Šį rudenį vis juokais pasiskųsdavau, kad tiek Brisuelyje mišelininių restoranų, o iki šiol nesu nei viename jų buvusi. Ir štai, ketvirtadienio vakarą Sablone spėjau aplankyti net keturis tokius. Na, tiksliau paragauti keturių žvaigždėtų restoranų šefų sukurtų patiekalų:Julien Burlat iš "Le Dôme", Mario Elias iš "Le Cor de Chasse", Pascal Devalkeneer iš "Le Chalet de la Fôret" ir Sang Hoon Degeimbre iš "L'Air du Temps". Visi jie buvo baisiai skanūs (kažkaip nerandu geresnio epiteto) ir su vienokiu ar kitokiu netikėtumo elementu.
Ragavimus pradėjom nuo "Le Chalet de la Fôret" virtuvės. "Cappuccino de saison" ("Sezoninis kapučino") - nebepamenu kokia tai slėgta mėsytė, šukutė, skrudinti riešutai, džiovintos spanguolės ir dar kažkas, ko nesugebėjau visame skanume atskirti. Tikrai, kad nepriekaištingas Pascal'io Devalkeneer'io kūrinys.
2009 m. Michelin'ų ir Gault&Millau žvaigždžių dulkėmis rankas susitepę Belgijos šefai pirmą kartą žengė iš savo virtuvių į palapines. Iš jų matymo bei ragavimo malonumą dovanojo gastronomijai neabejingiems miestelėnams bei miesto svečiams. Taip ėmė ir gimė nuostabus, mano manymu, projektas Culinaria, kuriam komplimentų nešykštėjo nei spauda nei tinklaraščiai. Kiekvienais metais šventė paįvairinama netikėtumais ir naujovėmis: atviromis (laikinomis) šefų virtuvėmis, meistriškumo pamokomis, susitikimais su Belgijos gastronomijos žvaigždėmis, kuriems (ir susitikimams, ir žvaigždėms - pažvelkit į žemiau esančias jų nuotraukas - Damien Bouchéry, Nicolas Scheidt, kuris šiuo metu dar šiek tiek dailesnis) beveik neįmanoma atsispirti ir pan. Trumpai tariant, gėrių gėris.
Ir šitas gėris šiais metais išlindo į gatvę slapyvardžiu "Culinaria on Tour". Taip visai paprastai tie patys žvaigždėti šefai ruoš gatvės stiliaus užkandžius Briuselio senamiestyje, Sablono aikštėje, paskutinį lapkričio savaitgalį (11.28-12.01). Ir ne šiaip užkandžius, o siurrealistiškus užkandžius, nes tokią temą sugalvojo organizatoriai. Man jau dabar baisiai smalsu.
Vėlių ir visų šventųjų savatgalio vakarus Briuselyje prašviesino vykęs šviesų festivalis. Tai pirmas kartas, kai šalia miesto kanalo išdygo mirgantis Pizos bokštas, vandens paviršiumi tyliai šmirinėjo įvairiaspalviai spinduliai, o gretimai kanalo stūksantis daugiaaukštis buvo virtęs švyturiu (jį, beje, matėm ir pro savo namų langus, bet negreit supratome, kad tai vienas ir tas pats šviesos šaltinis). Mes krantinėje (toje pačioje vietoje, kur vasarą įsikuria miesto paplūdimys) pasidairėme tik gerą pusvalandį ir visų šviesos ir muzikos instaliacijų nepamamtėm, matyt, todėl mums pasirodė per skambu tuos kelis projektus pavadinti festivaliu. Bet - patys kalti - atsiradom vėlai ir buvo mums per šalta, kad slankiotumėme aplinkui laukdami kitų pasirodymų. Aišku, galėjom apšilti savus kaulus prie didžiulio laužo (greta kurio lyg it BBQ buvo organizuojamas) ar įlįsti į kokią netolimą kavinę, bet neapšilom ir neįlindom.
Vakar spėjau ne tik pasiklausyti Jono ir Vytauto šnekučiavimosi, bet ir sudalyvauti Oktoberfest'o bianalėje. Aš čia taip sau leidžiu pajuokauti, nes Oktoberfestas Briuselyje organizuojamas kas dveji metai. Tuomet Jourdan'o aišktėje išdygsta milžiniška, tačiau du kartus mažesnė nei Miunchene, balta palapinė iš kurios vakarais girdėti kažkas panašaus į "ein prosit, ein proooosit" ir "į sveikatą!" visomis europietiškomis kalbomis.
