Kelionė pirmyn

Į savo netolimą kelionę išplaukėm keltu „Maxima“ („apie viską pagalvotą“). Pirmiausia 23 valandos (vietoje planuotos 21) iki Kylio, o tuomet dar apie 680 km sausuma automobiliuku iki Briuselio. Nors atstumas neatrodo labai didelis – viso labo pirmyn-atgal iš Vilniaus į Klaipėdą, bet važiavom su nakvyne. Na, bet apie viską iš eilės.

Vargšas mūsų mašiniukas buvo iki pat stogo prikrautas mantos ir atrodė kaip su niauktais stiklais. Toks truputį papiktintas. Kelionę įveikė sėkmingai, o bevažiuojant antrą parą, daiktai suslūgo ir juos dar šiek tiek pakamšius Olandijoje - buvo galima naudotis galinio vaizdo veidrodėliu. Ei, aš ir vėl kažkaip šokinėjo nuo chronologinio prie freestyle pasakojimo.

Taigi, apie keltą. Keltas visai toks neblogas, bet ir nepigus. Už truputį mažiau kaip 1400 Lt gavom atskirą dvivietę kajutę ir vietą automobiliukui į vieną pusę. Kajutė švari, gana erdvi, o svarbiausia su langu (tiesą sakant, tai buvo keturvietė kajutė, kurioje gyvenom dviese). O be jo, tai nebūčiau sutikus plaukti, jau vieną tokį plaukį (naujadaras pagal žodžio „snygis“ logiką) Talinas-Stokholmas-Talinas prieš 3 metus atlaikiau. Kol laukėm, kada pagaliau keltas pajudės, pro savo langą matėm geltonom švendrėm pasišiaušusią Kiaulės nugaros salą, ledu apsitraukutas marias, apsnigtas kopas ir akvarelinius debesis – melsvus, mėlynus, pilkšvus, purpurinius-vos-vos, pilkus, balkšvus ir kanapėtus. O priešais, užlindęs už nedidelio debesėlio, į mus spoksojo sprindis vaivorykštės... Geras ženklas.

Marios buvo lygios, apsitraukusios plonyčiu leduku. Kai pajudėjom iš prieplaukos ir keltas sukėlė bangas -ant jų pakilęs ledas trupėjo ir visą kelią iki jūros vartų girdėjom malonų čiužesį. Lyg šalia kelto būtų ėjusios mūsų Mylimųjų mintys...

Visą naktį jūra buvo tamsi, gyli ir rami, bet laivas truputį palinguodavo, tai visi čia atrodė tokie truputį pakaušę (buvo ir tokių, kurie besugebėjo jauniausią nuo staliuko prie baro pasiųsti su žinia - "faif big").

Kas kelte blogai, tai maistas. Pasirinkimas neblogas, bet bulvių košė iš miltelių. Vienas krovininio automobilio vairuotojas, matyt, jau žinodamas iš anksto, išsirinko geriausią asortimentą: marinuotų agurkų, rūkytos skumbrės ir tris vištos gabalus. Gal ir keistas derinukas, bet matyt, patikrintas. Nerijus pasiėmė troškintų kopūstų, bulvių košės ir guliašo, ir ...nusivylė. Mano davinys - ramunėlių arbata ir obuolių pyragas – buvo ryškiai geresnis. Neskaitant slogos ir skaudančios gerklės.  

Pats keltas – tai kaip Joną prarijusi žuvis. Didžiulis gargaras, pilnas vilkikų, automobiliukų, žmogeliukų, nuobodžiai puškuojantis palei Baltijos jūros krantą. Keista, kai toks daiktas sugeba ne tik išsilaikyti vandens paviršiuje, bet dar ir įveikti nemažą atstumą.

Iš kelto išsikrapštėm tik gerokai po pietų - puse trijų (o tikėjomės, kad 12...) - dar teko palaukti kol visi pėstieji keleiviai su savo terbelėm išsimugins, tuomet nusirioglinti į patį apatinį denį ir sulaukti savo eilės išvažiuoti į paviršių. Antžeminė kelionė buvo visai sklandi. Dėka Mr. Tom Tom, net nenupjovėm jokio grybo. Išriedėję iš kelto pasileidom kaip akis išdegę Vokietijos-Olandijos sienos link. Tikrai kaip akis išdegę, nes eismas čia - tai formulė vienas.

Apie septintą valandą vakare pasiekėm mažą Horstel miestuką - su didele bažnyčia, itališka picerija ir mažu VW salonu. Nakvojom viešbutyje "Haus Hilkmann". Toks keistas tas viešbutukas, kaip koks seolių pensionas iš senų filmų. Visas apstatytas povų iškamšomis ir be proto ilgais laivų modeliais (trūksta tik šarvų su plunksnų kokardomis). Keli jo privalumai: netoli greitkelio (2-3 km), ramioje vietoje, švarus, duoda pusryčius ir galima atsiskaityti kortele.

Papusryčiavę išvažiavom link Briuselio. Kirtom Olandiją ir po pietų, apie pirmą, jau buvom Briuselyje (pirmiausią ką padarėm, tai puolėm skambinti savo Mylimiesiems – mes jau atvažiavom!). Gavom savo kambariuką-butuką ir sio. Tada Nerijus sutempė į 4 aukštą mūsų mantą, o aš bandžiau kurti namų jaukumą. Pavakary dar apsireiškė šeimininkas ir pasakė, kad atliekas reikia rūšiuoti į tris skirtingų spalvų maišus ir kad tai yra labai svarbu. Dar sužinojom, kad šiukšles čia veža du kartus per savaitę. Pirmadienį ir ketvirtadienį. Kaip anksčiau pas mus :). Tik čia nereikia laukti pypiančios mašinos. Čia visas mikrorajonas jau nuo ryto krauna spalvotus maišus gatvėse ir patvoriuose, o po šeštos valandos pradeda važinėti šiukšlių mašina ir rinkti paketukus.

Mūsų įžengimo į Briuselį diena buvo pavydėtinai graži - švietė saulė, buvo apie plius 4. Tai dar nuslinkom iki vienos gatvelės, kur vyksta šopinimasis. Nukovėm truputį maisto, palikom 50 eurų ir nešini maišiukais parkėblinom namo. Su savo kailiniais ir žieminiais batais pasijutau kaip laukinė moteris ir laukinio miško. Reikės atidėti juos į šoną ir ieškot palto. Mačiau, kad visur ant parduotuvių yra iškabos su išpardavimais. Visur 30-50-70 proc. nukainavimai. Vakar dar nukeliavom iki prekybcentrio, bet sugebėjom pataikyti ant darbo pabaigos (dauguma parduotuvių čia dirba iki septynių). Na, bet vis tiek spėjau visai gražių dalykėlių pamatyti. Šiandien važiuosiu po pietų paieškoti virdulio, adijalo, didelių puodelių ir vienos patalynės svečiams. Ai, tiesa, čia buvo apie kelionę, o aš čia jau, kad įsismaginau rašyti apie laisvalaikį ;).