Garso (ne)izoliacija

Mūsų namas

Garso izoliacija? Kažin, ar jie apie tai išvis yra girdėję.  Bent jau senesniuose namuose girdisi viskas. Absoliučiai viskas. Panašiai kaip sovietiniuose blokiniuose namuose. Kai nuomavomės studiją – dvi savaites lenkų darbininkai remontavo butą gretimame name. Kadangi „išorinė“ siena bendra – galėčiau daugiau mažiau tiksliai surašyti darbų grafiką. Galiu pagirti vieną lenką, kad gražiai švilpiniuodavo, o kitus du – kad keiksnojosi tarptautiniais žodžiais - iš to ir pažinau, kas jie per vieni. 

Kai įsikraustėm į mažiau laikiną būstą, pamatėm (tiksliau – išgirdom), kad čia dar geresnis garso laidumas. Girdim kaip viršutiniai kaimynai vaikštinėja ir mylisi, barasi ir rauda (tiesa, viename iš viršutinių būtų gyvena aktorė, tai sakom, gal repetuoja). 

O vieną rytą mane prikėlė, kaip man tuomet atrodė, plaktuko kalenimas (pagal garsą tai maniau, jog kokio nors Hefaisto kūjo trenksmai) – spėjau, kad mūsų tarpaukštyje prikalinėjo metalinį pakopos „apkaustą“, o po to ta proga patikrino ir visas kitas pakopas. Jų čia turėtų būti maždaug devyniasdešimt. Nu, garselis tai toks, lyg baladotųsi šalia lovos. Jo ma jo. Bet tuo viskas nesibaigė. Pasiklausius garsų, spėjau, kad maždaug tuo pačiu metu apatiniai kaimynai, įkvėpti rytinių kalenimų, pradėjo kažką kalti ir griauti pas save. Stereo. Žiauru. Ir taip pusę devynių ryte (gerai, gerai, nereikia manęs vadinti miegale. Mano dabar visai kitoks gyvenimo grafikas). Bet... tikrovė pasirodė visai kitokia. Griovė šalia namo stovėjusį garažą (atkreipiu dėmesį, kad mes gyvenam ketvirtam aukšte)... Po to dar vieną dieną griovė. Kitą dieną lupo grindinį ir po to dar keletą dieną ruošė aikštelę statyboms (matyt naujo garažo), klojo naujas plyteles ir pan. Po savaitės pradėjo komponuoti tvorą. Šįryt, apie aštuntą, kažkokiu aparatu trombavo asfalto drožles. Visą tai matau per vonios langą – truputį persisveriu ir kairėje pusėje apačioje galiu matyti visą šitą estradą.

Na, ir mūsų naujausia akistata su garso neizoliacija. Praeitą savaitę išvakarėse sužinojom, kad lakuos mūsų buto grindis ir kad reikia susidėti daiktus bei sukrauti viską į spintas. Na, tai pradėjom. Pripažįstu, buvo jau vėlokai, apie pusė vienuolikos. Vaikštinėjam mes pirmyn atgal su punduliukais ir girdim, kažkas į duris beldžiasi „bar bar bar“. Hm. Kas čia? Nerijus atidarė duris, o ten vyrukas toks mandagus mandagus visas sako, kad jis esąs mūsų kaimynas iš apačios ir kad suprantąs jog mes gal turim darbo...“. Atsiprašėm už keliamą triukšmą (kurio kaip ir nelabai nekėlėm) ir paskutinius žingsnius suvaikščiojom ant pirštų galų.  

Man atrodo, kad tuoj pradėsiu elgtis kaip kokia efemeriška balerina - be garso striksėsiu pirštų galiukais po namus, lėtai ir gracingai kilnosiu daiktus, tyliai tyliai plevensiu virš lovos, kad naktį nesigirdėtų kaip vartausi ;)