2013 m. liepos 15 d., pirmadienis

Gaasbeek pilis

Sekmadienį pusdieniui ištrūkom į lauką - kol saulė šviečia - reikia tuo pasinaudoti. Juo labiau, kad ant mano nosies jau kelionė į Lietuvą pas saviškius ir į Briuselį grįšiu tik rugpjūčio pabaigoje - reikia pamatyti pagrindines vasaros parodas, atlikti prievoles išpardavimams ir pasisotinti miestu iki soties, kad užtektų iki sugrįžtant. Apie ką aš čia? Ach taip, sekmadienio pasivaikščiojimą visai šalia Briuselio, Pajottenlande (lambiko krašte), stovinčioje Gaasbeek pilyje.


Ši pilis - pati tikriausia... XIX a. vizija, apie tai, kaip mūsų protėviai gyveno XVI a. Gal aš čia per gudriai susukau, bet esmė ta, kad tai, ką galima šiandien pamatyti keliaujant po Gaasbeek (tikriausiai, kad reikėtų tarti Gasbėk) pilies sales - sukurta XIX a. ir dar prie to papildomai patobulinta XX a. pradžioje.



Gyveno pilyje tokia pasiturinti ir ekscentriška (kita vertus, kai esi pasiturintis, gali būti ir ekscentriškas) markizė Arconati Visconti, kuri viduramžiškai tvirtovei gerokai papudravo nosytę ir suformavo romantišką įvaizdį. Istoristiniai pilies interjerai buvo sukurti visų pirma tam, kad būtų kur eksponuoti didžiulę markizės meno kūrinių kolekciją. Taip realias kovas ir skausmingą apšaudymą išgyvenusi pilis tapo dailiomis dekoracijoms, prikamšytomis kilimų, paveikslų, senovinių baldų, vazų ir žvakidžių.


Iki tol Gaasbeek pili sbuvo žinoma, kaip XIII a. tvirtovė, turėjusi ginti Brabanto kraštą nuo flamų įsiveržimų. Per vieną tokį antpuolį, 1388 m. pilis buvo taip stipriai apgriauta, kad rekonstrukcijos (būtent, perstatymas, o ne remontas) truko 2 amžius. Po jų ant senųjų pamatų iškilo Horne šeimai priklausiusi plytų mūro pilis.


XVII a. pradžioje čia gyvenusi René de Renesse (Rennat van Renesse) tvirtovės vidiniame kieme įrengė prancūziško stiliaus parką, barokinį paviljoną ir koplyčią šalia plytinčiame parke. Tada (1695 m.) prie pilies atžygiavo Liudviko XIV kariai ir sutrupino vieną pilies sparną. XIX a. pabaigoje menišką ranką prikišo jau minėtoji markizė Arconati Visconti. Savo sufantazuotai "svajonių tvirtovei" sukurti ji pasitelkė architektą Šarlį Albertą (Charles-Albert). Taip naujam eklektiškam gyvenimui prikeltoje pilyje atsirado neogotikos, neorenesanso, neobaroko ir neorokoko stilių interjerai. 1921 m. markizė pilį su visu turtu ir žemę dovanojo valstybei, kuri markizės svajonių tvirtovę (vykdydama jos pačios valią) pavertė muziejumi.


Pasivaikščiojimas po skirtingų stilių patalpas, kažkaip keistai veikia. Atrodo, kad taip ir turėtų būti, lyg senas giminės namas ėjęs iš rankų į rankas ir su laiku aplipęs naujomis patalpomis, pagal jaunų šeimininkų skonį. Iš kitos pusės, sunkiai įtikina, kad vaikiško ilgio lovytėse, dengtose žalio aksomo baldakimais būtų galėję miegoti XVIII a. ar XIX a. žmonės.



Toks keistas organizmas toji Gaasbeek pilis - dvelkia muziejumi ir seniai kurentu židiniu, priplėkusiais medaus koriais, pavytusiomis rožėmis ir aižia rūta, tačiau nėra nei vienos muziejinės virvelės, pastojančios kelią prie kažkokio stiliaus kėdžių ar lengvai sujauktos lovos, iš kurios galėjo ką tik atsikelti kuris nors markizės svečias (ar muziejininkas). O kai nelieka raudonų virvelių, nelieka ir muziejaus (keista, ar ne?) ir jei ne kur ne kur pastatytos kortelės su numeriukais audiogidui, to muziejaus nebūtų išvis.

Tuo pačiu keista, nes lyg per stiklą prisilieti ir prie romantizuotos XIX a. pasaulėjautos, prie materialių pasiturinčiųjų svajonių ir žaidimų, gyvensenos įpročių ir poreikių. Bevaikščiodama po kambarius prisiminiau ir prieš porą metų aplankytas baronienės Rothschild etruskų vilą ir graikišką Kérylos vilą - tik ten viskas rimčiau.




Kas man patiko, tai audioekskursija, kurios metu išgirsti ne tik apie markizės sukurtas patalpas, bet ir apie jos padarytas klaidas, importuotus "nusižiūrėjimus" nuo kaimyninių šalių, o taip pat ir apie originalią patalpų paskirtį.




Ant kalvos iškilusį romantizmo perliuką supa iš gynybinio griovio suformuoti tvenkiniai ir nemažas parkas, kuriam apeiti reikėtų viso pusdienio. Parko pašonėje veikia pilyje gyvenusio grafo Egmondo vardu pavadinta užeiga (to, kurio galvą prieš ispanų Filipą II nulenkė tik kirvis).


Įėjimo į pilį kaina 8 Eur, jei norėsite pasižvalgyti tik po pilies kiemą (sodą) - 1 Eur. Po pilį supantį parką pasivaikčioti galima nemokamai.

Pilis lankytojams atvira nuo kovo 31 d. iki lapkričio 3 d. kiekvieną dieną, išskyrus pirmadienius. Darbo laikas nuo 10 iki 18 val.


























Ir šitai, tikriausiai, kad bus mano paskutinis įrašas prieš atostogas. Kas liekate Belgijoje, išnaudokite gero ir blogo oro progas. Nepamirškite, kad čia krantus skalauja Šiaurės jūra, netoliese - Atlanto pakrantė, Ardėnai ir Vozgėzai. Atraskite dar neaplankytas pilis (štai Jums netrumpas sąrašas) ir keistus muziejus, pasimėgaukite "Frankenšteinu", užsukite į alaus daryklas ar gardžios vakarienės į kaimynystėje įsikūrusį restoranėlį. Išnaudokite laisvas minutes, kol esate šioje šalyje - du kartus mažesnėje už Lietuvą, bet kimšte prikimštoje mažų stebuklų ir keistenybių. Smagių atostogų ir šiltos vasaros! 

4 komentarai: