Bulvė (Solanum tuberosum)

Belgai turi daug bulvių. Nežinau kaip turguose, nes dar neteko lankytis, bet parduotuvėse bulvikes parduoda sufasuotas po 2-3 kilogramus. O nugarinėj pusėje dar pateikia bulvių rūšių ir bulvinių patiekalų sąveikos rezultatų suvestinę. Panašias piešdavo mano tėtis, kai "anais laikais" žiūrėdavo futbolo rungtynes.

Jau ragavom La rouge/rode, dabar pradedam vartoti Frites/Frieten, nes rašo, kad tinka piurė (kažkaip reikėtų rašyti, kad piurei). Bet pardėj matėm ir visokių keistenybių - mažų susitraukusių pajuodusių arba pavioletinyjusių brangių bulvyčių. Net nežinočiau ką su jomis daryti, reikės paskaityti ant pakelio ir tada patenkinti smalsumą. Beje, Ramunė patikino, kad iš belgiškų bulvių gaunasi puikūs cepelinai. Kai iš Lietuvos atvažiuos likę daiktai, reikės patikrinti ;)

Na, jei jau prakalbau apie keistenybes daržovines, tai norėčiau pridurti, kad čia aptikau ir kažkokių keistų, maždaug 5-10 cm ilgio, garbanotų, rausvos spalvos šakniavaisių, kažkiek panašių į topinambus. Reikės nusirašyti kitą kartą pavadinimą ir patikrinti google, pažiūrėsim kas čia per vieni. Ai, ir dar. Radau manijokų (Manihot esculenta). Nors ką ten "radau", jei praktiškai ant akių padėti daržovių skyriuje :) Tik nelabai suprantu, ką su jais daryti, o išbandyti smalsu.

Apie buitį: užvalkalai, parduotuvės ir žolė

Prisirpo laikas užrašyti kelis provincialo pastebėjimus apie Europos sostinės gyventojus ir pačią sostinę. Pradėsiu nuo tokio absoliučiai buitinio dalyko, kaip antklodės užvalkalas. Čia jis kitoks negu pas mus. Va, va toks: stačiakampis, kaip ir priklauso jam būti, bet gale turi prailginimą (na, jo forma tokia beveik kaip termoforo). Turiu du spėjimus kam tas prailginimas reikalingas. Spėjimas A – kad neišsirangytų antklodė; spėjimas B – kad jį būtų galima pakišti po čiužiniu ir miegodamas antklodės nenuspardytum. Nežinau, kaip čia yra, bet man artimesnis variantas B. Bet šiaip, tai jie čia turi ir normalių užvalkalų. Šiandien kaip tik vieną satininį komplektą už 20 eurų nusipirkau. Galiu patvirtinti – be to apendicito.

Kas čia dar apie buitį? A, šiukšlių rūšiavimas. Mes tai kaip žmonės išnešam šiukšles ir jas surūšiuojam tiesiai į konteinerius. Tada atvažiuoja šiukšlių mašina ir išveža. Ir nesukam dėl to galvos. O vat, belgai turi namudiškesnę šiukšlių rūšiavimo sistemą. Jie tris-keturias dienas kaupia buitines atliekas baltame maiše. O visą savaitę plastmasę ir metalą kemša į mėlyną maišą, popierių – į geltoną, o stiklą – į žalią (tikiuosi, kad nesumaišiau spalvų). Po to kartą per savaitę (mūsų rajone – ketvirtadienį) išneša tuos maišus gatvę, kur juos surenka šiukšliavežiai. Kiek vaikščiodama mačiau, tai tie maišai pastovi ir dieną, ir dvi.

Namai yra be butų numerių. Vietoje jų apačioje, prie skambučių arba ant jų, yra surašytos gyventojų pavardės. Lygiai taip pat ir ant pašto dėžučių. Kaip sakė mano prancūzų kalbos mokytoja, čia gyvena žmonės su pavardėmis, o ne su numeriais. Gal ir teisinga sistema :)

Parduotuvės. Mažos parduotuvėlės sekmadienį praktiškai nedirba. Viena kita tik iki pirmos valandos (bulkinės, pyragėlinės, gėlių parduotuvės, turkų, lenkų ir kt. parduotuvės). Šitai man patinka, nes sekmadienis skiriasi nuo kitų dienų. Ir dar sekmadienis visiems (beveik) yra sekmadienis. Ir dar, parduotuvės dirba iki septynių arba pusės aštuonių.

Gėlės. Sausio pradžioje ant palangių jau daiginami hiacintai.

Žolė. Žolę čia jaunimas pučia labai nesivaržydamas. Einant gatve kartas nuo karto praplaukia salsvas debesėlis. Vieną jaunuolių grupelę matėm rūkančius parduotuvės viduje. Sutūpę prie laikrodžių vitrinos ir sau paslapčiom traukia suktinę.

Lietus. Nesuprantu, kodėl Belgija savu laiku nepasivadino „Lietuva“. Čia daugiau nieko nedaro tik lyja. Tai jau tris kartus vos nenusipirkau Crocs‘ų aulinukų, bet pagailo tų 24 eurų. Bet gal dar nusipirksiu iš ketvirto karto, nes šlapia :/

Tai tiek tų pastebėjimų šiam kartui. Galiu tik pasigirti, kad šiandien nebuvau pasiklydus dar (valio valio valio). O užvakar tai įvykdžiau visos savaitės pasiklydimų kvotą – trys kartai per dieną. Pirmą kartą neradau Rue Neuve (ačiū, ačiū, plojimų nereikia), per pietus su nedideliais nukrypimais keliavau į Place du Luxembourg, o baigiamasis akordas buvo kai susimakalavau eidama iš parduotuvės namo. Jau buvau pradėjus galvoti, kad su vestibiuliariniu aparatėliu pas mane ne viskas tvarkoj, bet nei vakar, nei šiandien jis man daugiau šposų neiškrėtė.

Laikinas laikinas būstas

Mūsų kišenė žengus pro duris



Taigi, gyvenimo pradžiai gavome butuką-kišenuką. Tikriausiai čia tokie ir vadinami studio. Viskas su juo neblogai - ramioje gatvelėje, pakankamai šviesus, jaukus, aprūpintas viskuo, kuo gali reikėti laikinam būviui - maža virtuvėlė su indais ir skrudintuve (pažymiu, nes jąją kaip privalumą parodė mūsų landlordas), gyvenama erdvė su keturiomis komodomis, sofke, teliku, CD grotuvu ir ketvirtainišku stalu renesansinėmis kojomis. Laiptais palipus - mūsų lova ir spinta (apkrauta niekur netilpusiais daiktais), o už jos - mini vonia su juokinga sėdvonia. Štai ir visos mūsų valdos. O didžiausi jų minusai, kad šitas senas namas, kurio palėpėje įrengtas butelis, visas atsiduoda kažkokiais agresyvokais pensininkais - kačių putra, sena kaldra ir dar kažkuo labai nemaloniu. Ir dar baisiau, kad tas kvapelis pro durų apačią atkakliai skverbiasi į mūsų kišenę. Kitas minusas, kuris jau nebeatrodo, toks didelis, kad butukas yra ketvirtame aukšte (pagal LT skaičiavimą), o laiptai gana statūs ir siauri ir žinoma, nėra nė užuominos apie liftą ;) 

Ko labai trūksta, tai orkaitės, normalios vonios ir langų, pro kuriuos matytųsi žemė. Na, bet kiekvienas nepasitenkinimas stumia į tolimesnę medžioklę ir tobulesnio būsto, ateinantiems 3 metams, paieškas.  

Čia mūsų kišenė žiūrint pro virtuvės langelį. Vėtrungė mūsų.

Lova lovytė

Spinta mažoji.

Sėdvonia.

Antroji vonios pusė.

Kelionė pirmyn

Į savo netolimą kelionę išplaukėm keltu „Maxima“ („apie viską pagalvotą“). Pirmiausia 23 valandos (vietoje planuotos 21) iki Kylio, o tuomet dar apie 680 km sausuma automobiliuku iki Briuselio. Nors atstumas neatrodo labai didelis – viso labo pirmyn-atgal iš Vilniaus į Klaipėdą, bet važiavom su nakvyne. Na, bet apie viską iš eilės.

Vargšas mūsų mašiniukas buvo iki pat stogo prikrautas mantos ir atrodė kaip su niauktais stiklais. Toks truputį papiktintas. Kelionę įveikė sėkmingai, o bevažiuojant antrą parą, daiktai suslūgo ir juos dar šiek tiek pakamšius Olandijoje - buvo galima naudotis galinio vaizdo veidrodėliu. Ei, aš ir vėl kažkaip šokinėjo nuo chronologinio prie freestyle pasakojimo.

Taigi, apie keltą. Keltas visai toks neblogas, bet ir nepigus. Už truputį mažiau kaip 1400 Lt gavom atskirą dvivietę kajutę ir vietą automobiliukui į vieną pusę. Kajutė švari, gana erdvi, o svarbiausia su langu (tiesą sakant, tai buvo keturvietė kajutė, kurioje gyvenom dviese). O be jo, tai nebūčiau sutikus plaukti, jau vieną tokį plaukį (naujadaras pagal žodžio „snygis“ logiką) Talinas-Stokholmas-Talinas prieš 3 metus atlaikiau. Kol laukėm, kada pagaliau keltas pajudės, pro savo langą matėm geltonom švendrėm pasišiaušusią Kiaulės nugaros salą, ledu apsitraukutas marias, apsnigtas kopas ir akvarelinius debesis – melsvus, mėlynus, pilkšvus, purpurinius-vos-vos, pilkus, balkšvus ir kanapėtus. O priešais, užlindęs už nedidelio debesėlio, į mus spoksojo sprindis vaivorykštės... Geras ženklas.

Marios buvo lygios, apsitraukusios plonyčiu leduku. Kai pajudėjom iš prieplaukos ir keltas sukėlė bangas -ant jų pakilęs ledas trupėjo ir visą kelią iki jūros vartų girdėjom malonų čiužesį. Lyg šalia kelto būtų ėjusios mūsų Mylimųjų mintys...

Visą naktį jūra buvo tamsi, gyli ir rami, bet laivas truputį palinguodavo, tai visi čia atrodė tokie truputį pakaušę (buvo ir tokių, kurie besugebėjo jauniausią nuo staliuko prie baro pasiųsti su žinia - "faif big").

Kas kelte blogai, tai maistas. Pasirinkimas neblogas, bet bulvių košė iš miltelių. Vienas krovininio automobilio vairuotojas, matyt, jau žinodamas iš anksto, išsirinko geriausią asortimentą: marinuotų agurkų, rūkytos skumbrės ir tris vištos gabalus. Gal ir keistas derinukas, bet matyt, patikrintas. Nerijus pasiėmė troškintų kopūstų, bulvių košės ir guliašo, ir ...nusivylė. Mano davinys - ramunėlių arbata ir obuolių pyragas – buvo ryškiai geresnis. Neskaitant slogos ir skaudančios gerklės.  

Pats keltas – tai kaip Joną prarijusi žuvis. Didžiulis gargaras, pilnas vilkikų, automobiliukų, žmogeliukų, nuobodžiai puškuojantis palei Baltijos jūros krantą. Keista, kai toks daiktas sugeba ne tik išsilaikyti vandens paviršiuje, bet dar ir įveikti nemažą atstumą.

Iš kelto išsikrapštėm tik gerokai po pietų - puse trijų (o tikėjomės, kad 12...) - dar teko palaukti kol visi pėstieji keleiviai su savo terbelėm išsimugins, tuomet nusirioglinti į patį apatinį denį ir sulaukti savo eilės išvažiuoti į paviršių. Antžeminė kelionė buvo visai sklandi. Dėka Mr. Tom Tom, net nenupjovėm jokio grybo. Išriedėję iš kelto pasileidom kaip akis išdegę Vokietijos-Olandijos sienos link. Tikrai kaip akis išdegę, nes eismas čia - tai formulė vienas.

Apie septintą valandą vakare pasiekėm mažą Horstel miestuką - su didele bažnyčia, itališka picerija ir mažu VW salonu. Nakvojom viešbutyje "Haus Hilkmann". Toks keistas tas viešbutukas, kaip koks seolių pensionas iš senų filmų. Visas apstatytas povų iškamšomis ir be proto ilgais laivų modeliais (trūksta tik šarvų su plunksnų kokardomis). Keli jo privalumai: netoli greitkelio (2-3 km), ramioje vietoje, švarus, duoda pusryčius ir galima atsiskaityti kortele.

Papusryčiavę išvažiavom link Briuselio. Kirtom Olandiją ir po pietų, apie pirmą, jau buvom Briuselyje (pirmiausią ką padarėm, tai puolėm skambinti savo Mylimiesiems – mes jau atvažiavom!). Gavom savo kambariuką-butuką ir sio. Tada Nerijus sutempė į 4 aukštą mūsų mantą, o aš bandžiau kurti namų jaukumą. Pavakary dar apsireiškė šeimininkas ir pasakė, kad atliekas reikia rūšiuoti į tris skirtingų spalvų maišus ir kad tai yra labai svarbu. Dar sužinojom, kad šiukšles čia veža du kartus per savaitę. Pirmadienį ir ketvirtadienį. Kaip anksčiau pas mus :). Tik čia nereikia laukti pypiančios mašinos. Čia visas mikrorajonas jau nuo ryto krauna spalvotus maišus gatvėse ir patvoriuose, o po šeštos valandos pradeda važinėti šiukšlių mašina ir rinkti paketukus.

Mūsų įžengimo į Briuselį diena buvo pavydėtinai graži - švietė saulė, buvo apie plius 4. Tai dar nuslinkom iki vienos gatvelės, kur vyksta šopinimasis. Nukovėm truputį maisto, palikom 50 eurų ir nešini maišiukais parkėblinom namo. Su savo kailiniais ir žieminiais batais pasijutau kaip laukinė moteris ir laukinio miško. Reikės atidėti juos į šoną ir ieškot palto. Mačiau, kad visur ant parduotuvių yra iškabos su išpardavimais. Visur 30-50-70 proc. nukainavimai. Vakar dar nukeliavom iki prekybcentrio, bet sugebėjom pataikyti ant darbo pabaigos (dauguma parduotuvių čia dirba iki septynių). Na, bet vis tiek spėjau visai gražių dalykėlių pamatyti. Šiandien važiuosiu po pietų paieškoti virdulio, adijalo, didelių puodelių ir vienos patalynės svečiams. Ai, tiesa, čia buvo apie kelionę, o aš čia jau, kad įsismaginau rašyti apie laisvalaikį ;).

Atsisveikinimas

Adventure. Taip Nerijus mane vis drąsino kai man krisdavo ūpas ir bepradėdavo ristis ašaros. O paskutinę dieną ir jam reikėjo priminti adventure. Prieš sėdant į keltą kažkaip ir jam pagailo namiškių, namų ir miesto (nors šitai perskaitęs jis sakys, kad visai ne). Mums abiem – vienam kiek daugiau, kitam kiek mažiau - kelias iki pasų kontrolės Klaipėdos tarptautinėje jūrų perkėloje buvo ilgas ir labai jautrus. Atsisveikinimai su draugais, kolegomis, šeima... atrodo, kad jau ne XIX a., yra lėktuvai, o Internetas (nors anot mano kolegės Ramunės studentų, pastarasis atsirado XIX amžiuje) pakeitė telegrafą ir daug lengviau išlaikyti širdies ryšius, tačiau apkabinus Brangiuosius labai nesinori jų paleisti. Nerijus mūsų bobutę ir močiutę guodė sakydamas, kad jau nebe tie laikai, kai žmonės į Ameriką išplaukdavo garlaiviais ir daugiau ne-be-pa-si-ma-ty-da-vo. Tiek daug kartų kartojom, kad mes tik trumpam, tik labai arti, kad tuoj parsirasim, kad ir patys tuo patikėjom. Tikrai trumpam, tikrai netoli. O tuos širdies ryšius, grįžtant trimis sakiniais atgal, aš visuomet įsivaizdavau kaip plačias raudonas juostas, kurios tįsta tarp mūsų ir mums brangių žmonių širdžių. Kiek toli bevažiuotum, tos juostos tempiasi ir nenutrūksta. Ir kuo daugiau turi Brangiųjų, tuo daugiau tų juostų ir randasi. Ir visas mūsų pasaulis yra apvytas plačiajuosčiais širdžių kaspinais. Kaip kokonas ar kanceliarinių gumelių kamuolys.

Mes tikrai trumpam. Tikrai greitai grįšime namo.