Šeštadienis Ardėnuose: Spa, Malmedy, Reinhardstein pilis, Stavelot ir Coo

Šeštadienį spjovėm į subjurusias orų prognozes, prisitepėm dėžutę sumuštinių, užsiplikėm termosą kavos ir nuriedėjom tiesiai į belgiškus Ardėnus šalia Spa. Rytas buvo kažkoks mieguistas, prisidengęs pilkšvu dangumi ir pasikabinęs vieną kitą lietaus lašą. Trumpiau tariant, mažai įkvėpiantis ir labiau viliojantis puodeliu arbatos ir geru filmu lovoje, nei slampinėjimais po provincijos miestelius. Bet dar iš vakaro nusprendėm, kad alea iacta est ir visai dabar dėl to nesigailim. Aplankėm Spa, Malmedy, Rainhardštain (Reinhardstein) pilį, Stavelotą ir miestuką juokingu pavadinimu Koo (Coo). Viso, grįždami pro vakarinį Namur'ą, susukome beveik 400 km.

Tokį rūškaną rytą Spa tikrai nežibėjo visomis savo prabangios praeities ir madingos šiandienos spalvomis, tačiau mums patiko. Toks ramus, poilsiautojų apleistas kurortas, žalias, apsodintas gėlėmis ir krūmais, apsuptas kalnų, prismaigstytas XVIII-XIX a. prašmatnių pastatų, pagražintas karališka galerija, nusidriekusia Septintosios valandos parke.

Karštuosiuose Spa šaltiniuose savo sustirusius kaulus mirkė į Ardėnus atsibastę romėnai, o nuo XIV a. čia imta vystyti gydymą karštaisiais ir mineraliniais šaltinių vandenimis. Tuomet paragauti Sauvenière šaltinio vandens, kuriuo troškulį malšino ir šv. Remaklas, atvykdavo jaunavedžiai, mat buvo tikima, kad šio šaltinio vanduo skatina moterų vaisingumą (aikštelę šalia šio šaltinio 1771 m. įrengė pats princas Sanguška). Nereikia ir sakyti, kad po truputį miestelis su visais šaltiniai taip išpopuliarėjo, kad jo pavadinimas tapo bendriniu žodžiu, klijuojamu kurortams ar gydykloms, kuriose siūlomos sveikatinimo procedūros vandeniu.

XVIII a. pabaigoje Spa tapo madinga aukštuomenės susibūrimų vieta, kuriai neatsispyrė nei Belgijos karališkoji šeima, nei Rusijos caras Petras I (jo vardu net pavadintas vienas iš šaltinių), nei žavusis Kazanova, nei Viktoras Hugo, nei Austrijos imperatorius Juozapas II, pavadinęs miestelį "Europos kavine". Paminėsiu ir tai, kad būtent Spa stovi pirmas šiuolaiškas kazino, čia pastatydintas dar XVIII a. pabaigoje. Visai netoliese išsitiesus viena sudėtingiausių F1 lenktynių trasų - Spa-Francorchamps, kurioje rugpjūčio pabaigoje vyksta F1 Belgian Grand Prix lenktynės.

Mes šio šurmulio nepajutom, bet šalia termų ir gatvėse stovėję dailūs automobiliai įtikino, kad Spa vis dar populiaru sveikatintis ir leisti pinigus.

Iš Spa pasukom link VII a. šv. Remaklo įkurto Malmedy miestelio, kuris drauge su Eupenu (Eupen) sudaro vokiškai kalbančią Belgijos teritoriją. Malmedy Belgijai atiteko po I Pasaulinio karo, kai miestelių gyventojai, surengę referendumus, nutarė verčiau būti belgais, nei olandais ar dar kuom nors.

1944 m. greta Malmedy naciai kulkosvaidžiais sušaudė 84 JAV kareivius - karo belaisvius. Tų pačių metų gruodžio 23-25 dienomis miestelis buvo negailestingai subombarduotas JAV karinių pajėgų, nepaisant fakto, kad vietovę ir taip jau kontroliavo amerikiečiai pėstininkai. Per šias tris dienas žuvo apie 200 civilių miestelio gyventojų. Šiandien tragišką Bulge mūšį ir SS įvykdytą egzekuciją mena muziejus, kelios memorialinės lentos, o miestelis, įrėmintas kelių tvarkingų gatvelių ir apkaišytas gėlėmis, gyvena gana jaukų ir ramų gyvenimą.

Mane ypač sužavėjo priešais šventųjų Petro, Pauliaus ir Kirino katedrą stovintis dailus miesto rūmelis, kurį tėvas pastatydino savo ištekančiai dukrai. Ant terasą juosiančios baliustrados įkurdintos dvi gervės ir nedideliame sodelyje svyrančios įvairiaspalvės gėlės bei išraiškingų siluetų medžiai švelniai pabrėžia romantinę vilos dvasią ir darniai papildo eklektiško pastato aplinką. Norėčiau ir aš tokio namuko ;)

Iš Malmedy vingiuotais kalnų keliukais nurūkom tiesiai į Rainhardštain pilį - vienintelę tokią Belgijoje ir tipišką visam Eifelio regionui - pastatytą ant tvirtos uolos, dabar jau nusekusios upelės vingyje. Apsaugotą stačių slėnį juosiančių akmeninių šlaitų ir sraunios Warche.

Šią pilį XIV a. viduryje ant senos tvirtovės liekanų pastatė Renaud de Waimes. Vedybų ir paveldėjimų tvarka, XVI a. viduryje pilis atiteko vienai įtakingiausių Europos kilmingųjų giminei - Metternichams, kuri čia gyveno iki pat Prancūzų revoliucijos. Napoleonui žlugus, pilis buvo grąžinta Metternichams, tačiau šieji į pilį nebegrįžo, nusprendė ją parduoti statybinių medžiagų pirkliui. Laimei pirklys pilies ardyti nesiskubino ir galiausiai paliko ją likimo valiai.

Metternichų pilis naują gyvenimą pradėjo tik XX a. 7 dešimtm. 1969 m., briuselietis profesorius Overloopas pradėjo 18 mėnesių trukusią pilies rekonstrukciją, pagrįstą XVII a. graviūromis ir Eifelio regiono pilių studijomis. Kaip ir po pilį vedžiojusi gidė iškart pasakė, tai jokiu būdu negali būti vadinama restauracija, tai tik rekonstrukcija, bylojanti apie tai, kokia ta Rainhardštain pilis galėjo būti: netaisyklingos trapecijos plano teritorijoje, apjuostoje aukšta akmenų siena, suręstas stačiakampis penkių aukštų donžonas, ant devynių lygių rūsių kyla gyvenamosios pilies valdovo patalpos, siaurame priešpilyje įkurdinti keli ūkiniai pastatai.

Pilies statyboms buvo rankomis iš upės slėnio sunešta daugiau kaip 60 tonų ten nuriedėjusių senojo mūro akmenų, atvilkta penkiolika ilgesnių kaip 10 metrų rąstų, skirtų patalpų perdengimams, atgabenta per 20 tūkstančių naudotų šiferio plokštelių stogams. Įsivaizduojat? Ir visą tai padarė vienas žmogus su keletu padėjėjų. Tikra beprotystė!

Entuziastingasis Overloopas nuo pat statybų pradžios apsigyveno pilyje, kur su laiku įsirengė asmenines gyvenamasias patalpas, o pilį išpuošė vienur ir kitur įsigytais antikvariniais šarvais, senoviniais ginklais, čia gyvenusių giminių herbais, viduramžiškos buities daiktais bei radiniais iš pilies teritorijos. Po mirties profesorius buvo palaidotas savo numylėtoje Rainhardštain pilyje.

Ekskursijos po pilį vyksta tik šeštadieniais, 11:15 ir 14:50. Tiesa, kievieno mėnesio pirmą sekmadienį pilyje esančioje koplyčioje vyksta šv. mišios.

Labai miela gidė pilies istoriją pasakoja prancūzų ir olandų kalbomis, taip pat gali pasiūlyti atspausdintą vertimą anglų arba vokiečių kalbomis. Ekskursija trunka apie pusantros valandos, bet mes užsibuvom ir visas dvi, nes gidė apie kiekvieną pilyje esantį eksponatą pasakojo ne tik su didele meile, bet ir dviem kalbomis.

Išėję iš pilies gavom kelis lašus lietaus, suvalgėm sumuštinius su ispaniška dešra ir nelabai bevaliodami patraukėm į Coo. Nieko labai ten nesitikėjom, bet norėjom pamatyti "kažkokį tai ten krioklį". Krioklys tai ten nelabai krioklys - tai nuo užtvankos krintantis Amblève upės vanduo, bet vis tiek labai greitas ir garsus.

Kas galėtų sudominti mėgstančius pasilinksminimų parkus - visai šalia miestelio, ant upės kranto įsikūręs gana padoraus dydžio toks parkas su amerikietiškais kalneliais, vandens pripildytais nusileidimo takais gretimuose šlaituose ir pan. O štai pasivaikščiojimų mėgėjus turėtų nudžiuginti šioje apylinkėje besiraitantys tikrai nerealūs pasivaikščiojimo takai. Mes juos dar imsim, tik sulauksim auksinio rudens.

O kelias namo suko pro II Pasaulinio karo metais žiauriai apgriautą Staveloto miestelį. Stavelotas ir Malmedy buvo savivaldi Šv. Romos imperijos teritorija, valdoma vienuolyno, nuo kurio kraštą išgelbėjo Didžioji prancūzų revoliucija. Po josios išliko tik vienuolyno pastatai (pasauliečių ir vienuolių), tuo tarpu bažnyčia susitraukė iki varpinės ir dailių pamatų liekanų.

Šiandien vienuolyje įkurtas turizmo informacijos centras, veikia bent trys muziejai, kurių viename galima pamatyti beveik visus F1 bolidus, kuriais lenktyniavo Belgian Grand Prix laimėtojai. Miestelis taip pat žinomas ir Laetare des Blancs-Moussis - Gavėnios vidurio (2014 m., tai bus kovo 30 d.) karnavalu, kurio metu gatvėmis žygiuoja apie 200 vietinių vyrų apsirengusių baltais kostiumais ir veidus prisidengusių raudonnosėmis kaukėmis.

Deja, į muziejus mes jau nespėjome - visą laiką surijo apsilankymas pilyje, todėl apžiūrėję Henrio Cartier-Bressono fotografijų parodą "Europiečiai" (ir pasisek tu man taip), pasukom namų link. Turėjom reikalų Charleroi oro uoste, todėl dar valandžiukę pasivaikščiojom jau sutemusiame Namure. Keistas tas Namuro centras - gatvės tuščios, o visi žmonės sėdi glaudžiai susispaudę restoranėliuose,  restoranuose ir vyninėse bei gardžiuojasi šeštadienio vakarienėmis. Pro atdarus langus skimbčioja keliamos vyno taurės, užgauti stalo įrankiai ir aidi sočių miestiečių juokas. Kažkaip visai jaukiai.