Apie buitį: užvalkalai, parduotuvės ir žolė

Prisirpo laikas užrašyti kelis provincialo pastebėjimus apie Europos sostinės gyventojus ir pačią sostinę. Pradėsiu nuo tokio absoliučiai buitinio dalyko, kaip antklodės užvalkalas. Čia jis kitoks negu pas mus. Va, va toks: stačiakampis, kaip ir priklauso jam būti, bet gale turi prailginimą (na, jo forma tokia beveik kaip termoforo). Turiu du spėjimus kam tas prailginimas reikalingas. Spėjimas A – kad neišsirangytų antklodė; spėjimas B – kad jį būtų galima pakišti po čiužiniu ir miegodamas antklodės nenuspardytum. Nežinau, kaip čia yra, bet man artimesnis variantas B. Bet šiaip, tai jie čia turi ir normalių užvalkalų. Šiandien kaip tik vieną satininį komplektą už 20 eurų nusipirkau. Galiu patvirtinti – be to apendicito.

Kas čia dar apie buitį? A, šiukšlių rūšiavimas. Mes tai kaip žmonės išnešam šiukšles ir jas surūšiuojam tiesiai į konteinerius. Tada atvažiuoja šiukšlių mašina ir išveža. Ir nesukam dėl to galvos. O vat, belgai turi namudiškesnę šiukšlių rūšiavimo sistemą. Jie tris-keturias dienas kaupia buitines atliekas baltame maiše. O visą savaitę plastmasę ir metalą kemša į mėlyną maišą, popierių – į geltoną, o stiklą – į žalią (tikiuosi, kad nesumaišiau spalvų). Po to kartą per savaitę (mūsų rajone – ketvirtadienį) išneša tuos maišus gatvę, kur juos surenka šiukšliavežiai. Kiek vaikščiodama mačiau, tai tie maišai pastovi ir dieną, ir dvi.

Namai yra be butų numerių. Vietoje jų apačioje, prie skambučių arba ant jų, yra surašytos gyventojų pavardės. Lygiai taip pat ir ant pašto dėžučių. Kaip sakė mano prancūzų kalbos mokytoja, čia gyvena žmonės su pavardėmis, o ne su numeriais. Gal ir teisinga sistema :)

Parduotuvės. Mažos parduotuvėlės sekmadienį praktiškai nedirba. Viena kita tik iki pirmos valandos (bulkinės, pyragėlinės, gėlių parduotuvės, turkų, lenkų ir kt. parduotuvės). Šitai man patinka, nes sekmadienis skiriasi nuo kitų dienų. Ir dar sekmadienis visiems (beveik) yra sekmadienis. Ir dar, parduotuvės dirba iki septynių arba pusės aštuonių.

Gėlės. Sausio pradžioje ant palangių jau daiginami hiacintai.

Žolė. Žolę čia jaunimas pučia labai nesivaržydamas. Einant gatve kartas nuo karto praplaukia salsvas debesėlis. Vieną jaunuolių grupelę matėm rūkančius parduotuvės viduje. Sutūpę prie laikrodžių vitrinos ir sau paslapčiom traukia suktinę.

Lietus. Nesuprantu, kodėl Belgija savu laiku nepasivadino „Lietuva“. Čia daugiau nieko nedaro tik lyja. Tai jau tris kartus vos nenusipirkau Crocs‘ų aulinukų, bet pagailo tų 24 eurų. Bet gal dar nusipirksiu iš ketvirto karto, nes šlapia :/

Tai tiek tų pastebėjimų šiam kartui. Galiu tik pasigirti, kad šiandien nebuvau pasiklydus dar (valio valio valio). O užvakar tai įvykdžiau visos savaitės pasiklydimų kvotą – trys kartai per dieną. Pirmą kartą neradau Rue Neuve (ačiū, ačiū, plojimų nereikia), per pietus su nedideliais nukrypimais keliavau į Place du Luxembourg, o baigiamasis akordas buvo kai susimakalavau eidama iš parduotuvės namo. Jau buvau pradėjus galvoti, kad su vestibiuliariniu aparatėliu pas mane ne viskas tvarkoj, bet nei vakar, nei šiandien jis man daugiau šposų neiškrėtė.