Tai citata iš Giedrės Beinoriūtės filmo „Gyveno senelis ir bobutė“ (2007 m.). Kitą sakinį kažkada perskaičiau viename straipsnyje apie trėmimus. Nepacituosiu, bet jis skambėjo maždaug taip: vienas iš trėmimų organizatorių sugalvojo, kad baltai visada gyveno prie jūros ir yra puikūs žvejai, todėl ir tremiant šių tautų žmones reikia įkurdinti prie jūros. Laptevų, pavyzdžiui.
Vakar Europos Parlamente paminėta liūdna data - masinių trėmimų pradžia. Šiais metais sukanka nei daug, nei mažai - 70 metų. Per tiek metų istorija tampa pasakojimu, o žmonių iškęstos kančios - liūdnomis legendomis. Legendomis apie sibirietiškų pūgų pasiglemžtus žmones, apie 45 kilogramus sveriančius vyrus, apie motinų kraują žindančius kūdikius, apie žolės daigais mintančius tremtinius, apie neaptvertus lagerius Dievo užmirštuose tyruose, iš kurių net nėra kur pabėgti...
Visas šias legendas buitiškai ir todėl labai skaudžiai primena Lietuvos genocido aukų muziejaus parengta ekspozicija „Po svetimu dangum: Lietuvos gyventojai sovietų lageriuose ir tremtyje 1940-1958 metais“. Apie jas taikliai kalbėjo Algirdas Saudargas ir nenuilstantis Tata - prof. Vytautas Landsbergis, savo mintimis dalinosi Europos Parlamento pirmininkas Jerzy Buzekas (deja, per atstovą). Vakaro programą tęsė Giedrės Beinoriūtės filmas "Gyveno senelis ir bobutė", menotyrininkė Jurga Minčinauskienė pristatė grafiko Kęstučio Grigaliūno albumą "Mirties dienoraščiai", o vakarą užbaigė Emilijos Liaukutės pasakojimas apie programą "Misija - Sibiras".
Mane kiekvieną kartą sukrečia trėmimų, partizaninio pasipriešinimo malšinimo ir visą sovietmetį trukusio žmonių naikinimo ir žlugdimo mastas ir cinizmas. Mano pačios šeimoje buvo daug aukų. Subadyti durtuvais šiaip sau, įskųsti iš buitinio keršto, išduoti partizanavę, slapstęsi nuo tremties, išbėgę ir išvežti iš Lietuvos. Trys broliai iš keturių pakasti skirtingose vietose: vienas, su skylėmis krūtinėje, paslapčia atsigulęs mažose kaimo kapinaitėse; antras, nušautasis, įsitaisęs pamiškės kapeliuose; trečias, nukankintas skrebyne, po keliasdešimties metų buvo subertas į bendrą kapą miestelio kapinėse. Kitos sesers brolis iš mokyklos pasitraukė į mišką, iš jo - iki pilnametystės į Lukiškių aikštę, iš ten - į Sibiro šachtas, kaip ir jo tėtis. Ilgam. Kiti išbėgo į Klaipėdą ir per Europą pasitraukė į Ameriką. Likę Lietuvoje, keliavo iš gryčios į gryčią slapstydamiesi nuo gyvulinių vagonų.
Kiekviena šeima turi tokių legendų, kurios privalo išgyventi, kad tokie siaubai nepasikartotų. Kaip mano bobutė sako, "aš tik prašau Dievą, kad saugotų Jus nuo tokių laikų, kokius mes nugyvenom".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą