Rugsėjo šeštadienis Ostendėje

Rašyti apie Belgijos orą tai tas pats, kaip rašyti apie nieką, pilstyti iš tušio į kiaurą ar su pliku pešiotis. Beveik visuomet tinka trys žodžiai "lyja" arba "tuoj lis". Neįtikėtina išimtis buvo balandžio mėnuo. Ne pavasaris, o svajonė. O vos tik išaušo birželio pirmoji - susirinko debesys ir pradėjo lyti. Nieko nuosbaus, nieko keisto ir net gi nieko blogo. Viskas taip, kaip ir turi būti. Kai toks beveik-tuoj-tuoj-lis-oi-jau-lyja oras tęsėsi visą vasarą, stėbėjausi, kodėl Belgijos parduotuvėse pardavinėjama tiek daug suknelių. Vis tiek, geriausia vasaros eilutė - kaliošai ir skėtis. Na ir tarp jų dar kas nors atsparus drėgmei. Todėl maloniai nustebau kai rugsėjis prasidėjo saulėtai ir sausai, o pirmą rugsėjo šeštadienį termometro stulpelis, pats nepaliaujamai stebėdamasis, užsiropštė iki pat 29'C. Oho! Tokiu oru nieko kito nelieka, tik traukti iš Briuselio kur nors arčiau gamtos: į kukurūzų labirintą, topiarų parką ar prie jūros. Kaip žinia, nepanorę kišti nosies lauk iš miesto galėjo degustuoti belgišką alų visą savaitgalį Grand place vykusioje Alaus šventėje.

Mudu patraukėme jūros link, nosies tiesumu į Ostendę. Atomobilių kelyje buvo begalė, todėl dvigubai prailgo kelionė ir netikėtai užklupo nuožmus alkis. Pirmasis sustojimas - Ostendės centras, kur nors, kur kas nors gamina maistą. Neprisimenu nei pavadinimo, nei adreso (matyt, iš bado jau buvo aptemusios akys), bet kažkur suvalgiau vieną iš tradicinių Belgijos patiekalų - svieste keptą jūros liežuvį, o sutuoktinis suraitė visai neblogą steikiuką. Akims prašviesėjus išvydome pagrindinėje miesto gatvėje vykstačią visuotinę mugę-išpardavimą (net GB dalyvavo;), mat ko nenupirks poilsiautojai paskutinėmis atostogų dienomis - tas gulės sandėliuose iki kitos vasaros) ir išgirdom pro šalį žygiuojantį išprakaitavusį miesto orkestrą. Va, taip švenčiama vasara.

Iš šurmulio šiaip ne taip išnešėm kudašius į beveik mediatyvią pakrantę miesto pakraštyje. Pagaliau tyla ir sūrus vėjas, danguje plazdenantys spalvoti aitvarai ir retkarčiais pradundantis tramvajus. Vanduo sūrus.

Pavakarį, prieš išvažiuodami į sostinę, sustojom apžiūrėti šalia uosto įrengtų šliuzų ir ardekiško tilto.

Viskas, šeštadienis ir vasara baigėsi.

Egzotika Flagey aikštės turguje: magostinos, durijai, pitajos ir kiti baisūs žodžiai

Jau kelis kartus rašiau apie sekmadieniais miesto aikštėse įsikuriančius ūkininkų ir perpardavinėtojų turgelius. Kol Briuselis ir spalvingi jo turgūs buvo didžiai naujas ir be galo įdomus dalykas - važiuodavome iki Clemenceau arba Midi turgų (tokių ganyklų, išsitiesusių "nuo jūros iki jūros", nė liežuvis nesiverčia vadinti "turgeliais"). Kai jų žavesys priblėso, o kelionė su persėdimu pabodo, pradėjom lankytis gretimai įsikūrusiuose Jourdan, Chatelain ir Flagey aikščių turguose, o į super-turgus vežame tik besisvečiuojančius bičiulius.

Apie pirmuosius tris jau pasakojau, todėl šiandien, sekmadienio proga nutariau pabyloti apie Flagey aikštės turgeliuką - dviem eilėmis išsirykiavusius daržovių, vaisių, sūrių ir dešrų prekystalius bei vietoje gaminamų jūros gerybių virtuvėles. Nors ką čia daug apie patį turgų pribylosi, geriau papasakosių, kokių vaisių prisirinkom nuo vieno prekystalio: durijų, mangostiną, tamarillą, karambolą, pitają (drakono vaisių), guavą, šviežių graikinių riešutų ir šviežių figų. Pirkom ir visai normalių bulvių, valgomųjų hibiskų, pomidorų ir kitų kasdienių daržovių, bet jie mažiau įdomūs ar ne?

Pradėkime nuo mažiau egzotiškos karambolos. Visiems pažįstamos nuo prekybos tinklų lentynų ir iš kavinėse užsakomų desertų, mat šiuos dažnai puošia žvaigždės formos vaisiaus skiltele. Tik vienas "tik". Kiek teko karambolos skiltelių ragauti kavinėse - niekada nesuprasdavau, kas tame vaisuje yra tokio, kad jį reikia vežti iš šiltų kraštų- kietas, rūgštus ir žalias. O šiandien paragavom prinokusios karambolos. Gal ji ir nėra tokia puiki kaip obuolys ar kitas normalus europietiškas vaisius, bet nuo plastmasinių dekoracijų kavinėse tikrai skiriasi. Labai sultingas, lengvai salstelėjęs ir vos vos rūgštelėjęs vaisius, nors mano sutuoktinis apibūdino be kompromisų "atrodo, kad valgyčiau lapus" (neįsivaizduoju kokius lapus ir koks tų lapų skonis, bet tebunie).

Numeris du - pitaja, dar vadinama skambiu "drakono vaisiaus" vardu. Skaniausias vaisius iš šiandieninės medžioklės. Tikriausia plačiai jo pristatyti taip pat nereikia - parduotuvių lentynose paprastai guli kelių rūšių pitajų - gelsva, žalsva ar rausva oda su grėsmingai atsikišusiomis ataugomis, kurios kažkam labiausiai priminė drakono žvynus (lyg tas kažkas būtų drakoną kada nors matęs). Pitajos vidus būna baltos arba raudonos spalvos. Kažkur skaičiau, kad plantacijose augančių pitajų mėsa - baltos, o džiunglėse augančių - raudonos spalvos. Na gal, bet man kažkodėl atrodo, kad skirtumas jų genuose ;). Minkšta vaisiaus mėsa su smulkiais juodais grūdeliais, labai vandeninga, primena arbūzą, skonis - salsvas-vos-vos-rūgštas, raudona mėsa - puikus dažas, kaip patyrė mano balta palaidinė... (o fone skamba mamos balsas "tai ar aš tau nesakiau, kad reikia persirengti?").

Trečia eilėje - žalioji guava. Nedidelis, gero svarainio skersmens, malonaus, šiek tiek obuolius primenčio, skonio vaisius.

Kaip žiūrėti krepšinį Briuselyje

Žinoma, geriausia žiūrėti viename iš pub'ų, kurių šeimininkai nesibaimina garsiai kriokiančių ir mažai geriančių lietuvių. Mat, vos tik Jonas pasikabina ant lanko ar Kaukeinas įkala gražų tritaškį, sirgaliai savo "oooooooooOOOOO!!!!" ir "jeeeeeee!!!!!!" pradeda kilnoti pub'o stogą, o su kiekviena rinktinės nesėkme žemu unisonu "uuuuuuuuuuuuuuu...." išdejuoja visos tautos nusivylimą.

Pirmas vyrų krepšinio rinktinės varžybas žiūrėjom airių pub'e "Old Oak", Franklino gatvėje Nr. 26. Šimts sirgalių susirinko, net suolai nuo jų sulinko (čia tokia nelabai akivaizdi sąsaja su "Zuikių mokykla"). O sirgom visi taip nuoširdžiai, kad net keli nelietuviai greitai baigė vakarieniauti ir dingo lauk - kur gi jiems suprasti lietuvių aistrą amerikoniškam sportui ir keistą mūsų džiugesį, kad įveikėm britų ekipą (britai žaidžia krepšinį?!). Vakarykštes rungtynes su Lenkijos rinktine aistringai stebėjom "Fat boys", įsikūrusiame Liuksemburgo aikštėje (tie, kas nesuprato, ko čia žaliai apsirėdę lietuviai klykauja- persikėlė į lauko terasą). Kaip ir darosi aišku, kad šitame pub'e įsisteigs nuolatinė krepšinio žiūrėjimo astovybė. Nes nors ir nugirdom, kaip barmenas su savininku (?) tarpusavyje guodėsi, kad dabar jau lietuvių neatsikratys iki čepionato pabaigos, bet šį vakarą (Lietuva-Turkija) oranžinės kraštligės krečiami lietuviai vėl laukiami "Fat boys" pub'e. Mes laimėsim! Mes laimėsim! Jeeeeee!

Tiesa, jei nemeluoja anonsai, sekmadienį "Fat boys" rodys Lietuvos ir Ispanijos dvikovą.

Mėgstantys medituoti apie krepšinį vienumoje, gali pasinaudoti šiomis nuorodomis:

http://www.sport24.lt/

http://www.sportlemon.tv/

http://www.emigrantas.tv/ (8,99 Eur/mėn.)

http://www.lietuviska.tv/ (8 Eur/mėn.)

"News Gallery" Šv. Huberto galerijose

Mėnesį praleidome ne Briuselyje. Dvi savaites ir dvi dienas dienas keliavome žavingoje Prancūzijoje, o paskutines dvi rugpjūčio savaites praleidome Lietuvoje. Nerašysiu dabar apie tai, kokia puiki buvo kelionė ir apie tai, kaip iki graudulio buvo gera būti Lietuvoje. Apie tai kitą kartą. Šįkart pasidalinsiu nedideliu atadimu, kurį padarėme grįžę į Briuselį. Šv. Huberto galerijose (rue des Bouchers) vietoj vienos iš daugelio šokoladinių įsikūrė "Naujienų galerija" ("News gallery") pardavojanti visokio plauko periodiką - angliškus, prancūziškus, vokiškus ir rusiškus laikraščius, įvairiomis kalbomis išleistus teminius žurnalus bei Briuselio ir Belgijos gidus.

Nerijus pirko Prancūzijoje leidžiamą žurnalą alaus mėgėjams - "Biere magazine". Gal ir nebūtų pirkęs, jei vienas etikečių kolekcionierius nebūtų sovietmetį "Utenos alaus kombinato" naudotų etikečių priskyręs buvusios Jugoslavijos alaus darykloms. Ajajajai.... Dabar Nerijus ruošiasi žurnalo redakcijai į Limožą rašyt laišką, kad jie paskelbė netikslią informaciją. Įdomu, ar parašys? 

Ko labiausiai trūksta Briuselyje?

Rimas: - Ko labiausiai trūksta Briuselyje?

Nerijus: - Draugų, Rimai. Labiausiai trūksta draugų.