La Buvette

Jau ilgai dūsavau dėl Nicolas Scheidt. Dėl jo rudų akių ir švelnių rankų, kuriomis jis sukuria nuostabiausius patiekalus ir gastronominius fejerverkus. Net drįsčiau tvirtinti, kad krito jis man į akį dar jo paties nė nemačius. Po to kažkas sumaišė nors trupučiuką pasimėgauti jo talentu "Culinaria" savaitgalio metu, bet kai jis pats ant mūsų staliuko padėjo užkandį iš laukinio upėtakio ir jūros pakrančių žolių …beveik pašnibždom visai mūsų kompanijai pasakiau, kad čia JIS.

Kalėdiniai žaisliukai

Po tokiu pavadinimu galima parašyti labai filosofišką rašinėlį apie parduotuves, (kalėdinius) pirkinius ir prekybos centrų raginimus perkant pajusti "klėdinę dvasią". Bet nerašysiu, nes šiais metais manęs tai nežeidžia ir man tai nė kiek nerūpi. Geriau pasidalinsiu keletų adresų, kur galite rasti vintažinių, elegantiškų ar kvanktelėjusių kalėdinių žaisliukų:

Flamant - užsukite į Sablono aikštėję įsikūrusią interjero prekių parduotuvę, jei eglutę norite aprėdyti elegantiškais ir solidžiais papuošimais.

Mano mėgstamos Briuselio šokoladinės

Kalbėti apie šokoladą Belgijoje - tai tikriausiai taip pat banalu kaip apie cepelinus Lietuvoje ir neišsemiama kaip apie pastą makronus Italijoje. Šokolado parduotuvėlių arba šokoladinių galima rasti kiekvienoje Briuselio prekybinėje gatvelėje ir aikštėje, jau nekalbant apie tokias turistines miesto vietas kaip Saint Hubert galerijos, senamiestis ar Grand Sablon aikštė. Trumpiau tariant, šokolado čia galima gauti visur ir visokio. Gero ir blogo. Juodo ir balto. Tiražuojamo fabrikėliuose ir lipdomo rankomis.

Šokolado gyvendami Briuselyje nepradėjo valgyti daugiau, bet pradėjom rinktis aukštos kokybės juodąjį. Aš išvis pamėgau briutą. Tiesą pasakius, tai Belgijoje net parduotuvinis "Cote d'Or" yra stipriai geresnės kokybės nei suvenyrinė "Rūtos" produkcija (deja…). Vat, kuo po trijų metų Belgijoje pradėjau bjaurėtis - tai burnoje į neaiškią košę virstančiomis kakavos ir sojos plytelėmis.

O štai čia šokoladinių ir parduotuvėlių sąrašas, kuriose lankomės, kai norisi šokolado:

Culinaria on Tour - mišelininis ketvirtadienis Sablone

Mario Elias iš "Le Cor de Chasse"

Šį rudenį vis juokais pasiskųsdavau, kad tiek Brisuelyje mišelininių restoranų, o iki šiol nesu nei viename jų buvusi. Ir štai, ketvirtadienio vakarą Sablone spėjau aplankyti net keturis tokius. Na, tiksliau paragauti keturių žvaigždėtų restoranų šefų sukurtų patiekalų: Julien Burlat iš "Le Dôme", Mario Elias iš "Le Cor de Chasse", Pascal Devalkeneer iš "Le Chalet de la Fôret" ir Sang Hoon Degeimbre iš "L'Air du Temps". Visi jie buvo baisiai skanūs (kažkaip nerandu geresnio epiteto) ir su vienokiu ar kitokiu netikėtumo elementu. 

 Pascal Devalkeneer iš "Le Chalet de la Fôret"

Ragavimus pradėjom nuo "Le Chalet de la Fôret" virtuvės. "Cappuccino de saison" ("Sezoninis kapučino") - nebepamenu kokia tai slėgta mėsytė, šukutė, skrudinti riešutai, džiovintos spanguolės ir dar kažkas, ko nesugebėjau visame skanume atskirti. Tikrai, kad nepriekaištingas Pascal'io Devalkeneer'io kūrinys.

Culinaria on Tour - gurmė noktiurnai Sablone

www.culinariasquare.com

2009 m. Michelin'ų ir Gault&Millau žvaigždžių dulkėmis rankas susitepę Belgijos šefai pirmą kartą žengė iš savo virtuvių į palapines. Iš jų matymo bei ragavimo malonumą dovanojo gastronomijai neabejingiems miestelėnams bei miesto svečiams. Taip ėmė ir gimė nuostabus, mano manymu, projektas Culinaria, kuriam komplimentų nešykštėjo nei spauda nei tinklaraščiai. Kiekvienais metais šventė paįvairinama netikėtumais ir naujovėmis: atviromis (laikinomis) šefų virtuvėmis, meistriškumo pamokomis, susitikimais su Belgijos gastronomijos žvaigždėmis, kuriems (ir susitikimams, ir žvaigždėms - pažvelkit į žemiau esančias jų nuotraukas - Damien Bouchéry, Nicolas Scheidt, kuris šiuo metu dar šiek tiek dailesnis) beveik neįmanoma atsispirti ir pan. Trumpai tariant, gėrių gėris.

Ir šitas gėris šiais metais išlindo į gatvę slapyvardžiu "Culinaria on Tour". Taip visai paprastai tie patys žvaigždėti šefai ruoš gatvės stiliaus užkandžius Briuselio senamiestyje, Sablono aikštėje, paskutinį lapkričio savaitgalį (11.28-12.01). Ir ne šiaip užkandžius, o siurrealistiškus užkandžius, nes tokią temą sugalvojo organizatoriai. Man jau dabar baisiai smalsu.

Šventės dienomis Sablone šeimininkaus 16 žvaigždėtų Belgijos šefų štai tokia eile (meniu galite pasitikrinti čia):

Bib Gourmand 2014 Briuselyje

Prieš keletą dienų pasidalinau Michelin'o žvaigždutėmis įvetintų Belgijos restoranų sąrašu, o šįkart jį papildau briuselietišku Bib Gourmand sąrašu. Na, nes pati paskaičiavau, kad dar neteko mėgautis nei vieno žvaigždėto šefo išmone ar dėmesiu, todėl gal daugiau naudos bus iš šio sąrašo, į kurį patenka restoranai, kuriuose galima pasimėgauti trijų patiekalų (užkandis, pagrindinis patiekalas, desertas) vakariene už 35 eurus. Paprastai tokia vakarienė vadinama "meniu" ir suteikiama galimybė rinktis iš poros užkandžių, poros karštųjų patiekalų ir deserto. Vynas ir kiti gėrimai į šią dailią kainą neįtraukti ir vakarienės kainą gali kilstelti dar 20, 30, 40, 50 eurų - priklausomai nuo to, kokiais gėrimais mėgausitės.

Kita vertus, man visuomet įdomu, ar tie vertintojai tikrai spėja paragauti visų, kad ir Briuselio restoranėlių ir restoranų patiekalų. Teko skaityto, kad jie turi per daugiau kaip 90 metų gerai "nušlifuotus" metodus, bet vis tiek, neįtikėtina, ar ne?

Taigi, Briuselyje yra net 19 virtuvių, kurių šefai svečius vaišina "gerais ir nebrangiais" patiekalais. Ir štai - jų sąrašas (Bruxelles-Ville - tai Briuselio senamiestis, dar vadinamas ir Žemutiniu miestu):

Bar BIK (Brussels International Kitchen) (Bruxelles-Ville)
La Belle Maraîchere (Bruxelles-Ville)
La Branche D'olivier (Uccle)
La Brasserie De Bruxelles (Bruxelles-Ville)
La Villa Lorraine  (Bruxelles-Ville)
La Brouette (Anderlecht)
Le Coq en Pâte (Woluwé-Saint-Lambert)
Les Deux Maisons (Woluwé-Saint-Pierre)
French Kiss (Jette)
Jardin de Pékin  (Woluwé-Saint-Pierre)
JB (Bruxelles-Ville)
Kokuban (Bruxelles-Ville)
Mamy Louise (Saint-Gilles)
La Manufacture (Bruxelles-Ville)
De Maurice à Olivier (Woluwé-Saint-Lambert)
Maza'j (Auderghem)
Le Ventre Saint-Gris (Uccle)
Wine Bar Sablon (Bruxelles-Ville)
Wine in the City (Jette)

Vyno mugė Kortenberg'e

Kai ruduo ima įsižiemoti, Belgijoje išsirikiuoja visa eilė vyno švenčių ir mugių. Ne tai, kad jos būtų labai rimtos (išsk. labai komercinę Briuselio Mega Vino), bet kiekvienas miestelis pasiorganizuoja kokį savaitgalį degustacijų, kad nereikėtų į sostinį ar didmiestį vykti. Tegu vynas einas pas žmonės, o ne žmonės jo ieško ;)

Šeštadieniai dviese: Jonas Mekas, Van der Weydenas, Indija, Gerbaud šokoladinė ir kiti geri dalykai

Briuselio vitrina. Norėčau tokio arbatinuko

Atšalo Briuselis. Baigiasi ruduo ir ateina pats nemaloniausias žiemos-ne-žiemos laikas, kai anksti temsta, kartas nuo karto drengia smulkus lietus, pilkai aptrauktas dangus, dūsauja šiaurės vėjas ir anksti temsta. Briuselis atsisuka, sakyčiau, gana šlykščiu profiliu ir geriau jau klaidžioti po jo vidinį pasaulį, nei stengtis pliurzėje ir darganoje įžvelgti kažką romantiško. Geriau vakarais ir savaitgaliais klaidžioti po galerijas ir muziejus, gerti karštą Gerbaud arba Blondeelio šokoladą, mėgautis pašnekesiu jaukioje vyninėje, ragauti gerą kavą, lankyti kino teatrus ir namuose garinti kiniškus koldūnus. Kad būtų jaukiau, kad rankos ir nosys nežvarbtų, kad širdys džiaugtųsi šiltais vakarais.

Michelin 2014: žvaigždėti Belgijos restoranai

Kuomet Michelin'as paskelbė 2014 m. žvaigždėtus Belgijos restoranus, vietos restoranų gidai ir rašeivos ėmė džiūgauti, kad Briuselis ėmė ir aplenkė Berlyną, Milaną ir Romą. Belgijos sostinėje žvaigždutėmis ir riebaus padangų žmogučio atvaizdais apklijuotos jau 16 restoranų durys, iš kurių du buvo pastebėti ir įvertinti tik šiais metais. Šie naujokai ir padėjo Briuseliui išsiveržti šiek tiek toliau į  priekį. 

Šie du restoranai - Christophe'o Hartiquest'o (Kristofo Hartikesto) vadovaujamas Briuselio "Bon-Bon" ir kurortinės Knokės-Heist "Bartholomeus" užsitarnavo po antrą žvaigždutę. 18 restranų, kurių du įsikūrę sostinėje, šiais metais užsitarnavo po pirmąjį Michelin'o įvertinimą. 

Kaip bebūtų gaila, net 7 restoranams vertintojai šiais metais nuplėšė garbę ir liepė nuo durų nusikrapštyti lipdukus. Tarp šių nelaimingųjų (apsileidėlių?) atsidūrė ir Briuselio Jaloa, į kurią visus metus taikiausi paragauti jūros ežių. Gal ir gera naujiena tas jų nuvainikavimas - gal šiais metais jie dės daugiau pastangų (ir gal net kiek sumažins kainas)?

O štai visi Belgijos restoranai, įvertinti Michelin žvaigždėmis:

3 žvaigždutėmis

De Karmeliet - Brugge
Hertog Jan – Brugge – Sint-Michiels
Hof van Cleve – Kruishoutem

Blegny anglies kasyklos

Vartai į Blegny kasyklos teritoriją

Blegny anglies kasykla, kurią aplankėme darganotą ir vėjuotą lapkričio dieną, yra viena iš keturių kasyklų visoje Europoje, į kurias lankytojai gali patekti senaisiais šachtininkų šuliniais ir keltuvais. Nežinau, ar tai tikrai labai svarbus turistams atiduotų kasyklų bruožas, tačiau, vienok, smagu ir šiek tiek baugu metaliniame narve kristi tiesiai į anglies tamsą.

Prieš leidžiantis į šachtas visi ekskursantai aprengiami uniformomis ir uždengiami šalmais

Pirmieji vietovėje esančius anglies išteklius pradėjo naudoti Val-Dieu vienuolyno gyventojai dar XVI a., o XVIII a. pabaigoje buvo išraustos pirmosios galerijos, 1850 m. buvo įrengtos garinės mašinos, naudotos anglies kasyboje. Na, o 1882 m buvo įkurta Société anonyme des Charbonnages d'Argenteau-Trembleur. Sujungus du greta buvusius domenaus, kasyklai atiteko beveik 900 ha plotas, buvo įrengtos specialios geležinkelio linijos produkcijos pristatymui, tačiau tai tai neišgelbėjo įsteigtos įmonės nuo bankroto. 

