Buitis, buitis, buitis: prakiurusios lubos ir užsikimšusi kriauklė

Šeštadienio rytą dar nuo sapno šiltomis kojomis įstojau tiesiai į vonioje telkšojusią balutę. Aaaa! Katinas?! Ne, nėra jokio kvapo. Profesorius! Baisiai ne-ma-lio-nu. Ir eik dabar iš paties ryto pas kaimyną... Vien tik katinas smagiai leido rytmetį šokinėdamas po balą, lakdamas iš dangaus pasilpylusią malonę ir medžiodamas pro halogeno angą kapsinčius lašus (o mes stebėjomės, kuris jis buvo dingęs ir kodėl neatneša į lovą kavos). Praktiškai tris kartus geriau nei nebeatsukamas vonios kranas katiniškiems malonumams.

Atsivyliotas kaimynas profesiorius gana flegmatiškai pakraipė galvą, lubose akimis nubraižė savo vonios planą ir iškėlė hipotezę, kad taip, tai galėtų būti 'kažkas' iš po jo dušo kabinos. Nerijus drauge su profesorium (kuris yra jaunas ir labai perspektyvus) užlipo į pastarojo butą ir taip pat patvirtino, kad taip, toje vietoje stovi profesoriaus dušas. Vyrai yra vyrai, jiems visuomet reikia neužginčijamų įrodymu. Todėl Nerijus su profesiorium sutarė, kad atliks empirinius tyrimus bei rinks įkalčius. Ilgai laukti neteko. Porą mini-balučių radau vidurį dienos (matyt, kad po rytinių pasipliuškenimų), kol galiausiai, vakar vakare, po vakarinio profesoriaus dušo, vanduo pro lempos skylutę ėmė nekantriai varvėti prinokusiais lašais. Pliumpt - pliumpt - pliumpt. Pliumpt - plumpt - plumpt. Pliumt - plumpt. Plumpt.

Šį kartą profesorius užsuko rankoje laikydamas prakąstą sumuštinį ir patviritno, kad taip, ką tik "apturėjęs dušą". Liūdnai patyrinėjo balą ant mūsų grindų ir pažadėjo surasti žmogų, kuris pažiūrės, kas ten darosi tarp jo dušo ir mūsų lubų. Kol kas gyvenam sausai, bet tikriausiai, kad ne todėl, kad profesorius rado meistrą (taip greitai šioje šalyje tokie dalykai nesisprendžia), o todėl, kad jis nebesiprausia duše. Aš džiaugiuosi, o katinas, pasirodo, per tas tris dangiškojo kapsėjimo dienas spėjo priprasti prie naujos pramogos ir kartas nuo karto viltingai užsuka į vonią patikrinti, ar nepakibo išsvajotieji lašai.

Buitinės smulkmenos - kur pirkti? Where to buy? Où achater?

Naujiems metams prasidėjus sulaukiau net kelių žmonių klausimo, kur Briuselyje nusipirkti... dantų šepetuką, dušo kepuraitę, stiklinių ir termometrų. Todėl ir metus pradedu praktišku įrašu apie buitines smulkmenas. Geriau pagalvojus, jau seniai galėjau apie tai parašyti, bet pati išsiaiškinus - pamiršau, kad ir mano galvoje kažkada rasdavosi panašūs klaustukai.

Tikrai neišvardinsiu visų parduotuvių pavadinimų, bet pasidalinsiu, kur aš pati perku kasdienybei reikalingus daiktelius. Taigi:

Blokker - indai, serviravimo reikmenys, puodai ir keptuvės, smulkesnė virtuvės technika; vonios ir podėlių smulkmenos (skalbinių segtukai, šepečiai, dėžutės, etc.), sezoniniai papuošimai, žaislai, baldai (kėdės, sėdmaišiai, lentynos), etc. Kainos - žemos. Parduotuvės įsikūrusios kiekvienoje prekybinėje gatvėje.

Brico - beveik lietuviški "Senukai". Čia rasite namų priežiūros ir remonto prekių (dažų, vinių, tapetų ir užuolaidų), augalų, replių, plaktukų ir paveikslams kabinti skirtų kabliukų. Kainos - žemos ir vidutinės. parduotuvės įsikūrusios daugelyje prekybinių kvartalų.

Casa - indai, serviravimo reikmenys, vonios ir virtuvės smulkmenos, interjero detalės (užuolaidos, pagalvėlės, užklotai, žvakės, žvakidės, sezoniniai papuošimai), baldai (kėdės, foteliai, širmos, lentynos, spintos, sėdmaišiai), etc. Kainos - vidutinės. Parduotuvės įsikūrusios kiekvienoje prekybinėje gatvėje.

Priešgaisrinė sauga belgiškai

http://www.if.lt

Šiandien per prancūzų pamoką apturėjom ne tik plus-que-parfait, bet ir priešgaisrinės saugos mokymus. Na, tokį trumputį praktikumą :) Artėjant pertraukai, mokytoja informavo, kad štai 11 val. jau tuoj tuoj sukauks sirena (neišsigąskite) ir visi turėsim vorele laiptais nusileisti į pastato pirmą aukštą, išeiti lauk ir pereiti į kitą gatvės pusę. O tada, ji mus suskaičiuos, ar niekas nesudegė. Na, apsirengėm paltukus, susimuturiam šalikus ir laukiam mes tos kaukiančios sirenos (įsivaizdavau, kad ji kauks ne mažiau kaip toji ant "Redos" sienos per sausio 13). Lygiai vienuoliktą - tyla. Penkios minutės po - tyla. Hm. Mokytoja išėjo pasiteirauti administracijoje, gal kartais gaisras atšauktas. Ten sako, kad ne, laukit. Dar penkios minutės - tyla. Keista. Pradarom duris, o ten - tokia  ramiai zvimbianti sirena (labiau primenanti argonautus viliojusias jūrų mergeles, nei pavojaus signalą). Ištrepsėjom visi lauk, pastoviniavom, parūkėm, paplepėjom ir pargūžėjom į klasę. Mokymai baigėsi, prasidėjo pamoka.

