Jūrų ešerys iš Briuselio turgaus

Briuselis vaišina, o mes vis drąsiau ir drąsiau ragaujam jo siūlomas gėrybes. Šįkart ant mūsų stalo papuolė jūrų ešerys. Užmatėm, kaip vienas skaruotis Gare du Midi turguje pirko gal kokius tris-keturis kilogramus šios žuvies. Išsidrąsinom paklausti, kes-ke-se? Pasirodo - bass. Mh... bass, tai bass. Visi keturi su tėvais nusprendėm, kad tikriausiai ešerys. Pirkom keturis dryžuočius, kuriuos mums pardavėjas iškart vietoje nuskuto, išdarynėjo, nuplovė ir supakavo. Prašau.

Namuose tėtis tiems bass išpjovė stuburus, pagardino pipirais ir žolėmis ir įkišo į šaldytuvą, kad pasimarinuotų. Pasiruošusius ešerius tėtis prikimšo žiedais supjaustyto svogūno, petražolių, šiek tiek pasūdė ir patepė alyvų aliejum. Aš įkaitinau orkaitę iki 220 'C, suguldžiau ešeraičius ant grotelių ir dvidešimčiai minučių pašoviau į karštybę. Mmm... kaip užkvipo... valgėm net ausys lapsėjo. Prisikandom skaniausiom bulvytėm pasaulyje ir žaliomis salotomis.

Briuselio džiazo maratonas

Savaitgalį Briuselis virpėjo nuo džiazo ir išsišiepusių jo mėgėjų. Smagiai praėjo šešioliktas Briuselio džiazo maratonas -  arba du šimtai nemokamų džiazo koncertų per tris dienas. Koncertai vyko keliose pagrindinėse miesto aikštėse, klubuose, koncertų salėse ir kavinėse.

Belgijos žemėlapis / Map of Belgium

Dvi belgės - Sabina Clappaert ir Ineke Van Nieuwenhove - perkūrė Amandos Palmer dainos "Maps of Tasmania" video klipą ir iš Tasmanijos padarė Belgiją. Sumanymą parėmė Belgijos dizaineriai, kurie specialiai klipui sukūrė keliolika porų kelnaičių. Kaip sako idėjos autorės, jos naują video sukūrė per du mėnesius, o politikai negali per metus suformuoti vyriausybės. Na, bet svarbiausia jų siunčiama žinia - Belgija nėra nuobodi ir pilka, Belgija - įdomi! O aš norėčiau tų su midijom ir bulvytėm ;) 

Didesnis vaizdas http://www.mapofbelgium.be/

Thylis ir Nelė - belgiška meilės istorija

Šalia Ixell‘io tvenkinių, Flagey aikštės kampe, stovi skulptūra, apie kurią savo meilės numeryje rašė žurnalas „The Bulletin“. Perskaičius belgiškas meilės istorijas, buvau pasiryžus suieškoti paminėtas meilės vietas, o tuo pačiu ir šią skulptūrą. Na, bet spingtelėjo tokia mintis ir susmilko. Savo ketinimus perpasakoti Thylio ir Nelės istoriją prisiminiau po trijų mėnesių, kai netikėtai ir neieškodama akis į akį susidūrusi su šia skulptūra.

Café Belga dienos šviesoje

Nieko daug nepasakosiu. Noriu tik pasidalinti keliomis Café Belga fotografijomis. Dažniausiai čia lankomės vakarais, tad buvo keista susipažinti su ja iš naujo dienos (na, daugiau pavakario) šviesoje. 

Turgus Châtelain aikštėje

Vakar drauge su Erika apsilankėm Châtelain aikštėje vykstančiame turguje. Puikus! Nedidelis, bet įvairus. Galima nusipirkti esminių maisto produktų, saldumynų, skrybėlių ir kojinių. Žinoma, jis negali lygiuotis ar net lenktyniauti su Marché des abbatoirs (Clemenceau) nei kainomis, nei dydžiu, bet ne tam šis bobo turgus skirtas. Čia renkamasi ne tam, kad sutaupyti, o tam, kad išleisti. Marché de Place du Châtelain  - puiki vieta neįpareigojančiai vakarienei trečiadienį po darbų. Mat čia visu pajėgumu veikia tailandiečių, marokiečių, japonų ir dar kelios tautinės užkandinės. Mmmmm.... O kvapai kvapai! Ne tai, kad nosį kutena, bet tiesiog užneria kilpą ant kaklo ir atveda prie pat prekystalio. Maistas gaminamas čia pat ir atrodo, kad iš šviežių produktų.

Mano ėdrią sielą nudžiugino pagaliau pasitaikiusi proga sukirsti porciją sušių. Nepigiai (už keturis ritinėlius su lašiša ir šešis ne-ritinėlius su krevetėm suplojau 10 eurų), bet baisiai skaniai. Atrodo, kad sušių nevalgiau nuo akmens amžiaus. Nerijus sukirto porciją kuskuso su jautiena, kas jam atsiėjo irgi 10 eurų, o Erika pasičiupo bliūdą japoniškų kepintų makaronų su vištiena ir kitais linksmais priedais už... už 5 eurus. Na, žinoma, šiek tiek gėrimų ir vakarienės sąmata padidėjo. O kuskusiniai marokėnai neturėjo grąžos, tai padarė kokių 2 eurų nuolaidą su sąlyga, kad ateisim kitą kartą. Na, gal ir ateisim, bus matyt :)

Puikusis turgus Châtelain aikštėje įsikuria kiekvieną trečiadienį ir veikia nuo pirmos iki pusės aštuonių. Žinoma, aplinkiniai barai taip pat apsėsti ir apstoti žmonių. Kiti sėdi tiesiai ant žolės. Ir visi baisiai patenkinti šlamščia savo sumedžiotus skanėstus. Kita vertus, šitas žaidimas turgumi (ar žaidimas "einu vakare į turgų"), toks įmantrus bobo stiliaus miestinėjimas.