Lježo Guillemins traukinių stotis

Man mylimiausias pastatas Lježe, kurio nenukonkuoja nei katedra, nei bažnyčios, nei tvirtovė, nei upės pakrantė, nei kalėdinės mugės. Lengvai atpažįstamas Santiago Calatrava kūrinys pamalonina akį lengvomis beveik kosminėmis konstrukcijomis, erdve ir kaip visuomet - išgryninta industrine estetika.

Bastymasis po pasaulį

Bastymasis po pasaulį gali tapti malonus. Kai pripranti, kai susigyveni su laikinumu. Tuomet keičiasi tiek daug dalykų. Įsišaknyja toks natūralus jausmas, kad namai pranda sienas ir adresą, kad namai ten, kur esi tu ir yra jis. Ten kur abu nuotykiaujat, gyvenat kasdienę rutiną, bet abu.

namai ten
kur tu mieloji
taigi ten nebe ten
namai tai ką nešioji
kūno skysčiai
hardware ir software
galvoj gal širdy
namai - mobilus įtaisas
kur tu mieloji

Kažkurią dieną sakiau Nerijui, kad besibastydamas žmogus tampa labiau šuniškas, nei katiniškas, nors mūsų namuose ir gyvena Katinas, kuriam gyvybiškai svarbūs "žmogiški" kontaktai. Besikraustydamas ir bekeliaudamas nukarpai saitus su daiktais - gražiomis sienomis, patogiomis sofomis, gerais puodais, savo antro šanso laukiančiais drabužiais, pažįstama ir saugia aplinka ir tvirtai susikimbi su keliaujančiu drauge. Tampa mažai svarbu kur, bet labai širdinga su kuo. Tai ir yra nuostabiausia, kad kelionės išryškina esminius ryšius su svarbiausiais žmonėmis gyvenime, parodo, kiek mažai išties tau reikia turėti ir leidžia išvengti uždusimo po daiktais, materialiais troškimais ir apsimestiniais santykiais. Todėl norėčiau keliauti visą gyvenimą, mainyti gyvenamas vietas ir mus išbandyti naujose vietose. Kiek galime prisitaikyti? Kiek galime išgyventi? Ką galime išmokti? Kaip galime tapti nors šiek tiek daugiau plačiaregiais?

Jei Briuselyje pusryčiaujam ne namuose, tai ...

… tai tuomet keliaujame į netoliese įsikūrusias kavinaites ar knygynus. Ai, nesišaipykite, mėgstame mes knygynus ir tikriausiai galėtumėme juose leisti bent vieną savaitgalio dieną (kol pabostų). Ir dar mėgstam savaitgaliais sukrimsti vėlyvus pusryčius (žinoma, mano manymu, nieko nėra geresnio kaip balta kava ir ragelis lovoje). Tačiau, kaip ten nutinka - net ir nežinau, bet kai atrandi nelabai tolimas (savo kiemo) ir patinkančias vietas, kuriam laikui nutrauki naujienų ieškojimus. Todėl ir pusryčių sąrašas nėra jau toks ilgas:

Café Belga (Ixelles). Darbo dienomis čia pusryčiai būna jaukūs ir ramūs, tuo tarpu savaitgaliais vėlyviems pusryčiams akompanuoja nepaliaujamas kalbų dūzgesys, stiklinių ir puodelių skimbčiojimas, personalo šūksniai  bei visada labai gera muzika. Pora ragelių arba bandelių su šokoladu, puodelis pasirinkto šilto gėrimo ir stiklinė sulčių čia kainuoja 7,50 Eur, sotūs vėlyvieji, sudaryti iš šiltų arba šaltų salotų, vaisių-sūrio, omleto ar kumpio-sūrio rinkinių, poros riekių duonos bei ragelio arba bandelės su šokoladu, karšto gėrimo ir šviežiai spaustų sulčių, atsieina 14,50 Eur. Pusryčiai Café Belga Jums nepatiks, jei ryte trokštate ramybės. Visais kitais atvejais - čia puiku.

Potemkin (Saint Giles). Tai tikras Café Belga pusbrolis. Pusryčių sudėtis ir kainos - tokios pačios. Sekmadieniais dažniausiai skamba gyvai maigomas fortepijonas.

Cook&Book (Woluve Saint Lambert). Jau nekalbant apie tai, kad šis knygynas (taip) pripažįstamas vienas įdomesnių Europoje, pusryčiai čia - puikūs. Kainos gal kiek ir kandžiojasi, bet erdvė - smagi.

Les Filigranes (City). Nedidelė kavinaitė knygyne. Tinka ypač tada kai norisi ir knygas pavartyti ir kavos išgerti. Taip sakant, penas ir kūnui, ir sielai.

Garcia (Ixelles). Portugališki pusryčiai su storu sviestiniu skrebučiu ir balta kava iš briaunuotos stiklinės. Prisipažinsiu, kad į visai šalia mūsų namų įsikūrusį "Garcia" užsukam retai. Bet tikriausiai todėl, kad taip arti, tai manai, kad "ai, visada čia spėsiu".

I Pasaulinio karo pėdsakais: Pasendalė, Hill 62 ir Ipras

Šiandien Briuselyje pasirodė pirma šalna, o prieš 95 metus baigėsi I Pasaulinis karas. Šiandien pas mus yra absoliuti nedarbo diena, tai bus puiki proga papasakoti apie mūsų kelionę palei Vakarų fronto liniją. Flandrijos laukuose, kaip dažnai vadinama žiaurių I Pasaulinio karo žaidimų aikštelė, lankėmės jau trečią kartą. Kažkada tieisog norėjom pamatyti Iprą, vėliau su broliu šniukštinėjom po kareivių kapines, o šį rudenį pasičiupom už parankės istoriką Kęstą su drauge ir visi kartu aplankėm keletą artefaktinių vietų. Mažai spėjom, kelių punktų teko atsisakyti (Poperingės ir "Trench of Death"). Mat tam, kad pamatyti viską - reikėtų ten praleisti bent jau visą savaitgalį, o turą pradėti su saulės šviesa ir vasarą, kai dienos ilgos ir šviesios. Tuo tarpu rudenį, kaip žinia, temsta gana anksti, o jei dar užtrunki pusryčiaudamas - dienos ima dar labiau sutrumpėja.

Cameleon: išpardavimai klubo nariams

Kažkada anksčiau rašiau apie išparduotuves, kurias aptikau Briuselyje - drabužių, batų, šokolado, indų ir apie išpardavimų miestelį Maasmechelen. Bet po to Ramunė mane nusivedė į milžiniško dydžio Cameleon'ą - pavadinkime jį išparduotuve klubo nariams. Mat prieš patekdamas į šį rojų, turi būti pakviestas jau esančio Cameleon'o nario.

Daug nepostringausiu, tik pasakysiu, kad po to ir aš kelis žmones nudžiuginau įvedus juos į Cameleon'o daiktų pasaulį. Patinka man jis gal net labiau nei Dod'ai. Lyg drabužiai naujesnės kartos, lyg pats asortimentas toks labiau miestietiškas - nežinau, bet patiko. Net Nerijus ir tas paskutinį kartą beismatuodamas švarkus ir lietpalčius užtruko vyrų skyriuje du kartus ilgiau nei aš kedendama moteriškų drapanų kabyklas ir lentynas. Ir sakyčiau, kad rado jis padoresnių dalykėlių nei Dod'e. Tai tiek. Nežinau, kiek Jums bus naudingas šis įrašas. Galbūt, jei dar nesate buvę Cameleon'e, paklausite savo darbo kolegos ar vaiko bendramokslio mamos, ar negalėtų ji Jūsų pakviesti į parduotuvių aistruolių klubą.

Briuselio šviesų festivalis / Festival des Lumières Bruxelles'13

Vėlių ir visų šventųjų savatgalio vakarus Briuselyje prašviesino vykęs šviesų festivalis. Tai pirmas kartas, kai šalia miesto kanalo išdygo mirgantis Pizos bokštas, vandens paviršiumi tyliai šmirinėjo įvairiaspalviai spinduliai, o gretimai kanalo stūksantis daugiaaukštis buvo virtęs švyturiu (jį, beje, matėm ir pro savo namų langus, bet negreit supratome, kad tai vienas ir tas pats šviesos šaltinis). Mes krantinėje (toje pačioje vietoje, kur vasarą įsikuria miesto paplūdimys) pasidairėme tik gerą pusvalandį ir visų šviesos ir muzikos instaliacijų nepamamtėm, matyt, todėl mums pasirodė per skambu tuos kelis projektus pavadinti festivaliu. Bet - patys kalti - atsiradom vėlai ir buvo mums per šalta, kad slankiotumėme aplinkui laukdami kitų pasirodymų. Aišku, galėjom apšilti savus kaulus prie didžiulio laužo (greta kurio lyg it BBQ buvo organizuojamas) ar įlįsti į kokią netolimą kavinę, bet neapšilom ir neįlindom.

Baarle-Nassau arba Baarle-Hertog miestelis Belgijos ir Nyderlandų karalystėse

Pirmą kartą apie tarp dviejų karalysčių pasiklydusį miestelį perskaičiau "Kaleidoskope" - kažkada leistame Belgijos lietuvių bendruomenės žurnaliuke. Tada pagalvojau, kad nieko sau, miestelis miestelyje, o tame miestelyje dar keli miestelio gabalėliai, kuriuose tupi dar po vieną kitą miestelio spuogą. Žmoniškiau tariant, tai 22 Belgijos eksklavai Nyderlandų teritorijoje, sudarantys maždaug 8 km.m. plotą. Šiuose eksklavuose dailiai įsiterpę 8 Nyderlandų eksklavai. Mažiausias Belgijai priklausantis žemės gabalėlis yra šiek tiek didesnis nei 2,6 kv.m.

Rytas Strasbūre

Barrage Vauban

Jau seniai norėjau aplankyti Strasbūrą (Strasbourg), nes ten aukščiausia katedra Prancūzijoje, nes ten palei kanalus išsirykiavę fachverkiniai nameliai, nes ten gimė kalėdinės mugės. Būtet dėl jų labiausiai ir norėjau pasivaikščioti Strasbūro gatvelėmis. Aišku, kad ne rudenį, o gruodžio mėnesį, kai aukštų kreivasienių namelių apsuptose aikštėse įsikuria kalėdinis turgus, pilstomas karštas vynas, graužiami meduoliai ir kertami troškinti kopūstai su elzasietiškomis dešrelėmis. Na, bet taip nepavyko. Už tai turėjau progą pasigrožėti miestu rudeninį rytą, kai jo gyventojai skubėjo į darbą, o turistai dar tingiai pusryčiavo savo viešbučiuose.

Šiuolaikinio meno centras WIELS

Yra Briuselyje toks geras daiktas, kaip WIELS. Toks tikras tikras šiuolaikinio meno centras įsikūręs buvusioje Wielman'o Ceuppen'o (Vylmano Siopeno) alaus darykloje. 1931 m. modernų bravorą pastatydino belgų architektas Adrien'as Blomme'as (Adrienas Blomas). 2008 m. pastatas buvo restauruotas ir įtrauktas į saugomų architektūros paminklų sąrašą. Šalia jo - viešas kolektyvinis sodas, už jo - geležinkelio linija, visai netoli - Midi geležinkelio  stotis.

8 priežastys aplankyti seniausią Briuselio rajoną - Anderlechtą

Kairiajame Senne upės krante išsidėstęs Anderlechtas - seniausias Briuselio rajonas. Jo teritorijoje yra rastos romėnų vilos liekanos ir frankų kapinynas. XII a. Anderlechte jau reziduodavo kanauninkai, o Aa ir Anderlechto lordai čia turėjo pasistatydinę dvarus. XIV a. Anderlechto teritorijoje vyko Brabanto grafo Liudviko II ir jo sesers Joanos kovos. Jis ją nugalėjo, bet po metų ji su Karolio IV pagalba vėl atsikovojo Briuselį ir titulus. 1393 m. Joana Anderlechtą prijungė prie Briuselio. XV-XVI a. laikomas Anderlechto kultūrinio gyvenimo suklestėjimo laikotarpiu, kurį nutraukė prasidėję Nyderlandų ir Prancūzijos karai. XIX a. Anderlechte apsigyveno daug naujakūrių. Čia steigėsi fabrikai ir jų darbininkams buvo statomi vadinamieji miestai-sodai.

Anderlechtas didžiuojasi, kad čia gyveno Erazmas Roterdamietis ir poetas Maurice Carême (Morisas Karemas), iš čia yra kilęs triskartinis Tour de France čempionas Philippe Thys (Filypas Tysas), diskotekos sumanytoja ir dainininkė Régine Zylberberg.

O štai čia - mano aštuonios priežastys, kurios galbūt ir Jus paskatins aplankyti šį šiaip jau gana šiukšliną Briuselio rajoną:

Oktoberfest Briuselyje

Vakar spėjau ne tik pasiklausyti Jono ir Vytauto šnekučiavimosi, bet ir sudalyvauti Oktoberfest'o bianalėje. Aš čia taip sau leidžiu pajuokauti, nes Oktoberfestas Briuselyje organizuojamas kas dveji metai. Tuomet Jourdan'o aišktėje išdygsta milžiniška, tačiau du kartus mažesnė nei Miunchene, balta palapinė iš kurios vakarais girdėti kažkas panašaus į "ein prosit, ein proooosit" ir "į sveikatą!" visomis europietiškomis kalbomis.

Mes savo masus smagiai kilnojome su Nerijaus kolegomis austrais ir bavarais ar šiaip šiaurės vokiečiais. Net italai ir tie prisijungė prie sunkiasvorių bokalų kilnojimo ir tuštinimo šventės. Dar gi mus pavaišino vokiška karkute, Miuncheno (Miunšėnų) veršienos dešrelėmis (mmmm, o kokios garstyčios prie jų buvo...) ir visu kalnu precelių.

Daugiau rašyti apie tą vakarą kaip ir nėra ką. Tik tai, kad alus upeliais tekėjo, alaus mėgėjai lipo dainuoti ant stalų ir suolų, kad nuo lubų varvėjo, kad skambėjo vokiškos "pramoginės" dainos, kad buvo... paprasčiausiai smagu :)  Oktoberfestų istorijos neperpasakosiu, geriau pasidalinsiu keliomis apyryškėmis fotogrfijomis (nes buvo karštą, nes buvo tamsu, nes viskas aplinkui drebėjo nuo dainuojančių ir plojančių alaus gėrėjų) - gal susigundysit ir Jūs. Šį savaitgalį arba už dviejų metų.

Jonas ir Vytautas Briuselyje

Vakar iš gana arti klausiausi Jono ir Vytauto. Meko ir Landzbergio. Prisipažinsiu, kad truputį dvejojau, ar tikrai noriu į šį susitikimą ir galiausiai nusileidau savo snobizmui ir savimeilei - galbūt tai vienintelis šansas gyvenime pamatyti ir išgirsti Meką.

Jono ir Vytauto pašnekesys apie draugus, Fluxus, Lietuvą, žmogų be vietos, Sąjūdį ir Niujorką buvo labai nuoširdus ir šiltas. Moderatoriai nelabai ir turėjo ką veikti, nes šios dvi asmenybės tarsi paniro į atsiminimais sutvirtintą dialogą. "Kada mes pirmą kartą susitikom? Hm... kada tai buvo? Kur? Tikriausiai, kad Niujorke.". "Pas kažką, nereklamuojame koncerte". "Taip. Tu tada skambinai fortepijonu Čiurlionį ir tai buvo taip skaidru ir tyra, kad aš neatsiklausęs nufilmavau. O po to manęs visi klausinėjo, kas čia groja, ką groją". "Žinai, norėčiau pergrotį tą įrašą, nes tuomet jį atlikau nelabai tinkamai".

"Aš džiaugiuosi, aš labai labai džiaugiuosi, kad mane aplinkybės privertė palikti Lietuvą. Nes tuomet aš atsiradau Niujorke ir jis iškart tapo mano namais. Ir jis iki šiol yra mano namai. Vieni iš mano namų. Ir nuo tada aš visur randu savo namus, kur tik esu. Šiuo metu - Briuselis mano laikini namai. Aš nesu žmogaus be vietos".

Eben-Emael fortas

Milžinišką fortą St. Pieters kalnuose aplankėme prieš pradėdami grybauti. Planavom pasielgti priešingai, tačiau nuobodūs kamščiai remontuojamame greitkelyje kiek pakeitė sumanymus. Eben-Emael fortą, beskaitydamas Roberto Petrausko knygas atrado Laurynas. Kaip jis pats išreiškė nuostabą, "gyvename čia jau trečius metus, o iki šiol neaplankėme nei vienos, II Pasaulinio karo vietos". Na, taip, sutinku (išskyrus tai, kad mes su Nerijum ir kompanija jau esam aplankę Hitlerio bunkerį - vilko guolį ir  trumpam pasižvalgę po Stavelot'ą).

Kaip mes grybavome Ardėnuose

Du rudenius gailiai pavyduliavau Lietuvoje grybus rovusiems tėvams ir giminiečiams. Jau nekalbu apie tą baltą pavydą, kuris kildavo užmačius kokiam nors feisbuke pasidalintas baravykų fotografijas: išrykiuotų pagal ūgį, pagal spalvas, pagal storį ar dar tebesigrūdančių pintinėje. Et, galvodavau, kad gerai ten Jums... O šią vasarą net slaptomis tikėjausi, kad iki atostogų pabaigos kaip nors teks pasimėgauti pulkaunykų rinkimo malonumais, bet nenuskilo.

Kai bandydavom Briuselyje gyvenančių lietuvių paklausinėti apie grybavimą Belgijoje, išgirsdavom beveik mitinius pasakojimus, kad Belgijoje grybauti draudžiama, kad pagavę miško savininkai atima grybus arba, kad kažkas kažkurį rudenį grybavo Ardėnuose. Bandėm kaip nors išsiaiškinti, ar tikrai Belgijoje neleidžiama rinkti grybų. Ir pasirodo, kad tikrai taip - privačiuose miškuose ir miškuose, priklausančiuose savivaldybėms ir pan. - grybauti draudžiama, tiksliau - norint juose grybauti reikia gauti savininko sutikimą. Tačiau paprastuose "bendro naudojimo" miškuose tikrai niekas nedraudžia rauti grybų. Vienok, yra pažymima, kad grybus leidžiam rinkti tik asmeninėms reikmėms.

Bemiegė Briuselio naktis - Nuit Blanche 2013

Pavadinimas toks - Baltoji t.y. Nemigos naktis. Ir skirta ji ne pagalvio kedenimui, kambarių vėdinimui, avelių skaičiavimui ir dar kokiai beviltiškai bandymo-užmigti-veiklai, o visai smagiems pasivaikščiojimams po naktinį Briuselį. Kai miesto sienas nusėja keistos projekcijos, praeivius vilioja iš skersgatvių sklindantys keisti garsai ir nutįsusios smalsuolių eilės ir atsiveria dienomis nė nepastebimų įstaigų, mokyklų ar praeities pastatų durys. Į sales, į bokštus, į požemius, į koplyčias ir į smalsulį. Trumpiau tariant, tai nereali proga pabraidyti po natinį miestą. Juo labiau, kad ruduo Briuselyje šiltas ir paprastai Nuit Blanche metu vis dar galima iki paryčių šlaistytis gatvėmis ar plepėti kokios nors kavinės terasoje. Toks, žinote, baisiai geras rudeninės nakties malonumas.

Brussels in the Rain

M.K. Čiurlionio paroda Gente

Įsibėgėja Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai skirta kultūros programa Briuselyje. BOZAR'e nuskambėjo Violetos Urmanos rečitalis, beveik nepastebėta praskriejo lietuviškos dokumentikos retrospektyva, M.K. Čiurlionio parodos atidarymas Gento muziejuje. Tikrai labai planavau užsukti į STYX'ą ir pasimėgauti poetine dokumentika, tačiau per mažai reklamos padėjo šį norą pamiršti. Gaila, tačiau tikiuosi, kad susirinko daugiau kino gerbėjų nei į "Auroros" peržiūrą, kurioje neskaitant mūsų su Nerijumi sėdėjo dar du žmonės. Vienas kantrus, kitas - ne, nes filmui įpusėjus susiruošė namo. Trumpiau tariant, net lietuvių bendruomenė Briuselyje nepridėjo Buožytės filmui sėkmės. Šiek tiek apmaudu, nes ekrane estetiškai pasakojama fantastinė meilės istorija buvo įvertinta Neuchâtel fantastinių filmų ir Karlovy Vary festivaliuose.

Pirmas kartas - Briuselio maratonas 2013

Jau kuris laikas negaliu patikėti, kai girdžiu save sakančią, kad bėgti yra labai smagu. Jei kas būtų bandęs mane tuo įtikinti mokykliniais ar studentiškais metais - būčiau jei ne pirštą pasukiojus prie smilkinio, tai bent ironiškai prunkštelėjus. Bėgioti?! Tai jau tikrai ne man. Labai gerai prisimenu tą šono dieglį, nebenešančias kojas ir kaip su Rūta lapnodavau aplink parką prieš fizinio įskaitas. Siaubas ir kankynė man buvo visi tie krosai Nemuno ir Neries santakoje, orientacinės Panemunės šile ir paprasčiausias nuobodus stadiono zulinimas. Už tai trumpas distancijas kurdavau kuo puikiausiai - čia aš Rūtą tempdavau paskui save. Tokia tai paguoda ir tai toks buvo mūsų fizinis bendradarbiavimas.

O va, štai, šiandien smagiai nurisnojau pirmą mini maratoniuką, 4K. Finišavau 10 minučių vėliau nei laimėtojas (viršijau savo lūkesčius maždaug 2 minutėmis ir buvau 5-a iš lietuvių moterų), bet tai mažiau svarbu nei faktas, kad pro Grand place pripūstus vartus įnėriau greičiau nei tie, su kuriais visą kelią lenktyniavau ar tie, kurių uodegos laikiausi įsikibusi, kad neatsilikčiau (ačiū). Man pavyko!

Štai taip mes sergame už Lietuvos rinktinę

Štai taip mes sergame už Lietuvos rinktinę :)

Briuselietiškas sekmadienis be automobilio

Kasdien aš tikrai nevažinėju dviračiu, nes baidausi automobilių srauto ir siaurų gatvių, kuriose turi sutilpti visos transporto priemonės: automobiliai, motociklai, motoroleriai, autobusai ir siaubingiausias išradimas - tramvajai. Tikrai. Visus du su puse metų bijojau ir laukiau kada man teks nugriūti gatvėje įvažiavus į tramvajaus bėgį. Na, ir teko. Gerai, kad mano dviratis lengvas ir kad eismas tuo metu nebuvo labai intensyvus. Bet vienok, nemalonu. O jei gatvė siauresnė, tai dažnai pasitaiko, kad autobusams ir lengviesiems tenka kurį laiką kantriai vilktis paskui pedalus minantį dviratininką ir atvirkščiai - dviračių vairuotojams reikia dairytis, kad automobilistai jų nenustumtų ant šaligatvio ar nesugurintų į kokį kelio ženklą. Trumpiau tariant, nepaneigsi, kad gatvėse pilna žioplių iš abiejų stovyklų, todėl ir vieniems, ir kitiems tenka pasisaugoti.

Šeštadienis Ardėnuose: Spa, Malmedy, Reinhardstein pilis, Stavelot ir Coo

Šeštadienį spjovėm į subjurusias orų prognozes, prisitepėm dėžutę sumuštinių, užsiplikėm termosą kavos ir nuriedėjom tiesiai į belgiškus Ardėnus šalia Spa. Rytas buvo kažkoks mieguistas, prisidengęs pilkšvu dangumi ir pasikabinęs vieną kitą lietaus lašą. Trumpiau tariant, mažai įkvėpiantis ir labiau viliojantis puodeliu arbatos ir geru filmu lovoje, nei slampinėjimais po provincijos miestelius. Bet dar iš vakaro nusprendėm, kad alea iacta est ir visai dabar dėl to nesigailim. Aplankėm Spa, Malmedy, Rainhardštain (Reinhardstein) pilį, Stavelotą ir miestuką juokingu pavadinimu Koo (Coo). Viso, grįždami pro vakarinį Namur'ą, susukome beveik 400 km.

Tokį rūškaną rytą Spa tikrai nežibėjo visomis savo prabangios praeities ir madingos šiandienos spalvomis, tačiau mums patiko. Toks ramus, poilsiautojų apleistas kurortas, žalias, apsodintas gėlėmis ir krūmais, apsuptas kalnų, prismaigstytas XVIII-XIX a. prašmatnių pastatų, pagražintas karališka galerija, nusidriekusia Septintosios valandos parke.

Vasaros atostogos Lietuvoje

Kiek neįprasta yra pasakoti apie lietuviškas atostogas. Nei kuom labai nustebinsi, nei pasigirsi. Visi jau senų seniausiai ir tikriausiai, kad ne po vieną kartą lankėtės tose vietose, kur mes leidome atostogas. Ne vieną ir ne du kartus ragavote mums naujiena tapusių lietuviškų BUG'o ir "Gerovės" skanėstų. Bet nepaisant to, kad nieko naujo šįkart nepapasakosiu, vis tiek noriu užrašyti tą pusantro mėnesio, kurį po ilgos pertraukos praleidome Lietuvoje. Sau, kad niekada nepamirščiau, kaip gera buvo ir kaip šiandien liūdna, kad tas gerumas pasibaigė. 

Kol Nerijus (ir Katinas) darbavosi Briuselyje, aš porą savaičių leidau pas savo bobutę, miškingame ir ežeringame Molėtų rajone. Niekur nebuvau kojos iškėlus - kaip Pranas pasiėmęs iš oro uosto nuvežė į kaimą, tai taip ten ir likau. Plepėjau su savo močiutėle, lankiau artimuosius, ruošiau iš meilės pietus ir vakarienes, grybavau, uogavau, daržą ravėjau ir hamake po antaniniais obuoliais skaičiau prancūzišką Grangé trilerį, narstantį Turkijos nacionalistų darbelius. Trumpiau tariant, ilsėjausi taip, kaip seniau. Kaip studentiškais metais, kaip mokyklinių atostogų metų.

Jausmas, kurį patyriau pirmą rytą kaime buvo toks, kad sustojo laikas. Tiksliau, kad jis išvis neegzistuoja. Kai atsirandi pačioje saugiausioje pasaulyje vietoje, kurioje niekas, na beveik niekas, nepasikeitė nuo pirmų ryškesnių vaikystės prisiminimų, ir pats prarandi amžių, liūdesius, ilgesnius ir net ištirpsta laikas, kurį tavęs čia nebuvo. Tarsi praneri pro kokią tai švelniu kailiu išmuštą ir pušų sakais kvepiančią laiko olą ir patenki į ramybės laukymę. Tik retkarčiais, vakare, kai atsiguli nakties miego, girdi kaip kitame kambaryje bobutė už visą pasaulį šnabžda rožinio karoliukus, o už lango ramiai ošia senos pušys, nekantriai bumbteli dar neprinokęs alyvinis, kiek skaudžiau sudilgsi paširdžius. Tuomet užsimerki ir stipriai stipriai panori, kad taip viskas ir pasiliktų, kad niekada nepasikeistų, nes kaip gi tuomet būsi tu? Be trijų pušų, po kurių vainikais švytuodavo vaikystės atostogų supynės, be žemuogyno, dėl kurio kažkada buvo kovota su kaimynų anūkėmis, be uogas skanaujančių kėkštų, be virgulėmis atrasto šulinio, be ilgesingos pamiškės, tos kur už pievos, be prūdelio, po kurį susodintus tryse ant “Kyrovo” padangos stumdydavo maurus kabinęs tėtis su dėde, be popiečių po laukine obelimi, be rudeninių voratinklių sakais tekančioje slyvoje. Be daugelio kitų dalykų ir akimirkų, kurios mažame pamiškio kaimelyje įgauna apčiuopiamus pavidalus ir suteikia tvirtą pagrindą tikėjimui savomis jėgomis, žmonėmis ir jų gerumu. Tai buvo dvi nuostabios savaitės, kupinos taikaus prieraišumo ir trapaus kasdieniškumo, jautrios kaip du jaukūs paukščiai.

Gaasbeek pilis

Sekmadienį pusdieniui ištrūkom į lauką - kol saulė šviečia - reikia tuo pasinaudoti. Juo labiau, kad ant mano nosies jau kelionė į Lietuvą pas saviškius ir į Briuselį grįšiu tik rugpjūčio pabaigoje - reikia pamatyti pagrindines vasaros parodas, atlikti prievoles išpardavimams ir pasisotinti miestu iki soties, kad užtektų iki sugrįžtant. Apie ką aš čia? Ach taip, sekmadienio pasivaikščiojimą visai šalia Briuselio, Pajottenlande (lambiko krašte), stovinčioje Gaasbeek pilyje.

Ši pilis - pati tikriausia... XIX a. vizija, apie tai, kaip mūsų protėviai gyveno XVI a. Gal aš čia per gudriai susukau, bet esmė ta, kad tai, ką galima šiandien pamatyti keliaujant po Gaasbeek (tikriausiai, kad reikėtų tarti Gasbėk) pilies sales - sukurta XIX a. ir dar prie to papildomai patobulinta XX a. pradžioje.

Baidarių kamštis Lesse upėje

Gėda ir pasakyti, kad jau daugiau kaip metai kažkur tarp daugybės popierių krebždėjo Nerijui dovanotas dovanų atvirukas, žadėjęs pasiplaukiojimą baidarėmis. Ir jei ne dovaną įteikę KoLa, vargu, ar būtumėme jį prisiminę. O kai prisiminėm, tai vienu kartu atplaukėm ir Lauryno, ir (pernykštį) Nerijaus gimtadienius. Toks savotiškas 2in1.

Ilgai rinkomės ir svarstėm, kur plaukti, koks maršrutas būtų geresnis, bet neturėjom jokios patirties ir suvokimo, kaip baidariavimas atrodo Belgijoje. Na, pasvarstėm, kad gal bus kaip Lietuvoje savaitgaliais ir visuotinių išeiginių metu, kai nuolatos turi lenkti triukšmingus baidarių eskadronus, bet tikrovė, kaip sakoma nelabai originaliuose romanuose, pranoko visus mūsų lūkesčius ir įsivaizdavimus.

Grafo Ernesto Solvay pilis (La Hulpe)

Aš jau tuoj išskrisiu atostogauti į Lietuvą ir neberašysiu Jums kasdien apie Belgiją ir apie Briuselį. O kol dar neprispyrė krautis lagaminų - ieškau tvarkos savo kompiuteryje. Vat, šiomis dienomis ėmiausi po truputį rūšiuoti pusmečio fotografijas ir atradau daugybę įdomių dalykų ir prisiminimų. Kad ir šis trumpas ankstyvo pavasario pasivaikščiojimas Ernesto Solvay pilyje La Hulpe. Tiesa, o žinojote, kad nors Prancūzija ir Vokietija garsėja įmantriomis pilimis, Belgijoje jų viename kvadratiniame kilometre stovi tankiausiai pasaulyje :)

Vienas didžiausių Belgijos mecenatų, grafas Enestas Solvay neo-prancūziško stiliaus piliatę įsigijo pačioje XIX a. pabaigoje (beje, grafą galite aplankyti Ixelles kapinėse). 1968 m. grafo vaikaitis pilaitę su visu parku, mišku ir tvenkiniais padovanojo Belgijai (šaunuolis). Visa pilies teritorija saugoma dėl savo nedalomos estetinės vertės, yra įtraukta į svarbiausių Valonijos kultūros pavaldo objektų sąrašą, o ne taip seniai tapo ir viena iš Natura 2000 ženklu pažymėtų teritorijų.

Laekeno kapinės: Rodeno "Mąstytojas", buržua ir požeminės galerijos

Drauge su Laurynu ir Akvile šiandien aplankėme Laekeno kapines ir jose parimusį Augusto Rodeno "Mąstytoją". Vieną iš keliolikos garsiosios skulptūros kopijų, kurią sau kažkada užsisakė meno ir senienų kolekcionierius Joseph Dillen (Žozefas Dijenas).

Tipinės XIX a. Laekeno kapinės yra seniausios iš vis veikiančių kapinių Briuselyje ir tikriausiai, kad žinomiausios turtingu kultūriniu ir memorialiniu paveldu. Kitas įdomus dalykas tas, kad tai paskutinės parapijinės kapinės Briuselyje, susispietusios aplink bažnyčią ir likusios arčiau gyvųjų parapijiečių. Visos kitos parapijinės Belgijos sostinės kapinės palaipsniui buvo uždarytos, o jas pakeitė izoliuotos nuo kasdienio gyevnimo rajonų kapinės (kaip pvz., Ixelles kapinės).

Laekeno kapinėmis miestiečiai ir kilmingieji susidomėjo 1831 m. šalimais įsikūrus karališkajai šeimai. Noras pasilaidoti būtent čia dar labiau išaugo tada, kai 1850 m. senojoje Laekeno Dievo Motinos bažnyčioje buvo palaidota pirmoji Belgijos karalienė Louise-Marie (kapinių centre išlikęs šios bažnyčios choras). O kas gi nenorėtų, jei galėtų?

Cook&Book - ir knygynas, ir kavinė

Apie Cook&Book knygyną buvau pažadėjus parašyti daugiau nei prieš metus, bet niekaip negalėjau suprasti, ar man jis patinka, ar ne. Nežinau ir iki šiol. Kaip kavinė - tada man jis patinka. Kaip knygynas - ne. Galite sakyti, kad nieko aš nesuprantu - nesupyksiu, bet ne mano tai knygynas. Prisipažinsiu, kad paprasčiausiai, mano knygynų pasaulyje Cook&Book neranda savo vietos, nors jis ir tituluojamas vienu gražiausių knygynų pasaulyje.

Amorphophallus titanum Nacionaliniame Belgijos botanikos sode

Beveik savaitę sekiau Botanikos sodo žinutes apie vis augantį ir žydėti besiruošiantį gigantiškąjį amorfofalą. Kaip ne kaip - įdomu pamatyti iš Sumatros kilusią didžiausią pasaulyje gėlę (!) dėl savo išskirtinio, švinktelėjusią mėsą primenančio kvapo, kuris užuodžiamas net ir už 200 m., pravardžiuojamą lavongėle (čia Indonezijoje taip).

Vakar Nacionaliniame Belgijos botanikos sode pražydęs amorfofalas išsistiebė iki 244 cm ilgio (ir tai tik žiedas!). Unikalu tai, kad šis, iš Bonos atgabentas, amorfofalas žydi trečią kartą nuo 1998 m., nors paprastai šis augalas žiedą išskleidžia kas 4-5 metus. Tik tris paras žydėsiantį augalą smalsuoliai ir gerbėjai gali apžiūrėti kasdien iki 22 val.

Knygos apie Lietuvą Waterstones knygyne

Dar nieko nerašiau apie Lietuvos parengtą kultūros programą, skirtą pirmininkavimo pusmečiui. Kita vertus, nėra dar kur skubėti - nepamačius gyvai - negalima nei girti, nei peikti, bet užmojai, vienareikšmiškai, ambicingi. Belgijos padange praskries vienos didžiausių Lietuvos (ar lietuvių?) kultūros žvaigždės - Violeta Urmana, Jonas Mekas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Oskaras Koršunovas, Šarūnas Bartas ir kiti nuostabūs vardai ir veidai. Laukiu nekantriai, nes bilietus į du renginius jau sugebėjau išplėšti.

Pirmasis kultūrinis šūvis nuskambėjo Waterstones knygyne, kur visą pusmetį bus galima įsigyti literatūros apie Lietuvą ar kaip nors susijusios su Lietuva. Kiek užmačiau pirmadienį vykusiame kick-off renginy, lentynos nuo knygų gausos tikrai nelūžta, tačiau pateiktos pardavimui gėdos taip pat nedaro.

Ommegang - viduramžiškos Briuselio tradicijos

Ommegang'o plakatais buvo nulipintos visos Briuselio skelbimų vitrinos, keistas pavadinimas ėmė mirgėti ir internetinėse svetainėse. Kas tas "ommegang"? Pats žodis "ommegang", sudurtas iš dviejų flamiškų žodžių "omme", reiškiančio "ratu" ir "gang", reiškiančio paprasčiausią "eitį", lietuviškai galėtų būti večiamas kai "procesija". Flamų žemėse religinės procesijos išlikusios iki šiol. Taip pat "ommegang" etiketė klijuojama ir iškilmingoms gildijų bei miestų grietinėlės eisenoms.

Briuselyje svarbiausia religinė procesija iki pat prancūzų revoliucijos buvo skirta Sablono Pergalių Švč. Dievo Motinai, kurios skulptūra dar XIV a. viduryje buvo stebuklingai išgelbėta iš Antverpeno ir grąžinta briuselėnams. Tradiciškai procesija, lydima arbaletininkų, pajūdėdavo iš Sablono Švč. Dievo Motinos bažnyčios, apsukdavo septynių kilmingų šeimų (visos kartu vadintos "Lignages"), kurių protėviai sudarė Briuselio valdantįjį sluoksnį, namus ir įžengdavo į Grand Place ir rue de Madeleine grįždavo į Sablono bažnyčią. Eisenoje miestiečiai išsirykiuodavo pagal griežtą tvarką, atspindinčią kiekvieno dalyvaujančio socialinę padėtį ir jos svarbą miesto visuomenėje. Tvarka labai paprasta - kuo svarbesnis miestui buvai - tuo arčiau nešamos skulptūros buvai prileidžiamas. Pirmieji žygiuodavo miesto įgulos kariai, juos sekdavo amatininkų gildijos ir pirkliai, už jų - miesto kilmingieji bei magistrato nariai, o Švč. Dievo Motinos skulptūrą supdavo dvasininkai ir arbaletininkai. Su amžiais procesijos sudėtis kito, prisidėjo įtakingos miestelėnų šeimos, atsirado persirengėlių ir milžinų kortežai. O tada atėjo prancūzai ir panaikino šią religinę tradiciją. Kam čia reik išsidirbinėti?