Mes savo masus smagiai kilnojome su Nerijaus kolegomis austrais ir bavarais ar šiaip šiaurės vokiečiais. Net italai ir tie prisijungė prie sunkiasvorių bokalų kilnojimo ir tuštinimo šventės. Dar gi mus pavaišino vokiška karkute, Miuncheno (Miunšėnų) veršienos dešrelėmis (mmmm, o kokios garstyčios prie jų buvo...) ir visu kalnu precelių.
Daugiau rašyti apie tą vakarą kaip ir nėra ką. Tik tai, kad alus upeliais tekėjo, alaus mėgėjai lipo dainuoti ant stalų ir suolų, kad nuo lubų varvėjo, kad skambėjo vokiškos "pramoginės" dainos, kad buvo... paprasčiausiai smagu :) Oktoberfestų istorijos neperpasakosiu, geriau pasidalinsiu keliomis apyryškėmis fotogrfijomis (nes buvo karštą, nes buvo tamsu, nes viskas aplinkui drebėjo nuo dainuojančių ir plojančių alaus gėrėjų) - gal susigundysit ir Jūs. Šį savaitgalį arba už dviejų metų.
Pavadinimas toks - Baltoji t.y. Nemigos naktis. Ir skirta ji ne pagalvio kedenimui, kambarių vėdinimui, avelių skaičiavimui ir dar kokiai beviltiškai bandymo-užmigti-veiklai, o visai smagiems pasivaikščiojimams po naktinį Briuselį. Kai miesto sienas nusėja keistos projekcijos, praeivius vilioja iš skersgatvių sklindantys keisti garsai ir nutįsusios smalsuolių eilės ir atsiveria dienomis nė nepastebimų įstaigų, mokyklų ar praeities pastatų durys. Į sales, į bokštus, į požemius, į koplyčias ir į smalsulį. Trumpiau tariant, tai nereali proga pabraidyti po natinį miestą. Juo labiau, kad ruduo Briuselyje šiltas ir paprastai Nuit Blanche metu vis dar galima iki paryčių šlaistytis gatvėmis ar plepėti kokios nors kavinės terasoje. Toks, žinote, baisiai geras rudeninės nakties malonumas.
Ommegang'o plakatais buvo nulipintos visos Briuselio skelbimų vitrinos, keistas pavadinimas ėmė mirgėti ir internetinėse svetainėse. Kas tas "ommegang"? Pats žodis "ommegang", sudurtas iš dviejų flamiškų žodžių "omme", reiškiančio "ratu" ir "gang", reiškiančio paprasčiausią "eitį", lietuviškai galėtų būti večiamas kai "procesija". Flamų žemėse religinės procesijos išlikusios iki šiol. Taip pat "ommegang" etiketė klijuojama ir iškilmingoms gildijų bei miestų grietinėlės eisenoms.
Briuselyje svarbiausia religinė procesija iki pat prancūzų revoliucijos buvo skirta Sablono Pergalių Švč. Dievo Motinai, kurios skulptūra dar XIV a. viduryje buvo stebuklingai išgelbėta iš Antverpeno ir grąžinta briuselėnams. Tradiciškai procesija, lydima arbaletininkų, pajūdėdavo iš Sablono Švč. Dievo Motinos bažnyčios, apsukdavo septynių kilmingų šeimų (visos kartu vadintos "Lignages"), kurių protėviai sudarė Briuselio valdantįjį sluoksnį, namus ir įžengdavo į Grand Place ir rue de Madeleine grįždavo į Sablono bažnyčią. Eisenoje miestiečiai išsirykiuodavo pagal griežtą tvarką, atspindinčią kiekvieno dalyvaujančio socialinę padėtį ir jos svarbą miesto visuomenėje. Tvarka labai paprasta - kuo svarbesnis miestui buvai - tuo arčiau nešamos skulptūros buvai prileidžiamas. Pirmieji žygiuodavo miesto įgulos kariai, juos sekdavo amatininkų gildijos ir pirkliai, už jų - miesto kilmingieji bei magistrato nariai, o Švč. Dievo Motinos skulptūrą supdavo dvasininkai ir arbaletininkai. Su amžiais procesijos sudėtis kito, prisidėjo įtakingos miestelėnų šeimos, atsirado persirengėlių ir milžinų kortežai. O tada atėjo prancūzai ir panaikino šią religinę tradiciją. Kam čia reik išsidirbinėti?
Dalinuosi trumpu pa(si)stebėjimu - iki pat metų pabaigos tęsiasi "Bubbles in Brussels" - du pažinčių su šampanu mėnesiai. Jau šeštą kartą vykstančioje burbuliukų šventėje šiais metais dalyvauja vienuolikos viešbučių barai, kuriuose galima už 19 eurų paragauti trijų pasirinktų rūšių šampano. Vietų rezervuoti nereikia. Prie šampano siūlomi užkandžiai iš cikorijų, pilkųjų krevečių ir spéculoos sausainių (šie trys produktai yra Brusselicious "vinukai"). Ech, sudie, šokolade - sveiki burbuliukai :)
Na, man asmeniškai tai truputį truputį keistokai atrodo visą šampaną sukišti į viešbučių barus (bet gal čia mano nesusipratimo problema). Aš mieliau tas tris taures išragaučiau Šv. Huberto galerijose (6, galerie du Roi) įsikūrusiame šampano bare Champagnothéque. Čia galima rasti, tikriausiai, kad didžiausią šampano pasirinkimą Briuselyje. O ir degustuoti galima įvairiausiais kampais - nuo pigiausio iki brangiausio, nuo balčiausio iki tamsiausio, nuo sausiausio iki šlapiausio saldžiausio ir t.t., ir pan.
Turiu pripažinti, kad spalį praleidome turiningai - apsilankėm marionečių teatre, dviejose alaus daryklose, paviešėjom Liuksemburge ir romantiškame Villers-la-Ville cistersų vienuolyne, paklaidžiojom po Briuselio senamiestį beieškodami kultūrinės nakties instaliacijų ir performansų, šventėm Tatos jubiliejų ir Helauvyną. Fiu... dar tarpuose tarp kultūros išsilaikiau prancūzų B 2.1 egzaminą, pažiūrėjom kine "Paperboy" ir niekaip neprisivertėm pradėti sportuot (eilinį kartą).
Tai, kas šiomis dienomis vyksta Belgijoje - prilygsta stebuklui (bent jau man taip atrodo). Net nesinori tikėti savo akimis, kai artimiausių dienų orų prognozė žada tik giedrą ir dar kartą giedrą. Po ilgo ir nuobodaus niaukanų sezono jau buvom pamiršę ir karštąjį Žolinių savaitgalį, kai saulė spirgino, o briuselėnai drybsojo parkuose per daug nesigilindami nei kur, nei kaip.
Sakau, gal ne prieš gerą? Nes ir Nacionaline dušo diena vadinama Belgijos nepriklausomybės diena praėjo be lietaus, o fejerverkai pokšėjo absoliučiai giedrame danguje.
Todėl sekmadienį patraukėm prie jūros. Daug negalvodami pasukom link Blankenbergės, nes paskutinis vizitas ten buvo gana atšiaurus ir likom to miestelio nepažinę. Smalsumą žadino ir kažkur perskaitytas sakinys apie jaukų art nauveau senamiestį ir 20-us metus vykstantį smėlio skulptūrų festivalį. Taigi kodėl ne?
Šeštadienį visu garsu nušurmuliavo Belgijos gėjų paradas, sutraukęs daugiau kaip 50 000 dalyvių ir minias žioplių: palaikančių, smalsių, pašaipių, bet nei vieno nematėm atėjusio tam, kad išreikštų protestą ir neapykantą. Nors pastarųjų sekuliarioje ir gana liberalioje Belgijos visuomenėje, pasirodo, irgi netrūksta - iš homofobiškų paskatų buvo nužudytas homoseksualus vyras Ihsane'as Jarfi's, kurio atminimą tylos minute pagerbė visa spalvinga minia. Po jos sekė vieningas šūksnis prieš homofobiją.
Parado platformas lydėjo dydžiai garsi muzika, dėl kurios, tikriausiai, nebūtų buvę gėda ir Paryžiaus techno paradui.
Vienas paskui kitą traukę vilkikai ir išmoningai papuošti autobusėliai plyšojo populiarias gėjų daineles, šiandieninius šokių aikštelių hitus ir kitokius tra lia lia bum. Kojos pačios kilnojosi, net šalimais stovėjusį gerokai pagyvenusi moters smagiai kraipė klubus ir į taktą linksėjo galva. Tai jau kalbėti apie mus ;)
Prisipažinsiu, kad nudžiugino pozityvi eitynių atmosfera, smagia nusiteikę dalyviai ir vaizdų ištroškę smalsuoliai.
Mano šių metų parado favoritas - indiškai persirengusių vyrų grupės smaragdinė dievybė. Gražių bruožų žmogus su dailiu grimu ;) Ar gi ne žavus?
Pilnos paraštės prisiminimų, kuriais turiu nepamiršti pasidalinti, tačiau taip pat nekantrauju papasakoti ir to, ką įdomaus nužiūrėjau šiam savaitgaliui ir iš ko bandysim sukomponuoti savo poreikių piramidę.
Miegą palikime mūsų žiniai - gimtųjų Plunksnėnų nenukonkuruos joks viešbutis ar kas nors dar. Maitinimosi planuose - vis niekaip neaplankomas "Le Bugatti" - belgų virtuvės restoranas netolimoje mūsų kaimynystėje. Sudomino jis mus savo ekscentrišku eksterjeru bei skelbiamu meniu - tradiciniu belgišku unguriu žalumynuose, jūros liežuviu (nors pastarąjį išsikepam namuose), triušiu, troškintu vyšniniame aluje, waterzooi ir taip toliau - jei susiruošim ten pavakarieniauti - tikrai pateiksiu tinklaraštyje ataskaitą ;)
Kitas planas chuliganas - pusryčiai "Le pein quotidien" arba rytinis pik-nik'asMont des Arts.
Šis tas penktadieniui (ir šeštadieniui) - Kriek'o ir gruzdintų bulvyčių šventė Jourdan aikštėje (nors ir nelabai įsivaizduoju kaip galima bulvytes užsigerti vyšniniu alumi...). Ši keista eterbekiečių šventė vyksta jau aštuntą kartą. "Laimės valanda" - penktadienį nuo 18 iki 19 val. - vyšninis alus už pusantro euro. Super pasiūlymas neragavusiems belgiškų Antoine bulvyčių - bulvytės + padažas + alus = 5 eurai. Nepraleiskit progos :)
Šventė vyks Jourdan aikštėje penktadienį ir šeštadienį nuo 18 val. iki 1 valandos nakties (prancūzai sako "ryto").
Gera žinia kino mėgėjams. Šią savaite startuoja Andrea Arnold režisuotas filmas "Wuthering heights" ("Vėtrų kalnas") pagal to paties pavadinimo Emily Bronte romaną. Labai palankiai įvertintas mano mėgiamos "Agenda'os" apžvalgininkų. Pasak kurių, A. Arnold sukurta "Vėtrų kalno" interpretacija išsiskiria šiuolaikiškumu ir gaivališku aistrų perteikimu.
Savaitgalį prasideda performansų ciklas"Exhibit B". Aštriai ir tiesiai apie kolonizaciją ir jos suformuotus rasistinius stereotipus, iki šiandien tarpstančius mūsų galvose. Brett Bailey sukurtas "Exhibit B" - performansų ciklo dalis, kalbanti apie prancūziško ir belgiško Kongo kolonizaciją bei jos padarinius. Apie žmonių zoologijos sodus pasaulinėse expo parodose. Kiekvienas performansas susideda iš keliolikos ar keliasdešimties gyvųjų paveikslų, kurių kiekvieną vienu metu gali apžiūrėti tik vienas asmuo. Sakyčiau, kad emociškai stipriai įtemptas intymumas ir atviras nusitaikymas tiesiai į žiūrovo sąmonę.
Na, čia - nevisai savaitgalio planas, bet už akių užkliuvęs smagus belgų projektas - "Artotheque de Wolubilis", siūlantis mėnesiui išsinuomoti patinkantį meno kūrinį. Smagu, ar ne?
Foto iš www.fetediris.be
Ir pagaliau apie tai, kas šį savaitgalį šokdins Briuselį - Fête d'Iris 2012 - Briuselio miesto šventė. Atskiras Briuselio sostinės regionas buvo įsteigtas 1989 metais, šiek tiek atidžiau patyrinėjus Belgijos konstituciją. Naujam regionui buvo parinkta iriso (vilkdalgio) emblema, mat dar tada, kai Briuselis labiau panašėjo į vešlias pelkes, o ne į klestinčią šalies sostinę, šiose vietose gausiai augo ir žydėjo šis augalas. Šiandien iriso (vilkdalgio) žiedo emblemą pamatysite ant kiekvieno regionui priklausančio daikto - pradedant autobusais ir baigiant maišais šiukšlėms.
Na, bet ne apie tai šį kartą. Miestelėnams ir miesto svečiams skirti nemokami šeštadienio ir sekmadienio koncertai, pasivaikščiojimas Briuselio regiono parlamente (rue du Lombard), viktorinos ir eisenos. Palais des Sciences (boulevard de l'Empereu) - ateljė, koncertai ir cirko pasirodymai, rue Ravenstein - pasimatymai su Ixelles policininkais ir ugniagesiais bei mokslo eksperimentų studija; Mont des Arts - briuselėnų pik-nik'as (sekmadienį nuo 12 val.)!
Prasibudinę vėlyvą sekmadienio rytą pirmiausiai pajutom lengvai dilgčiojančias kojas ir miego trūkumą. Namo parsiradom pusę penkių ryte (jau nepamenu kada mes taip buvom dėję džiazo). Ai, na gerai, paskutines tris valandas praleidome plepėdami, ragaudami belgišką alų ir garintus kiniškus koldūnus (neprisimenu kaip jie vadinasi, bet buvo super skanūs) netoli Ambiorix'o.
O muziejų naktis Briuselyje man patiko. Pernai kažkaip ir kažkodėl pratingėjom, tad šiais metais išsiruošėm į kultūrą. Pradėjom nuo beveik kaimynystėje įsikūrusio Ixelles muziejaus. Prisipažinsiu, kad jis mus nustebino. Tiek ekspozicijų turtingumu, eksponavimo profesionalumu, tiek nepriekaištingai įrengtomis patalpomis. Pasipūtelį BOZAR'ą šis muziejus eksponavimo kultūra lenkia keliais dideliais žingsniais. Šiuo metu Ixelles muziejus rodo JulesChéret'o kurtas teatro afišas, reklaminius plakatus, sienų tapybos bei gobelenų projektus, skulptūras ir eskizus. Įstabus ir efemeriškas La Belle Époque pasaulis, kuriame net alaus reklama įgauną elegancijos ir kilnumo. Nuolatinėje muziejaus kolekcijoje galima pasigrožėti P. Delvaux, R. Magritte'o, A. Dürer'io, Toulouse-Lautrec'o, A. Rodin'o ir kt. kūriniais. O jei paprasčiau, kaip apibendrino Tomas, tai puiki vieta praleisti popietę. Pritariu ir rekomenduoju. Tiesa, vakarinė programa taip pat buvo patraukli: senojo kino demonstravimas ant muziejaus fasado (programoje perskaitę "gyvieji paveikslai" - tikėjomės pamatyti paveikslų inscenizacijas, tai šiek tiek nusivylėm), šilkografijos artelė, skaitymai, o po dvylikos muziejuje turėjo pasirodyti burleskininkių kolektyvas. Iš Ixelles muziejaus sėdom į kas dešimt minučių specialiu maršrutu kursuojantį autobusą ir atsidūrėm ant Menų kalvos. Čia pabandėm patekti į BELvue muziejaus rūsiuose esančias Coudenbergų rūmų liekanas, bet nuorodos mus paklaidino ir mes nupėdinom į Briuselio žydų muziejų. Muziejaus ekpozicija moderni ir patraukli, daugiau mažiau etnografinio pobūdžio, bet yra ir nedidelė galerija, kurioje buvo rodomi du konceptualesni video menai. Mums lankantis Žydų muziejuje, vyko šokio workshopas, kiemelyje skambėjo gyvai atliekama muzika, buvo skaitoma poezija ir... vaišinama arbata bei vynu :) O po to tai jau mes, sotūs kultūra, prisėdome smagioj terasoj šalia Sablon aikštės. Atidarėm lauko kavinių sezoną. Tai kas, kad po šildytuvu :) Dar daug liko nepamatyta ir neaplankyta, bet mums nesinorėjo trypčioti eilėse. Gaila, kad pražiopsojome į muziejų nakties programą neįtrauktą atvirą alaus virimo dieną Cantillon darykloje... na, bet sulauksim kitų metų - turėsim progą pasmalsauti :) Norisi pagirti belgus už gerą transporto organizavimą, įdomias ekspozicijas, išradingas specialiąsias muziejų nakties programas ir dirbtuves. Juk gera organizacija leidžia dalyviams atsipalaiduoti, džiaugtis, džiūgauti ir ...sugrįžti kitąmet. Ramunės tinklaraštyje rasite apie tuos muziejus, kuriuose nesilankėme mes ir istoriją apie "face control".
Nors sekmadienį vakare, po dienos, praleistos Binche karnavale, buvau gerokai nuvargus, baisiai tingėjau ir maniau, kad taip ir nepamatysiu įspūdingųjų Binche gilles (pavadinkime juos lietuviškai - žiliais), paraginta Vitalijos ir Lauryno, susigundžiau dar kartą traukiniu nudardėti šešiasdešimt kilometrų iki belgiškai ispaniškų-inkiškų eitynių.
Binche karnavalas. Gilles eina pietauti.
Ir nė kiek nesigailiu. Priešingai, esu patenkinta dėl kelių dalykų: a) kad mačiau UNESCO'išką eiseną su fantastiškais kostiumais; b) kad negavau apelsinu į makaulę (nes juos miniai ir į minią mėtė eisenos dalyviai), kaip nutiko vienam kitam žioplinėtojui ir c) kad "Brasserie la binchoise" sušveičiau dubenėlį labai gardžios žirnelių sriubos su kumpiukais ir skrebučiais (potage Saint Germain).
