Mūsų namai – jų širdyse

Buvau grįžus į Lietuvą. Praleidau keletą dienų pas tėvelius ir porą dienelių savo namuose. Ir apėmė toks keistas jausmas, kad nebežinau, kur mano namai. Pas tėvelius – namai, bet jau kitokie nei iš jų išeinant. Pas bobutę – namai, bet irgi kitokie. Vilniuj – vis dar truputį namai, bet jau ne be tokie – nėra daugelio daiktų ir nėra Jo, mano vyro. Čia, Briuselyje, yra Jis. Ir mano namai jau yra čia, kartu su Juo.

Man kaip sėsliai lietuvei, o ne nomadiškai čigonei, sunku keisti namus, bet po truputį suvokiu, kad mūsų namai tokie truputį nesurandami, kaip čigonų vežimas. Kartais vienur, kartais – kitur. Mudviejų namai ten, kur esam abu kartu. Mūsų namai ten, kur mūsų laukia mylimi žmonės. Mūsų namai – jų širdyse.

Paslaugos. Internetas. Skalbimo mašina. Grindys

Nesiginkim, mėgstam mes padejuoti, kad pas mus (Lietuvoj) vis ne taip kaip Europoj, kaip visam pasauly. Ten ir pardavėjai mandagesni, ir neapgaudinėja, nesukčiauja, ir aptarnauja klientus greičiau, maloniau, ir gamintojai sąžiningi. Po kelių savaičių Briuselyje, galiu pasakyti, kad ni figa. Parduotuvėse sukčiauja visi, kam tai patinka. Ir man keista, kad anksčiau atsikraustę bičiuliai to nepastebėjo arba su šiuo nesusidūrė. Jau sugebėjau nusipirkti papelėjusių svogūnų ir pagyvenusią cukiniją, kuri kitą dieną atidavė savo dvasią daržovių dievui. O paslaugos čia teikiamos kosminiu greičiu. Sakau kosminiu, nes kai straipsnyje rašoma, kad kokios nors mirusios žvaigždės šviesa žemę pasieks po dvidešimt penkių šviesmečių, tai reiškia, kad to nepamatysim nei mes, nei mūsų vaikai, nei vaikų vaikai ir pan. Tai įvyks kada nors. Vat, taip ir su belgiškom paslaugom. Kada nors.

Internetas. Persikėlėm į naują butą. Senieji nuomininkai savo Internetą išsinešė į naują butą, o mes likom su skylute sienoj. Pasidarėm vietinės reikšmės viešuosius pirkimus, išsirinkom ekonomiškai naudingiausią planą ir užpildėm užsakymo paraišką on-line. Buvo prašyta, kad užsakant Internetą on-line (prisijungties rėžimu), taikomos nuolaidos. Galvojam, oho, modernūs (nors buvom girdėję pasakų be pabaigos apie belgiškus internetinius ir prekių pristatymo nuotykius). Taigi, užpildėm paraišką ir laukiam. Kitą dieną skambina operatorė Vanesa (kalbanti angliškai!) ir klausia, ar patvirtinti užsakymą. Nu taip, patvirtinti. Nerijus dar mandagiai pasiteiravo, kada greičiausiai galima tikėtis sulaukt interneto. „-Po trijų savaičių.“. „-Po kiek?!“. „-Po trijų.“. „- O gal galima kaip nors anksčiau?“. „-Na, gal po dviejų, bet dėl šito paskambinkite po savaitgalio“. Na, gerai, skambinam po savaitgalio. „- O taip, užregistruosim jus į eilę, - (o jau praėjo penkios dienos nuo užsakymo). - Kaip tik vienas žmogus atsisakė.“. 