Nieko ten  ypatingo nebuvo tuose mokymuose - nei dujokaukių, nei dirbtinio kvėpavimo, nei panikos. Tad nuobodžiai besigelbėdama nuo gaisro aš prisiminiau nemirtingą kolegės Rūtos pasakojimą apie atominius mokymus VDA. Kaip visa akademija entuziastingai ruošėsi atominei evakuacijai - tekstilininkai gamino tvarsčius, skulptoriai - neštuvus, o nuskambėjus pavojaus signalui, visa akademija apsigobė baltomis paklodėmis ir draugiškai ėmė šliaužioti Vilnelės pakrantėmis. Kaip porina Rūta, studentams džiaugsmo buvo per akis, o užsienio turistai spoksojo akis išvertę. Ką gali žinoti, gal gi koks performansas? :)

Aš savo trumpoje gyvenimo tais laikais patirtyje, apturėjau tik vienus mokymus. Pradinėse klasėse visi treniravomės kuo greičiau užsimaukšlini priplėkusias dujokaukes. Įsispraudimo į tas gumines kaukes technologijų nebepamenu, bet stipriai įstrigo tai, kad jos baisiai pešė pradinukų plaukus :)

Oi, lyja lyja ant galvų ir ant lelijų!

Nuo sekmadienio Briuseliškes kamavo baisus karštis. Dienom oro temperatūra sušildavo iki 32-34, naktį sukrisdavo iki 26-25. Atseit atvėsdavo. Nieko negalėjau daryt - nei dirbti, nei galvoti, nei miegoti. Kai tekdavo išlįsti į lauką - slinkau pasieniais kaip koks naminis šeškas. Ne man toks oras. Jau sugalvojau ir tokį eskapistinį planą - pirksiu traukinio bilietą 10-čiai kelionių (viso labo 79 eurai) ir leisiu dienas prie jūros, Ostendėj.

Namuose vėsinomės visokiom priemonėm, bet efektyviausia pasirodė "gulėti ir nejudėti". Iškiši vakare nosį į lauką "prasivėdinti", supranti, kad namie tai vėsiau ir vėl lendi atgal į savo urvelį. Bet vakar... vakar pradėjo griausti ir žaibuoti, ir byrėti dideli lietaus lašai. Kol neįsilijo - sėdom ant dviračių ir numynėm link Ixelio tvenkinių - labai magėjo pažiūrėti, kokį ten vienuolyną aptikom žemėlapyje. Ir atradom grožį, apie kurį papasakosiu vėliau. Namo grįžom prieš pradedant pliaupti - lietus iš dangaus tekėte tekėjo upeliais, lietvamzdžiai ūžė ir springo, žmonės bandė slėptis ir juokinai strikinėjo per balas, o mes mėgavomės pro langą pradėjusia skverbtis vėsa. Neilgai pasidžiaugėm - po stipraus gūsio teko langus uždaryti, o nuo grindų šluostyti lietų. Bet juokingiausia tai, kad už kelių minučių išgirdau kažką kapsint ant grindų. Hm... galvojau, gal palangės gerai nenušluosčiau? Nupėdinau skuduro, grįžtu, o čia - lyja tiesiai iš lubų! Nušluosčiau - toliau varva. Vai vai vai. Nerijus nuėjo pas kaimynus patikrinti, bet ne - pas juos viskas tvarkoj, jokių balų ant grindų. Na, tai ką, įamžinom momentą ir siųsim šeimininkams - tai apsidžiaugs :)

34 000 eurų už Š...

Yra toks posakis "iš šūdo spausti vašką" (persiprašau už žodyną, bet iš dainos žodžių neišmesi), kurį Blankenbergės meras turėtų teisę perfrazuoti į "iš šūdo spausti pinigą". Ir ne tokį jau mažą. Prieš metus Belgijos kurortiniame miestelyje Blankenbergėje buvo įvestos baudos už nesurinktas šunų išmatas ir už šlapinimąsi bei vėmimą viešoje vietoje (čia, matyt, liečia ne tik šunis). Švaros sergėtojai už rankos sugauvo 500 savo augintinių išmatomis besibodinčių ir viešoje vietoje besilengvinančių asmenų, kurie miesto biudžetą papildė 34 000 eurų.

Miestas žada baudas kilstelti iki 75 eurų ir prie baudžiamų veiksmų pridėti šiukšlinimą.

Šaunuoliai. Tokių sprendimų reikėtų ir Briuseliui. Manau, kad jo biudžetas pasipildytų ne vienu šimtu tūkstančių eurų. Kiek būtų sutaupyta gatvių priežiūrai skirtų lėšų! O tai dabar kiekvieną darbo dieną gatvės yra valomos specialiais automobiliais-siurbliais, bet savaitgaliais išėjęs į miestą turi saugotis, kad neįmintum į šuns išmatas, neįliptum į vėmalų balą ir neapvirstum ant kalno šiukšlių. Nesuprantu aš tokios frankofoniškos švaros. Šiukšlės metamos tiesiai po kojomis ten, kur išvyniojama ledų porcija ar kur baigiamas gerti gėrimas. Daugelyje parkų yra įrengtos specialios aikštelės šunų tuštinimuisi, bet net ir šie parkai apdergti iš visos širdies. Yra kas surinks? Jiems už tai mokamas atlyginimas?

Gagarinas Briuselyje

Čia Jurijaus pavarde pavadinta rusų parduotuvėlė, įsikūrusi 890 Chaussée de Wavre, priešais policijos arklides, praėjus Hemą ir Casą. Parduotuvę "Gagarine" užrodė Ramunė, o kad ji mums visai kaimynystėje, tad pradedam po truputį čia lankytis. O kaip nesilankyti, kai joje yra pirkti mėtinių meduolių, koldūnų ir marinuotų valgomųjų hibiskų (okrų arba bamijų, arba lady's fingers, arba gumbo). Šiuos įsimylėjau viešėdama Graikijoje ir nuo to laiko, kiekvienąkart juos prisiminus vis varvindavau seilę.