Labai gražus sijonas, ar ne?

 

Sisiojantis Briuselio berniukas ir sisiojanti mergaitė

Kai sekmadienio rytą atsiduriam Briuselio centre, kiekvienąkart savęs klausiu, kas ir kaip per savaitgalį spėjo apsisioti ir apkakoti visą miestą? Žiauru. Tuomet su viltimi laukiu gatvių plovėjų komandos, kuri ankstyvą pirmadienio rytą kruopščiai pašalina savaitgalio nuodėmes. Bet, Briuselyje yra du besišlapinantys padarai, kuriuos (ir prie kurių) visi su džiaugsmu fotografuojasi - berniukas ir mergaitė.

Jeanneke Pis (sisiojančią mergaitę) 1984 m. sukūrė Denis-Adrien Debouvrie. Sulaukusi trejų metų mergaitė buvo užkelta ant postamento ir užverta grotelėmis Impasse de la Fidélité pabaigoje, šalia legendinio Deliriumo. Kaip byloja lentelė, mergaitės skulptūrėlė buvo sukurta vardan lyčių lygybės. Palaikantieji šią idėją į mergaitės prisisiotą balutę gali mesti monetas.

Foto iš Wikipedia

Manneken Pis (sisiojantis berniukas) 1618-1619 sukūrė Jerome Duquesnoy (mūsų kaimyno bendrapavardis). Berniukėlis stypso rue de l'Étuve ir rue du Chêne sankryžoje. Skirtingai, nei apie modernią mergaitės skulptūrėlę, apie berniuką prikurtą daugybė legendų.

Viena jų pasakoja, kad 1142 m. Liuveno kunigaikštis Gotfridas III su savo kariauna, vardan dvimečio valdovo, grūmėsi su Grinbergeno kunigaikščiu Berthout'u. Saugumo sumetimais mažametį valdovą kariai patupdė į pintinę ir pakabino medyje. Taip jau nutiko, kad vaikas apsisiojo Berthout'o karius ir šie kaip mat pralaimėjo mūšį (matyt, iš siaubo).

Pasak kitos legendos, XIV amžiuje, vienos iš miesto apgulties metu, priešas bandė susprogdinti gynybines Briuselio sienas ir taip patekti vidun. Niekadėjus pastebėjo berniukas vardu Julianske, kuris apsisiojo sprogmenų dagtį ir taip išgelbėjo miestą.

Dar viena istorija pasakoja turtingo pirklio nuotykį Briuselyje. Beviešint jam su šeima mieste, staiga dingo jo mažametis sūnus. Žinoma, pirklys (ir pirklienė) pasitelkė briuselėnų pagalbą ir ėmė krėsti visas Briuselio pakampes. Ir laimei, atrado savo sūnų ramiai besišlapinantį nedideliame parke. Atsilygindamas miestelėnams už pagalbą, laimingas pirklys pastatė fontaną su sisiojančio sūnaus skulptūrėle.

Taip pat pasakojama dar viena pasimetusio vaiko istorija. Pasak jos, besilankydama parduotuvėse viena Briuselio mama pametė sūnų. Ieškoti berniuko suskubo visas miestas su pačiu jo meru priešakyje. Išieškojo visas gatveles, skersgatvius ir pakrūmes, kai galiausiai, gerai paprakaitavę, aptiko mažylį ramiai besišlapinantį ant gatvės kampo. O, kad jau vaiko ieškojo visas miestas, ši istorija keliavo iš lūpų į lūpas ir galiausiai virto skulptūrėle.

Dar vienas berniukėlio atsiradimo pasakojimas teigia, kad kažkada seniai Briuselyje kilo gaisras, kurio dūmai pažadino berniuką. O tasai sugebėjo gaisrą užsisioti ir taip išgelbėjo karaliaus pilį.

Mano turistinis vadovas pasakoja dar vieną legendą. Anot jo, kažkada Briuselį puolė ispanų karalius. Apgulties metu dingo Briuselio valdovo sūnus, kurio visi suskato ieškoti. Galiausiai, visos sumaišties viduryje, berniuką atrado sau ramiai besišlapinantį. Ir jau atseit šitai, simbolizuoja belgų drąsą ir gebėjimą išlikti ramiems net ir didžios sumaišties akimirką.

Berniuko skulptūrėlė buvo kelis kartus pavogta, sudaužyta ir pan. Vieni miestai su meile gaminosi jos kopijas, o kiti vis spirgėjo, kad taip pat turi tokį berniuką. Kaip žinia, berniukėlis turi didžią rūbelių kolekciją, kuri saugoma miesto muziejuje ir pasitaikius progai pasipuošia tinkamu kostiumu. Net rengiamos specialios tokio įvilkimo ceremonijos.