Binche karnavalas. Pjero ir du gilles.
Apie personažus ir eitynes išsamiai rašiau pirmame įraše apie Binche karnavalą, tad šįkart smarkiai neišsiplėsiu ir tik dalinuosi keliais pavykusiais kadrais.
Sekmadienį praleidome tradiciniame Binche miestelio Užgavėnių karnavale. Karnavalas vyksta tris dienas - nuo sekmadienio iki antradienio ir baigiasi Pelenų trečiadieniu, visuotiniais pažadais kitą kartą švęsti santūriau, saikingiau vartoti alkoholį ir mažiau valgyti. Nė neabejoju, kad miesto vaistinės pasipelno parduodamos kalnus pleistro nutrintiems būgnininkų pirštams bei karnavalo eisenos dalyvių kulnams, virškinimo fermentų ir angliukų - ūžavusių turistų skrandžiams. Vietos barai ir alinės, tris dienas veikusios non-stop režimu, suskaičiuoja gražų pelną ir sudaužytas stiklines. Gatvių šlavėjai bambėdami į krūvas sušluoja išbarstytus konfeti, senamiesčio gyventojai nuraizgo nuo langų apsaugines groteles ir visi ima laukti Velykų. Karnavalo vinis - antradienį pajudanti kaukėtųjų eisena, kuri įvertinta net paties UNESCO, nes labai autentiška. Paskutinę karnavalo dieną, vilkėdami tradiciniais šio karnavalo kostiumais ir kaukėmis, gatvėmis žygiuoja daugiau tūkstantis gilles (tikriausiai į lietuvių kalbą reikėtų versti kaip "žiliai" (arba ispanai), nes pats personažo pavadinimas kildinamas nuo ispaniško vardo Gil, kuris buvo paplitęs Belgijoje XVI a., ispanų okupacijos metais), keli šimtai piemenų, arlekinų ir pjero.
Kaukių ir kostiumų gamyba patikima vietiniams meistrams. Tiek gilles, tiek piemenų kaukės pagamintos iš vaško, padabintos žalio stiklo akinukais, žandenomis, ūsais ir barzduke (pastarieji du - išskirtinai priklauso tik gilles). Įdomu tai, kad gilles kostiumą gali dėvėti tik nuolatiniai Binches miestelio gyventojai vyrai arba miestelėnai išgyvenę Binche ne mažiau kaip 5 metus. Gilles vilki įvairiais auksiniais ornamentais puoštus raudonus drabužius, sukurtus pagl konkistadorų ir inkų taip taip, būtent, i n k ų) aprangas, avi klumpes, mūvi baltą glaudžią kepuraitę, o veidus dengia vaškinėmis kaukėmis.
Piemenų kostiumais pasipuošia Notre-Dame de Bon Secours koledžo studentai. Šie karnavalo personažai vilki kuklesniais aprėdais, nei gilles: tamsiai mėlynu kostiumu baltais rankogaliais, mūvi baltas pirštinaites, siaurąją kepuraitę, dėvi vaškines kaukes, o galvų turi užsivožę plačiabriles skrybėles, puoštas baltomis stručio plunksnomis.
Ei, ei, ei! Nei daug, nei mažai - visus 2012 metus (su viena papildoma, 366-ąja diena) Briuselis atsiduos gastronomijos malonumams, į kuriuos žada įvelti visus miesto virtuvės profesionalus ir mėgėjus ragauti. O pasimėgauti baltakepurių šefų kūriniais kvies net 153 Briuselio restoranai. Na, ką. Intensyviai besidarbuojant (kad būtų už ką) ir vartojant virškinimą skatinančius fermentus (kad būtų galima dažnai), tikriausiai, kad įmanoma per metus juos visus aplankyti. Jei skaičiuoti visiškai preciziškai, net rečiau nei kas antrą dieną - vienam restoranui galima būtų paskirti 2,3 dienos. Bet užsibūti vienoje vietoje, manau, neverta, mat mieste taip pat vyks įvairūs maistingi renginiai, pvz., skulptūrų, vaizduojančių skrudintas belgiškas bulvytes, šokolado plytelę, Briuselio kopūstus, midijas ar alaus taurę, atidengimai bei spalvingi ragavimo turai po miestą.
Jei norisi kažko tokio, mažiau proletariško - galima užsisakyti vietas specialiai šiai šventei Electrolux įrengtame tramvajuje-restorane. Gal pavadinimas ir dvelkia nespalvotom istorijom apie traukinio Vilnius-Maskva vagoną-restoraną, bet pretenzingojo Briuselio tramvajaus interjeras nė iš tolo neprimena murzinų dizelinių traukinių. Atvirkščiai sterilus (prisipažinsiu, kad šioje vietoje man labiau patiktų gyvenimui prikeltas senas medinis tramvajus ir senamadiški "Metropolio" padavėjai baltomis pirštinėmis ir papūstais ūsais) ir šiek tiek futuristiškas restorano interjeras žada mažas įmantriai suraitytas patiekalų porcijas ir nepriekaištingą aptarnavimą. Ir dar gi, reikia tikėtis, kad šio tramvajau ratai bus dorai sutepti, o vaizdingu keliu besidriekiantis maršrutas bus sklandus, nes kitaip vertėtų pasiruošti galimiems vyno ir sriubos fejerverkams ant kelių ir krūtinių :)
Beje, oficiali gastronomijos metų pradžia bus paskelbta ryt, sausio 9 dieną, kai Grand place susirinkę visi Briuselio maisto profesionalai vienu metu į orą išsvies baltas virėjų kepures.
Savo tinklaraštyje dažniausiai pasakoju apie atradimus ir naujus patyrimus, o šįkart tenka rašyti apie tai, ką praradome. Gal čia aš truputį ir per daug skambiai pasakiau, nes šį praradimą, manau, kompensuosime kitą rudenį, bet tiks. Na, o jei žmoniškai, tai nesudalyvavom belgiško alaus savaitgalyje (hm... o gal tai kaip tik sėkmė?). Žinojom, žinojom, kad toks bus ir ruošėmės, bet: 1) neradom deramos kompanijos; 2) dar Lietuvoj būdama susigadinau koją, tad vaikščiojimas ir ilgas stovėjimas tomis dienomis buvo šiek tiek komplikuotas.
Kad galėtumėme bent įsivaizduoti ir kitiems papasakoti, kaip viskas išrodo, nuslinkome į Grand Place pasižvalgyti. Tryliktą kartą vykstantį alaus savaitgalį organizuoja Belgijos aludariai. Šventė prasideda penktadienį mišiomis Šv. Mykolo ir Šv. Gudulės katedroje, uždaru priėmimu rotušėje, apdovanojimais ir kitokiais geriausių aludarių pagerbimais. O tuomet, pavakarį, prasideda liaudies alaus fiesta Didžiojoje aikštėje. Šeštadienį per miestą keliaują alaus statinių ir vežimų eisena, vyksta aludarių paradas, sekmadienį - tęstinė alaus fiesta su animacija.
Alaus, kurį pilsto daugiau kaip pusšimtis alaus daryklų, galima paragauti visokio (bet man "Moeder Lambic" meniu įspūdingesnis). Tik reikia atstovėti netrumpą eilę iki žetonų kiosko, o po to panašią dar ir prie pasirinktos daryklos stendo. Jei ruošiatės degustuoti iš širdies, atstovėję eilę žetonų prisižerkit pilnas kišenes.
Sekmadienį buvo galima praktiškai neklystant atskirti tikrus alaus mėgėjus, kurie šventėje sąžiningai dalyvavo nuo penktadienio pavakarės ir prašalaičius turistus :)
Vakar buvom ilgai lauktame Tindersticksų koncerte. Taip ilgai laukėm, kad aš net pamiršau, kad jau. Gerai, kad yra kas primena - Jurgos dovanotas kalendorius su svarbiausiais mūsų socialinio gyvenimo punktais.
Koncertą britai surengė briuselėnų mėgiamame BOZAR'e, kur salės, salytės, knygynas ir vaizdo/garso įrašų parduotuvė, koncertai ir parodos po vienu stogu. Jei Tave priima BOZAR'as - tai vietiniams šitai jau aukštas kokybės ženklas. Todėl visos pirmininkaujančios šalys veržte veržiasi būtent čia rengti savo prisistatymo kultūrines programas. Buvo vengrų renginukai. Dabar, su skambiu šūkiu "I, culture", į BOZAR'ą veržiasi lenkai. Po poros metų ateis ir mūsų eilė užimti žemo starto poziciją prie šv. BOZAR'o durų. Tikriausiai su apvalaina biudžeto eilute už patalpų nuomą ir privalomą reklaminės medžiagos gamybą. Bet... šv. BOZAR'as - godus ir mėgsta aukas.
Ai, ką aš čia apie BOZAR'ą, klausėmės tai Tindesticksų, kurie įvairiaspalvei publikai atliko filmams kurtus garso takelius. Per pusantros valandos nuskambėjo kūriniai iš "Nenete et Boni", "L'Intrus", "35 Rhums", "White material" ir kitų Claire Denis filmų. Nerealu, kai filmų iškarpas lydi gyvai atliekamas garsas - su jautriais niuansais ir poetiškais nuvinguriavimais. Gražu, ramu ir ... noriu dar. Beje, Tindersticksai dalyvavo šiųmetiniame Briuselio kino festivalyje, kur buvo pakviesti pabūti jo razinka. Sakyčiau, net ne razinka, o visa slyva.
Šeštadienį neatsilaikėm pagundai nors trumpam dar kartą užsukti į Marché médiéval šventę. Ką ten slėpti, pagrindinis masalas buvo aksominis švarkelis su elfo kapišonu iki blauzdų vidurio. Ir tra lia lia - aš ant masalo užkibau. Įdėsiu kada vėliau ir foto savo naujosios grožybės. Na, bet ne tame esmė. Esmė tame, kad prieš išlėkdami į Bouiloną dar spėjom pamatyti persirengėlių parado pradžią - dryžuotus orkestrantus, dvidešimt penkis škotų dūdmaišininkus, lėlininkus-milžinus, kojūkininkus, riterius, olandes miestietes, viduramžiškus keistuolius, raganius ir kitus šventės aistruolius. Dėmesį paraukė ir vietinis prince charming - dailiai nuaugęs vyrukas su raudom glaudėm, juodom moteriškom pėdkelnėm ir plastmasiniais šarvais (atrasit jį žemiau esančiose fotografijose). Nepaprasta! Kitąmet kartosim ir darysim tai nuoširdžiai (na, gal tik apseisim be pėdkelnių).
Šįvakar prasidėjo 19-oji Etterbeeko Viduramžių šventė - Marché médiéval. Prognozuotas, bet nelauktas ir nemalonus lietus gerokai praretino pirmojo vakaro lankytojus, bet neužgesino muzikantų ir prekeivių entuziazmo - suomiai juokingai kalbėjo prancūziškai iš visų plaučių pūtė dūdmaišius, alaus bokalai taukšėjo ir per barzdas varvėjo visokiems persirengėliams ir kaukėtiems Viduramžių mylėtojams. Bežiūrėdama į juos net pati užsimaniau prisijungti prie kokio viduramžininkų klubo.
Kaip Nerijus sakė, palyginus su Lietuvoje rengiamomis tokiomis šventėmis - ši atrodo tikresnė ir mažiau sterili, o jos dalyviai - tikri "bradiagos". Na, gal ne visai taip, bet arti tiesos - tie, kas valė stalus ir pilstė alų, išties atrodė, kaip tie, kurie ir anais amžiais valė stalus ir pilstė alų. O muzikantai tikrai priminė į mugę užsukusius keliaujančius muzikantus. Matėsi, kad dalyvių ir žiūrovų kostiumai ne iš muziejaus ir ne išeiginiai, o gana dažnai dėvimi. Žinoma, buvo ir pilna įšokusių į XV amžių su varganomis XXI amžiaus drapanomis.
Šalia pagrindinės aikštės su scena driekiasi virtinės prekystalių su dešrų stirtomis, pilioriais sūrių ir kalnais saldumynų. Amatininkai demonstravo savo prekes - natūralius audinius, senovinio kirpino sukneles ir plačiarankovius maršknius, ilgakapišonius švarkelius ir heninus, sidabro ir odos dirbinius, muilus ir taip toliau, ir panašiai. Akis paganyti tikrai smagu ir yra kur. Išalkusiųjų labui veikia kelios užeigos. Vaikams - loterijos ir kardų varžybos. Tėčiams - alus ir lankai. O mamoms ir dvaro damoms - visas turgus ;).
Mes, pasitaikius progai, čia paragavom gana įdomaus rūkyto alaus (fume) ir įsigijom butelaitį pieniško medaus likerio. Bet man, prisipažinsiu, labiau seilė varvėjo prie žavių odinių sandalų bei įsispirtukių ir prie aksominio švarkelio ilgu ilgu kapišonu. Bet ir kaina buvo ilga ilga :)
Šventė vyks visą savaitgalį. Programoje numatytas iškilmingas paradas, kuriame dalyvaus ir kelioliką su trupučiu sijonuotų škotų. Turite progą nukeliautį į draugišką XV a. - nepatingėkite ir nepabijokite lietaus!
Šventės darbo laiką ir vietą rasite čia. Turgus įsikūręs tarp avenue de la Couronne ir Chaussee de Wavre.
Žemiau - kelios nuotraukos iš pirmojo šventės vakaro ir trumpas vaizdo įrašas ;)
