Vasaros atostogos Lietuvoje

Kiek neįprasta yra pasakoti apie lietuviškas atostogas. Nei kuom labai nustebinsi, nei pasigirsi. Visi jau senų seniausiai ir tikriausiai, kad ne po vieną kartą lankėtės tose vietose, kur mes leidome atostogas. Ne vieną ir ne du kartus ragavote mums naujiena tapusių lietuviškų BUG'o ir "Gerovės" skanėstų. Bet nepaisant to, kad nieko naujo šįkart nepapasakosiu, vis tiek noriu užrašyti tą pusantro mėnesio, kurį po ilgos pertraukos praleidome Lietuvoje. Sau, kad niekada nepamirščiau, kaip gera buvo ir kaip šiandien liūdna, kad tas gerumas pasibaigė. 

Kol Nerijus (ir Katinas) darbavosi Briuselyje, aš porą savaičių leidau pas savo bobutę, miškingame ir ežeringame Molėtų rajone. Niekur nebuvau kojos iškėlus - kaip Pranas pasiėmęs iš oro uosto nuvežė į kaimą, tai taip ten ir likau. Plepėjau su savo močiutėle, lankiau artimuosius, ruošiau iš meilės pietus ir vakarienes, grybavau, uogavau, daržą ravėjau ir hamake po antaniniais obuoliais skaičiau prancūzišką Grangé trilerį, narstantį Turkijos nacionalistų darbelius. Trumpiau tariant, ilsėjausi taip, kaip seniau. Kaip studentiškais metais, kaip mokyklinių atostogų metų.

Jausmas, kurį patyriau pirmą rytą kaime buvo toks, kad sustojo laikas. Tiksliau, kad jis išvis neegzistuoja. Kai atsirandi pačioje saugiausioje pasaulyje vietoje, kurioje niekas, na beveik niekas, nepasikeitė nuo pirmų ryškesnių vaikystės prisiminimų, ir pats prarandi amžių, liūdesius, ilgesnius ir net ištirpsta laikas, kurį tavęs čia nebuvo. Tarsi praneri pro kokią tai švelniu kailiu išmuštą ir pušų sakais kvepiančią laiko olą ir patenki į ramybės laukymę. Tik retkarčiais, vakare, kai atsiguli nakties miego, girdi kaip kitame kambaryje bobutė už visą pasaulį šnabžda rožinio karoliukus, o už lango ramiai ošia senos pušys, nekantriai bumbteli dar neprinokęs alyvinis, kiek skaudžiau sudilgsi paširdžius. Tuomet užsimerki ir stipriai stipriai panori, kad taip viskas ir pasiliktų, kad niekada nepasikeistų, nes kaip gi tuomet būsi tu? Be trijų pušų, po kurių vainikais švytuodavo vaikystės atostogų supynės, be žemuogyno, dėl kurio kažkada buvo kovota su kaimynų anūkėmis, be uogas skanaujančių kėkštų, be virgulėmis atrasto šulinio, be ilgesingos pamiškės, tos kur už pievos, be prūdelio, po kurį susodintus tryse ant “Kyrovo” padangos stumdydavo maurus kabinęs tėtis su dėde, be popiečių po laukine obelimi, be rudeninių voratinklių sakais tekančioje slyvoje. Be daugelio kitų dalykų ir akimirkų, kurios mažame pamiškio kaimelyje įgauna apčiuopiamus pavidalus ir suteikia tvirtą pagrindą tikėjimui savomis jėgomis, žmonėmis ir jų gerumu. Tai buvo dvi nuostabios savaitės, kupinos taikaus prieraišumo ir trapaus kasdieniškumo, jautrios kaip du jaukūs paukščiai.