Tai va. Laukėm. Ir ne kokios nors šviesolaidžio. Bet modemo ir riboto interneto. Bepigu kauniečiam, kai turi greičiausią Internetą ir visiems Lietuvos gyventojams, kurie naudojasi tankiausiu interneto prieigų tinklu. Ir dar bepigiau, nes jų tik trys milijonai, todėl kiekvienas paslaugos teikėjas verčiasi per galvą, kad sužvejotų kiekvieną, panorusį jo paslaugos. Čia tokia Nerijaus Skr. teorija. Jis sako, kad čia (Briuselyje) gyvena laabai daug žmonių, todėl tiek, kiek jų ateina pas paslaugos teikėją, pastarajam visuomet yra užtektinai. Tikriausiai jis teisus. Nes savo Interneto sulaukėm vasario 28 dieną. Gerai, kad šiais metais vasaris neturi 29-os dienos.

Skalbimo mašina. Kai derėjomės prieš pasirašydami sutartį, landlordai sakė, o taip, vasario pirmą skalbimo mašina bus. Šiandien jau vasario 16. Jos dar nėra. Ne todėl, kad šeimininkai nenupirko. Tiesiog jos neatveža pardavėjas, nes laukia kol susidarys didesnis krovinys į mūsų rajoną. Klausiam, o tai kada atveš? Šeimininkė atsako, kad negali tiksliai pasakyti, bet kitą antradienį. O tai pirmoj ar antroj dienos pusėj? Sako, kad nežino. Tiesiog, antradienį. Tai va. Kada nors.

Grindys. Pirmą mūsų nuomos dieną nepriklausomas ekspertas, aprašęs buto būklę, pareiškė, kad šeimininkai turėtų naujai nulakuoti grindis, nes jos jau gerokai nusidėvėjusios ir užkamšyti tarpus tarp lentų. Šeimininkai nesispyriojo, sutiko ir pasiūlė mums dar mėnesį pagyventi kur nors (sutartis pasirašyta, kita – nutraukta). Na jau ne. Susitarėm, kad tiesiog vieną naktį pernakvosim kur nors, o jie ten tegu sau lakuoja. Buvo dar ten visokių nuotykių, na, bet nulakavo. Ryte lakuotojas apžiūrėjo savo darbą ir pareiškė, kad reikia dengti dar vieną lako sluoksnį. Nu, ok, denkit. Vakare parėjau namo ir supratau, kad ne kvapas bus blogiausia (kaip maniau iki tol), o medžio dulkės. Grindis prieš lakuodami šlifavo. Žinoma, didžiuma dulkių buvo nuvalytos, bet sienos, spintos, spintų lentynos, virtuvės baldai, langai... baisūs. Tai turėjau ką veikti tris dienas. 

Tiesa, o darbo kokybė...tai ką aš žinau. Būtų šitas butas mano, tai nemokėčiau atlyginimo tol, kol nesutvarkytų viso broko. Grindys nušlifuotos bilekaip – dryžiais. Ten, kur lakuojant ištepė grindjuostes, jas uždažė baltai (kaip ir priklauso). Grindis irgi (nors ir nepriklauso). Ne, ne truputį, o taip mostelėjo iš peties ;). Tai va. Garantuotai dirbo ne lenkai. 

Apie grindis savo kompetentingą nuomonę persakėm landlordinei. Ji, žinoma, panoro savom akim įsitikinti. Kai įsitikino, pradėjo atsiprašinėti, kad grindis teks dar kartą papildomai perlakuoti ir užglaistyti tarpus. Mums tai reiškė vieną parą ne namuose ir nuolaidą nuomai.

Jėzuitų Šv. Jono Berchmanso bažnyčia

Jėzuitų Šv. Jono Berchmanso bažnyčios fasadas

Vieną beprotiškai šaltą vasario sausio šeštadienį (-3 Celsijaus!), išsiruošėm pasivaikščioti. Betraukdami Saint-Michael bulvaru, priėjome trobelę ant vištos kojelės. Ot ir ne. Priėjom įspūdingą neoromaninę bažnyčią, skirtą 22 metų šventajam Jonui Berchmansui (jaunokas, tiesa?). Durys buvo atviros – tai ėmėm ir užėjom. Nerijus kažkur rado, kad tai jėzuitų bendruomenės bažnyčia. Ach, man  (kaip buvusiai jėzuitų gimnazijos auklėtinei) nuo to ji tapo dar gražesnė :)

Nesileidžiant į asmeniškumus - tai išties išskirtinio grožio bažnyčia, reprezentuojanti vieną iš istorizmo stilistinių krypčių - neoromaniką. Iš akmens luitų sumūrytas pastatas yra grakščių, dinamiškų formų, centrinę ašį pabrėžia simetriškai išdėstyti tūriai (bokštai, portalai, etc.), frontoną vainikuojantis kryžius ir apsidės nišoje įkomponuota arkangelo-sargybinio, skulptūra. Interjeras gana rūstus ir asketiškas, todėl auksuotos freskos ir spalvingi vitražai spindi tarsi brangakmeniai...  Nerijų nustebino keistokos klausyklos, tarsi įleistos į sieną, su užuolaidėlėms, ir kunigui ir nuodėmingajam (tokias matęs tik filmuose – N.).

Daug nekurdama pasinaudosiu bažnyčioje buvusiu lankstinuku ir trumpai perpasakosiu, ką galite rasti apsilankę šioje šventovėje. Jeigu Jūsų nedomina architektūra ir ikonografinė programa, siūlau pereiti prie fotografijų šio įrašo apačioje. 

Istorija

Šv. Jono Berchmanso bažnyčios kertinis akmuo buvo padėtas 1908 m., o jau po ketverių metų bažnyčia buvo pašventinta. Šį įvykį žymi du variniai kryžiai pritvirtinti ant puskolonių abipus centrinės navos.

Bažnyčia yra svarbiausias koledžo komplekso akcentas. Ir mokyklos pastatai, ir bažnyčia suprojektuota bei pastatyta interpretuojant vieno stiliaus – Reino romanikos – kanonus. Komplekso architektai Gellée ir Prémont‘as.

Bažnyčia yra skirta jėzuitų šventajam Jonui Berchmansui. Šis šventasis gimė 1599 m. Brabante, Dieste. Nuo 13 metų jis studijavo klasikinius mokslus Mechline (Mechelene), kur, būdamas 17 metų amžiaus, tapo jėzuitų bendruomenės nariu. 1618 m. Jonas buvo išsiųstas Romą tęsti studijų. 1621 m. rugpjūčio 13 d., po trumpos ligos, pilnas gyvenimo džiaugsmo jaunuolis čia mirė. Būdamas gyvas Jonas Berchmansas buvo mylimas už pamaldumą, geraširdiškumą ir geradarystes. Šis šventasis yra minimas lapkričio 16 d.

Interjeras

Bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano. Tris centrines navas kerta nedidelis transeptas. Presbiterija ir narteksas baigiasi pusapskritimio plano apsidėmis. Navas skaido šešios poliruoto Labradoro granito kolonos, iškeltos ant margo akmens bazių. Kolonos vainikuotos skirtingais balto Euville akmens kapiteliais ir šešių jėzuitų šventųjų skulptūromis:

Kairėje pusėje (altoriaus link):

-         Šv. Alfonsas Rodrigezas (1533-1617). Maljorkos koledžo durininkas;

-         Šv. Pranciškus Hieronymas (1642-1716). Nepalo apaštalas;

-         Šv. Stanislovas Kostka (1550-1568). Lenkų tautybės novicijus, 18 metų miręs Romoje;

Dešinėje pusėje (altoriaus link):

-         Šv. Petras Klaveras (1580-1654). Apaštalas, 37 metus pašventęs Kolumbijos juodaodžiams vergams;

-         Šv. Liudvikas Gonzaga (1568-1591). 23 metų Italijos princas miręs Romoje nuo raupsų, kuriais užsikrėtė slaugydamas ligonius;

-         Šv. Pranciškus Bordžija (1510-1572). Katalonjos vicekaralius, trečiasis jėzuitų ordino Generolas.

Šventųjų skulptūras sukūrė Van de Capelle (išsk. Šv. Alfonso Rodrigezo ir Šv. Petro Kleverio).

Pirmosios eilės langus puošiančius vitražus sukūrė Gento meistras Ganton-Defoin‘as. Vitražuose vaizduojami svarbiausi Kristaus gyvenimo epizodai (iš kairės į dešinę):

-         Apreiškimas ir Gimimas (Švč. Sakramento koplyčia);

-         Jėzus šventykloje, Vestuvės Kanoje, Pokalbis su samariete, Jėzus laimina vaikus (kairioji nava);

-          Kalno pamokslas, Audros sutramdymas, Jėzus su Morta ir Marija; Atsimainymas (apsidė);

-         Jėzus žengia vandeniu, Jėzus atleidžia nuodėmes nusidėjėlei, Įžengimas į Jeruzalę, Paskutinė vakarienė (dešinioji nava);

-         Prisikėlusio Dievo pasirodymas ir Kristaus žengimas į dangų (Dievo Motinos koplyčia).

Choro vitražus sukūrė Antverpeno meistras Stalins‘as. Centre pavaizduota Švč. Trejybė, Šv. Mykolas (koledžo globėjas) ir Šv. Jonas Berchmansas (bažnyčios globėjas). Švč. Trejybės vitražą iš viršaus supa keturios Evangelistų (Mato, Morkaus, Luko, Jono) ir keturių Bažnyčios Tėvų (Grigaliaus Didžiojo, Augustino, Ambrozijaus, Jeronimo) figūros. Iš apačios – aštuonių jėzuitų ordino šventųjų (Liudviko Gonzagos, Pranciškaus Bordžijos, Pranciškaus Ksavero, Ignacijaus Lojolos, Stanislovo Kostkos, Pranciškaus Hieronymo, Petro Klaverio ir Alfonso Rodrigezo) figūros.

Kairiąją transepto rožę puošia Jesės medžio paveikslas, dešiniąją – Belgijos ir Belgijos miestų šventieji.

Bažnyčią juosiančias Kryžiaus kelio stotis sukūrė Ernest‘as Wante.

Šoninių portalų timpanai puošti freskomis. Kairioje pavaizduota Šv. Liudviko Gonzagos mirtis, dešiniojoje – scenos iš Šv. Jono Berchmanso pašaukimo.

Bažnyčioje įkomponuoti vieni gražiausių Briuselio vargonų, kuriuos XX a. pradžioje pastatė garsus vargonų meistras Kerkhoff‘as. Vargonai yra 36 registrų, su trimis eilėmis klavišų. 



Presbiterija





Kryžiaus kelio stotis



Šv. Liudviko Gonzagos Pirmoji Komunija ir Mirtis



Šv. Jono Berchmanso pašaukimo scenos

Čia gyvena Dievas (ir kalba per garsiakalbį)

Belgiški (tele)šposai

Kai užtinku tokius pokštus (arba jie mane užtinka), visuomet prisimenu mamos pasakotą istoriją apie telefoną. Anais laikais buvo piktoka-griežtoka moteriškė, kuriai du jaunuoliai sumanė iškrėsti pokštą. Paskambino į darbą, prisistatė esantys iš telefonų tinklų (ar kaip tada tai vadinosi) ir tikrinantys garso kokybę. Tuomet paprašė, kad toji pamatuotų telefono laidą. Moteriškė liniuote pamatavo, matmenis atraportavo ir klausia, ką dabar daryti. O tie du atsako - "nukirpk". Nežinau, kaip baigėsi ši istorija. Tikriausiai nenukirpo piktoka-griežtoka moteriškė to laido, bet kitiems juoko ilgai buvo.

Daug buvo tų telefoninių triukų. Kiekvienas galėtumėme papasakoti jei ne savo pačių, tai bent kiemo draugų ar pusbrolių prikrėstų telešposų. Ir ponui Bibeliui skambindavom, ir kaimynei priminti, kad pienas išbėgo, ir kt., ar ne?

Pažiūrėjau šitą belgišką telešposą ir panūdau paskaityti, ką "žinovai" šneka apie belgų humorą. Anot Antony Mason'o, "Xenophobe's guide to the Belgians" autoriaus, belgai mėgsta gerą humorą ir juokelius (o kas jų nemėgsta?). Profesionalūs komediantai sklandžiai dėlioja kalambūrus ir šmaikščius dialogus (A. Mason'as pateikia tokį pavyzdį: Liežuvis? Fui! Man šlykštu net pagalvoti, kad galima valgyti kažką, kas prieš tai buvo karvės burnoje." "O kiaušinius tu valgai?"), o alinėje susėdę belgai gardžiai kvatojasi iš buitinių painiavos ir apsipažinimo istorijų, iš žinomų asmenų kvailiojimų arba iš tikrų istorijų, nutikusių darbe, viešajame transporte, parduotuvėje, ligoninėje ir pan.

Nors labiausiai man patiko kitas autoriaus pastebėjimas, kad belgai nesiima juoktis patys iš savęs. Ne todėl, kad negalėtų, bet todėl, kad flamandai gali juoktis iš valonų, o valonai  iš flamandų. Liuksusova išeitis :). Jau vien todėl jiems neverta skaldyti karalystės į dvi valstybes.

Kas vyksta Europos širdyje

Foto iš www.deredactie.be

Vaikštynes po "savo" rajoną baigėme susidūrę su belgais demonstrantais. Trispalviais šalikais, vėliavom ir įvairiais transparantais nešini žmonės traukė iš Jubelpark'e įvykusios demonstracijos prieš politines šalies reformas. Pasak belgų spaudos, Facebook'e pradėtame organizuoti mitinge, dalyvavo daugiau kaip 23 000 flamandų ir prancūzakalbių belgų. Dalyvių skaičius nustebino ir pačius organizatorius, kurie tikėjosi viso labo "tik" 10-20 000 demonstrantų. 

Demonstracijos organizatoriai spaudai sakė, kad šis mitingas nėra politinis. Jis nėra už vieningą Belgiją ir taip pat nėra nukreiptas prieš N-VA (flamandų nacionalistus). Žinia, kurią politikams nori perduoti mitinguotojai - gana paprasta - "nutraukite rietenas ir pradėkite dirbt. Mums jau gana padėties be išeities".

Organizatoriai prašė demonstracijos dalyvių apsirengti baltai ir su savimi nesinešti Belgijos vėliavų, politinių transparantų ir simbolių, tačiau dalis mitinguotojų to neišgirdo.

Kaip rašo flandersnews.be, mitingo organizatoriai kalbėjo apie tai, kad apie šalies politines reformas diskutuojantiems politikams turėtų būti gėda, nes jie susimovė itin svarbiu klimato kaitos ir globalizacijos procesų metu. Kaip pabrėžė vienas mitingo organiztorių Thomas Decreus, ir visa tai vyksta šalyje, kuri yra Europos širdyje.

Demonstracijoje dalyvavo įvairaus amžiaus belgai - ir pensininkai, ir studentai. Spalvingų mitinguotojų buvo pilnas metro.

Hm, kai pagalvoji, mes reiškiam didžiulį nepasitenkinimą, kai mūsų Seimas du mėnesius nesugeba patvirtinti šalies biudžeto, o čia tai šalis be vyriausybės gyvena jau visą pusmetį. O rinkimus laimėjusios N-VA lyderis Bart De Wever'is atvirai pasisako už šalies padalinimą.

O mums kilo keli buitiniai klausimai, kas būtų jeigu Belgija skiltų į dvi atskiras šalis:

- kuri iš jų gautų karalių ir kuri liktų karalystė?
- ką darytų ta, kuri likt be karaliaus? Susirastų kitą ar taptų respublika?
- kur persikeltų valonų vyriausybė? Į Namurą?
- ar ES institucijos liktų Briuselyje?
- ar Valonija ir Flamandija turės būti iš naujo priimtos ES?

Trumpas video apie mitingą.