34 000 eurų už Š...

Yra toks posakis "iš šūdo spausti vašką" (persiprašau už žodyną, bet iš dainos žodžių neišmesi), kurį Blankenbergės meras turėtų teisę perfrazuoti į "iš šūdo spausti pinigą". Ir ne tokį jau mažą. Prieš metus Belgijos kurortiniame miestelyje Blankenbergėje buvo įvestos baudos už nesurinktas šunų išmatas ir už šlapinimąsi bei vėmimą viešoje vietoje (čia, matyt, liečia ne tik šunis). Švaros sergėtojai už rankos sugauvo 500 savo augintinių išmatomis besibodinčių ir viešoje vietoje besilengvinančių asmenų, kurie miesto biudžetą papildė 34 000 eurų.

Miestas žada baudas kilstelti iki 75 eurų ir prie baudžiamų veiksmų pridėti šiukšlinimą.

Šaunuoliai. Tokių sprendimų reikėtų ir Briuseliui. Manau, kad jo biudžetas pasipildytų ne vienu šimtu tūkstančių eurų. Kiek būtų sutaupyta gatvių priežiūrai skirtų lėšų! O tai dabar kiekvieną darbo dieną gatvės yra valomos specialiais automobiliais-siurbliais, bet savaitgaliais išėjęs į miestą turi saugotis, kad neįmintum į šuns išmatas, neįliptum į vėmalų balą ir neapvirstum ant kalno šiukšlių. Nesuprantu aš tokios frankofoniškos švaros. Šiukšlės metamos tiesiai po kojomis ten, kur išvyniojama ledų porcija ar kur baigiamas gerti gėrimas. Daugelyje parkų yra įrengtos specialios aikštelės šunų tuštinimuisi, bet net ir šie parkai apdergti iš visos širdies. Yra kas surinks? Jiems už tai mokamas atlyginimas?

Orvalo vienuolynas, trapistų alus ir Matilda

Nuo pat vaikystės vis susidurdavau su Rūtom. Darželyje sutikau savo geriausią Rūtą, su kuria sulipom ir susisaistėm visais įmanomais būdais - nuo pamergiavimo ir piršliavimo iki krikštynų. Esam net po viena antklode miegojusios. Po to buvo ir daugiau Rūtų, bet jos mano gyvenime nepaliko ryškesnių ženklų. Tuomet darbe sutikau dar vieną labai gerą Rūtą, su kuria atitikom kirviai kotus profesine, moksline ir darbine prasme. Ji mūsų Tarybos siela ir skrupulinga savo srities profesionalė. Su šia Rūta po viena antklode nemiegojom, bet už tai vidury baltos dienos lipom per tvorą priešais Salomėjos Nėries gimnaziją. Manau, kad šitai - taip pat gana aukštas integracijos laipsnis. Kodėl aš apie Rūtas vietoj Matildos? O gi, todėl, kad šį įrašą skiriu Rūtai, su kuria lipom per tvorą. Dėl profesinių ir asmeninių paskatų (skiriu įrašą, o ne lipom per tvorą).

ODĖ EKSPOZICIJAI

Kai sekmadieninį apstulbus nuo grožio plavinėjau po Orvalo vienuolyną - neišlaikiau Rūtai nepasigyrus nors sms'u, kad esu viename geriausių muziejų savo gyvenime (gali būti, kad tada, estetinio kontūzo pagauta, net parašiau, kad esu geriausiame muziejuje). Bet taip ir yra. Lankytojams yra atviri senojo vienuolyno griuvėsiai, ekspozicija apie Orval alų ir sūrį, naujesnės bažnyčios rūsiai su ekspozicija apie vienuolyną bei žolinės farmacijos namelis (nežinau kaip tiksliai pavadinti). Informacijos pateikiama tik tiek, kiek reikia. Tik tiek, kad nesudvejotum, kad gali ją perskaityti. Neradau informacijos, kada ekspozicija buvo sukurta ir įrengta, bet net mano tik pusiau įgudusi akis atpažino, kad prie jos dirbo profesionalai, o vienuolynas gana plačiai atvėrė iždo skrynelę. Lankytojo interesai apgalvoti iki smulkmenų - jei nedomina vietoje rasti vienuolyno kalvės dirbiniai - gali apžiūrėti šiuolaikinio meno kūrinius - grafiką, origami ir instaliacijas. Jei tai nedomina - gali susipažinti su trumpa rašytine vienuolyno istorija arba architektūrinėmis detalėmis. Kiekvienoje mažoje rūsio patalpoje - keli pasiūlymai. Tikriausiai net nereikia sakyti, kad patalpose veikia automatinė klimato, šviesos ir dar kažko kontrolė. Kad niekur nėra ekspozicijų sergėtojų, kad tai, ko negalima liesti - po stiklu (tiksliau po kažkokiu specialiu plastiku, kuris visiškai neatspindi šviesios, neakina nei žiūrovo, nei fotografo), kas ne po stiklu - tą galima paliesti. O eksponatų tik tiek, kiek reikia, kad norėtum pažiūrėti, kad neatsibostų.

Griuvėsiai verti atskiros pagyrų odės. Užkonservuoti, sutvarkyti ir palikti. Su kaip-tik-tokio-kokio-reikia dydžio etiketėmis, kurias pamatai ir perskaitai. Suvokiant, kad lankytojas sugeba įsivaizduoti, kas šioje vietoje buvo ir kaip galėjo atrodyti. Be jokių butaforinių architektūrinių muliažų ir atkūrinėjimų. Tik tai, kas išliko su nedideliais, konstrukcijas palaikančiais inkliuzais. Viskas parengta profesionaliai ir palikta lankytojui. Jokių nesąmonių. Esu sužavėta. Norintieji gali gauti audio arba gyvą gidą. Iš visos širdies rekomenduoju apsilankyti - tik ne tam, kad apžiūrėtumėte kaip įrengta ekspozicija ir kas mane ten taip galėjo sužavėti, bet tam, kad pajustumėte malonumą būdami išskirtinio grožio legendinėje vietoje.

ORVALO LEGENDA

Kodėl legendinėje? Žinoma, čia verdamas alus - gyva legenda, bet šį kartą aš dar ne apie jį, o apie vienuolyno įkūrimo legendą. Pasak jos, Gotfrido iš Bouillono teta Matilda (be kita ko dar ir grafienė bei našlė) kartą medžiojo dabartinio Orvalo vietoje. Ištroškusi nusprendė atsigerti šaltinio vandens. Nežinia, kaip ji ten gėrė, bet begerdama pametė savo vestuvinį žiedą. Labai susisielojo teta Matilda ir ėmė melstis, kad grįžtų jos žiedas. Taip jai besimeldžiant, į šaltinio paviršių iškilo upėtakis su vestuviniu žiedu burnoje. Teta Matilda labai nudžiugo ir liepė toje vietoje pastatydinti vienuolyną.

ORVALO VIENUOLYNO ISTORIJA

Istorikai pasakoja, kad pirmieji vienuoliai iš pietinės Italijos į Orvalą atvyko 1070 metais. Vietinis grafas Arnoldas de Chiny juos draugiškai pasitiko ir skyrė lopinėlį žemės vienuolynui ir bažnyčiai įkurti. Vienuoliai nieko nelaukę pradėjo statybas, tačiau dėl nežinomų priežasčių, po keturiasdešimties metų jas nutraukė. Grafo Arnoldo sūnus Otonas (Othon), matyt, nelabai norėjo pašonėje turėti nebaigtų statybų, tad pakvietė mažos kanonų bendruomenės vienuolius pabaigti darbus. Pastarieji padirbėjo iš peties ir 1124 metais Verdūno vyskupas Henrikas de Wintonas pašventino bažnyčią. Gana greitai vienuoliai susidūrė su rimtais finansiniais nepritekliais ir pasiprašė cistersų pagalbos.

Bouillonas, pirmasis Jeruzalės karalius ir Emilis Zola

Galvojau, kad praeis pora dienų po svaitgalio, atsikvošėsiu nuo grožio injekcijos ir galėsiu žmoniškai, neaikščiodama papasakoti, kas su kuo kur kada ką darė. Bet kvošėtis sekasi sunkiai, todėl daug negražbyliaudama, tiesiai šviesiai pasisakau, kad savaitgalį praleidome Ardėnuose - Bouillone, Orvale ir Dinante. Ir atsakingai galiu pareikšti, kad per didelės grožio dozės gali išvesti iš proto. Teisingai, Jurga, paklausei, ar buvau pasakoj. Taip, buvau pasakoj.

Bouillonas - vienas populiariausių kurortų Ardėnuose, įsikūręs Liuksemburgo provincijoje, pačiame Belgijos ir Prancūzjos pasienyje. Žaliuojančiomis Ardėnų uolomis ir vingria Semois upės kilpa apjuostas miestelis skaičiuoja savo tūkstantis kažkelintus metus. X-XI a. Bouillonas priklausė Bouillono-Ardėnų kunigaikščiams, kurių garsiausias buvo Gotfridas iš Bouillono - pirmasis Jeruzalės karalystės valdovas. Karaliumi jis atsisakė vadintis, nes teigė, kad tik Kristus gali būti tituluojamas Jeruzalės karaliumi. O tam, kad galėtų finansuoti paties vadovautą pirmąjį Kryžiaus žygį į Jeruzalę, Bouillono pilį pardavė Lježo vyskupui (prie pinigo pastarojo būta). Amžių bėgyje (čia kaip iš kokio metraščio) Bouillonas kelis kartus keitė šeimininkus, bet iki pat 1795 m., kada miestelį priglaudė Prancūzija, jis, kaip ir Monakas bei Oranžas, išliko pusiau nepriklausoma teritorija. Po belgų nepriklausomybės kovų Bouillonas buvo prijungtas prie Belgijos.

Bouillono puošmena - pavydėtinai gerai išsilaikiusi tvirtovė, pritraukianti ištisas govedas turistų. Pastarųjų džiaugsmui dar veikia kryžiaus žygius pristatantis muziejus, archeologinių radinių ekspozicija, ant kalno stovi bažnyčia, kuri sekmadienį be dvidešimt aštuonios skalambija šv. Mišioms, visą dieną nustatytu maršrutu važinėja turistinis traukinukas, po upę plaukioja baidarės ir kojom minami laiveliai bei veikia visa galybė restoranėlių. Viename jų, "Le Windsor", suvalgėm savo vakarienę ir suragavom vietinio (ir ne tik) alaus. Miestelis taip įelektrintas istorijomis ir "Žiedų valdovo" vertais vaizdais, kad nebūtumėme nė kiek nustebę, jei prie gretimo staliuko būtų prisėdus Mis Marple arba Erkiulis Puaro.

 
 

 
 

Nakčiai apsistojme, jaučiu, kad viename iš geresnių miestelio viešbučių - Hotel de la Poste - Relais de Napoleon III. Viešbutis toks visai nieko, su stiliuku, istorija (kaip ir viskas šiame mieste) ir keistomis "breakfast included" interpretacijomis (skant, už juos teko susimokėti papildomai). Kažkada seniai seniai jame kurį laiką gyveno rašytojas Emilis Zola, o 1830 m. buvo apsistojęs imperatorius Napoleonas III. Ir kaip šios viešnagės negalintis pamiršti viešbutis teigia, jau tada viešbutis buvo daugiau kaip šimto metų senumo. Tai va, manau, kad jei tas Napoleonas III buvo ne tik imperatorius, bet dar ir malonus žmogus, tai jis tikrai turėjo pažvelgti pro langą ir pamatyti virš miestelio stogų iškilusią bažnyčią bei žaliuojančius šlaitus.

Už kokių 4 km nuo Bouillono, šalia žalio slėnio su dailiomis karvėmis, įsikūręs nedidelis moterų vienuolynas. Po vakarienės ir išsiruošėm jo aplankyti. Net pati neįtariau, kad buvau taip stipriai pasiilgus žalios spalvos, tylos ir ramių karvių... O kai aptikau šlaituose sirpstančias žemuoges... Mieste nėra metų laikų. Mieste tik keičiasi oro temperatūra, lyja arba sninga, bet ir šito miestas išvengia susikūręs dengtas alėjas, šildomus šaligatvius ir kitus miestietiško gyvenimo pagerinimus. Viskas jame būten taip, kaip rašė L.Mumfordas - perkurta ir dirbtina, išgyvenama nedalyvaujant. Na, bet grįžtam prie žemuogių, kurių naikinimo akcijoje sudalyvavau iš širdies, o pakėlus galvą aukštyn - nustebau, kad jau baigia nužydėti liepos.

 

Beje, Bouillonas siūlo keletą maršrutų pėsčiomis, baidarėmis ir dviračiais. Kažkur netoliese yra slidinėjimo trasa. Sekmadienį upės krantinėje veikė maisto-drabužių ir sendaikčių turgūs.

25 škotai Marché médiéval šventėje Etterbeeke

Šeštadienį neatsilaikėm pagundai nors trumpam dar kartą užsukti į Marché médiéval šventę. Ką ten slėpti, pagrindinis masalas buvo aksominis švarkelis su elfo kapišonu iki blauzdų vidurio. Ir tra lia lia - aš ant masalo užkibau. Įdėsiu kada vėliau ir foto savo naujosios grožybės. Na, bet ne tame esmė. Esmė tame, kad prieš išlėkdami į Bouiloną dar spėjom pamatyti persirengėlių parado pradžią - dryžuotus orkestrantus, dvidešimt penkis škotų dūdmaišininkus, lėlininkus-milžinus, kojūkininkus, riterius, olandes miestietes, viduramžiškus keistuolius, raganius ir kitus šventės aistruolius. Dėmesį paraukė ir vietinis prince charming - dailiai nuaugęs vyrukas su raudom glaudėm, juodom moteriškom pėdkelnėm ir plastmasiniais šarvais (atrasit jį žemiau esančiose fotografijose). Nepaprasta! Kitąmet kartosim ir darysim tai nuoširdžiai (na, gal tik apseisim be pėdkelnių).

Viduramžiai Etterbeeke / 19éme marché médiéval d'Etterbeek

Šįvakar prasidėjo 19-oji Etterbeeko Viduramžių šventė -  Marché médiéval. Prognozuotas, bet nelauktas ir nemalonus lietus gerokai praretino pirmojo vakaro lankytojus, bet neužgesino muzikantų ir prekeivių entuziazmo - suomiai juokingai kalbėjo prancūziškai iš visų plaučių pūtė dūdmaišius, alaus bokalai taukšėjo ir per barzdas varvėjo visokiems persirengėliams ir kaukėtiems Viduramžių mylėtojams. Bežiūrėdama į juos net pati užsimaniau prisijungti prie kokio viduramžininkų klubo.

Kaip Nerijus sakė, palyginus su Lietuvoje rengiamomis tokiomis šventėmis - ši atrodo tikresnė ir mažiau  sterili, o jos dalyviai - tikri "bradiagos". Na, gal ne visai taip, bet arti tiesos - tie, kas valė stalus ir pilstė alų, išties atrodė, kaip tie, kurie ir anais amžiais valė stalus ir pilstė alų. O muzikantai tikrai priminė į mugę užsukusius keliaujančius muzikantus. Matėsi, kad dalyvių ir žiūrovų kostiumai ne iš muziejaus ir ne išeiginiai, o gana dažnai dėvimi. Žinoma, buvo ir pilna įšokusių į XV amžių su varganomis XXI amžiaus drapanomis.

Šalia pagrindinės aikštės su scena driekiasi virtinės prekystalių su dešrų stirtomis, pilioriais sūrių ir kalnais saldumynų. Amatininkai demonstravo savo prekes - natūralius audinius, senovinio kirpino sukneles ir plačiarankovius maršknius, ilgakapišonius švarkelius ir heninus, sidabro ir odos dirbinius, muilus ir taip toliau, ir panašiai. Akis paganyti tikrai smagu ir yra kur. Išalkusiųjų labui veikia kelios užeigos. Vaikams - loterijos ir kardų varžybos. Tėčiams - alus ir lankai. O mamoms ir dvaro damoms - visas turgus ;).

Mes, pasitaikius progai, čia paragavom gana įdomaus rūkyto alaus (fume) ir įsigijom butelaitį pieniško medaus likerio. Bet man, prisipažinsiu, labiau seilė varvėjo prie žavių odinių sandalų bei įsispirtukių ir prie aksominio švarkelio ilgu ilgu kapišonu. Bet ir kaina buvo ilga ilga :)

Šventė vyks visą savaitgalį. Programoje numatytas iškilmingas paradas, kuriame dalyvaus ir kelioliką su trupučiu sijonuotų škotų. Turite progą nukeliautį į draugišką XV a. - nepatingėkite ir nepabijokite lietaus!

Šventės darbo laiką ir vietą rasite čia. Turgus įsikūręs tarp avenue de la Couronne ir Chaussee de Wavre.

Žemiau - kelios nuotraukos iš pirmojo šventės vakaro ir trumpas vaizdo įrašas ;)