Oi, lyja lyja ant galvų ir ant lelijų!

Nuo sekmadienio Briuseliškes kamavo baisus karštis. Dienom oro temperatūra sušildavo iki 32-34, naktį sukrisdavo iki 26-25. Atseit atvėsdavo. Nieko negalėjau daryt - nei dirbti, nei galvoti, nei miegoti. Kai tekdavo išlįsti į lauką - slinkau pasieniais kaip koks naminis šeškas. Ne man toks oras. Jau sugalvojau ir tokį eskapistinį planą - pirksiu traukinio bilietą 10-čiai kelionių (viso labo 79 eurai) ir leisiu dienas prie jūros, Ostendėj.

Namuose vėsinomės visokiom priemonėm, bet efektyviausia pasirodė "gulėti ir nejudėti". Iškiši vakare nosį į lauką "prasivėdinti", supranti, kad namie tai vėsiau ir vėl lendi atgal į savo urvelį. Bet vakar... vakar pradėjo griausti ir žaibuoti, ir byrėti dideli lietaus lašai. Kol neįsilijo - sėdom ant dviračių ir numynėm link Ixelio tvenkinių - labai magėjo pažiūrėti, kokį ten vienuolyną aptikom žemėlapyje. Ir atradom grožį, apie kurį papasakosiu vėliau. Namo grįžom prieš pradedant pliaupti - lietus iš dangaus tekėte tekėjo upeliais, lietvamzdžiai ūžė ir springo, žmonės bandė slėptis ir juokinai strikinėjo per balas, o mes mėgavomės pro langą pradėjusia skverbtis vėsa. Neilgai pasidžiaugėm - po stipraus gūsio teko langus uždaryti, o nuo grindų šluostyti lietų. Bet juokingiausia tai, kad už kelių minučių išgirdau kažką kapsint ant grindų. Hm... galvojau, gal palangės gerai nenušluosčiau? Nupėdinau skuduro, grįžtu, o čia - lyja tiesiai iš lubų! Nušluosčiau - toliau varva. Vai vai vai. Nerijus nuėjo pas kaimynus patikrinti, bet ne - pas juos viskas tvarkoj, jokių balų ant grindų. Na, tai ką, įamžinom momentą ir siųsim šeimininkams - tai apsidžiaugs :)

Mažiausias namas Briuselyje

Su Edvardu beslampinėdami po senamiestį, visai atsitiktinai, atradome mažiausią namą Briuselyje. Siaurą, neišvaizdų, penkių aukštų pastatuką pastebėjome tik dėka fasadą puošiančio užrašo "La plus petite maison de Bruxelles" (o užrašus skaityti aš šiuo metu mėgstu, nes smagu patikrinti, kiek jau suprantu ir pasiglostyti savimeilę). Jei neklystu, į spaudos ir turizmo puoselėtojų akiratį šis namiūkštis pakliuvo 2001 metais, kai buvo paskelbta apie jo pardavimą. Mažiausio namo fasado plotis -2,75 m, 5 aukštų pastate yra 6 patalpos, kurios visos drauge sudaro 100 kv.m. plotą*.

Pastatas stovi tuščias - pro dulkėtus langus matosi laiptinė ir prie jos prilipę kambarėliai. Gyventi tai tikrai niekas ten negyvena (nors viename tinklaraštyje aptikau 2010 metų įrašą, apie namelio gyventojus?), bet sutvarkytas šitas siaurukas galėtų tapti išskirtine kavine ar restoranėliu (aišku, vargšai padavėjai), jaukia parduotuvėle ar tiesiog šiaip, kokia ekspozicine erdve. Man visai patiktų, jei viduj būtų ką pažiūrėti ;) Tiesa, 2001 m. buvo planų mažiausiame Briuselio namelyje įkurdinti sūrio muziejų, bet jie taip ir liko neįgyvendinti. 2006 m. namelį įsigijo privatus asmuo, kuris unikalų pastatą paliko likimo valiai.

Nameliukas (Nr. 19) įsispraudęs tarp dviejų, šiek tiek solidesnių namų rue du Marché aux Fromages/Kaasmarkt (dėl gausybės joje įsikūrusių graikų užkandinių dar vadinama Pitų gatve) už poros žingsnių nuo Rotušės aikštės (Grand place).

P.S. Nelabai dailiai aš tą namiuką nufotografavau, bet kad ir mažas - į muilinę netilpo. Kita vertus, jei tikėsite mano žodžiu, jis ir baigiasi beveik ten pat, kur ir fotografijos viršus ;)

"We are more" - kampanija už kultūrą Europoje

Beskaitydama gegužės mėnesio "Kultūros baruose" publikuotą Ritos Repšienės straipsnį "Kūrybingos Lietuvos vizija, arba kaip kultūra laimės ieškojo" (p. 2-8), aptikau du įdomius dalykus. Vienas - tai ES biudžeto dalis, skiriama kultūrai. Įprasta, kad biudžeto dalys matuojamos dešimtimis arba bent sveikais procentiniais vienetais. Na, gerai, pusė procento. O čia - 0,05 procento. Tai tiesioginė parama menui ir kultūrai iš viso ES biudžeto. Matyt, toks mažulėlis skaičius (net nežinau, kaip jį pavadinti - penkios dešimt tūkstantosios?) suspaudė kelių europiečių širdis ir jie sutvėrė akciją "We are more", t.y. mes esame daugiau nei 0,05 procentai. Kaip rašoma manifeste,

"Mes esame tie, kurie kuria ir formuoja šiandieninę Europos kultūrą. Mūsų yra daugiau nei daug. Mes esame daugiau nei gamintojai ir vartotojai. Mes esame įsipareigoję kultūros teisėms, švietimui ir aktyviam pilietiškumui.

Mes tikime, kad stipri viešo finansavimo tradicija, turi įtakos meno įvairovei ir prieinamumui visoje Europoje.

Menas, kultūra ir humanitarinai mokslai mus įtraukia ir įkvėpia bei skatina priimti pasaulio, kuriame gyvename, iššūkius.

Investuojant į meninį ugdymą nuo vaikų darželio iki senatvės, sukuriama kūrybinga, inovatyvi, demokratiška ir įvairiapusė visuomenė. Tad, leiskite mums dar kartą įsivaizduoti ilgalaikį viešąjį fiansavimą, kuris prisideda prie žmogiškosios, socialinės ir aplinkos pažangos.". 

Na, maždag taip. Iniciatoriai siekia iki liepos mėnesio surinkti kuo daugiau parašų, kad galėtų nors kiek trūktelti biudžeto skrynelę į savo pusę. Pasirašyti galima internetinėje svetainėje www.wearemore.eu/manifesto . Kampaniją palaiko net pats Barroso ;)

"We are more" - tai kampanija, kuria siekiama sutelkti visus, kuriems rūpi Europos kultūra, daryti įtaką 2013-2020 m. ES biudžeto formavimui ir taip iškovoti deramą vietą kultūrai ir menui".

P. S. Tas antras įdomus dalykas ir buvo kampanija "We are more".

3H: Hoegaardenas, Hoegaardeno apylinkės ir Hoegaardeno alus

Sekmadienį drauge su grupe Belgijos lietuvių apšniukštinėjom Hoegaardeno apylinkes, užmetėm akį į miestelį ir mostelėjom garsiojo alaus.

Hoegaardeno miestelis įsikūręs Flamų Brabanto regione, už 45 kilometrų nuo Briuselio. Anot belgiškų istorijos analų, 981 metais jį įkūrė paskutinioji Brunengeruzo krašto valdovė grafienė Alpaïdis (Alpeide). Vėliau savo valdas ir pilį ji perdavė Lježo princui. Atitekęs princui, miestelis ir visas kraštas gavo mokesčių lengvatas, kurios prisidėjo prie aludarystės suklestėjimo. Mokestines lengvatas miestelis išlaikė iki pat prancūzų revoliucijos. Po jos, deja, lengvatos dingo, alaus gamyba sumenko ir galiausiai visiškai nutrūko iki pat 1955 m., kada pienininkas Pjeras Celisas sukūrė garsųjį Hoegaardeno baltąjį.

Hoegaardenas - mažas miesteliukas su ryškiai per didele bažnyčia, akmenimis grįstomis gatvelėmis ir Kouterhof'u; apsuptas nokstančiais javų laukais ir apraizgytas aguonomis žydinčiais takais. Pasivaikščiojimo takai pridengti vešliais krūmais, kurie, reikalui esant, gelbėja nuo vėjo ir nuo kaitrios saulės. Pievos pribarstytos kėrėpliškų galvijų ir nepatiklių avyčių.

Vedami mielos žygio gidės Rūtos, beplepėdami įveikėm 9 kilometrus Hoegaardeno apylinkėmis ir prisėdom Kouterhof'e - šalimais bravoro įsikūrusiame restorane. Skaniai privalgę ir priragavę vietinio alučio, nušlepsėjom į šalimais įrengtą muziejuką.

Na, sakyčiau, kad jis nelabai vertas tų 8 eurų. Gal kokių 4 daugiausiai. Palyginus su Orvalo ekspozicijos dalimi, skirta alui, ši - akivaizdžiai senesnė, kai kurie informaciniai terminalai nebeveikiantys. Bet dar prieš kokius šešis-septynis metus, manau, lankytojus džiugino modernios ekspozicijos apie alaus varymą, pilstymą ir vartojimą. Man, asmeniškai, įdomiausia buvo ekspozicijos dalis, kurioje pristatomi senieji alaus pilstymo, butelių plovimo, džiovinimo bei įpilamo alaus dozavimo aparatai. Ir dar penkios šaunios viduramžiškos taurės, kurias kažkas iš grupės pavadino "kankinimo įrankiais" :)

Ačiū bendrakeleiviams už diskusijas ir kompaniją, o Rūtai - už puikų sekmadienį (nepamanykite, kad aš čia sau dėkoju :)).

Pusryčiai su Edvardu arba vėlyvas rytas Café Belga

Šetadienio rytas, už lango dulkia, o ant mūsų staliuko kvepia pieniška kava (lait russe - kaip jie sako) ir traškūs croissants. Tyliai niūniuoja radijas, draugiški barmenai vikriai dėlioja kavos puodelių pasiansą - bonjour, pšššš, krrršššš, tarkšt, s'il vous plait, bonjour... iš aparatų kyla garas, iš virtuvės atlinguoja padėklai šiltų raguolių ir bandelių... Staliukus apsėdę Flagey aikštės kaimynai - šeimos, draugų būreliai, senyvo amžiaus briuselėnai su ryto laikraščiais. Ir mes trys šalimais, jaukiai įsitaisę su savo vėlyvais pusryčiais. Labas rytas, pasauli!

Tindersticks: porcija melancholijos

Vakar buvom ilgai lauktame Tindersticksų koncerte. Taip ilgai laukėm, kad aš net pamiršau, kad jau. Gerai, kad yra kas primena - Jurgos dovanotas kalendorius su svarbiausiais mūsų socialinio gyvenimo punktais.

Koncertą britai surengė briuselėnų mėgiamame BOZAR'e, kur salės, salytės, knygynas ir vaizdo/garso įrašų parduotuvė, koncertai ir parodos po vienu stogu. Jei Tave priima BOZAR'as - tai vietiniams šitai jau aukštas kokybės ženklas. Todėl visos pirmininkaujančios šalys veržte veržiasi būtent čia rengti savo prisistatymo kultūrines programas. Buvo vengrų renginukai. Dabar, su skambiu šūkiu "I, culture", į BOZAR'ą veržiasi lenkai. Po poros metų ateis ir mūsų eilė užimti žemo starto poziciją prie šv. BOZAR'o durų. Tikriausiai su apvalaina biudžeto eilute už patalpų nuomą ir privalomą reklaminės medžiagos gamybą. Bet... šv. BOZAR'as - godus ir mėgsta aukas.

Ai, ką aš čia apie BOZAR'ą, klausėmės tai Tindesticksų, kurie įvairiaspalvei publikai atliko filmams kurtus garso takelius. Per pusantros valandos nuskambėjo kūriniai iš "Nenete et Boni", "L'Intrus", "35 Rhums", "White material" ir kitų Claire Denis filmų. Nerealu, kai filmų iškarpas lydi gyvai atliekamas garsas - su jautriais niuansais ir poetiškais nuvinguriavimais. Gražu, ramu ir ... noriu dar. Beje, Tindersticksai dalyvavo šiųmetiniame Briuselio kino festivalyje, kur buvo pakviesti pabūti jo razinka. Sakyčiau, net ne razinka, o visa slyva.

"Atsakymas: 28 lietuviai viename gyvuliniame vagone"

Tai citata iš Giedrės Beinoriūtės filmo „Gyveno senelis ir bobutė“ (2007 m.). Kitą sakinį kažkada perskaičiau viename straipsnyje apie trėmimus. Nepacituosiu, bet jis skambėjo maždaug taip: vienas iš trėmimų organizatorių sugalvojo, kad baltai visada gyveno prie jūros ir yra puikūs žvejai, todėl ir tremiant šių tautų žmones reikia įkurdinti prie jūros. Laptevų, pavyzdžiui.

Vakar Europos Parlamente paminėta liūdna data - masinių trėmimų pradžia. Šiais metais sukanka nei daug, nei mažai - 70 metų. Per tiek metų istorija tampa pasakojimu, o žmonių iškęstos kančios - liūdnomis legendomis. Legendomis apie sibirietiškų pūgų pasiglemžtus žmones, apie 45 kilogramus sveriančius vyrus, apie motinų kraują žindančius kūdikius, apie žolės daigais mintančius tremtinius, apie neaptvertus lagerius Dievo užmirštuose tyruose, iš kurių net nėra kur pabėgti...

Visas šias legendas buitiškai ir todėl labai skaudžiai primena Lietuvos genocido aukų muziejaus parengta ekspozicija „Po svetimu dangum: Lietuvos gyventojai sovietų lageriuose ir tremtyje 1940-1958 metais“. Apie jas taikliai kalbėjo Algirdas Saudargas ir nenuilstantis Tata - prof. Vytautas Landsbergis, savo mintimis dalinosi Europos Parlamento pirmininkas Jerzy Buzekas (deja, per atstovą). Vakaro programą tęsė Giedrės Beinoriūtės filmas "Gyveno senelis ir bobutė", menotyrininkė Jurga Minčinauskienė pristatė grafiko Kęstučio Grigaliūno albumą "Mirties dienoraščiai", o vakarą užbaigė Emilijos Liaukutės pasakojimas apie programą "Misija - Sibiras".

Mane kiekvieną kartą sukrečia trėmimų, partizaninio pasipriešinimo malšinimo ir visą sovietmetį trukusio žmonių naikinimo ir žlugdimo mastas ir cinizmas. Mano pačios šeimoje buvo daug aukų. Subadyti durtuvais šiaip sau, įskųsti iš buitinio keršto, išduoti partizanavę, slapstęsi nuo tremties, išbėgę ir išvežti iš Lietuvos. Trys broliai iš keturių pakasti skirtingose vietose: vienas, su skylėmis krūtinėje, paslapčia atsigulęs mažose kaimo kapinaitėse; antras, nušautasis, įsitaisęs pamiškės kapeliuose; trečias, nukankintas skrebyne, po keliasdešimties metų buvo subertas į bendrą kapą miestelio kapinėse. Kitos sesers brolis iš mokyklos pasitraukė į mišką, iš jo - iki pilnametystės į Lukiškių aikštę, iš ten - į Sibiro šachtas, kaip ir jo tėtis. Ilgam. Kiti išbėgo į Klaipėdą ir per Europą pasitraukė į Ameriką. Likę Lietuvoje, keliavo iš gryčios į gryčią slapstydamiesi nuo gyvulinių vagonų.

Kiekviena šeima turi tokių legendų, kurios privalo išgyventi, kad tokie siaubai nepasikartotų. Kaip mano bobutė sako, "aš tik prašau Dievą, kad saugotų Jus nuo tokių laikų, kokius mes nugyvenom".

34 000 eurų už Š...

Yra toks posakis "iš šūdo spausti vašką" (persiprašau už žodyną, bet iš dainos žodžių neišmesi), kurį Blankenbergės meras turėtų teisę perfrazuoti į "iš šūdo spausti pinigą". Ir ne tokį jau mažą. Prieš metus Belgijos kurortiniame miestelyje Blankenbergėje buvo įvestos baudos už nesurinktas šunų išmatas ir už šlapinimąsi bei vėmimą viešoje vietoje (čia, matyt, liečia ne tik šunis). Švaros sergėtojai už rankos sugauvo 500 savo augintinių išmatomis besibodinčių ir viešoje vietoje besilengvinančių asmenų, kurie miesto biudžetą papildė 34 000 eurų.

Miestas žada baudas kilstelti iki 75 eurų ir prie baudžiamų veiksmų pridėti šiukšlinimą.

Šaunuoliai. Tokių sprendimų reikėtų ir Briuseliui. Manau, kad jo biudžetas pasipildytų ne vienu šimtu tūkstančių eurų. Kiek būtų sutaupyta gatvių priežiūrai skirtų lėšų! O tai dabar kiekvieną darbo dieną gatvės yra valomos specialiais automobiliais-siurbliais, bet savaitgaliais išėjęs į miestą turi saugotis, kad neįmintum į šuns išmatas, neįliptum į vėmalų balą ir neapvirstum ant kalno šiukšlių. Nesuprantu aš tokios frankofoniškos švaros. Šiukšlės metamos tiesiai po kojomis ten, kur išvyniojama ledų porcija ar kur baigiamas gerti gėrimas. Daugelyje parkų yra įrengtos specialios aikštelės šunų tuštinimuisi, bet net ir šie parkai apdergti iš visos širdies. Yra kas surinks? Jiems už tai mokamas atlyginimas?

Orvalo vienuolynas, trapistų alus ir Matilda

Nuo pat vaikystės vis susidurdavau su Rūtom. Darželyje sutikau savo geriausią Rūtą, su kuria sulipom ir susisaistėm visais įmanomais būdais - nuo pamergiavimo ir piršliavimo iki krikštynų. Esam net po viena antklode miegojusios. Po to buvo ir daugiau Rūtų, bet jos mano gyvenime nepaliko ryškesnių ženklų. Tuomet darbe sutikau dar vieną labai gerą Rūtą, su kuria atitikom kirviai kotus profesine, moksline ir darbine prasme. Ji mūsų Tarybos siela ir skrupulinga savo srities profesionalė. Su šia Rūta po viena antklode nemiegojom, bet už tai vidury baltos dienos lipom per tvorą priešais Salomėjos Nėries gimnaziją. Manau, kad šitai - taip pat gana aukštas integracijos laipsnis. Kodėl aš apie Rūtas vietoj Matildos? O gi, todėl, kad šį įrašą skiriu Rūtai, su kuria lipom per tvorą. Dėl profesinių ir asmeninių paskatų (skiriu įrašą, o ne lipom per tvorą).

ODĖ EKSPOZICIJAI

Kai sekmadieninį apstulbus nuo grožio plavinėjau po Orvalo vienuolyną - neišlaikiau Rūtai nepasigyrus nors sms'u, kad esu viename geriausių muziejų savo gyvenime (gali būti, kad tada, estetinio kontūzo pagauta, net parašiau, kad esu geriausiame muziejuje). Bet taip ir yra. Lankytojams yra atviri senojo vienuolyno griuvėsiai, ekspozicija apie Orval alų ir sūrį, naujesnės bažnyčios rūsiai su ekspozicija apie vienuolyną bei žolinės farmacijos namelis (nežinau kaip tiksliai pavadinti). Informacijos pateikiama tik tiek, kiek reikia. Tik tiek, kad nesudvejotum, kad gali ją perskaityti. Neradau informacijos, kada ekspozicija buvo sukurta ir įrengta, bet net mano tik pusiau įgudusi akis atpažino, kad prie jos dirbo profesionalai, o vienuolynas gana plačiai atvėrė iždo skrynelę. Lankytojo interesai apgalvoti iki smulkmenų - jei nedomina vietoje rasti vienuolyno kalvės dirbiniai - gali apžiūrėti šiuolaikinio meno kūrinius - grafiką, origami ir instaliacijas. Jei tai nedomina - gali susipažinti su trumpa rašytine vienuolyno istorija arba architektūrinėmis detalėmis. Kiekvienoje mažoje rūsio patalpoje - keli pasiūlymai. Tikriausiai net nereikia sakyti, kad patalpose veikia automatinė klimato, šviesos ir dar kažko kontrolė. Kad niekur nėra ekspozicijų sergėtojų, kad tai, ko negalima liesti - po stiklu (tiksliau po kažkokiu specialiu plastiku, kuris visiškai neatspindi šviesios, neakina nei žiūrovo, nei fotografo), kas ne po stiklu - tą galima paliesti. O eksponatų tik tiek, kiek reikia, kad norėtum pažiūrėti, kad neatsibostų.

Griuvėsiai verti atskiros pagyrų odės. Užkonservuoti, sutvarkyti ir palikti. Su kaip-tik-tokio-kokio-reikia dydžio etiketėmis, kurias pamatai ir perskaitai. Suvokiant, kad lankytojas sugeba įsivaizduoti, kas šioje vietoje buvo ir kaip galėjo atrodyti. Be jokių butaforinių architektūrinių muliažų ir atkūrinėjimų. Tik tai, kas išliko su nedideliais, konstrukcijas palaikančiais inkliuzais. Viskas parengta profesionaliai ir palikta lankytojui. Jokių nesąmonių. Esu sužavėta. Norintieji gali gauti audio arba gyvą gidą. Iš visos širdies rekomenduoju apsilankyti - tik ne tam, kad apžiūrėtumėte kaip įrengta ekspozicija ir kas mane ten taip galėjo sužavėti, bet tam, kad pajustumėte malonumą būdami išskirtinio grožio legendinėje vietoje.

ORVALO LEGENDA

Kodėl legendinėje? Žinoma, čia verdamas alus - gyva legenda, bet šį kartą aš dar ne apie jį, o apie vienuolyno įkūrimo legendą. Pasak jos, Gotfrido iš Bouillono teta Matilda (be kita ko dar ir grafienė bei našlė) kartą medžiojo dabartinio Orvalo vietoje. Ištroškusi nusprendė atsigerti šaltinio vandens. Nežinia, kaip ji ten gėrė, bet begerdama pametė savo vestuvinį žiedą. Labai susisielojo teta Matilda ir ėmė melstis, kad grįžtų jos žiedas. Taip jai besimeldžiant, į šaltinio paviršių iškilo upėtakis su vestuviniu žiedu burnoje. Teta Matilda labai nudžiugo ir liepė toje vietoje pastatydinti vienuolyną.

ORVALO VIENUOLYNO ISTORIJA

Istorikai pasakoja, kad pirmieji vienuoliai iš pietinės Italijos į Orvalą atvyko 1070 metais. Vietinis grafas Arnoldas de Chiny juos draugiškai pasitiko ir skyrė lopinėlį žemės vienuolynui ir bažnyčiai įkurti. Vienuoliai nieko nelaukę pradėjo statybas, tačiau dėl nežinomų priežasčių, po keturiasdešimties metų jas nutraukė. Grafo Arnoldo sūnus Otonas (Othon), matyt, nelabai norėjo pašonėje turėti nebaigtų statybų, tad pakvietė mažos kanonų bendruomenės vienuolius pabaigti darbus. Pastarieji padirbėjo iš peties ir 1124 metais Verdūno vyskupas Henrikas de Wintonas pašventino bažnyčią. Gana greitai vienuoliai susidūrė su rimtais finansiniais nepritekliais ir pasiprašė cistersų pagalbos.

Bouillonas, pirmasis Jeruzalės karalius ir Emilis Zola

Galvojau, kad praeis pora dienų po svaitgalio, atsikvošėsiu nuo grožio injekcijos ir galėsiu žmoniškai, neaikščiodama papasakoti, kas su kuo kur kada ką darė. Bet kvošėtis sekasi sunkiai, todėl daug negražbyliaudama, tiesiai šviesiai pasisakau, kad savaitgalį praleidome Ardėnuose - Bouillone, Orvale ir Dinante. Ir atsakingai galiu pareikšti, kad per didelės grožio dozės gali išvesti iš proto. Teisingai, Jurga, paklausei, ar buvau pasakoj. Taip, buvau pasakoj.

Bouillonas - vienas populiariausių kurortų Ardėnuose, įsikūręs Liuksemburgo provincijoje, pačiame Belgijos ir Prancūzjos pasienyje. Žaliuojančiomis Ardėnų uolomis ir vingria Semois upės kilpa apjuostas miestelis skaičiuoja savo tūkstantis kažkelintus metus. X-XI a. Bouillonas priklausė Bouillono-Ardėnų kunigaikščiams, kurių garsiausias buvo Gotfridas iš Bouillono - pirmasis Jeruzalės karalystės valdovas. Karaliumi jis atsisakė vadintis, nes teigė, kad tik Kristus gali būti tituluojamas Jeruzalės karaliumi. O tam, kad galėtų finansuoti paties vadovautą pirmąjį Kryžiaus žygį į Jeruzalę, Bouillono pilį pardavė Lježo vyskupui (prie pinigo pastarojo būta). Amžių bėgyje (čia kaip iš kokio metraščio) Bouillonas kelis kartus keitė šeimininkus, bet iki pat 1795 m., kada miestelį priglaudė Prancūzija, jis, kaip ir Monakas bei Oranžas, išliko pusiau nepriklausoma teritorija. Po belgų nepriklausomybės kovų Bouillonas buvo prijungtas prie Belgijos.

