"Moeder Lambic (Chez)" - geriausia vieta ragauti belgišką alų

Saint-Gilles rotušės kaiminystėje, 68 rue de Savoie, įsikūręs superinis alaus baras "Moeder Lambic". Jo alaus meniu labiau primena nedidelio miestelio telefonų knygą - 250 belgiško alaus rūšių, gaminamų mažųjų alaus bravorų. Pasirinkimas išties stulbinantis, o čia pilstomas Cantillon bravoro gueuze'as visai kitokio skonio nei siūlomas Vossem'ų "A la Mort Subite", sakyčiau, kad gal net geriamas. "Moeder Lambic", be visa ko, dar pilsto ir garsųjį "Delirium Tremens" alų. Plačiau ragautų ir neragautų rūšių čia neaprašynėsių - man tai aukštasis pilotažas, o ir patys nueisit paragauti. Bet ką noriu pasakyti - šioje alinėje siūlomas Cantillon kriek'as išties gamintas su vyšniom ir nė iš tolo neprimena sirupais saldintų (ne)alų. Net priešingai, jis neturi jokio saldumo, o liežuvį maloniai gnybteli pažįstama vyšnių rūgštelė.

Nors baras neturi tokios šlovingos istorijos kaip "Mort Subite", vis tiek siūlyčiau (ir) čia atvesti belgišku alumi besidominčius svečius. "Moeder Lambic" dirba kasdien nuo 16 iki pat 3 valandos nakties.

Ms. Red mullet / Raudonoji kefalė

Tęsiam eksperimentus su žuvimi iš belgiškų vitrinų. Raudonoji kefalė į mano akiratį papuolė dar kovo mėnesį, bet tik dabar atradau šią foto ir įkvėpimo aprašyti mūsų kefaliadą.

Išskirtinio skonio ir kvapo žuvis. Žalia kvepia lyg tai kepenėlėmis. Keptos kefalės skonis - labai išraiškingas ir intensyvus. Bet negaliu pasakyti koks. Galbūt romėnai buvo teisūs, šlovindami šias žuveles dėl austres primenančio skonio. Kiti sako, kad žuvies skonis primena pačią jūrą ir yra toks, kokiame vandenyje žuvis gyveno.

Šviežios (!) žuvies mėsa yra standi, bet ne kieta, tačiau jei įsigysite ne pirmo šviežumo kefalę, jos mėsa bus minkšta ir gali priminti vatą. Kaip sako žinovai, kefalė turi būti suvalgyta tą pačią dieną, kai buvo ištraukta iš jūros.

Kefalė yra greitai ir paprastai paruošiama žuvis. Labiausiai vertinamos mažos, maždaug 12-15 cm ilgio žuvelės ir didelių kefalių kepenėlės, kurias gurmanai valgo žalias. Žvelgiant kiek tai amžių atgal, įdomu paminėti, kad romėnai mokėdavo beprotiškus pinigus už dideles, kelis svarus sveriančias kefales. Amžininkai mini, kad būdavę tokių nutikimų, kad vardan sunkiasvorių žuvų romėnai parduodavę net vieną kitą vergą arba atseikėdavę aukso tiek, kiek svėrusi perkama žuvis. Patiekti pietums tokią prabangią žuvį galėjo leisti retas romėnas, tad buvo visiškai priimtina, kad kefale pavaišintas svečias dalį žuvies susivyniodavo į nosinaitę ir parsinešdavo namo vakarienei.

Kepama arba gruzdinama žuvies filė ir nedidelės neišdarinėtos žuvys. Sako, kad pastarasis variantas skanus, o žuvies vidaus organai suintensyvina mėsos skonį. Na, gal. Nebandžiau - negaliu sakyti. Aš ruošiau mažų kefalyčių filė - įkaitinau keptuvėje šlakelį aliejaus (geriausia, sakoma, naudoti palmių aliejų) ir sudėjau žuvies gabaliukus oda į apačią. Kepdama žuvelė išleido savo taukus, kurie nuo raudonos odos spalvos paraudonyjo. Iš abiejų pusių iškeptus žuvies gabaliukus valgėm su pomidorais ir raudonaisiais ryžiais. Bet jaučia mano liežuvis, kad su šia žuvimi labai tiktų lėtai kepintų pomidoriukų garnyras, kaip pavyzdžiui, šis, paskelbtas Villa Alps tinklaraštyje.

Antverpenas

Antverpenas - daugiaveidis miestas. Vienas didžiausių Europos jūrų uostų, dizaino ir prekybos deimantais sostinė, II Pasaulinio karo pabaigoje sulaukusi 1610-ies  nacių sukurtų bombikių V-2 ir skaitlingas žydų ortodoksų centras. XVI a. Antverpenas buvo turtingiausias Europos miestas, o iki septinto dešimtmečio ir antras pagal dydį miestas į šiaurę nuo Alpių. XVI a. Antverpene įvykdavo net 40 procentų viso pasaulio prekybinių sandėrių.

Briuselio kontroliuojamame mieste kūrėsi pirkliai iš viso pasaulio, klestėjo prekyba popieriumi, sidabru ir tekstile. Ekonominė gerovė, tolimos kelionės ir kelioninės istorijos buvo vienas iš veiksnių, paskatinusių šio miesto ir jo regiono dalininkus išrasti naują tapybos žanrą - miestovaizdį. Nežinia, ką dar būtų Antverpeno pirkliai ir menininkai išradę ir atradę, jei įstabaus klestėjimo amžiaus nebūtų nutraukusios 80 metų trukusios kontrreformacijos ir krašto nepriklausomybės kovos. Ispanų ir negandų nustekentą miestą galutinai pakirto olandų sprendimas akmenimis užversti prekybinius Šeldės upės kelius. Po Europą žygiuojant Napolepnui, Antverpenui buvo suspindusi ekonominio atsigavimo viltis, mat imperatorius, norėdamas nors kaip nors pakenkti Londonui, buvo nusprendęs atgaivinti šį jūrų uostą. Deja, Napoleono ir Antverpeno nelaimei, po Waterloo mūšio, šie planai buvo pamiršti. Šituo miesto nesėkmės nesibaigė - pakaitomis ji vis užiminėjo tai prancūzai, tai olandai, kol galiausiai Antverpenas atiteko Belgijai.

MAS

Sekmadienį buvom nurukę į Antverpeną - kas mums reiškia pusvalandis ir jau vietoj. Bet apie miestą ir apie tai, ką mes ten veikėm - papasakosiu kitą kartą. Dabar - prašau - fotoreportažas iš naujausio muziejaus MAS (Museum ann de stroom). Naujutėlaitis, atidarytas vos prieš dvi-tris savaites, talpus, draugiškas lankytojui (pasivaikščiojimas po muziejaus terasas nemokamas ir galimas iki vidurnakčio) ir šiaip, labai gražus olandų architektų firmos "Neutelings Riedijk Architects" kūrinys. Įkišiu trigrašį, kad jų pasiūlytas "Sandėlys" nugalėjo net 55 kitus, iš viso pasaulio pristatytus, projektus. Manau, kad komisija pasirinko tinkamai. Naujasis muziejaus pastatas - tobulas savo aplinkoje ir pats savaime.

MAS'e susivienijo keturi istoriniai Antverpeno muziejai ir parengė koncentruotas ekspozicijas - "Galios rodymas", "Metropolis", "Pasaulio uostas" ir "Gyvenimas ir mirtis". Vat taip.

Muziejus atviras antradieniais-sekmadieniais. Darbo dienomis ir savaitgaliais dirba nuo 10 iki 17 val., muziejaus bulvaru (terasomis) galima pasivaikščioti nuo 9.30 iki vidurnakčio kovo-spalio mėnesiais ir iki 22 val. lapkričio-vasario mėnesiais. Bilietas į visas ekspozicijas kainuoja 10 eurų, pasivaikščiojimas bulvaru - nemokamas. Bilietus galima įsigyti internetu - http://www.mas.be/ - kas būtų labai protinga, nes eilės - milijoninės.

Na, o žemiau - keli paveiksliukai akims paganyti ir susigundyti pavaikščiot muziejaus terasomis.

Londone

Šiandienos melodija - Biplanų "Londone". Nieko negaliu padaryti - ji persekioja nuo vakar vakaro, kurį su Erika leidome Londone. Po fotoparodos (mano akimis žiūrint, tai tokios nelabai įdomios), skirtos Jeruzalės dienai, atidarymo Europos Parlamente, mudvi patraukėm link Liuksemburgo (aikštės) ir nutarėm Londone ("Brasserie London") išgerti po taurę vyno. Sutinku, kad ši kavinė nėra pati geriausia vieta vynui, bet kai nuo plepalų saldu burnoj - nesvarbu, kur atsisėsi.

Šiaip tai ta kavinė "London", nėra niekuo ypatinga. Gal net viena iš (pa)prastesnių Liuksemburgo aikštėje, bet vakar atradom vieną jos privalumą - padavėją (jį). Kuris pasiūlė vyno iš... Kauno. Galvojom, kad pasigirdo. Iš kur? Iš Kauno, o vynuogės auga Palangoje, sako jis rimtu veidu. :) chi-chi-chi. Kai vėliau prisijungęs Nerijus užsisakė lazaniją, aš pridūriau, kad lazaniją - tai lietuvišką. O jis sako, nea, tokios nėra, lazanija pas mus iš Vilniaus, lenkiška. Nea, sakom, tai tokios mes nevalgysim. Gerai, jau gerai, pasitaiso, iš Vilniaus lazanija, lietuviška. Nerijui užsisakius alaus, pasiteiravo, ar Jums latvišką-estišką bokalą (rodo didelį - litro), ar lietuvišką (pusės litro), ar lenkišką (rodo mažą)? Na, žinoma, lietuvišką.

Pavalgę jo užklausėm iš kur jis pats, mat užgirdom, kad su viena padavėja rusiškai šnekėjo. O tas ir sako (kiek tame buvo tiesos?) - iš Sibiro, bet šiaip tai iš Austrijos; mama - armėnė, o tėtis - graikas. Hm, skamba tai kaip tas senas juokelis - mama graikė, o tėvas kolūkietis.

Padavėjo pamaina baigėsi greičiau nei mūsų, tad jis išeidamas su mumis atsisveikino palinkėdamas labo vakaro. Galbūt nieko ypatingo, bet smagu. Londone.