Parduotuvė nedidukė, prekiauja būtiniausiais maisto produktais, rusiškom knygom ir vaistais (mačiau, kad buvo "Karvalolio" :)). Kainos nesikandžioja, pavyzdžiui, meduolių maišelis - 1,50 Eur, kondensuotas pienas - 1,45 Eur, puskilis "sasiskų" - 3 eurai. Koldūnai brangesni - kilogramas šaldytų koldūnų su teliatina - 6,80 Eur.

Džiugų buvo rasti lietuviškų maisto produktų - "Lašų" duonos, "Lignesos" sūdytų šprotų, ledų (!), sūrelių (tik, kad jie buvo uždaryti viename šaldytuve kartu su ledais...) ir net "Švyturio" alaus (!).

Parduotuvė dirba nuo 10 iki 20, savaitgaliais - iki 19 val. Rašo, kad pirmadieniais nedirba, bet mes šiandien joje gi pirkom. Hm.

Kaip Briuselyje skalbti, jei neturi skalbimo mašinos

Galima skalbi rankomis kriauklėj arba eiti į skalbyklą. Ir tatai yra populiarus, lengvai prieinamas ir nebrangus malonumas, mat kiekviename kvartale, išdėstytos savotišku socialiniu ritmu, yra bent kelios tokios savitarnos skalbyklos. Skalbimo kainos (už kokius 7 kg) svyruoja nuo 2 iki šiek tiek daugiau kaip 3 eurų. Skalbimo vertė priklauso nuo skalbyklų tinklo.

Procedūra gana paprasta. Įeinat į skalbyklą, susirandat automatą ir metat reikiamą kiekį monetų už skalbimo žetoną. Jei norėsite skalbinius parsinešti sausus - dar įspraudžiat automatui papildomų monetų ir gaunat dar vieną žetoną. Tada susirandat Jums patinkančią skalbimo mašiną, dedat savo skalbinius, įberiant atsinešto skalbiklio, įkišat žetoną, uždarot dureles ir spaudžiat mygtuką. Valandą esat laisvi - maždaug tiek laiko skalbia tos profesionalios skalbyklės. Taigi, už valandos grįžtat, skalbinius perdedat į džiovyklę, metat antrą žetoną ir už penkiolikos minučių keliaujat namo susidėti drapanų ir rankšluoščių į spintą.

Skalbyklų privalumas (ir egzotika) ta, kad čia galite susipažinti su rajono kaimynais. Mes savo skalbykloj (lankėmės ten iki tol, kol landlordienė nenupirko skalbiankės) susitikom šeimą iš Uzbekistano. Tai galva dar pasteiravo, ar mes turim vaikų, mat jųjų vaikai auga neturėdami su kuo pasikalbėti rusiškai. Neaiškinom, kad Lietuvoj mes šnekam lietuviškai ;) Skalbykloj galima dirbti kompiuteriu arba skaityti knygas (ir tai man visada primena mūsų bičiulį Artūrą, kuris, mums viešint Berlyne, skaityti ėjo į skalbyklą). O galima tiesiog atsistoti prie durų ir rūkyti. Galima ir ne.

Marškinius galima parsinešti ir taip :)

Džiovyklės instrukcija

Pramoninis lygintuvas

Lenkiškos parduotuvės Briuselyje

Kai ruošiamės kraustytis į Briuselį, kirbėjo daug klausimų ir beveik visus tuo metu pasisekė užduoti čia jau pagyvenusiems bičiuliams. Vienas tų klausimų buvo "ar atsivežti kokio nors lietuviško maisto". Šiandien man šis klausimas atrodo toks truputį juokingas. O tada maniau, kad atsibusiu vieną rytą Briuselyje ir taip stipriai pasigesiu juodos duonos, varškės, sūrelių ir dešros, kad nežinosiu, kur dėtis. Bet praėjo keturi mėnesiai ir dar to maistinio ilgesio nepajutau (prisipažinsiu, kartas nuo karto sulaukiam ir kokio lauknešėlio iš Lietuvos). Juodą duoną iš bėdos pakeitėm vokiška juoda grūdėta duona, kurios yra pirkti visose maisto parduotuvėse. Dešras belgai irgi gamina. Na, tik su pieno produktais tai jie nemoka elgtis. Tas jų "crème fraîche" tai tokia nelabai grietinė, bet nieko. Mums labiau patinka "Crème d’Isigny" - tas pats "crème fraîche", tik riebesnis ir rūgštesnis (ir brangesnis). Belgiškas sviestas irgi toks keistokas. Vis bandom įvairių gamintojų sviestą, bet man kartais kyla įtarimas, kad tas jų sviestas, tai toks biški TRM, nes ištrauktas iš šaldytuvo būna šiek tiek minkštas (o gal dėl tų keistų Belgijos mėlynųjų buivolų pieno čia taip viskas?). Varškės tai aš ir Lietuvoje smarkiai nesiilgėjau, tad puikiai apsieinu su grūdėta varške, kai jau labai užsimanau.

Didesniuose prekybos centruose yra pirkti mums artimesnių lenkiškų maisto produktų - raugintų/marinuotų agurkų, raugintų kopūstų, krienų, garstyčių, grikių ir kitų "egzotiškų" kruopų ir dar kažko. Kita alternatyva, kuria mes kaip ir nesinaudojam - lenkiško maisto parduotuvės. Vien netoli nuo mūsų namų yra kokios 4-5 ir dar lenkiška gėlių parduotuvė "Elfik". 

Lietuviškų maistų parduotuvės nėra, bet gal ir atsiras kas nors, nes šia tema pasirodė apklausos.

O kam nors, kam sunkiau ištverti be rūgščios grietinės ir varškės, galbūt pravers lenkiškų parduotuvių adresai Briuselyje:

"Sklep Polski"

108A rue Jourdan

"Sklep polski w Laken"

52 rue Marie Christine

"D&D Vleeshandel byba"

24 rue Ropsy Chaudron

Piekarnia i cukiernia "Polsmaak"
5 place du Droit

Piekarnia i cukiernia "Polsmaak"
311 plac Flagey

Wyroby miesne "Georges"
24 rue Ropsy Chaudron (sklep 8/9 A)

Sklep firmowy "Delichar"

85 rue Wayez

 
Piekarnia-cukiernia "Mala Polska"29 Chaussée de Waterloo 
 

Tiesiog parduotuvė

35 Place Lieds 
 

"Kuchnia Polska"
160 Avenue d’ Auderghem

Belgijos elektra

Streikas Kaune, 1933 m. kovo 12 d.

Tiesiog negalėjau nepasidalinti šiuo perliuku, kurį atradau beslampinėdama po vieną feisbuko puslapį - "Lietuva senose fotografijose". Manau, kad komentarų čia kaip ir nereikia.

O dabar vat, mes turim elektros sutartį su Electrobel'u metams ir mokam po 80 eurų kas mėnesį. Metų pabaigoje mūsų suvartojimai ir mokėjimai bus peržiūrėti,  pasverti ir palyginti. Ir nuo rezultato priklausys tai, ką mes turėsime padaryti - primokėti arba nedamokėti :)

Maasmechelen

Pasiklausę pasakojimų apie Rojų žemėje, išsiruošėm vieną savaitgalį pasižmonėti po outletų miestelį šalia Maasmecheleno. Šimtas kilometrų, valanda kelio ir tikslas prieš akis. O tai yra specialiai prekybai pastatytas miestelis su centrine gatve ir keliomis ją kertančiomis, aikšte, kavinėmis ir daugybe butikų (reklama sako, kad daugiau kaip šimts). O tuose butikuose – versačiai, gučiai, paulai lorenai, kleinai, gesai, hilfilgeriai, česteriai ir kiti daugiau mažiau žinomi prekiniai ženklai. Tikrai galima spintas prisipildyti daiktų su garsiais prekiniais ženklais: drabužių, avalynės, vonios reikmenų, aksesuarų ir pan. Jei tik širdis geidžia. 

Mus nudžiugino „Suit suply“ (iš)parduotuvė, nes jau buvo atėjęs laikas Nerijaus garderobą papildyti nauju kostiumu. Tik nepasakyčiau, kad kainos kokios tai mažesnės, nei kad buvom įpratę mokėti Lietuvoje. Tiesa, buvo keli ekonominiai – išpardavimo – variantai: du pernykštės kolekcijos vasariniai kostiumai už maždaug 290 Eur – vieno kostiumo kainą. Taip pat vis dar galima nusipirkti dvejus marškinius už vienų kainą – 45 Eur (bet pasirinkimas labai ribotas, nebent esate stambaus sudėjimo aukštas vyriškis), taip pat galima įsigyti kaklaraiščių po 10 Eur, o jei perki tris – kainuoja 25 Eur. Bet, kaip ir marškinių, taip ir kaklaraiščių pasirinkimas mažas. Nebent pirksit visus keturis vienos spalvos :) Daugiausia neišparduotų buvo tokių tikrai stilingų a la vilnonių žieminių kaklaraiščių. Bet, kad jie gana ekstravagantiški ir kitą žiemą gali nebeatrodyti tokie patrauklūs, kaip šiandien. Tad, sakyčiau, gana rizikinga investicija ;)

Mane pamalonino Desigual, Marc O'Polo ir L'Occitane parduotuvės. Jose man labiau patiko nei "Suit suply" :). Na, kad ir pvz., vilnonis baltas Marc O'Polo megztukas už 10 Eur. Čia daug ar mažai? Na, sakyčiau, kad tikriausiai pats tas. Tai va, rasti galima, tik nereikia turėti daug vilčių, kad rasi būtent tai, ko nori ;)

Vaikštant po tą dirbtinį miestelį niekaip neapleidžia netikrumo jausmas. Lyg vaikščiotum po vesterno dekoracijas.

Maasmechelen išparduotuvių miestelis

 

Porelė

 

Apsipirkti važiuoja net autobusais

Šalia žaislinio miestelio - tikro gyvenimo likučiai

Dešimt eurų

Mūsų artimiausia mėsinė (dar joje nebuvom)

Jau tris kartus susidūriau su bandymais apskaičiuoti. Nerijus vieną vakarą papasakojo, kaip jo bendradarbis, turėdamas patirties su Maskvos prekybininkais, perskaičiavo gautą grąžą Briuselyje ir pasigedo dešimties eurų. Kai pareikalavo pardavėjo grąžinti tai, kas jam nepriklauso, tasai be jokių ceremonijų grąžino. Kitą vakarą eidami į svečius užsukom į vietinį Delheizą. Nu ir ką? Nerijui kasininkas atidavė dešimčia euru per mažai. Kai suskaičiavęs grąžą Nerijus pasigedo pinigų ir pasakė apie tai kasininkui, tai tasai, net netikrinęs čekio ir prekių, iškart atidavė prašomus dešimt eurų. Ir dešimt eurų čia kažkokia mistinė suma. Kitą dieną pietavau su savo jau ex-skyriaus ex-vedėju. Ne šiaip kur, o italų restorane „ La Madonna“ Jordane aikštėje (o, mamma mia!). Atnešė sąskaitą – 25 eurai. Įmušė mokėti kortele – 35 eurus. Kažkaip neapdairiai sumokėjom ir tik tada pamatėm. Tai padavėjas be jokių didelių atsiprašinėjimų atidavė tuos dešimt eurų. Maždaug – ups, netyčia. 

Girdėjau, kad parduotuvėse mėgsta kokiems apyžiopliams turistams ir naujakuriams įmušti brangesnes prekes po du-tris kartus ir taip nuskaičiuoti tuos dešimt eurų. O kartais, bando apsukti ant vieno euro. Vat, neperseniausiai pirkau du šokoladukus po 59 centus. Suma sumarum – vienas euras 18 centų. Pasirausiau piniginėj, euro neradau, bet radau du. Pridėjau aštuoniolika centų ir padaviau. Man pardavėja padavė čekį. Be grąžos. Ir puolė aptarnauti kitą klientą. Aš jau žiojausi sakyti, kad madame, bet aš Jums daviau du eurus. Kai ji mane aplenkė ir maždaug sako „jo, jo Jums dar eurą“ ir liepė pasitraukti nuo kasos, nes trukdau tam kitam pirkėjui dėtis prekes (tas kitas tai atrodė visiškai beviltiškai ir manau, kad jį turėjo apmauti ant dešimties eurų). Kol laukiau to savo euro, patyrinėjau čekį – akurat, įmušta, kad daviau  2,18 Eur, o grąžinti priklauso vienas euras. Atgavau savo eurą, bet jau pradeda užknisti tokie marazmai. Čia kaip lažybos ar Bingo. Nacionalinis belgų prekybininkų sportas. Azartiška tauta.

Garso (ne)izoliacija

Mūsų namas

Garso izoliacija? Kažin, ar jie apie tai išvis yra girdėję.  Bent jau senesniuose namuose girdisi viskas. Absoliučiai viskas. Panašiai kaip sovietiniuose blokiniuose namuose. Kai nuomavomės studiją – dvi savaites lenkų darbininkai remontavo butą gretimame name. Kadangi „išorinė“ siena bendra – galėčiau daugiau mažiau tiksliai surašyti darbų grafiką. Galiu pagirti vieną lenką, kad gražiai švilpiniuodavo, o kitus du – kad keiksnojosi tarptautiniais žodžiais - iš to ir pažinau, kas jie per vieni. 

Kai įsikraustėm į mažiau laikiną būstą, pamatėm (tiksliau – išgirdom), kad čia dar geresnis garso laidumas. Girdim kaip viršutiniai kaimynai vaikštinėja ir mylisi, barasi ir rauda (tiesa, viename iš viršutinių būtų gyvena aktorė, tai sakom, gal repetuoja). 

O vieną rytą mane prikėlė, kaip man tuomet atrodė, plaktuko kalenimas (pagal garsą tai maniau, jog kokio nors Hefaisto kūjo trenksmai) – spėjau, kad mūsų tarpaukštyje prikalinėjo metalinį pakopos „apkaustą“, o po to ta proga patikrino ir visas kitas pakopas. Jų čia turėtų būti maždaug devyniasdešimt. Nu, garselis tai toks, lyg baladotųsi šalia lovos. Jo ma jo. Bet tuo viskas nesibaigė. Pasiklausius garsų, spėjau, kad maždaug tuo pačiu metu apatiniai kaimynai, įkvėpti rytinių kalenimų, pradėjo kažką kalti ir griauti pas save. Stereo. Žiauru. Ir taip pusę devynių ryte (gerai, gerai, nereikia manęs vadinti miegale. Mano dabar visai kitoks gyvenimo grafikas). Bet... tikrovė pasirodė visai kitokia. Griovė šalia namo stovėjusį garažą (atkreipiu dėmesį, kad mes gyvenam ketvirtam aukšte)... Po to dar vieną dieną griovė. Kitą dieną lupo grindinį ir po to dar keletą dieną ruošė aikštelę statyboms (matyt naujo garažo), klojo naujas plyteles ir pan. Po savaitės pradėjo komponuoti tvorą. Šįryt, apie aštuntą, kažkokiu aparatu trombavo asfalto drožles. Visą tai matau per vonios langą – truputį persisveriu ir kairėje pusėje apačioje galiu matyti visą šitą estradą.

Na, ir mūsų naujausia akistata su garso neizoliacija. Praeitą savaitę išvakarėse sužinojom, kad lakuos mūsų buto grindis ir kad reikia susidėti daiktus bei sukrauti viską į spintas. Na, tai pradėjom. Pripažįstu, buvo jau vėlokai, apie pusė vienuolikos. Vaikštinėjam mes pirmyn atgal su punduliukais ir girdim, kažkas į duris beldžiasi „bar bar bar“. Hm. Kas čia? Nerijus atidarė duris, o ten vyrukas toks mandagus mandagus visas sako, kad jis esąs mūsų kaimynas iš apačios ir kad suprantąs jog mes gal turim darbo...“. Atsiprašėm už keliamą triukšmą (kurio kaip ir nelabai nekėlėm) ir paskutinius žingsnius suvaikščiojom ant pirštų galų.  

Man atrodo, kad tuoj pradėsiu elgtis kaip kokia efemeriška balerina - be garso striksėsiu pirštų galiukais po namus, lėtai ir gracingai kilnosiu daiktus, tyliai tyliai plevensiu virš lovos, kad naktį nesigirdėtų kaip vartausi ;)

Paslaugos. Internetas. Skalbimo mašina. Grindys

Nesiginkim, mėgstam mes padejuoti, kad pas mus (Lietuvoj) vis ne taip kaip Europoj, kaip visam pasauly. Ten ir pardavėjai mandagesni, ir neapgaudinėja, nesukčiauja, ir aptarnauja klientus greičiau, maloniau, ir gamintojai sąžiningi. Po kelių savaičių Briuselyje, galiu pasakyti, kad ni figa. Parduotuvėse sukčiauja visi, kam tai patinka. Ir man keista, kad anksčiau atsikraustę bičiuliai to nepastebėjo arba su šiuo nesusidūrė. Jau sugebėjau nusipirkti papelėjusių svogūnų ir pagyvenusią cukiniją, kuri kitą dieną atidavė savo dvasią daržovių dievui. O paslaugos čia teikiamos kosminiu greičiu. Sakau kosminiu, nes kai straipsnyje rašoma, kad kokios nors mirusios žvaigždės šviesa žemę pasieks po dvidešimt penkių šviesmečių, tai reiškia, kad to nepamatysim nei mes, nei mūsų vaikai, nei vaikų vaikai ir pan. Tai įvyks kada nors. Vat, taip ir su belgiškom paslaugom. Kada nors.

Internetas. Persikėlėm į naują butą. Senieji nuomininkai savo Internetą išsinešė į naują butą, o mes likom su skylute sienoj. Pasidarėm vietinės reikšmės viešuosius pirkimus, išsirinkom ekonomiškai naudingiausią planą ir užpildėm užsakymo paraišką on-line. Buvo prašyta, kad užsakant Internetą on-line (prisijungties rėžimu), taikomos nuolaidos. Galvojam, oho, modernūs (nors buvom girdėję pasakų be pabaigos apie belgiškus internetinius ir prekių pristatymo nuotykius). Taigi, užpildėm paraišką ir laukiam. Kitą dieną skambina operatorė Vanesa (kalbanti angliškai!) ir klausia, ar patvirtinti užsakymą. Nu taip, patvirtinti. Nerijus dar mandagiai pasiteiravo, kada greičiausiai galima tikėtis sulaukt interneto. „-Po trijų savaičių.“. „-Po kiek?!“. „-Po trijų.“. „- O gal galima kaip nors anksčiau?“. „-Na, gal po dviejų, bet dėl šito paskambinkite po savaitgalio“. Na, gerai, skambinam po savaitgalio. „- O taip, užregistruosim jus į eilę, - (o jau praėjo penkios dienos nuo užsakymo). - Kaip tik vienas žmogus atsisakė.“. 

Tai va. Laukėm. Ir ne kokios nors šviesolaidžio. Bet modemo ir riboto interneto. Bepigu kauniečiam, kai turi greičiausią Internetą ir visiems Lietuvos gyventojams, kurie naudojasi tankiausiu interneto prieigų tinklu. Ir dar bepigiau, nes jų tik trys milijonai, todėl kiekvienas paslaugos teikėjas verčiasi per galvą, kad sužvejotų kiekvieną, panorusį jo paslaugos. Čia tokia Nerijaus Skr. teorija. Jis sako, kad čia (Briuselyje) gyvena laabai daug žmonių, todėl tiek, kiek jų ateina pas paslaugos teikėją, pastarajam visuomet yra užtektinai. Tikriausiai jis teisus. Nes savo Interneto sulaukėm vasario 28 dieną. Gerai, kad šiais metais vasaris neturi 29-os dienos.

Skalbimo mašina. Kai derėjomės prieš pasirašydami sutartį, landlordai sakė, o taip, vasario pirmą skalbimo mašina bus. Šiandien jau vasario 16. Jos dar nėra. Ne todėl, kad šeimininkai nenupirko. Tiesiog jos neatveža pardavėjas, nes laukia kol susidarys didesnis krovinys į mūsų rajoną. Klausiam, o tai kada atveš? Šeimininkė atsako, kad negali tiksliai pasakyti, bet kitą antradienį. O tai pirmoj ar antroj dienos pusėj? Sako, kad nežino. Tiesiog, antradienį. Tai va. Kada nors.

Grindys. Pirmą mūsų nuomos dieną nepriklausomas ekspertas, aprašęs buto būklę, pareiškė, kad šeimininkai turėtų naujai nulakuoti grindis, nes jos jau gerokai nusidėvėjusios ir užkamšyti tarpus tarp lentų. Šeimininkai nesispyriojo, sutiko ir pasiūlė mums dar mėnesį pagyventi kur nors (sutartis pasirašyta, kita – nutraukta). Na jau ne. Susitarėm, kad tiesiog vieną naktį pernakvosim kur nors, o jie ten tegu sau lakuoja. Buvo dar ten visokių nuotykių, na, bet nulakavo. Ryte lakuotojas apžiūrėjo savo darbą ir pareiškė, kad reikia dengti dar vieną lako sluoksnį. Nu, ok, denkit. Vakare parėjau namo ir supratau, kad ne kvapas bus blogiausia (kaip maniau iki tol), o medžio dulkės. Grindis prieš lakuodami šlifavo. Žinoma, didžiuma dulkių buvo nuvalytos, bet sienos, spintos, spintų lentynos, virtuvės baldai, langai... baisūs. Tai turėjau ką veikti tris dienas. 

Tiesa, o darbo kokybė...tai ką aš žinau. Būtų šitas butas mano, tai nemokėčiau atlyginimo tol, kol nesutvarkytų viso broko. Grindys nušlifuotos bilekaip – dryžiais. Ten, kur lakuojant ištepė grindjuostes, jas uždažė baltai (kaip ir priklauso). Grindis irgi (nors ir nepriklauso). Ne, ne truputį, o taip mostelėjo iš peties ;). Tai va. Garantuotai dirbo ne lenkai. 

Apie grindis savo kompetentingą nuomonę persakėm landlordinei. Ji, žinoma, panoro savom akim įsitikinti. Kai įsitikino, pradėjo atsiprašinėti, kad grindis teks dar kartą papildomai perlakuoti ir užglaistyti tarpus. Mums tai reiškė vieną parą ne namuose ir nuolaidą nuomai.

Maisto parduotuvės Briuselyje

Hm. Čia lyg irgi apie buitį o kada ateis eilė būčiai?

Taigi, taigi kur mes perkam maistą tol, kol vis dar neatradom turgaus? O gi - parduotuvėse. Vat, koks gudrus atsakymas :) Jau pradedam gaudytis prekybininkų ženkluose ir jaučiam, kad laikas važiuoti į turgų. Blogiausiu atveju susirodysim pirštais. Kita vertus, tai aš ne be reikalo virtuvėje prisilipinau lapelį su daržovių ir vaisių pavadinimais prancūzų kalba. Jei jau pirštai turguj nepadės - bent obuolių ir bulvių tikrai nusipirksim.

Bet kol kas maistą perkam GB - kaip supantame, vidutinio dydžio "Carrefour" tinklo parduotuvėje (na, lietuviškas atitikmuo tikriausiai būtų dviejų "X" "Maxima"). Šiam tinklui dar priklauso "Hyper" ir "Express" tipo parduotuvės. Mažieji GB'iukai Briuselyje dirba ir sekmadieniais (!) iki aštuntos valandos vakaro.

Buvome užsukę ir į "Delhaize" parduotuves - jos kiek brangesnės. Tačiau kelios "Delhaize" pardės dirba ir sekmadieniais ir dar iki 8 vakaro (neįtikėtina, bet tiesa!). Viena jų, visuomet pilna žmonių, įsikūrusi miesto centre (Anspachlaan 63).

Pigesni variantai - "Match", vokiška "Norfa" - "Lidl" ir belgiškas "Colruyt". Pastarasis skelbiasi pardavinėjantis prekes mažiausiomis kainomis ir išspausdintame pusės puslapio čekyje parašo kiek sutaupėt pinigo pirkdami jų parduotuvėj. Colruyt'as - visai nebloga, gana gausų asortimentą siūlanti parduotuvė. Didžiąją dalį prekių sudaro maisto produktai (turiu pagirti visuomet šviežią ir geros kokybės mėsą) ir būtiniausios higienos bei buities prekės. Nemenkas alkoholinių gėrimų ir tabakų pasirinkimas.


Gal yra ir daugiau tinklų, bet dabar nebeateina į galvą - kai ateis - sąrašą papildysiu.

Apie buitį: užvalkalai, parduotuvės ir žolė

Prisirpo laikas užrašyti kelis provincialo pastebėjimus apie Europos sostinės gyventojus ir pačią sostinę. Pradėsiu nuo tokio absoliučiai buitinio dalyko, kaip antklodės užvalkalas. Čia jis kitoks negu pas mus. Va, va toks: stačiakampis, kaip ir priklauso jam būti, bet gale turi prailginimą (na, jo forma tokia beveik kaip termoforo). Turiu du spėjimus kam tas prailginimas reikalingas. Spėjimas A – kad neišsirangytų antklodė; spėjimas B – kad jį būtų galima pakišti po čiužiniu ir miegodamas antklodės nenuspardytum. Nežinau, kaip čia yra, bet man artimesnis variantas B. Bet šiaip, tai jie čia turi ir normalių užvalkalų. Šiandien kaip tik vieną satininį komplektą už 20 eurų nusipirkau. Galiu patvirtinti – be to apendicito.

Kas čia dar apie buitį? A, šiukšlių rūšiavimas. Mes tai kaip žmonės išnešam šiukšles ir jas surūšiuojam tiesiai į konteinerius. Tada atvažiuoja šiukšlių mašina ir išveža. Ir nesukam dėl to galvos. O vat, belgai turi namudiškesnę šiukšlių rūšiavimo sistemą. Jie tris-keturias dienas kaupia buitines atliekas baltame maiše. O visą savaitę plastmasę ir metalą kemša į mėlyną maišą, popierių – į geltoną, o stiklą – į žalią (tikiuosi, kad nesumaišiau spalvų). Po to kartą per savaitę (mūsų rajone – ketvirtadienį) išneša tuos maišus gatvę, kur juos surenka šiukšliavežiai. Kiek vaikščiodama mačiau, tai tie maišai pastovi ir dieną, ir dvi.

Namai yra be butų numerių. Vietoje jų apačioje, prie skambučių arba ant jų, yra surašytos gyventojų pavardės. Lygiai taip pat ir ant pašto dėžučių. Kaip sakė mano prancūzų kalbos mokytoja, čia gyvena žmonės su pavardėmis, o ne su numeriais. Gal ir teisinga sistema :)

Parduotuvės. Mažos parduotuvėlės sekmadienį praktiškai nedirba. Viena kita tik iki pirmos valandos (bulkinės, pyragėlinės, gėlių parduotuvės, turkų, lenkų ir kt. parduotuvės). Šitai man patinka, nes sekmadienis skiriasi nuo kitų dienų. Ir dar sekmadienis visiems (beveik) yra sekmadienis. Ir dar, parduotuvės dirba iki septynių arba pusės aštuonių.

Gėlės. Sausio pradžioje ant palangių jau daiginami hiacintai.

Žolė. Žolę čia jaunimas pučia labai nesivaržydamas. Einant gatve kartas nuo karto praplaukia salsvas debesėlis. Vieną jaunuolių grupelę matėm rūkančius parduotuvės viduje. Sutūpę prie laikrodžių vitrinos ir sau paslapčiom traukia suktinę.

Lietus. Nesuprantu, kodėl Belgija savu laiku nepasivadino „Lietuva“. Čia daugiau nieko nedaro tik lyja. Tai jau tris kartus vos nenusipirkau Crocs‘ų aulinukų, bet pagailo tų 24 eurų. Bet gal dar nusipirksiu iš ketvirto karto, nes šlapia :/

Tai tiek tų pastebėjimų šiam kartui. Galiu tik pasigirti, kad šiandien nebuvau pasiklydus dar (valio valio valio). O užvakar tai įvykdžiau visos savaitės pasiklydimų kvotą – trys kartai per dieną. Pirmą kartą neradau Rue Neuve (ačiū, ačiū, plojimų nereikia), per pietus su nedideliais nukrypimais keliavau į Place du Luxembourg, o baigiamasis akordas buvo kai susimakalavau eidama iš parduotuvės namo. Jau buvau pradėjus galvoti, kad su vestibiuliariniu aparatėliu pas mane ne viskas tvarkoj, bet nei vakar, nei šiandien jis man daugiau šposų neiškrėtė.

Kelionė pirmyn

Į savo netolimą kelionę išplaukėm keltu „Maxima“ („apie viską pagalvotą“). Pirmiausia 23 valandos (vietoje planuotos 21) iki Kylio, o tuomet dar apie 680 km sausuma automobiliuku iki Briuselio. Nors atstumas neatrodo labai didelis – viso labo pirmyn-atgal iš Vilniaus į Klaipėdą, bet važiavom su nakvyne. Na, bet apie viską iš eilės.

Vargšas mūsų mašiniukas buvo iki pat stogo prikrautas mantos ir atrodė kaip su niauktais stiklais. Toks truputį papiktintas. Kelionę įveikė sėkmingai, o bevažiuojant antrą parą, daiktai suslūgo ir juos dar šiek tiek pakamšius Olandijoje - buvo galima naudotis galinio vaizdo veidrodėliu. Ei, aš ir vėl kažkaip šokinėjo nuo chronologinio prie freestyle pasakojimo.

Taigi, apie keltą. Keltas visai toks neblogas, bet ir nepigus. Už truputį mažiau kaip 1400 Lt gavom atskirą dvivietę kajutę ir vietą automobiliukui į vieną pusę. Kajutė švari, gana erdvi, o svarbiausia su langu (tiesą sakant, tai buvo keturvietė kajutė, kurioje gyvenom dviese). O be jo, tai nebūčiau sutikus plaukti, jau vieną tokį plaukį (naujadaras pagal žodžio „snygis“ logiką) Talinas-Stokholmas-Talinas prieš 3 metus atlaikiau. Kol laukėm, kada pagaliau keltas pajudės, pro savo langą matėm geltonom švendrėm pasišiaušusią Kiaulės nugaros salą, ledu apsitraukutas marias, apsnigtas kopas ir akvarelinius debesis – melsvus, mėlynus, pilkšvus, purpurinius-vos-vos, pilkus, balkšvus ir kanapėtus. O priešais, užlindęs už nedidelio debesėlio, į mus spoksojo sprindis vaivorykštės... Geras ženklas.

Marios buvo lygios, apsitraukusios plonyčiu leduku. Kai pajudėjom iš prieplaukos ir keltas sukėlė bangas -ant jų pakilęs ledas trupėjo ir visą kelią iki jūros vartų girdėjom malonų čiužesį. Lyg šalia kelto būtų ėjusios mūsų Mylimųjų mintys...

Visą naktį jūra buvo tamsi, gyli ir rami, bet laivas truputį palinguodavo, tai visi čia atrodė tokie truputį pakaušę (buvo ir tokių, kurie besugebėjo jauniausią nuo staliuko prie baro pasiųsti su žinia - "faif big").

Kas kelte blogai, tai maistas. Pasirinkimas neblogas, bet bulvių košė iš miltelių. Vienas krovininio automobilio vairuotojas, matyt, jau žinodamas iš anksto, išsirinko geriausią asortimentą: marinuotų agurkų, rūkytos skumbrės ir tris vištos gabalus. Gal ir keistas derinukas, bet matyt, patikrintas. Nerijus pasiėmė troškintų kopūstų, bulvių košės ir guliašo, ir ...nusivylė. Mano davinys - ramunėlių arbata ir obuolių pyragas – buvo ryškiai geresnis. Neskaitant slogos ir skaudančios gerklės.  

Pats keltas – tai kaip Joną prarijusi žuvis. Didžiulis gargaras, pilnas vilkikų, automobiliukų, žmogeliukų, nuobodžiai puškuojantis palei Baltijos jūros krantą. Keista, kai toks daiktas sugeba ne tik išsilaikyti vandens paviršiuje, bet dar ir įveikti nemažą atstumą.

Iš kelto išsikrapštėm tik gerokai po pietų - puse trijų (o tikėjomės, kad 12...) - dar teko palaukti kol visi pėstieji keleiviai su savo terbelėm išsimugins, tuomet nusirioglinti į patį apatinį denį ir sulaukti savo eilės išvažiuoti į paviršių. Antžeminė kelionė buvo visai sklandi. Dėka Mr. Tom Tom, net nenupjovėm jokio grybo. Išriedėję iš kelto pasileidom kaip akis išdegę Vokietijos-Olandijos sienos link. Tikrai kaip akis išdegę, nes eismas čia - tai formulė vienas.

Apie septintą valandą vakare pasiekėm mažą Horstel miestuką - su didele bažnyčia, itališka picerija ir mažu VW salonu. Nakvojom viešbutyje "Haus Hilkmann". Toks keistas tas viešbutukas, kaip koks seolių pensionas iš senų filmų. Visas apstatytas povų iškamšomis ir be proto ilgais laivų modeliais (trūksta tik šarvų su plunksnų kokardomis). Keli jo privalumai: netoli greitkelio (2-3 km), ramioje vietoje, švarus, duoda pusryčius ir galima atsiskaityti kortele.

Papusryčiavę išvažiavom link Briuselio. Kirtom Olandiją ir po pietų, apie pirmą, jau buvom Briuselyje (pirmiausią ką padarėm, tai puolėm skambinti savo Mylimiesiems – mes jau atvažiavom!). Gavom savo kambariuką-butuką ir sio. Tada Nerijus sutempė į 4 aukštą mūsų mantą, o aš bandžiau kurti namų jaukumą. Pavakary dar apsireiškė šeimininkas ir pasakė, kad atliekas reikia rūšiuoti į tris skirtingų spalvų maišus ir kad tai yra labai svarbu. Dar sužinojom, kad šiukšles čia veža du kartus per savaitę. Pirmadienį ir ketvirtadienį. Kaip anksčiau pas mus :). Tik čia nereikia laukti pypiančios mašinos. Čia visas mikrorajonas jau nuo ryto krauna spalvotus maišus gatvėse ir patvoriuose, o po šeštos valandos pradeda važinėti šiukšlių mašina ir rinkti paketukus.

Mūsų įžengimo į Briuselį diena buvo pavydėtinai graži - švietė saulė, buvo apie plius 4. Tai dar nuslinkom iki vienos gatvelės, kur vyksta šopinimasis. Nukovėm truputį maisto, palikom 50 eurų ir nešini maišiukais parkėblinom namo. Su savo kailiniais ir žieminiais batais pasijutau kaip laukinė moteris ir laukinio miško. Reikės atidėti juos į šoną ir ieškot palto. Mačiau, kad visur ant parduotuvių yra iškabos su išpardavimais. Visur 30-50-70 proc. nukainavimai. Vakar dar nukeliavom iki prekybcentrio, bet sugebėjom pataikyti ant darbo pabaigos (dauguma parduotuvių čia dirba iki septynių). Na, bet vis tiek spėjau visai gražių dalykėlių pamatyti. Šiandien važiuosiu po pietų paieškoti virdulio, adijalo, didelių puodelių ir vienos patalynės svečiams. Ai, tiesa, čia buvo apie kelionę, o aš čia jau, kad įsismaginau rašyti apie laisvalaikį ;).