Bouillono puošmena - pavydėtinai gerai išsilaikiusi tvirtovė, pritraukianti ištisas govedas turistų. Pastarųjų džiaugsmui dar veikia kryžiaus žygius pristatantis muziejus, archeologinių radinių ekspozicija, ant kalno stovi bažnyčia, kuri sekmadienį be dvidešimt aštuonios skalambija šv. Mišioms, visą dieną nustatytu maršrutu važinėja turistinis traukinukas, po upę plaukioja baidarės ir kojom minami laiveliai bei veikia visa galybė restoranėlių. Viename jų, "Le Windsor", suvalgėm savo vakarienę ir suragavom vietinio (ir ne tik) alaus. Miestelis taip įelektrintas istorijomis ir "Žiedų valdovo" vertais vaizdais, kad nebūtumėme nė kiek nustebę, jei prie gretimo staliuko būtų prisėdus Mis Marple arba Erkiulis Puaro.

 
 

 
 

Nakčiai apsistojme, jaučiu, kad viename iš geresnių miestelio viešbučių - Hotel de la Poste - Relais de Napoleon III. Viešbutis toks visai nieko, su stiliuku, istorija (kaip ir viskas šiame mieste) ir keistomis "breakfast included" interpretacijomis (skant, už juos teko susimokėti papildomai). Kažkada seniai seniai jame kurį laiką gyveno rašytojas Emilis Zola, o 1830 m. buvo apsistojęs imperatorius Napoleonas III. Ir kaip šios viešnagės negalintis pamiršti viešbutis teigia, jau tada viešbutis buvo daugiau kaip šimto metų senumo. Tai va, manau, kad jei tas Napoleonas III buvo ne tik imperatorius, bet dar ir malonus žmogus, tai jis tikrai turėjo pažvelgti pro langą ir pamatyti virš miestelio stogų iškilusią bažnyčią bei žaliuojančius šlaitus.

Už kokių 4 km nuo Bouillono, šalia žalio slėnio su dailiomis karvėmis, įsikūręs nedidelis moterų vienuolynas. Po vakarienės ir išsiruošėm jo aplankyti. Net pati neįtariau, kad buvau taip stipriai pasiilgus žalios spalvos, tylos ir ramių karvių... O kai aptikau šlaituose sirpstančias žemuoges... Mieste nėra metų laikų. Mieste tik keičiasi oro temperatūra, lyja arba sninga, bet ir šito miestas išvengia susikūręs dengtas alėjas, šildomus šaligatvius ir kitus miestietiško gyvenimo pagerinimus. Viskas jame būten taip, kaip rašė L.Mumfordas - perkurta ir dirbtina, išgyvenama nedalyvaujant. Na, bet grįžtam prie žemuogių, kurių naikinimo akcijoje sudalyvavau iš širdies, o pakėlus galvą aukštyn - nustebau, kad jau baigia nužydėti liepos.

 

Beje, Bouillonas siūlo keletą maršrutų pėsčiomis, baidarėmis ir dviračiais. Kažkur netoliese yra slidinėjimo trasa. Sekmadienį upės krantinėje veikė maisto-drabužių ir sendaikčių turgūs.

25 škotai Marché médiéval šventėje Etterbeeke

Šeštadienį neatsilaikėm pagundai nors trumpam dar kartą užsukti į Marché médiéval šventę. Ką ten slėpti, pagrindinis masalas buvo aksominis švarkelis su elfo kapišonu iki blauzdų vidurio. Ir tra lia lia - aš ant masalo užkibau. Įdėsiu kada vėliau ir foto savo naujosios grožybės. Na, bet ne tame esmė. Esmė tame, kad prieš išlėkdami į Bouiloną dar spėjom pamatyti persirengėlių parado pradžią - dryžuotus orkestrantus, dvidešimt penkis škotų dūdmaišininkus, lėlininkus-milžinus, kojūkininkus, riterius, olandes miestietes, viduramžiškus keistuolius, raganius ir kitus šventės aistruolius. Dėmesį paraukė ir vietinis prince charming - dailiai nuaugęs vyrukas su raudom glaudėm, juodom moteriškom pėdkelnėm ir plastmasiniais šarvais (atrasit jį žemiau esančiose fotografijose). Nepaprasta! Kitąmet kartosim ir darysim tai nuoširdžiai (na, gal tik apseisim be pėdkelnių).