Namuose vėsinomės visokiom priemonėm, bet efektyviausia pasirodė "gulėti ir nejudėti". Iškiši vakare nosį į lauką "prasivėdinti", supranti, kad namie tai vėsiau ir vėl lendi atgal į savo urvelį. Bet vakar... vakar pradėjo griausti ir žaibuoti, ir byrėti dideli lietaus lašai. Kol neįsilijo - sėdom ant dviračių ir numynėm link Ixelio tvenkinių - labai magėjo pažiūrėti, kokį ten vienuolyną aptikom žemėlapyje. Ir atradom grožį, apie kurį papasakosiu vėliau. Namo grįžom prieš pradedant pliaupti - lietus iš dangaus tekėte tekėjo upeliais, lietvamzdžiai ūžė ir springo, žmonės bandė slėptis ir juokinai strikinėjo per balas, o mes mėgavomės pro langą pradėjusia skverbtis vėsa. Neilgai pasidžiaugėm - po stipraus gūsio teko langus uždaryti, o nuo grindų šluostyti lietų. Bet juokingiausia tai, kad už kelių minučių išgirdau kažką kapsint ant grindų. Hm... galvojau, gal palangės gerai nenušluosčiau? Nupėdinau skuduro, grįžtu, o čia - lyja tiesiai iš lubų! Nušluosčiau - toliau varva. Vai vai vai. Nerijus nuėjo pas kaimynus patikrinti, bet ne - pas juos viskas tvarkoj, jokių balų ant grindų. Na, tai ką, įamžinom momentą ir siųsim šeimininkams - tai apsidžiaugs :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą