Šeštadienį lepinomės 23 laipsniais Celsijaus ir nė nenujautėm artėjančios grėsmės. Saulėkaitoj gurkšnojom kavą, knaisiojomės blusų turguje, lankėm Miro, pažindinom Mindaugą su garsiausiais Briuselio barais, galiausiai, stipriai įtemus, linksmai parkulniavom namo. Maždaug tada, gerokai po vidurnakčio, kai termometro stulpelis vis dar atkakliai įsikibęs laikėsi už aštuoniolikto laipsnio, viskas ir prasidėjo: sušvytavo pietinės Briuselio padangtės, sudundėjo perkūnėlis ir pradėjo kliaukti lietus. Lietus - tai bala jo nematė - vis tiek stogas virš galvos, bet vat, griausmas ir žaibai miestą tvatino be jokios atvangos. Ką ten miestą, atrodė, kad žaibas pokšėjo palubėj, kažkur šalia sietyno.
Pagaliau prašuoliavo pirmasis audros batalionas ir vargais negalais užsnūdom. Bet kai iš įmygio prižadino kurtinantis trenksmas - net surikau ir puoliau slėptis po antklode. Maniau, kad širdis iššoks - pilnas kambarys griausmo, mašinų signalizacijos kaukia, žaibai stogus vanoja... Tikrai niekada nebuvau labai drąsi prieš šitą stichiją, bet šitas pavasarinis dangaus jormarkas mano savisaugos saugiklius visiškai išmušė iš rikiuotės.
Va, kaimynas, kuris viršutiniam aukšte gyvena, tai iš pačio ryto susikrovė daiktus ir moterį į automobilį prancūziškais numeriais ir kažkur išsidangino. Matyt išsigando.
:D kaimynas bailys!... nors žiūriu ir tu ne iš drąsiųjų ;) o mes taip skaniai miegojom, kad jokie žaibai nežadino... ir iš viso, griausmai tikrai buvo??? ;)
AtsakytiPanaikintiTai gal iki Jūsų nedaėjo :) Nes griaudė tai baisiai - tikrai. Na, žinoma, mūsų praviras langas dar dadėjo truputį voliumės.
AtsakytiPanaikinti