Šalia Villers miestelio stūksantys milžiniški cistersų vienuolyno griuvėsiai - vienas iš tų kultūros paminklų, kuriuos tiesiog būtina pamatyti lankantis Belgijoje ir/ar Briuselyje. Tikrai, duodu klyką. Atvykę viešnage džiaugsis ne tik istorijos ir architektūros, bet ir fotografijos bei iškylų mėgėjai. Jau iš toli pasimato rūstūs griuvėsiai, kurie su kiekvienu žingsniu stiebiasi aukštyn, kol galiausiai savanaudiškai užstoja visą dangų. Kas iš tolo rodėsi esą tik apirus bažnyčia - išsiplečia iki akimis neaprėpiamo vienuolyno komplekso. Trisdešimt statinių! Jų tarpe - beveik 100 metrų ilgio bažnyčia (pusės standartinio futbolo stadiono!), terasomis kylantis vynuogynas ir puikiai išsilaikęs trijų ratų vandens malūnas. Visas Villers-la-Ville vienuolyno kompleksas prilygsta nemažam šiuolaikinio miesto gyvenam kvartalui ar vidutinio dydžio senamiesčiui. Mediatyviam senamiesčiui, apgaubtam maldos ir rankų darbo ramybe. Net neabejoju, kad XIX a. šie griuvėsiai turėjo stipriai virpinti romantikų, rašytojų ir dailininkų rankas ir širdis. O iškylaudami tarp aptrupėjusių vienuolyno sienų, nesibaigiančių tuščių langų eilių ir aukštai išlinkusių nerviūrų, Belgijos romantikai turėjo beveik pajusti šalimais šlamančius juodai baltus abitus, užuosti dar vis juntamą smilkomos miros kvapą ir kartas nuo katro krūptelti pasigirdus unisonu giedamo choralo aidui ar vienuolyno valgomajame į dubenėlio dugną bilstelėjus šaukštui... magiškieji Villers-la-Ville griuvėsiai galėtų lygiaverčiai iškilti vietoje Eichwaldo griuvėsių garsiajame Casparo Davido Friedricho paveiksle "Abtei im Eichwald" (1810) ar atsirasti kuriame nors E. A. Poe romane.
Trumpai apie šį vienuolyną užsiminiau, kai pasakojau apie ten žiūrėtą spektaklį "Rožės vardas". Šį kartą paporinsiu šiek tiek išsamiau, mat apsilankę saulėtą rugsėjo sekmadienį, apšniukštinėjom beveik visus vienuolyno kampelius ir pripyškinom tiek ir tiek fotografijų.
 |
| Villers-la-Ville vienuolynas |
ŠIEK TIEK ISTORIJOS
1146 m. Marbais valdovas Gauthier ir jo mama Judita pakvietė cistersus įsikurti jų žemėse Brabante. Cistersai kvietimą priėmė ir iš Clairvaux į Villers atsiuntė vieną abatą, dvyliką vienuolių ir penkis broliukus pasauliečius, kurie įkūrė pirmąjį Villers vienuolyną. Praėjus keliems mėnesiams, šviežiai įsikūrusius vienuolius aplankė Šv. Bernardas, pakraipė šventą galvą ir parinko vienuolynui naują (dabartinę) vietą. Gretimai tekėjusios Thyle upės slėnis, jo nuomone, buvo ideali vieta vienuolyno statyboms - nuošali, turinti švaraus vandens šaltinį ir visas statybai reikalingas medžiagas.
 |
| Villers-la-Ville. Abato rūmų fragmentas |
Ankstyvieji vienuolyno pastatai - neišliko, mat XIII a. pabaigoje kompleksas buvo pilnai perstatytas ir išplėstas. XIII a. - buvo laikinas, tačiau ženklus, vienuolyno aukso amžius. Kaip tvirtina lankstinukas, keli to laikotarpio vienuolyno abatai buvo paskirti į aukštus bažnytinius postus, o vienuolių ir brolių pasauliečių tarpe radosi daug šventųjų ir palamintųjų. Jei vienuolyno kronikos nemeluoja, per XIII a. Villers vienuolyno bendruomenė ženkliai išaugo, ją sudarė daugiau kaip šimtas cistersų vienuolių ir trys šimtai brolių pasauliečių. Vienuolynui priklausė 10 tūkstančių hektarų dirbamos žemės ir miškų, išsidėsčiusių tarp Antverpeno ir Namūro. Vienuolyno žemes valdė vienuolyno ūkis, įkurtas Grandpré vietovėje (vėliau tapo savarankišku vienuolynu).
 |
| Villers-la-Ville. Bažnyčios apsidės fragmentas |
XV a. vienuolyne padėjo mažėti brolių pasauliečių skaičius. Tai stipriai palietė vienuolyno pajamas, nes sumažėjus vienuolyno žemes dirbusių broliukų pasauliečių skaičiui, teko samdytiems darbininkams mokėti už darbą. Lyg to būtų buvę maža - XVI-XVII a. vienas per kitą besikartoję karai gerokai aptalžė bažnyčią, o vienuolyno bendruomenę net devynis kartus privertė pasitraukti iš savo buveinės. XVIII a., stojus ramesniems laikams, vienuolynas šiaip ne taip išsikapstė iš bėdų ir nepriteklių, sukaupė lėšų ir pradėjo modernizuoti viduramžiškus statinius. Deja, trumpalaikį klestėjimą (koks čia klestėjimas, viso labo - klestelėjimas) nutraukė kilusi prancūzų revoliucija. O 1796 m. naujoji prancūzų administracija vienuolyną uždarė ir kaip nacionalinį turtą pardavė prekiautojui statybinėmis medžiagomis... Voila.
Kaip jau minėjau, XIX a. vienuolyną pamilo ir ėmė lankyti vietiniai romantikai (vienas garsesnių šios vietos mylėtojų buvo patsai Viktoras Hugo). Ir pagaliau, kai 1875 m. universiteto istorikas Eugène Van Bemmelis išleido paskutiniojo Villers vienuolio atsiminimus ("Dom Placide où les mémoires du dernier moine de Villers"), mylėtojų būrelis pasiekė, kad būtų uždrausta ardyti vienuolyną ir jo medžiagas naudoti naujų pastatų statybai (tuo metu - La Motte piliai). 1893 m. buvo atlikti pirmieji komplekso restauracijos darbai (ach, turėjo skaudėti jų širdis, kai amžiaus viduryje, 1855 m., per vienuolyno teritoriją nutiesė geležinkelį Leuven-Charleroi...). Rimtesne pastatų priežiūra susirūpinta tik 1984 m. (kai gimė mano brolis). Kompleksas yra restauruojamas, atkasami nugriautų statinių pamatai. Restauracijai ir konservavimui naudojamos europinių fondų lėšos (Feder programa).
Vienuolyne organizuojami kultūriniai renginiai. Vieni iš paminėtinų - nuo 1987 m. veikiančio Villers teatro statomi įspūdingi spektakliai, paskutinį balandžio savaitgalį vykstantis muzikos festivalis bei šviesų šventė spalio pabaigoje.
ARCHITEKTŪRA
Aprašydama vienuolyno pastatus naudojausi oficialiu informaciniu lankstinuku, kurį gavau besilankydama vienuolyne. Specialiai nekeičiau ir aprašomų statinių eiliškumo - galbūt sumanysit vieną dieną aplankyti šią nepaprastą vietą ir atsispausdinę mano straipsniuką pasinaudosite juo keliaudami vienuolyno siūlomu maršrutu.