Todėl netoli tėčio tėviškės įvykęs beveik grandiozinis jo šeimos susitikimas širdyje įpūtė dar stipresnį meilės savo "genčiai" jausmą. Paaiškinsiu. Mano tėtis yra kilęs iš vienuolikos vaikų šeimos, kurių kiekvienam vidutiniškai tenka po 0,8 sutuoktinio ir atitinkamai po maždaug 1,3 vaiko ir berods po 1,18 vaikaičio. Paprasčiau tariant, nors keli žmonės ir negalėjo atvykti, bučiavosi ir glėbėsčiavosi 40 žmonių. Ir tai buvo be galo šiltos valandos, kurias praleidome drauge. Nežinau, ar visą artumą ir jaukumą sukūrė kraujas, ar taip skleidėsi dar mano senelių įkūnyta meilė šeimai ir vaikui, bet visa didžioji šeima iki paskutinės minutės mėgavosi buvimu drauge, švelniu špilkavimusi, prisiminimais ir nenoru išsiskirti. Šviesiaplaukės ir žydraakės tetos lyg mergaitės plepėjo dailiai susėdusios ant paežerėje patiesto užtiesalo, dėdės šmaikštavo ir sukinėdami tarp pirštų smilkstančias cigaretes retkarčiais nugrimzdavo į praėjusių metų prisiminimus, mano karta dalinosi įspūdžiais, naujais atradimais, brazdino gitarą ir planavo bendrus nuotykius, o jaunėliai džiaugėsi begaline laisve, tetučių dėmesiu, saldainiais ir taškynėmis savo senelių ir tėvų vaikystės ežere, kurio dugne smygso geležinis kryžius iš mokyklos kiemo, o šlaituose įsikūrusios vėgėlyčių kolonijos. Kiekvienas buvo radęs savo geriausią draugą. Ir taip niekas nenorėjo pirmas atsisveikinti, taip niekas nenorėjo vėl išsiskirti. Net iki kito karto.

Iš Dubingių mūsų atostogų kelias nusidriekė į Vilnių ir į Kauną, kur karštuose medžių pavėsiuose plepėjom su draugais, pusryčiavom obelų sode, gurkšnojom rosé d'Anjou, smaguriavom pomidorų ir juodos duonos ledus, lankėm krikšto sūnų ir įgijom naują. Gražūs tie mūsų miestai (krikšto sūnūs, žinoma, irgi). Atsitiesę po sunkumų, pasipudravę oriai senstelėjusius skruostus, valiūkiški ir tuo pačiu tėviškai atviri, ilgai vakarais neinantys miegoti, dainingi ir patys save įsimylėję.

Vilniuje apėjome nemažai kultūringų vietų. Pasigėrėjom V. Kasiuliu, buvom užsukę į aka Valdovų rūmų vestibiulį, užsikorėm į Šv. Jonų bažnyčios varpinę, prasmukom į universiteto kiemelius, užėjom į Pinigų muziejų ir dar pasilabinom su Kranacho madona. Kaune taip pat laiko veltui neleidom, aplankėm Maironį (kaip šauniai įrengta nauja ekspozicija!), pasižvalgėm po naujai sutvarkytą Kauno pilį, pašmirinėjom po seminarijos kiemelį, Šv. Jurgio bažnyčią, užsiropštėm ant jėzuitų vienuolyno stogo. O kur dar vyninės ir kiti malonumai...

Ir tuomet - pajūris. Daug pajūrio. Beveik dvi savaitės sūrios saulės, bangų, rūkytos žuvies ir ankstyvų vakarų. Klaipėda ir Juodkrantė, kur tikriausiai, kad pirmą kartą gyvenime pamačiau jūrą ir baugiai ją prisijaukinau, kur vaikystės atostogų takai buvo pamarginti žvynažiedžiais gluodenais, mėlynojais ir smėlėtais kojų tarpupirščiais. Kur krante palinkęs gulėjo išmestas žvejų laivas, sugrėbliotą pajūrį saugojo ginkluoti pasieniečiai, o beveik bedraamžis dėdė marių pakrantėje mokėsi merginų šnekinimo meno. Šiandien Juodkrantė kiek kitokia - išdailinta, išpuoselėta, pakrantėje nebelikę džiovinamų žvejų tinklų (kur juos šiandien deda žvejai?), o ir taip jau tvarkingos žvejų sodybos dar tvarkingesnės. Bet vis tiek ji pilna smagių nuojautų, ramybės ir nepamirštamų senesnių ir dar netokių senų potyrių.

Sakyčiau, kad Juodkrantėje tiesiog privaloma užsukti į nerealiąją “Žuvelę” (nes čia ne tik visada šviežia žuvis ir atostogaujantis profesorius Bumblauskas, bet ir savam darže auginti šviežiai raugti agurkai), pasivaikščioti po senųjų vilų rajoną ir gal net užsukti į Liudo Rėzos vardu pavadintą kultūros centriuką. Buvusiame mokyklos pastate įsikūrus įstaigėlė - maža ir truputį juokinga, kai užtinki darbuotojas pilnomis burnomis pietų, tačiau fotoreprodukcijų ekspozicija gana įdomiai pasakoja miestelio istoriją (ar žinojote, kad senoji Juodkrantė buvo jūros, o ne marių, krante?), pristato senąsias juodkrantiškių šeimas, supažindina su Liudo Rėzos veikla.

Iš kitos pusės, Juodkrantė gana geras užkampis, kuriame parduotuvių savininkai plėšia kažkelintą kailį už maisto produktus ir neišvengiamas buitines prekes. Vis galvojau, kaip čia reikėtų gyventi. Gerai, jei pritrūksti druskos. Mat ją bala, gali sumokėti ir papildomą litą antrą už maišelį, bet jei prireikė puodelio ir paskutiniai du buvę jau nupirkti, tektų dosniai paremti suvenyrų kioskus (kaip teko daryti mums patiems).

Apsitojom šalia Gintaro įlankos, pačioje Juodkrantės pradžioje. Prie jūros pėdinom kalvotu, mėlynojais apžėlusiu pušynu pro pasislėpusį švyturį. Beveik tiesiai į improvizuotą nuogalių pliažą. Bet ir tarp tų besikaitinančių nuogalių tokie atstumai, kad vieni kitiems netrukdytų ir skirtingų plikinėjimosi pažiūrų poilsiautojai. Pakilę iš paplūdimio, pramankštindavom kojas palei pajūrį iki gelbėjimo stoties, tuomet - pietų į žuvelę ir namo atsipūsti. Plaukėm žvejoti, maudėmės nuogi lietui lijant, bėgom nuo jo mišku, o mus sekė vaivorykštė.

Pasisukinėjom Žemaitijoje. Aplankėm požeminę Plokščių raketų paleidimo bazę (nerealu! Tikrai rekomenduoju visiems, kurie ten dar nebuvote), apsukom Platelių ežerą, vaišinomės Platelių miestelyje šmakalais, cibulinėm ir žiūrėjom, kaip virš medžių būriuojasi paukščiai, apėjom Telšius (Ramune, nuostabus Tavo miestas!), apsilankėm Žemaičių Kalvarijoje, Kražiuose, Akadave ieškojom Nerijaus šaknų, piknikavom Plungės dvaro parke. Prisipažinsiu - mane labai maloniai nustebino provincijos miestai ir miesteliai. Tvarkingi, švarūs, paremontuoti, atsigavę ir efektyviai panaudoję ES paramą. Kokie muziejai įrengti! Kaip sutvarkytos viešos erdvės - malonu pasižvalgyti ir smagu kitiems papasakoti.

Nerijų išlydėjus dar gavau porciją meilės savo mieste. Su Rūta vakarojom tampydamos tešlą štrudeliui, vėliau tryse su Jurga laistėm savo moteriškos draugystės ilgesius vynu Kauno senamiestyje. Dar gi buvo nuostabus pavakarys su kolege Rūta P. Vilniuje, Vilniaus gatvėje esančioje ispaniškoje tapinėje (irgi visai nieko vieta, kur vyną pilsto į žvakides primenančias taures), keli vakarai kaime ir skausmingas atsisveikinimas. Vat, šito tai neapskaičiavau. O gi ir pirmos meilės ištiktam jaunuoliui aišku, kad kuo daugiau laiko praleidi su savo numylėtaisiais, tuo sunkiau nuo jų atsiplėšti. Tuo stipriau juos apkabini, kad tavo kūnas prisimintų kiekvieno jų prisiglaudimą, kvapą ir širdies dunksnius. Važiavau į oro uostą nosį pasibalnojus juodais akiniais, nes išties buvo skausminga save išsiplėšti iš numylėtųjų rankų.

Ačiū Jums visiems, drauge su mumis praleidusiems valandėles, valandas, dienas, pavakarius ar savaites. Atsiprašom ir visų tų, kuriems turėjome pasakyti "ne". Mes vis tiek Jus mylim ir mums Jūsų trūksta.