos puodeliai be ąselių :) Viskas taip tikra ir paprasta, bet neprasta ir lažinuosi, kad nuosekliai apgalvota.

Rekomenduoju čia pusryčiauti ar priešpiečiauti - tikrai nepasigailėsit :) Kepyklos užkandinių ir parduotuvių pribarstyta visa Belgija ir Briuselis. Šį kartą mes pusryčiavome rue des Tongres 71-73 įsikūrusioje užkandinėje, bet "La pain quotidien" internetinėje svetainėje rasite ir kitose miesto rajonuose veikiančių parduotuvių ir užkandinių adresus.

Kalėdos ateina į Briuselį (ir į širdį)

Šlapiais ir purvinokais šaligatviais į Briuselį atkeliauja Kalėdos. Nors seniau čia gyvenantys ir sako, kad pernai prieš pat šventes užsnigo tiek, kad per pusnynus buvo sunku išbristi, šiais metais sunku tuo patikėti. 11 laipsnių šilumos, vietomis žydras dangus, lauke žydinčios rožės (!) ir krykštaujančios papūgos. Nė iš tolo neprimena lietuviškų žiemų, kai šaltukas spirgina ausis ir žnaibo nosies galiuką, po kojomis šv. Kalėdų rytą gurgžda baltutėlis sniegas, o krūmuose lyg sušalę rudeniniai vaisiai kabo mažos zylutės ir pilkšvi žvirbliai... kažkas man prieš metus sakė, kad begyvenant Belgijoj ims trūkti sniego. Na, bet būkim sąžiningi, kokios gi šv. Kalėdos, kokia gi jų nuojauta, kai pilkuoja nutrepsėtos miesto gatvės, o lenkiškos eglės šiltame vėjuje maskatuoja perlamutriniais bumbulais? Tik vakare, kai sutemsta ir suspingsi šventinės girliandos, pradedi mintyse skaičiuoti, kuris šiandien kalendoriaus langelis.

Jau 22-as langelis. Žmonės baigia namų kerteles užkimšti kalėdinėmis dovanomis - pilnus maišus tempė visą gruodį, o paskutinėmis dienomis, vis tiek vos tik nutaikę progą, stengėsi įsmukti į kalėdiškai išsipusčiusias parduotuves. Kad dar ką nors kam nors nutvertų, kad dar truputėlį pavaikščiotų tarp iškvėpintų ir išdabintų vitrinų.

Nors ir nuvarginti per parduotuves nusirangiusių eilių ir pasišiaušusio šurmulio, briuselėnai nepraleidžia progos šypsotis, sakyti komplimentus ar įsitaisę ant jaukaus baro laktelės išgerti puodelį kavos su nuostabiu belgišku pyragaičiu. Juk artėja šv. Kalėdos, džiaugtis reikia! Štai vakar, maloniai nustebino mūsų kvartalo maisto parduotuvės kasininkė. Man besidarbuojant savitarnos kasoje, ji priėjo, apžiūrėjo mano skrybėlaitę ir pagyrė, kad labai ji graži ir kad man baisiai gerai tinka :) Padėkojau ir atsakiau, kad ją pirkau Londone. Mmm, Londone... šiek tiek nusivylė kasininkė, bet tikrai labai graži. Atsisveikinom, pasilinkėjom viena kitai linksmų  šv. Kalėdų ir išsiskyrėm. Ir kažkaip malonu širdyje, ir arčiau tos Kalėdos.

Linkiu ir Jums, kad visus metus širdyse butų malonu ir ramu. Kad jose atrastumėte tokias kupinas saujas gėrio, kad su didžiausiu džiaugsmu juo dalintumėtės ir su kitais. Linksmų Jums šv. Kalėdų ir smagių artėjančių Naujųjų metų!

P.S. ir dar vienas dalykas. Ačiū Jums visiems, kurie mus palaikėt, mus išlydėjot ir kiekvieną kartą pasitikdavot mums grįžtant. Ačiū, kad nepamiršot, laukėt ir ilgėjotės, kad lankėt ir drauge su mumis nuotykiavote. Ačiū Jums, kurie tiesiog skaitėte mūsų metų Briuselyje dienoraštį, dalinotės patarimais, pamokymais ir linkėjote gero. Viliamės kartu su Jumis patirti šiltų akimirkų ir džiugenų, kaip džiaugsmą teikiančius dalykus pavadino Pepė Ilgakojinė, ir kitais metais ;)

Kalėdinė Briugė

Gražioji Briugė - tokia, kaip filme "Reikalai Briugėje". Kalėdinė, apvyniota lempučių girliandomis, apkaišyta eglutėmis, meduoliniais sausainiais ir cukraus vatos gniužulais. Tikrų tikriausia "foking Bruge".

Štai jums trumpas vaizdų kaleidoskopas iš kalėdiškai pasipuošusios Briugės: kalėdinis turgus pagrindinėje miesto aikštėje...

.... žiemiškos vitrinos...

...šiek tiek paslaptingas miesto fontanas...

...ir sustingę miesto kanalai...

...ir žiauriai skanus karštas šokoladas. Gaila, kad net nespėjom nufotografuoti... 

Kalėdinės dovanos iš Belgijos

Tikriausiai visas pasaulis šiomis dienomis sprendžia dilemą, kaip ir kuo per Kalėdas apdovanoti savo mylimus žmones. Kad ir nelabai stipriai kišenės ištuštėtų, ir kad dovana miela būtų. Man šitos mintys taip pat nesvetimos - nors šiais metais lyg ir turėčiau turėti daugiau laiko idealių kalėdinių dovanų paieškoms ar gamybai, deja kol kas tik viltingai dairausi į parduotuvių vitrinas ir laužau galvą. Kad būtų kažkas tokio belgiško, kažkas tokio naudingo ar suvartojamo ir kad už normalią kainą.  Dar sunkiau sulaužyti tą galvą tada, kai jau ne kartą iš Belgijos buvo vežtos lauktuvės, o kartotis nelabai norisi...

Štai mano išlaužtos kalėdinės idėjos:

Kas pirmiausia ateina į galvą - belgiškas šokoladas. Pats belgiškiausias - praline - su įdarais. Galima rinktis žinomų gamintojų, tokių, kaip Corne, Leonidas ar prašmatnioji Godiva arba mažų Briugės šokoladinių skanėstus. Mat čia, veikia šokoladininkų gildija, kuri stropiai prižiūri savo narių gaminamą produkciją - ne veltui, matyt, Briugė tituluojama šokolado sostine. Patikėkite, čia gaminamas šokoladas - pats šokoladžiausias. O patys briugiškiausi šokoladiniai saldainiai - gulbės formos (brugsche zwaantjes). Tokius praline gamina tik Briugėje ir tik Briugės šokoladininkų gildijos nariai.

Trumpą pasakojimą, kodėl gulbės formos saldainiai yra patys briugiškiausi - rasite čia, įraše apie Briugę.

Kitas populiarus ir estetiškas belgų saldumynas - tradiciniai speculoos sausainiai ir spausti meduoliai. Pastarieji kepami specialioms progoms, būna keliasdešimties centimetrų aukščio, vaisių pintinės, žmonių figūrų pavidalų. Būna ir kalėdinių (foto iš čia), tik jų reikėtų ieškoti specialiose parduotuvėse :)

Galbūt alus nėra pats tinkamiausias gėrimas, kurį būtų galima dovanoti Kalėdų proga, bet štai alaus degtinė "B de Biercee" su apelsinų žievelėmis - puikus l'eau-de-vie (gyvenimo vanduo) šaltą žiemos dieną. Tradicinė belgiška degtinė jau išbandyta Lietuvoje ir patvirtinta, kaip tinkama dovanai ;) Jei norėtumėte ko nors saldesnio - Distillerie de Biercee varo įvairių vaisų degtinę bei gamina tirštus šokoladinius likerius.

Kitas - neragautas ir todėl labai masinantis dalykas - belgiškas single malt viskis "Gouden Carolus", distiliuotas ir subrandintas "Het Anker" alaus darykloje, Mechelene. Jei jums pavyks kur nors gauti šio viskio - manykite, kad įsigysite kolekcinį butelį, mat pirma partija viskio į butelius buvo supilstyta tik šiais metais. Mažas jos kiekis buvo parduotas internetiniame aukcione ir dar viena kita dėžė iškeliavo į duty free parduotuves. Likusieji, pirmo brandinimo viskio, buteliai varyklos rūsiuose sutūpė laukti savo šlovės valandos po... metų? Po trijų? Po devynių? Nežinia :)

Jei turite kulinarija besidominčių draugų - drąsiai dovanokite M. Declercq kulinarijos istorijos ir receptų knygą "La cuisine traditionnelle belge" ("Ttradicinė belgų virtuvė"). Šiame dailiai išleistame tome aprašyta tradiciškiausių belgiškų patiekalų istorija, paaiškinta, kodėl jie "belgiški" ir pateiktos dvi recepto variacijos - tradicinė ir šiuolaikinė restoraninė. Mano galva, kitas šios knygos privalumas - pateikti trumpi kiekvieno Belgijos regiono aprašymai, tradicinių, kiekvienam regionui būdingų, maisto produktų sąrašai su gamintojų ar pardavėjų adresais. Puikus gidas kulinarinei kelionei po mažąją Belgiją. Pati sau pasidovanojau rudens proga, tad drąsiai rekomenduoju - neapsigausit.

Kitas Belgijos produktas - Tintinas, šiais metais pasirodęs ir didžiuosiuose ekranuose. Ar nebūtų įdomu sužinoti, kaip gyvenimą už "uždangos" įsivaizdavo europiečiai? Ši komiksų istorija yra išleista ir anglų kalba. Jei nepatinka Tintinas, komiksų knygynuose galite įsigyti BD istorijas apie Z. Froidą, apie Ničę, apie Gogeną, apie Gogą ir pan. Besiruošiantiems keliauti, tikrų pieštiniai Briuselio, Niujorko ir kitų miestų gidai.

Turiu dar tris knygines alternatyvas. Pirmoji jų - prabangus Victoro Hortos albumas. Išlakių linijų ir auksinių atspalvių pripildyti puslapiai architektūros mylėtojui suteiktų dvigubos laimės. Bent jau man, prabangios organiškos formos ir stulbinanti Hortos fantazija dvelkia tikrų tikriausiom Kalėdom. Pažiūrėkit čia ir įsitikinsit.

Jei norite ko nors neįprastesnio ir tikrai belgiško - rinkitės Rene Magritte albumą - neprašausite. Siurrealistiškos belgiškos fantazijos gana neblogai dera su keistais lietuvių tikėjimais apie Kūčių naktį prabylančius gyvūnus, vynu virstantį vandenį ir šios nakties burtus vidury kryžkėlės beklausant užkauksiančių šunų. Na, o jei ne populiarusis Rene, tuomet bandykite kitą belgą - Paulą Delvaux. Albumas pripildytas ne mažiau keistų vaizdinių ir siurrealistiško lyrizmo.

Kažkas naujoviško, ryškaus ir madingo? Tuomet guminis belgų išradimas - Ice-watch. Net ir pats Belgijos princas Philippe mielai užsisega šį aksesuarą, ką jau kalbėti apie visą minią kino ir pop scenos žvaigdžių. Šį geidžiamą laikroduką 2006 m. sukūrė belgas Jean-Pierre Lutgen. Nors tai toli gražu nėra išskirtinis ir vienetinis daiktas (2011 m. jų buvo pagaminta 3 milijonai - matyt, kad ir parduota, nes gi negamins šiaip sau, sandėliavimui), bet gi reikia pripažinti, kad baisiai linksmas, tinkamas pačioms įvairiausioms progoms ir prie visokios aprangos.

Senosios muzikos mėgėjams tiktų XV a. belgų kompozitoriaus Guillaume Dufy religinės muzikos įrašai. O jei patinka prancūziškasis šansonas - rinkitės plačiaburnio Jacques Brel kompaktus.

O gal ką nors tokio ne iki galo tradicinio - kaip, kad staltiesėlės su siurrealistine gyvate iš Tamaros Louis dirbtuvių?

Arba šmaikščią pagalvėlę, rankinę ar akinių dėklą, pasiūtą iš belgiško gobeleno? 

O gal elegantiškais belgiškais siuviniais papuoštas staltiesėles, tinkamas šventiškam Kalėdų stalui ar romantiškiems pusryčiams? 

Kol kas tiek, daugiau į galvą neateina nieko įdomesnio. Jei ką sugalvosiu - sąrašą papildysiu. Galų gale - užsukite į kalėdines muges - jose gausus pasirinkimas medaus, paštetų, vaško, tekstilės ir medžio dirbinių, karšto vyno ir vyšninio alaus :)

P.S. Jie kam beskaitant kils kokia įdomi mintis apie belgiškas dovanas - pasidalinkite ja komentaruose - būtų smagu sužinoti, ką Jūs iš Belgijos vežate dovanų į lietuviško Kalėdų senelio maišą :)

Diena be automobilio, ferma prie karaliaus rūmų ir cypa tikka masala

Šiandieną, kaip dori ir susipratę europiečiai, praleidome be automobilio. Nors, tiesą sakant, tai jau buvo gal kokia penkiolikta ar šešiolikta tokia diena be automobilio, todėl teisingiau būtų sakyti, kad dieną praleidome su dviračiais, belgiškom vėliavėlėm ir lėtu maistu.

Europos judrumo savaitę Briuselyje vainikavo dar judresnis sekmadienis. Prie karaliaus rūmų jaunieji agronomai įkūrė fermą, kurioje buvo galima pasižiūrėti, kaip atrodo baklažanai, vištos ir karvė. Kažkodėl pastaroji mažiems belgiukams sukėlė ypač daug juoko. Nors, kai geriau pagalvoji, pirmą kartą sutikta karvė tikrai gali palikti ne paties kilmingiausio gyvūno įspūdį: keistai išlinkę ragai, po jais krutančios pailgos plaukuotos ausys, drėgnas ūsuotas snukis ir didelis papelijusios spalvos kūnas su keistu rausvu maišeliu tarp užpakalinių kojų. Ir dar savarankiškai besimaskatuojanti uodega. Hm, na gal ir juokinga.

Bet gi, fermoje buvo galima ne tik apžiūrėti "gyvuolius" (kaip sako N. močiutė) ir susipažinti su kiaušinio atsiradimo schema, bet ir pakramsnoti vietoje ruošiamo "lėto" maisto. Maisto iš ūkiuose užaugintų daržovių ir gyvūlėlių bei paruošto normaliuose puoduose ir keptuvėse, be tu visų "E". Mūsų pasirinkimas nebuvo nei koks labai originalus, nei ką, nes skrandžiai jau buvo sujaukę protus ir ten mirksėjo tik vienas žodis "VALGYTI!". Mano pietūs - viščiukas tikka masala su eko-ryžiais ir eko-lešiais. O Nerijus pasiėmė kažką-neįsivaizduoju-ką afrikietiško.

Šalimais bruzdėjo ir ūkininkų turgus, kuriame be visų įprastų ožkų ir karvių pieno produktų bei limuzinų (čia tokios karvės) dešryčių ir kvapnių duonos kepaliukų buvo galima įsigyti šviežių sraigių. Tai spėkit, ar mes galėjom joms atsispirt?

Vėjas "fermoje" irgi buvo natūralus. Ne koks nors zefyras ar fenas. Tad, pradėję šiurpti, apžergėm savo dviratukus ir pasukom link Cinquantenaire (Jubelpark) parko, kur visą dieną vyko pačios įvairiausios sportinės rungtys, Londono olimpinių žaidynių pristatymas (todėl buvo galima sutikti ir vieną kitą britišką policininką su juokingai languotomis kepuraitėmis ir juodais katiliukais) ir visoks kitoks jormarkas.

Malonu buvo matyti laisvomis gatvėmis besidžiaugiančius žmones. Visi stengėsi nors kaip nors pažymėti dieną be automobilių: kas važiavo dviračiais ir tandemais, kas riedučiais ar riedlente, kas jojo žirgais, stūmė vaikų vėžimukus ar netrukdomi skriejo neįgaliųjų vežimėliais, o kas neturėjo kuo - tai bent pėsti, "iš principo", ėjo gatvėmis. Smagu, kai toks paprastas dalykas, kaip viena diena be automobilio, gali suteikti tokį malonumą.