Tai va, tiek apie sisiojančią Briuselio porelę. Beje, dar yra ir sisiojantis šuo (lyg šitų Briuseliui truktų).

Mums sekasi - sučiupom bilietus į "Tindersticks" kocertą!

Tikrai taip - pagaliau ir mums pasisekė. Spėjom laiku nusipirkti bilietus į  notingamiečių "Tindersticks" koncertą - mat iki šiol tai tik žiūrėdavom į užrašus "IŠPARDUOTA". Na, na, na. Birželio 23 dieną mūsų ausys ir sielos džiuginsis "Dying slowly", "Until the morning comes", "All the love", Before you close your eyes" ir kt. dainuškomis.

Belgijos ir Liuksemburgo lietuvių sporto žaidynės BELUX 2011

Šį savaitgalį džiaugsmingai prašurmuliavo Belgijos ir Liuksemburgo lietuvių sporto žaidynės. Šeštą kartą vykusioje sporto šventėje mudu dalyvavom pirmąkart. Nerijus iš visos dūšios pliekė futbolą, o mes su Erika sirguliavom. Kažkaip neradom kur galėtumėme prisijungti - viskas taip rimtai vyko, kad be treniruočių nelabai drąsu ir varžytis. Reiks, matyt, pradėt tenisą ar kokį badmintoną mušti.

Lietuvaičiai varžėsi keliose sporto šakose - vyko gatvės krepšinio, mažojo futbolo, lauko ir stalo teniso, badmintono, plaukimo (!), fechtavimosi  ir kėglių mušimo varžybos bei estafetės. Kaip sako organizatoriai, NATO sporto komplekse vykusiose žaidynėse dalyvavo apie 450 Belgijoje ir Liuksemburge gyvenančių lietuvių.

Organizatoriai puikiai pasidarbavo - nejuokas surikuoti dviejų dienų beveik profesionalią spartakiadą. Trys jiems valio. Tačiau man pritrūko mažiau profesionalių rungčių (na, kokių šaškių). Ir tokios Briuselyje populiarios sporto šakos, kaip bėgimas. Galbūt pusmaratonio idėja nebūtų jau tokia bloga?

 

Išsamų Žaidynių reportažą, daugiau žaidynių nuotraukų ir pažįstamų veidų rasite Belgijos lietuvių bendruomenės puslapyje. O čia turėtumėte rasti visus didžiai nusipelniusius sportininkus.

Skaitalai arba kaip sužinoti, kas šiandien vyksta Briuselyje

Briuselyje kultūrinis gyvenimas greitas ir spalvingas. Kiekvieną vakarą vaidinami keli spektakliai, rodoma visa puokštė filmų, klausytojų laukia keli muzikos klubai, filharmonija ir koncertų salės. Kas vakarą atsidaro naujos parodos, kiekvieną savaitgalį pasibaigia ir prasideda vis nauji kino, muzikos, teatro, mėgėjiško meno ir kitokie festivaliai. O su bilietais reikia elgtis kaip sendaikčių turguje - jei patinka - iškart griebk, nes labai greitai pamatysi užrašą "IŠPARDUOTA". Sekti naujai pasirodančius renginius ir po pusmečio įvyksiančius koncertus padeda spausdintas žodis ir jo Didenybė Internetas.

Antradieniais metro būtina pasiimti nemokamai platinamą žurnalą Agenda. Jame trimis kalbomis - anglų, pancūzų ir olandų - pristatomos ateinančios savaitės naujienos ir privalomi pamatyti renginiai. Taip pat, kas savaitę aprašomas vis naujas restoranas ar užeiga bei kavinė. Pateikiami gana taiklūs naujų filmų vertinimai ir rekomendacijos. Vienu žodžiu, viskas viename. Labai gerai. O dar geriau tai, kad Agenda yra ir Internete. Vienintelis trūkumas, kad jei visiškai nesuprantate nei prancūziškai, nei olandiškai, tai svetainė ne Jums. Nes angliškai čia nerašo.

Ketvirtadieniais prekyboje pasirodo "Brussels unlimited" - 2 eurus kainuojantis žurnaliukas anglų kalba. Jis man prie širdies dėl to, kad pateikiamos ir svarbiausios Belgijos ir Briuselio naujienos. Kino, teatro ir paskaitų programoje visada būna nurodyta, kurie kino seansai ir kurie spektakliai bei paskaitos vyksta anglų, kurie prancūzų ar olandų kalbomis. Šis žurnaliukas turėtų patikti turintiems televizorius - nes gale pridėta visos savaitės televizijos programa. Internetinėje svetainėje jie pateikia kiek kitokią informaciją, bet pasiūlymų "ką šiandien veikti" yar ir čia.

Kiekvieną mėnesį išleidžiamas žurnalas anglų kalba "The Bulletin", kuriame jau yra iš peties ką paskaityti. Paprastai viename numeryje nagrinėjama viena tema bei pristatomi stambiausio kalibro renginiai. Šį žurnalą galima prenumeruoti (tuomet kartu su juo gauni ir "Brussels unlimited" bei pusmetinį informacinį leidinį apie mokslo ir sveikatos priežiūros įstaigas Biuselyje bei dar vieną kažkokį žurnaliūkštį). Prenumeratos kaina - 85 eurai. Vienas žurnalas kainuoja apie puspenkto euro.

Kaip pasufleravo vienas labai draugiškas anonimas, dar yra šauni svetainė Brussels life, kurioje karščiausios naujienos pateikiamos anglų ir prancūzų kalbomis. Privalumas šios svetainės, mano akimis, tas, kad redaktoriai nepasibodi pateikti ir kelių trumpų naujienų. Taigi, dedu šį puslapį į "Favorites".

Apie svarbesnius įykius (dažniausiai jau post) parašo Flandersnews.be

Tai va. Tokie mūsų skaitalai.

Mes apie Jus galvojam

Apie tai niekada dar nesakiau ir nerašiau, bet mes apie Jus nuolatos galvojam. Kai išbandom naują maistą, kai atrandam jaukią kavinę, kai aptinkam smagią parduotuvę. Nuolatos. Parduotuvėje, mama, visuomet ieškau rudos spalvos drabužių, o gėlėtos palaidinukės man primena tas, kurias Tu nešiojai kai buvau maža. Ir turkio papuošalai ir Paul'o kavinė man primena Tave, nors Tu dar nebuvai čia atvykus. Bet kai atskrisi - Tau patiks Paul'o raguoliai ir kava. Mintyse aš kaupiu ištisus sąrašus vietų, kurias aš Tau noriu parodyti, stengiuosi įsiminti garsus ir kvapus, kad galėčiau apie juos Judviem su tėčiu papasakoti.

Spręsdama rebusą kaip-paruošti-pirmą-kartą-matomą-žuvį, aš visuomet galvoju apie Tave, tėti. Tu tai žinotum. Net jei nežinotum - mes visi tą žuvį suvalgytumėm ir pirštus aplaižytumėm. Kai su Pranu landžiojom tarp lėktuvų Karo muziejuje, iškart nusprendžiau, kad su Tavimi tai čia tikrai ateisim. Esu tikra, kad Tau bus idomu. Ir jau greitai (!) galėsim abu tuo įsitikinti :).

Ei, Pranai, Tu jau pas mus buvai, tad Tavo prisiminimų pilnas miestas. Bet, žinai, mes dar turim su Tavimi daug kur nuvažiuoti. Mintyse aš jau kuriu naują maršrutą Tau :)

Bobute... Jus man primena viskas. Kai nepatinka čionykštis maistas - prisimenu, kokius sūrius Jūs suslėgdavot ir kokias bulkas ištraukdavot iš pečiaus. Net pašto dėžutės man Jus primena, nes jas pamačius visuomet pagalvoju, ar Jūs jau gavote mano laiškus. O parke, aptikusi lysvėje auginamas raskilas, ugniažoles ir meškinius česnakus, taip ir matau, kaip Jūs, tai išvydus, kraipytumėte galvą ir stebėtumėtės. O kad tau...

Driaugės, mano, Rūta ir Jurga. Jūs jau žinot, kad kiekvieną kartą, kai išpuola, keliu taurelę Cointreau už mūsų trio ir mūsų mergaitišką savaitgalį Birštone. Kai sendaikčių turguj randu gulinčio katino figūrėlę arba perlų vėrinį - visuomet galvoju apie Tave, Jurga. Ar jau radai savo katinėlį? O Tave, Rūta, man primena vitrinose išdėlioti šokoladiniai saldainiai. Prisimeni tuos mažus saldžius kasnelius, mus lydėjusius nuo mokyklos iki... dabar? Kai ragauju, visuomet pagalvoju, kad vat, šitas su sūria karamele, tai Tau patiktų. Ir kai parduotuvėse praeinu vyno alėjomis, visuomet dairausi sniego vyno. O kažkada kažkokioj parduotuvėj užtikau auskarus, kurie superiniai tiktų prie Tavo koljė, kurią parsivežei iš Paryžiaus.

Ryti ir Renata, Jus visuomet prisimenam Cafe Belga'oje ir valgydami tailandietišką sriubą. Jums jos irgi patiktų. Kai vakarais gukšnojam vyną, visuomet ilgimės Jūsų, Drambliai, kompanijos. Ir žinoma, Mažyli, Tavo kulinarinių atradimų... indiškų ledų su kardamonu... Nieko bendro su praeitimi, bet apie Jus, Rimai ir Aiste, aš pagalvoju eidama pro vaikiukų parduotuves. Kaip ten Jūs?

Taryba - Erika, Ramune ir Rūta - man labai trūksta vyno trečiadienių, kurie vykdavo ketvirtadieniais su stikline alaus, porcija saldžių pletkų ir Lietuvos kultūros gelbėjimo planais. Žinoma, galima dėkoti likimui, kad šiuo metu bent pusė Tarybos darbuojasi čia, Briuselyje :)

Galvojam apie visus. Ir kartais būna keista, kad prisiminimus ištraukia atsitiktinė, atrodytų, detalė - gėlėtas audinys, keramikinė lėkštė ar ant prekystalio žvilganti slyva. Ir visuomet pagalvojam, kad vat, šitai Jums patiktų.

Ostendė

Ostendėje lankėmės dar balandžio pradžioje, bet niekaip neprisiruošiau smulkiau papasakoti apie šią kelionę. Na, gal ne apie kelionę, o apie pačią Ostende.

Taigi, už maždaug šimto kilometrų nuo Briuselio įsikūręs pajūrio miestas Ostendė. Seniai seniai, dar prieš paskutinį karą, labai mėgtas Belgijos karalių Leopoldų (pirmojo ir anrojo) ir, žinoma, visų to meto dvaro didžiūnų. O dar seniau, tarsi trokštamas prizas, ėjo įvairiausiems užkariautojams iš rankų į rankas. Vienu metu čia buvo įsitvirtinę sukilėliai olandai ir giozai (tikiuosi, kad teisingai sulietuvinau). Ostendė dar žinoma ir ilgiausiai karo istorijoje trukusia miesto apgultimi, kuri 80-mečio karo metu tęsėsi nuo 1601 iki 1604 m. - visus tris metus. Ispanijos pergale pasibaigsios apsiausties metu buvo sužeista ir nukauta apie 80 tūkstančių žmonių, tad ji gavo kraupią "ilgo mirties karnavalo" pravardę. Kalbant apie šią apsiaustį, taip pat dažnai sakoma, kad "ispanai bandė užimti neužimamą, o olandai - apginti neapginamą" miestą. Tai va, tokios istorinės tokelės.

Šiandien Ostendė yra posvarbis Belgijos jūrų uostas, kurio reikšmė išaugo 1838 metais, geležinkeliu miestą sujungus su Briuseliu. Pradžioje Ostendė tarnavo kaip tranzitinis uostas į Doverį, o dabar tai keleivinis ir krovininis uostas į  Ramsgeitą. Mums šiandien svarbiausia tai, kad Ostendes miestui priklauso dižiausia dalis Belgijos pajūrio, kurį galima pasiekti traukiniu.

Pažintinį maršrutą pradėjome Ostendės paplūdimyje. Prisipažinsiu, man jis didelio įspūdžio nepaliko - labai jau daug betono ir trinkelių, o pats paplūdimys niekaip nėra atribotas nuo miesto.

Krantine priėjom uosto vartus, liūdno (nes nuskendo) jūreivio paminklą ir garsųjį žuvies turgų.

 

Susigundėm, o po to nusivylėm, kaip ir nutinka kurortuose, krantinėje susispietusiais jūros gėrybių ir žuvies kioskeliais. Juose prekiaujama šviežia, rūkyta ir kepta žuvimi, įvairiomis gėrybių ir jų imitacijų iš sūrimio salotomis bei karšta kriauklyčių sriuba. Poilsiautojai gautas porcijas valgo čia pat krantinėje, o balti vėjo išsikedenti kirai tik ir taikosi nugriebti kokį kasnelį.

Ostedės "vidinė" dalis mums patiko labiau - jaukios gatvelės, žaliuojantis parkas su didele žaidimų aikštele vaikams ir lauko kavine tėvams, smagios kavinaitės ir kelios aštriabokštės bažnyčios.

Kelionės pabaigoje pasivaikščiojom pajūriu šiek tiek už Ostendės - kur mažiau žmonių ir daugiau vėjo. Netikėtai, nes neieškojom, aptikom I ir II Pasaulinių karų metais naudotos Atlanto linijos įtvirtinimus ir didžiulį rekreacinį kultūrinio turizmo parką su archeologinėm, gamtinėm ir istorinėm įdomybėm. Tuokart visko neaprėpėm  - tad ruošiamės grįžti. Nes, kas gi tie šimtas kilometrų?

 

L'atelier - juvelyrikos, bižuterijos ir aksesuarų parduotuvė

Šeštadienį bešliaužodami po Ixelles rajoną, Chatelain kvartalą, aptikome labai mielą ir spalvingą juvelyrikos, bižuterijos ir aksesuarų parduotuvę "L'atelier". Parduotuvėje prekiaujama autoriniais darbais iš sidabro, odos, tekstilės, stiklo ir kitų, mažiau kilmingų medžiagų. Pavyzdžiui, ažūrinėmis kaučiuko koljė ir apyrankėmis, įplasmasintomis gėlėmis ir plunksnomis, perregimomis, gofruoto šilko riešinėmis, odinėmis ir veltos vilnos rankinėmis ir pan. Mums patiko žiauriai žiauriai :)

Puiki vieta moteriškoms dovanoms ir dovanėlėmis. Kainos - nuosaikios. Sakyčiau, kad net į mažąją pusę. Jei prireiks dovanų - nepamirškite užsukti į šią parduotuvę, įsikūrusią 99 rue de l'Aqueduc, Ixelles.

Tiesa, parduotuvė dirba tik antradienį-šeštadienį nuo 11.30 iki 18.30.

(Un)Accessible art fair - subjektyvi nuomonė

Sąžiningai sakau - nusivyliau šia muge. Eidama tikėjausi pamatyti kažką tokio kaip VDA studentų darbų ekspoziciją plius keletą "suaugusių" menininkų, pristatančių savo kūrinius. Ypač viliojančiai atrodė ir pažadas, kad rasiu meno nuo 50 iki 5 000 eurų. Kad iki 5 000 buvo - tai tikrai galiu paliudyti, bet nemačiau nei vieno, prie kurio būtų kabėjęs lipdukas "50 Eur". Na, bet čia tik tikrovės neatitinkanti reklama. Kam nepasitaiko? Net ir Ryanair'ui, ir Omnitel'iui, ir kitiems paslaugų banginiams taip būna, tai kuo čia išskirtinė kokia tai mugė?

Tai vienas. O antras dalykas, kuris nuvylė - tas, kad šioje mugėjė pristatomi labai mėgėjiško lygio kūriniai. Jei neįperki kvadratinio metro su ašuoniom tulpėm, tuomet gali pirkti penkioliką kvadratinių centimetrų su viena tulpe. Arba galima įsigyti vieną didelį raudoną kvadratą vietoj vieno iš keturių mažesnių, bet tokių pačių raudonų. Na, arba fotošopu įstrižai patemptą vyšnių žiedų foto..? Man asmeniškai, daug stipresni pasirodė keli skulptorių darbai, bet, kad kažkas būtų pribloškęs atlikimo technika, itin originalia maniera ar stipriu idėjiniu pagrindu - nea, tikrai ne.

Tad, aš šią mugę apibūdinčiau, kaip (per)brangią megėjiško meno mugę. Privalumas tas, kad galima apžiūrėti prabangų Conrad viešbutį.

Lėktuvėlis "Solar impulse" atskrido į Briuselį

AFP/Scanpix

Vakar vakare, apie pusę dešimtos, Briuselyje, Zaventemo oro uoste, nusileido saulės energija varomas lėktuvėlis "Solar impulse". Atstumą  nuo Payerne oro uosto Šveicarijoje iki Zaventemo jis įveikė per 12 valandų ir 59 minutes. André Borschbergo piluototas lėktuvas praskrido virš Elsazo, kirto  Liuksemburgo oro erdvę ir nusileido Begijoje, Zaventeme. "Solar impulse" greitis pakankamai nedidelis - viso labo apie 50 km/val., tad su juos, pasak patarlės, "geriau lėtai skristi, nei greitai eiti". Ir išvis, įdomu, ar yra daugiau taip lėtai skrendančių lėktuvų?

Lėktuvėlio sparnų ilgis prilygsta Airbus A340 sparnų ilgiui (63,40 m - hm, gal net nekorektiška jį vadinti lėktuvėliu - tai jau visas lėktuvas), o svoris, viso labo, kaip vidutinio lengvojo automobilio arba itin gerai įmitusio belgų mėlynojo jaučio - 1 600 kg. Lėktuvui energiją tiekia 11 628 saulės elementai (10 748 pritaisyti ant sparnų ir dar 880 kažkur ant korpuso). Vienu pakilimu Soliaris ore gali iškyboti apie 26 valandas. Rimta, čia tau ne staline lempa varoma skaičavimo mašinėlė. Įdomu būtų iš arčiau apžiūrėti šį šveicarišką stebuklą, bet niekur nerandu, ar tokios pramogos liaudžiai yra įtrauktos į tarptautinio skrydžio tvarkaraštį.

Soliario kūrėjai planuoja iki 2012 metų dar šiek tiek patobulinti lėktuvą ir perskristi Atlanto vandenyną. Tai būtų penkių etapų skrydžio aplink pasaulį pradžia. O tuomet, tai jau kas žino - gal dar po dešimtmečio visi šiandieniniai lėktuvai atrodys viso labo akmens amžiaus išradimai?

Brussels accessible art fair

Nežinau, ar tai labai geras daiktas, ar tik daiktas, bet kadangi mano prancūzų kursiokė Heidi Larson mane pakvietė apsilankyti, tai kodėl man nepakvietus Jūsų?

Mugės mama ir organizatorė yra kanadietė Stephanie Manasseh, kuri apčiuopė dar neužlopytą meno rinkos skylę ir pro ją iškišo naują - "prieinamą" mugę. O Stephanie mintis buvo gana paprasta - pristatyti aukštos meninės kokybės, originalius ir nebrangius (50-5000 Eur) meno kūrinius. Taip atsairado AAF, kuri, pasak organiztorių, yra vienintelė vieta, kur menininkai, meno pirkėjai ir meno mėgėjai gali susitikti akis į akį ir prašmatnioje aplinkoje apžiūrėti šiuolaikinį meną. Na, gal ir taip, nelabai daug tų meno mugių aš žinau.

Kiek keistokas mugės pavadinimas - "prieinamo meno mugė" (prieini, pasižiūri ir nueini?). "Prieinamumą" (accessibility) organizatoriai aiškina kaip keturis esminius mugės koncepcijos aspektus:

- meno kūrinių kainas iki 5000 eurų;
- nemokamą įėjimą į mugę;
- galimybę susisikti su menininkais akis į akį;
- patogią mugės lokaciją.

Mugė organizuojama du kartus kasmet. 2011 m. pirmoji mugė vyks gegužės 13-15, antroji - spalio  28-30 dienomis. Mugė vyks Conrad viešbutyje 71 Avenue Louise.

Čia raste išsamų mugės kalendorių ir autorių sąrašą.

Hergé biblioteka

Man taip patinka viešosios Hergé bibliotekos pastatas avenue de la Chasse, kad jau seniai noriu su Jumis pasidalinti šituo grožiu. Matyti, kad biblioteka įsikūrusi gana naujos statybos pastate, bet Jūs pažiūrėkit - kaip jis dera prie savo kaimynų! Atsikartojančios langų nišų formos, tradicinės statybinės medžiagos ir eksterjero apdaila - tinko braukos, ryškūs profiliuoti karnizai ir plytų mūrą horizontaliai skaidančios balto tinko juostos... O žalios spalvos durų ir langų apdaila ir apskritų stoglangių banga mane varo iš proto. Formų ir spalvų dinamika. Taip ir traukia užeiti, bet niekaip neužeinu. Turiu net pasiteisinimą -  dar neturiu čionykščio asmens dokumento.

Tiesa, labai nustebino bibliotekos darbo laikas:

Antradienį 15-18 val.
Trečiadienį 14-19 val.
Ketvirtadienį 10-18 val.
Penktadienį 15-19 val.
Šeštadienį 9-13 val.

Taip įsivaizduoju, dirbančiam žmogui tai tik šeštadienis skirtas, kai tasai turi rinktis ar nusipirkti maisto, ar nueiti į biblioteką. Kažkaip šitas griežtas grafikas man nepatinka. Nežinau, kaip dabar, bet mano studijų metais Kauno apskrities viešosios bibliotekos Menų skaitykla, kurioje praleisdavau daug laiko, dirbdavo iki aštuntos valandos vakaro. Net ir misto bibliotekos filialai dirbdavo (ir tebedirba) iki septintos. O čia?
Nors ko čia stebėtis - mūsų rajone yra ir dar ribotesnio prienamumo biblioteka Notre-Dame, kuri skaitytojus aptarnauja tik po 2 valandas per dieną:

Pirmadienį 17-19 val. (suaugusius), 17-18 val. (vaikus)
Trečiadienį 14-16 val. (suaugusius ir vaikus)
Ketvirtadienį 10-12 val. (suaugusius)
Šeštadienį 14-16 val. (suaugusius ir vaikus)
Sekmadienį 10-12 val. (suaugusius).

Tai reikėtų suprasti, Ramune ir Erika, kad šios bibliotekos skirtos tik knygų pasikeitimui? Na, pasidarysi aš tą asmens dokumentą ir nueisiu patikrinti. Registracija bibliotekoje yra nemokama. Už pamestą skaitytojo kortelę bauda - pusantro euro.

Le cuberdon - belgiškas saldumynas

Belgai mėgsta ne tik šokoladą ir vaflius, bet ir vat tokius cuberdon'us. Abejoju, ar galima šį pavadinimą kaip nors tinkamai išversti. Jei kas žinote - parašykite, o aš kolei kas juos vadinsiu kuberdonais.

Taigi, kuberdonai - belgiški saldumynai gaminami iš vaisių tyrės, arabiškos gumos ir želatinos. Šie saldainiai pradėti gaminti XIX a. iš aviečių (tų, kurios, manau, atlikdavo nuo avietinio alaus). Laikui bėgant, po truputį atsirado naujų skonių ir spalvų kuberdonų: apelsininių, obuolinių, serbentinių, šokoladinių, kokosinių, anyžinių, mėlyninių ir įvarių alkoholinių gėrimų skonių. Tradiciškai šie saldumynai gaminami kūgio formos, bet Briuselyje galima rasti ir kuberdonų-besišlapinančių berniukų.

Kuberdonų paviršius yra kietokas, o viduje - tiršto kisieliaus konsistecijos. Labai saldūs. Gal net ne tiek sladūs, kiek tas saldumas yra banalus ir tiesmukas. Net nežinau, kaip apibūdinti - saldus ir viskas. Be jokio kito atspalvio, t.y. prieskonio. Panašiai kaip tie krakmoliniai turkiški skanėstai. Toks skonio reikalas - arba patinka, arba ne.

Bet labiausiai man patiko pavadinimo kilmė. Manoma, kad jis kilo iš cul (de) bourdon, kas mano supratimu, turėjo reikšti kažką panašaus į "kamanės užpakalis". Žavu, ar ne? O vat olandakalbiai belgai šiuos užpakalius vadina noselėmis - neuzeke.

Saulėlydis Etterbeek'e

Po karštos dienos ateina vakaras ir nusileidžia saulė. Klaipėdoj ji grimzta į jūrą, Vilniuj - lėtai užlenda už Baltupių, o Kaune - už Dainavos penkiaaukščių, Šilinkoj - pasislepia už miško. Čia mūsų saulėlydis toks - pilnas auksinės šviesos, alsaus ramumo ir juodos arbatos.

Gagarinas Briuselyje

Čia Jurijaus pavarde pavadinta rusų parduotuvėlė, įsikūrusi 890 Chaussée de Wavre, priešais policijos arklides, praėjus Hemą ir Casą. Parduotuvę "Gagarine" užrodė Ramunė, o kad ji mums visai kaimynystėje, tad pradedam po truputį čia lankytis. O kaip nesilankyti, kai joje yra pirkti mėtinių meduolių, koldūnų ir marinuotų valgomųjų hibiskų (okrų arba bamijų, arba lady's fingers, arba gumbo). Šiuos įsimylėjau viešėdama Graikijoje ir nuo to laiko, kiekvienąkart juos prisiminus vis varvindavau seilę.

Parduotuvė nedidukė, prekiauja būtiniausiais maisto produktais, rusiškom knygom ir vaistais (mačiau, kad buvo "Karvalolio" :)). Kainos nesikandžioja, pavyzdžiui, meduolių maišelis - 1,50 Eur, kondensuotas pienas - 1,45 Eur, puskilis "sasiskų" - 3 eurai. Koldūnai brangesni - kilogramas šaldytų koldūnų su teliatina - 6,80 Eur.

Džiugų buvo rasti lietuviškų maisto produktų - "Lašų" duonos, "Lignesos" sūdytų šprotų, ledų (!), sūrelių (tik, kad jie buvo uždaryti viename šaldytuve kartu su ledais...) ir net "Švyturio" alaus (!).

Parduotuvė dirba nuo 10 iki 20, savaitgaliais - iki 19 val. Rašo, kad pirmadieniais nedirba, bet mes šiandien joje gi pirkom. Hm.

Café Belga

Šalia Flagey aikštės yra įsikūrusi le plus bon kavinė vardu Café Belga. Iki jos mums viso labo dešimt minučių pėsčiomis, tad kartas nuo karto nuslenkam ten pasiurbti vakarinio gėrimėlio.

Puiki amosfera. Gal kiek primena vilnietišką ŠMC'ą. Gyvenimas verda ir viduje, ir linksmai šukalioja lauko terasoje. Svarbus punktas, kad Café Belga būna daug džiazo, regio, d&b, klasikos, r&b, prancūziškų šansonų ir kitos geros muzikytės tirli pirli. O šiandien ir mes dar spėjom nugriebti kelis sekmadieninio džiazo gabaliukus, mat pasirodo, kad sekmadieniais čia visada nuo penktos duoda ne tik išgerti, bet ir džiazo.

Gėrimai nėra patys pigiausi, bet galima sau leisti. Virtuvė dirba iki ketvirtos. O kas nuostabiausia, pati Café Belga dirba nuo aštuntos ryto iki antros ryto ;) darbo dienomis ir iki trečios penktadieniais-šeštadieniais.

Belgams nebepatinka burkos

Atrodo, kad Belgija greitai taps antra Europos šalimi, uždraudusia islamiškus moterų veido apdangalus. Už tokio įstatymo priėmimą sklandžiai (136 prieš 1) nubalsavo Žemieji Parlamento rūmai ir perleido tolimesniam Senato svarstymui. Beje, tai jau antras toks bandymas įvesti nacionalinį draudimą devėti burkas. Pakartotiną tokio įstatymo projekt siūlymą, neva išprovokavo sausį ištikęs skandalas, kai teisėjams teko panaikinti vieno Briuselio mikrorajono, Etterbeek'o (mūsų rajonas :)), susigalvotą tokių dangalų nešiojimo draudimą. Na, kaip mano vietiniai apžvalgininkai, šalies mastu draudimas viešose erdvėse devėti burkas, t.y. "pilnai arba beveik pilnai veidą dengiančius drabužius" bus įvestas dar šią vasarą.

Jei viešoje vietoje vaikščiosit užsidengę veidą, Jums grės bauda nuo 15 iki 25 Eur. Ir priešingai nei Prancūzijoje, Belgijoje nebus taikomos jokios baudos asmenims, kurie vers Jus dėvėti kokią nors burką ar slidininko kaukę.

Hm. Prisipažinsiu, kad Briuselyje neteko matyti daug pilnai veidą užsidengusių musulmonių. Gal vieną kitą. Ir kažin, ką gero duos toks įstatymas. Prevencija galimiems teroristiniams išpuoliams? Galbūt. Nes tai, tiriausiai, vienintelis legalus būdas viešmoje paslėpti veidą. Postūmis spartesnei kitataučių integracijai? Nelabai tokia tikiu, juk nei kultūrinių, nei religinių genų jokie teisės aktai nepakeis. Tarkime, jei tikėtumėme prielaida, kad visas musulmones devėti burkas verčia jų vyrai ir tėvai, net ir tuomet tokio draudimo rezultatas būtų ne integracija, o tik dar didesnė tokių moterų socialinė atskirtis. Ir ši situacija kiek primena filmo "Beloe solnce pustyni" sceną, kai draugas Suchovas haremui pranešė, kad draugės moterys, dabar Jūs esate išlaisvintos socialistinės revoliucijos, Jūs niekam nepriklausot ir galėsite laisvai truditsa. O vat, draugės moterys nelabai parodė didelio džiaugsmo, nors taurusis Suchovas ir pakabino plakatą su užrašu "Moterys - irgi žmonės".

Gal paprasčiau būtų neleisti kurtis imigrantų getams? Galėtų, galbūt, belgai pasimokyti iš šveicarų ir kartu su leidimu gyventi galėtų naujakuriams užrašyti ir miesto bei jo mikrorajono, kuriame šie privalėtų apsigyventi, pavadinimą. O kaip Jums atrodo?

Kas nori nusifotografuoti pas Spencerį Tunicką?

Liepos 10 dieną nuogalių fotografas Spenceris Tunickas ruošiasi kurti ir fotografuoti naujas instaliacijas Belgijoje, Gaasbeek pilyje. Kūrybiniams sumanymams įgyvendinti ieško nudistiškai nusiteikusių savanorių. Kaip pats fotografas sako, "tokia viliojanti proga pasitaiko tik kartą gyvenime". Jei norėtumėte vardan šios progos nusimesti drabužius - registruokitės.

Tiesa, visi dalyvausiantys akcijoje, gaus po nuotrauką.

Nieko negirdėjote apie Spencerį Tunicką? Kelios jo foto apačioje: