29 kartą ART Brussels

Jau kuris laikas kultūrinė Briuselio spauda ir reklaminiai stendai mirga nuo užrašų "ART BRUSSELS". Ir tai ne šiaip kažkokia akcija ar bandymai nustebinti Europą kažkuo neregėtu. Ne. Tai daug buitiškesnis reikalas - 29-oji Briuselio šiuolaikinio meno mugė. Gerai žinoma ir vertinama visame pasaulyje. Statistika taip pat įspūdinga - kiekvieną balandį rengiamoje mugėje apsilanko daugiau kaip 30 000 profų ir meno žinovų, kolekcionierių ir šiaip tiesiog meno mylėtojų. Kas penktas lankytojas atvyksta iš užsienio.  

ART Brussels kasmet dalyvauja ištisa armija galerininkų. Šiemet tarptautinė vertinimo komisija itin kruopščiai atrinko 170 pačių geriausių (palyginimui - pirmojoje ARTVILNIUS mugėje dalyvavo 92). O dalyviai siūlėsi iš viso pasaulio ir net 80 proc. atrinktų galerininkų atvyksta iš dvidešimt penkių ne-Belgijų. Sąrašas išties solidus - gausūs Austrijos, Prancūzijos, JAV, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Belgijos galerininkų būriai, bet po vieną kitą Brazilijos, Kinijos, Kubos, Indijos, Rusijos, PAR, Turkijos ir JAE atstovą. Tik gaila, kad niekas neatstovauja Lietuvai. Na, lietuvius menininkus (L. Buklį, G. Didžiapetrį ir J. Laivį) pristato "Tulips&Roses" (stendas 3c-03), bet patys dalyvauja po Belgijos vėliava. Na, o Lietuvos galerininkai ką? Ar nepraėjo griežtos atrankos, ar nesusidomėjo? Kažkaip atrodytų, kad jei jau buvo iškovotas biudžetas 2011 metų "ARTVILNIUS", tai ir tarptautinis padalyvavimas nekenktų.

Paminėtina ir tai, kad mugės in focus yra jaunieji šiuolaikinio meno kūrėjai, būsimi brangūs menininkai, kuriuos vis dar galima įpirkti. Ir tokio profilio mugė gali tapti plačiu pakilimo taku perspektyviems talentams. Į bet kur. Jei tau pasisekė - skrydis garantuotas į bet kurio pasaulio kolekcionieriaus namus arba seifą. Mat ART Brussels rengia specialią - VIP - programą 300 kolekcionierių, kuriuos nemokamai valgydina, girdo, migdo ir linksmina, o po to sako - "štai - kaip tik šito arklio ir trūksta Jūsų kolekcijai. Pirk". Ir kolekcionierius perka. Galbūt viskas viskas nevisai taip, bet kodėl kolekcionierius neturėtų pasitikėti žmogaus, kuris skaniai pamaitino, skoniu?

Manau, kad tai vienas iš Briuselio iventų, kurį reikia pamatyti. Ir pati tikiuosi tai padaryti paskutinę mugės dieną, kai grįšim iš Lietuvos.

Ai, tiesa, mugė vyks balandžio 28 - gegužės 1 dienomis (27 dieną - peržiūra su kvietimais). Lankytojams mugė atvira nuo 12 iki 19 val. Bilietai ne patys pigiausi - dienos bilietas 15 eurų (studentams - 10), katalogas - 25 eurai (jei perki kartu su bilietu - bilietas+katalogas - 35 eurai). Gera žinia ING'o klientams - perkant bilietą su ING'o kortele - antras bilietas nemokamai. Man jau pradeda patikti mūsų bankas. Miró pažiūrėjom perpus pigiau, dabar - vat, visą mugę apžiūrėsim dviese už vieną kainą. Geras bankas, caca.

Čia daugiau praktinės informacijos.

The Music Village

Na, štai, po truputį plečiasi mūsų socialinis-kultūrinis Briuselio žemėlapis. Vakar buvom nuvesti į pačiame miesto centre (50 rue des Pierres) įsikūrusį džiazo klubą "The Music Village". Kaip skelbiama klubo internetinėje svetainėje, čia nuo 2000 metų organizuojami gyvi džiazo koncertai ir kasmet jų įvyksta daugiau kaip 250 (įspūdinga). "The Music Village" koncertuoja geriausi Belgijos ir užsieni atlikėjais (jų tarpe, kaip byloja legendos, dainavo Neda ir Arina. Abi atskirai).

Klubas veikia tik koncertų metu, jame nerūkoma (nykščius aukštyn!), mielai laukiami lankytojai su vaikais (bent tris matėme vakar). Rekomenduojama vietas rezervuoti iš anksto telefonu arba el.paštu. Vietų užsakymas nemokamas, įėjimas į klubą kainuoja nuo 7,50 iki 20 eurų. Tiksli kaina skelbiama programoje.

Klubas atsidaro 7 valandą, koncertai prasideda 8.30 darbo dienomis ir 9.00 savaitgaliais.

Maisto meniu skelbiamas klubo puslapyje.

Kaip kiekviena gera vieta, taip ir "The Music Village" turi savo legendą-talismaną - senyvo amžiaus gyvo džiazo mėgėją. Kaip pristatė Tomas, šis džiazistas klube apsilanko 2-3 kartus per savaitę ir visuomet su jį lydinčia jauna moterimi. O šios kartas nuo katro keičiasi ... pamainomis ;)

Lenkiškos parduotuvės Briuselyje

Kai ruošiamės kraustytis į Briuselį, kirbėjo daug klausimų ir beveik visus tuo metu pasisekė užduoti čia jau pagyvenusiems bičiuliams. Vienas tų klausimų buvo "ar atsivežti kokio nors lietuviško maisto". Šiandien man šis klausimas atrodo toks truputį juokingas. O tada maniau, kad atsibusiu vieną rytą Briuselyje ir taip stipriai pasigesiu juodos duonos, varškės, sūrelių ir dešros, kad nežinosiu, kur dėtis. Bet praėjo keturi mėnesiai ir dar to maistinio ilgesio nepajutau (prisipažinsiu, kartas nuo karto sulaukiam ir kokio lauknešėlio iš Lietuvos). Juodą duoną iš bėdos pakeitėm vokiška juoda grūdėta duona, kurios yra pirkti visose maisto parduotuvėse. Dešras belgai irgi gamina. Na, tik su pieno produktais tai jie nemoka elgtis. Tas jų "crème fraîche" tai tokia nelabai grietinė, bet nieko. Mums labiau patinka "Crème d’Isigny" - tas pats "crème fraîche", tik riebesnis ir rūgštesnis (ir brangesnis). Belgiškas sviestas irgi toks keistokas. Vis bandom įvairių gamintojų sviestą, bet man kartais kyla įtarimas, kad tas jų sviestas, tai toks biški TRM, nes ištrauktas iš šaldytuvo būna šiek tiek minkštas (o gal dėl tų keistų Belgijos mėlynųjų buivolų pieno čia taip viskas?). Varškės tai aš ir Lietuvoje smarkiai nesiilgėjau, tad puikiai apsieinu su grūdėta varške, kai jau labai užsimanau.

Didesniuose prekybos centruose yra pirkti mums artimesnių lenkiškų maisto produktų - raugintų/marinuotų agurkų, raugintų kopūstų, krienų, garstyčių, grikių ir kitų "egzotiškų" kruopų ir dar kažko. Kita alternatyva, kuria mes kaip ir nesinaudojam - lenkiško maisto parduotuvės. Vien netoli nuo mūsų namų yra kokios 4-5 ir dar lenkiška gėlių parduotuvė "Elfik". 

Lietuviškų maistų parduotuvės nėra, bet gal ir atsiras kas nors, nes šia tema pasirodė apklausos.

O kam nors, kam sunkiau ištverti be rūgščios grietinės ir varškės, galbūt pravers lenkiškų parduotuvių adresai Briuselyje:

"Sklep Polski"

108A rue Jourdan

"Sklep polski w Laken"

52 rue Marie Christine

"D&D Vleeshandel byba"

24 rue Ropsy Chaudron

Piekarnia i cukiernia "Polsmaak"
5 place du Droit

Piekarnia i cukiernia "Polsmaak"
311 plac Flagey

Wyroby miesne "Georges"
24 rue Ropsy Chaudron (sklep 8/9 A)

Sklep firmowy "Delichar"

85 rue Wayez

 
Piekarnia-cukiernia "Mala Polska"29 Chaussée de Waterloo 
 

Tiesiog parduotuvė

35 Place Lieds 
 

"Kuchnia Polska"
160 Avenue d’ Auderghem

Vienas belgiškas namas

Pro šį namą, stovintį rue de Theux, praeinu kiekvieną kartą skubėdama į prancūzų kursus, keliaudama pietauti su Nerijum ar tada, kai einu link Šumano, Lipskio, Žordano ar Leopoldo. Šiaip namas niekuo neypatingas. Gyvenamas keturaukštis geltonomis sienomis, dvivėriais langais ir tiek. Bet man labai patinka trijose nišose nutapyti personažai ir tai, kad jie čia nutapyti. Apatiniame lange, po užrašu "Ceci n'est pas" (šito nėra), snaudžia pardavėjas. Šalia jo tupi toks liūdnas katinėlis. Pro vidurinį žvelgia dvi nepirmos jaunystės, bet labai romantiškos moteriškutės. O viršutiniame - dangumi plaukiantis oro balionas ir sąmokslingas klounas.

Šparagų sezonas

Šią naujieną nešu jau nuo praeitos savaitės. Gi balandžio 13 dieną Belgijoje prasidėjo du mėnesius truksiantis šparagų sezonas. Mėgėjai šią Lietuvos darželių gėlę vadina baltuoju daržovių auksu, o Limburgą -  šparagų sostine, nors tiksliau būtų visas Liburgo apylinkes pakrikštyti šio aukso kasyklomis.

Šiais metais prie Olandijos sienos esantį Kinrooi miestelį belgai paskelbė Belgijos šparagų miestu. O miesto meras Hubertas Brounsas patikino, kad visi belgai žino, jog patys geriausi šparagai užauginami būtent čia, Kinrooi, o ne ten kažkokiame Antverpene. Nėr ką lyginti ir taškas.

Kinrooi šparagų augintojai pataria, kad norint įsitikinti, ar šparagai yra švieži, reikia paimti jų pundelį ir švelniai patrinti tarp delnų. Jei šparagai švieži - jie girgždės ir barškės kaip medinės lazdelės.

Na, o mes neatsispyrėm ir pabandėm šią daržovę-darželio gėlę įsisavinti.

Ragavom šparagus su sviesto padažu (ir pomidorais, pridurčiau).

ir šparagus su sviestu ir džiūvėsėliais.

Gal Nerijus ir neapsidžiaugs, bet galvoju pabandyti kokią sriubą iš jų paruošti ar sumiksuoti juos su krevetėmis...

O čia - įkvėpimui:

Linas Samėnas apie šparagus;
Apie šparagus ir receptai;
Šparaginiai receptai anglų kalba.

Balkan trafik festivalis ir Goran Bregovič

Liko tik apyrankės ir šilti prisiminimai apie penktadieninį Gorano Bregovičiaus koncertą, kaip "Agenda" pavadino, "vyšnią ant festivalio torto". Vyšnia buvo kaip reikiant. Pilnos sudėties komanda - čigonų orkestras, dvi bulgarės dainininkės, prancūzai choristai, aktorė ir pats maestro - pristatė naują kūrinį "Margot, mémoires d’une reine malheureuse" ("Margo, nelaimingos karalienės atsiminimai"). Pasak paties Bregovičiaus, pasirinkdamas gerai žinomą istorinę asmenybę, jis pasakoją apie jo paties šalį skriaudusį karą. Na, tai gal kiek kitoks, bet nemažiau įdomus, Bregovičius.

O po bisų... publika gavo gerą dozę tradicinės geriausios Bregovičiaus muzikos. Šėlo, klykė, spiegė valdomi vienu Bregovičiaus pirštu. Vienu akordu. Visa salė tapo panaši į žvejų tinklą, pilną spurdančių sardinėlių, kurios dar ir darniai traukė balkaniškas daineles.

Festivalis organizuotas jau penktus metus. Pagrindiniai renginiai (o gal ir visi) vyko BOZAR'e. Prieš koncertą dar spėjom apeiti keletą salių, kur užtikom graikiškų užkandžių ir balkaniškų gėrimėlių. Po tuo pačiu stogu vyko ir nedidukas turgelis, o šalia jo... fantastiškas lėlininko pasirodymas - ant žiūrovų delnų šokdinama lengvutė medinė balerina - sprindžio dydžio marionetė. Publika stebėjo net sulaikius kvapą - kad nenupūstų lėlytės.

Briuselio Floralia

Šeštadienį, prieš Verbas, aplankėme plačiai išreklamuotą pavasario gėlių šventę Floralia Brussels Groot-Bijgaarden (Grand-Bigard) pilyje. Gėlių žiedai ir kvapas svaigina, sudrumsčia protą ir realybės suvokimą. Nežmoniškai gražu. Tobuli žiedai ir kuplios jų armijos. Fotoaparato akumuliatoriai neatlaikė viso to grožio, o save teko įtikinėti, kad gi visų žiedų nenufotografuosiu, kad reikia sustoti. Bet neįmanoma! Galiu tik įsivaizduoti, kokia estetinė isterija čia gali ištikti tikrą gėlių mylėtoją. Gal tokiems lankytojams Groot-Bijgaarden'e yra koks spec.relaksacijos ir išblaivinimo skyrius? Kaip pavyzdžiui, Jeruzalėje yra speciali įstaiga piligrimams, kurie prie Kristaus kapo pasijunta mesijais ir iš anksto paruoštos palatos japonų turistams Paryžiuje, kur šiuos apsėda kitoniškumo šokas?

Gėlių rojus yra visiškai šalia Briuselio, pravažiavus Koekelberg'o baziliką ir palikus už nugaros Charles-Quint aveniu stovintį prekybos centrą Basilix, tereikia kirsti Briuselio žiedą ir atsirandate Groot-Bijgaarden'e. Kaip šį sodą pasiekti visuomeniniu transportu - rasite organizatorių puslapyje.

Floralia Brussels tęsiasi visą balandžio mėnesį (nuo balandžio 8 d. iki gegužės 8 d.). Įėjimas saugusiems kainuoja po 10 Eur. Vaikai iki 6 metų įleidžiami nemokamai.

Pilies teritorijoje yra kavinė ir gėlių parduotuvė. Pik-nik'ai netoleruojami :)

Mūsų meilė plati kaip žvaigždynai, kaip žydėjimas lauko gėlių...

AutoWorld

Yra Briuselyje bent du tikrai berniukiški muziejai - Armijos ir Automobilių. Vienas iki pat lubų prikimštas tankų, lėktuvų, laivų ir dar nežinia ko, o antras priparkuotas nebevažiuojančių automobilių, autobusų ir motociklų. Dar vienas bendras bruožas - abu muziejai yra Cinquantenaire parke. O esminis skirtumas tik tas, kad karas - nemokamai, o civilinės inžinerijos pasiekimai - už 6 eurus.

Tai va. O jei jau taip švelniau apie šį automobilių pasaulį, tai prisipažinsiu, kad net man buvo gana įdomu pasivaikščioti tarp prabangių limuzinų ir šelmiškų vienviečių mašiniukų. Tik, kad gana greitai atsibodo, nes nieko negalima liesti anei pavairuoti.

1929 m. Minerva kupė

Patys belgai labai didžiuojasi savo tarpukario Minerva, kuri gamino ne šiaip kokias ten mašinas, o išskirtinius, turtingiems berniukams teprieinamus automobilius. Šių važiuoklę (atrodo, kad taip vadinasi) surinkdavo gamykloje, o išorės ir vidaus dizainą sukurdavo jau šio reikalo specialistai. Minerva tikrai negalėjo pasigirdi labai dideliais tiražais - kartais vieno modelio tepagamindavo vos po dešimt vienetų. Mažiau išskirtinių automobilių surinkdavo ir po kelis tūkstančius (faktiškai, tai milijonieriams-varguoliams, kaip replikuotų Saulius Poška).

Minervos ir kitų Belgijos automobilių gamintojai (Vincke, Miesse, Imperia ir FN) nuo pat 1925 m. kūrė Art Deco stiliaus automobilius. Ir kaip sako pats muziejus, jų 1929 m. Minerva kupė - tai jau pati artdekiškiausia mašina (tik, kad aš ją sugebėjau nufotografuoti iš užpakalio): aptakių formų, lenktų linijų, prabangios spalvų paletės... Tikriausiai ir progresyviai mąstę turtuoliai, ir pinigingi snobai prie šio automobilio vairo sėsdavo gerokai palengvėjusiomis kišenėmis.

Belgiškų automobilių šlovę aptemdė 1930 metų ekonominė krizė. Vieni gamintojai neatlaikė amerikietiškų burzgalų konkurencijos, kiti persikvalifikavo. Pavyzdžiui, elegantiškoji Minerva pradėjo gaminti visureigius Belgijos kariuomenei. Voilà.

P.S. Paspaudus ant nuotraukos - ji pasididina.

Man who saved the Hoegaarden

Šiandien mirė aludaris Pierre Celis (86), kuris pasauliui išsaugojo vieną populiariausių balto alaus rūšių - Hoegaarden Witbier. Ir ta išsaugojimo istorija turi daugybę "bet", "nes", "o", "tačiau".

P. Celis gimė Hoegaarden'e, kuris nuo XIX a. garsėjusio baltais alais, bet tas garsas ėmė ir nuslobo - nes, nutik tu man taip, neliko nei vieno baltojo alaus darytojo. O tada varyti baltą alų pradėjo pienininkas P. Celis.

1965 m. pirmosios Hoegaarden'o statinaitės išriedėjo iš buvusios karvidės. Po truputį De Kuis bravoras sėkmingai įsibėgėjo, bet 1985 m. kilo nesėkmingas  gaisras. Į pagalbą P. Celis'ui atskubėjo ne kas kitas, o stambus alaus gamintojas Interbrew, šiandien žinomo kaip AB Inbev. Ir jis ne tik padėjo atstatyti ir naujai įrengti P. Celis'o bravorą, bet ir perėmė dalį (matyt, kad nemažą) akcijų.

1995 m. AB Inbev nusprendė šio alaus gamybą perkelti iš Hoegaarden'o į Jupille mieste buvusią daryklą, bet kilo didžiulis nepasitenkinimas, murmesys ir protestai, kurie privertė AB Inbev apsigalvoti ir palikti šią alaus daryklą ramybėje, t.y. Hoegaarden'e. O specialistai savu ruožtu pačepsėjo putotomis lūpomis ir visu rimtumu patvirtino, kad baltasis alus, išvarytas Jupille darykloje buvo v i s i š k a i kitoks nei Hoegaarden'o bravore. Gal taip ir buvo, o gal ir ne, bet siekant išsaugoti alaus savitumą, darykla buvo palikta Hoegaardene.
Na, o P. Celis, gana greitai po gaisro, savo daryklą galutinai perleido AB Inbev ir išvyko alaus varyti į JAV, Teksasą. Čia 1992 m. įkūrė Celis bravorą, kuriame, pasak jo, alų virė pagal tikrąją Hoegaarden'o Witbier'o receptūrą. Na, istorija vėl ėmė kartotis - bet daryklą įsigijo Miller, kuri vėliau ir įrangą, ir vardą pardavė Michigan Brewing kompanijai.

Belgijoje Hoegaarden'o alus tebevaromas iki šiol. Maišomas su citrinom, avietėm ir vanile, ir dar kažkuo.

O Hoegaarden'o tėtis, P. Celis, ėmė ir numirė. O galėjo dar kartą pabandyti užsukti savo tikrojo alaus bizniuką. Ir dar, manau, kad apie P. Celis'ą galėtų kas nors sukurti visai tikusį filmą.

Ledų autobusiukas

 

Šią vinguriuojančią ledų melodiją pirmą kartą išgirdau kai viešėjo Pranas. Tai jis iškart pakėlė antakį ir nepatikliai pasiteiravo: "Ledų autobusiukas?". Taip! Ledų autobusiukas, kuris  į mūsų gatvelę atgroja kiekvieną vakarą. Stabteli prie kiekvienos sankryžos, atbėga keli vaikai su pinigučiais delnuose ir gauna porciją ledų. Kaip filme ;)

Miró Briuselyje

Kovo 24 d. Karališkajame Briuselio dailės muziejuje (ING galerijoje, 6 Place Royale) atidaryta Joan Miró darbų paroda. Iki birželio 19 dienos galima apžiūrėti 120 Miró paveikslų, graviūrų, skulptūrų ir piešinių, priklausančių Barselonos Miró fondui. Parodoje eksponuojami dailininko darbai, sukurti iki II Pasalinio karo, ir karo metais sukurta garsioji serija "Constellations".
 

Mėlynas brūkšnys, geltoni brūkšeliai, raudoni taškai, kelios juodos linijukės - ir drobėje jau kažkas yra. Kaip sakė pats menininkas, galbūt atrodo, kad liniją galima nubrėžti lengvai ir greitai, bet užima mėnesių mėnesius surasti kaip ir kur geriausiai yra ją nubrėžti. Vaikiška tapybos maniera plius kankinančios meninės ekspresijos paieškos lygu Miró. Pasiektas abstrakcijos lygis išmuša iš vėžių, trikdo subuitėjusį suvokimą ir po truputį įtraukia į fovistinį-siurrealistinį pasaulį. Ir šitai reikia pamatyti.

Parodos metu veikia ABC (ART BASICS for CHILDREN) studija, kurioje vyksta užsiėmimai vaikams ir nevaikams.

Ekspozicija atvira kasdien nuo 10 iki 18 val. Ketvirtadieniais - iki 21 val.
Kaina: ING banko klientams - 4 eurai, visiems kitiems - 6/8 eurai (on-line/kasoje).

Muziejus pasiekiamas viešuoju tansportu:
autobusai Nr. 27, 38, 71, 95 (išlipti stotelėje "Royale /Koning" )
tramvajai Nr. 92 ir 94 (išlipti stotelėje "Royale/Koning")
metro: linijos Nr. 2 ir 6 (išlipti stotelėje "Porte de Namur/Naamsepoort metro station")

Belgijos elektra

Streikas Kaune, 1933 m. kovo 12 d.

Tiesiog negalėjau nepasidalinti šiuo perliuku, kurį atradau beslampinėdama po vieną feisbuko puslapį - "Lietuva senose fotografijose". Manau, kad komentarų čia kaip ir nereikia.

O dabar vat, mes turim elektros sutartį su Electrobel'u metams ir mokam po 80 eurų kas mėnesį. Metų pabaigoje mūsų suvartojimai ir mokėjimai bus peržiūrėti,  pasverti ir palyginti. Ir nuo rezultato priklausys tai, ką mes turėsime padaryti - primokėti arba nedamokėti :)

Briuselio turgūs: Clemenceau ir Gare du Midi

Egzotiškas Jeruzalės, senovinis Bolonijos ir margi Briuselio Clemenceau bei Gare du Midi turgūs - man yra To Tikro Turgaus prototipai - pilni šurmulio, pardavėjų šukaliojimų, gerai nusiteikusių pirkėjų, šviežio ir vietoje ruošiamo maisto kvapo, o lentynos.... lentynos lūžta nuo gausybės matytų-nematytų gėrybių: žvynuotų artišokų, stambių porų, blizgių pomidorų ir pomidoriukų, agurkų, geltonų, žalių, žalsvų, balkšvų cukinijų, apskritų, pailgų, liemenuotų ir išsipūtusių moliūgų, įvairiaspalvių ankštinių pipirų, okrų, bulvių, morkų, burokų, obuolių, apelsinų, pasišiaušusių ananasų, dygliuotų kaktusinių figų, geltonvidurių pasiflorų, karambolų, sultingų kriaušių ir trynio geltonumo mangų; šviežių, rūkytų, keptų, sūdytų, vytintų jūros liežuvių, plekšnių, menkių, ešeriukų, raudonžvynių išverstaakių žuvelių, ančiuvių, sardinių, silkių, ungurių, lašišų ir  riestauodegių krevečių, violetiškų aštuonkojų, kietakiaučių midijų ir apsamanojusių austrių; įvairiai apdorotos ir šviežios avienos, jautienos, kiaulienos, vištienos, antienos, žąsienos, balandienos ir triušienos; itališkų, prancūziškų, graikiškų ir belgiškų sūrių, įvairiaspalvių alyvuogių - o kur dar prieskonių pundeliai - net silpna pasidaro pro juos einant... bet gi pardavėjų burnos taip pat pilnos kvietimų ir riksmų "euro-euro-euro-euro!" (euras-euras-euras-euras!), "Un euro - deux mango!" (vienas euras - du mangai!), o kai daržovininkas išdainuoja "mange salades - jamais malade!" (valgyk salotas - niekada nesirgsi) - nevalingai nusišypsai ir keliauji pirkti salotų.

Gėlės Gare du Midi turguje

Clemenceau bei Gare du Midi turguose yra visko. Yra ir drabužių, batų bei piratinių muzikos įrašų. Gėlių, kambarinių medžių ir kiemo gyvatvorių. Atrakcionų, greito maisto ir elgetų. Nėra tik pykčio.

Lankėmės abiejuose turguose. Clemenceau didesnis, prekių pasirinkimas irgi platesnis. Kaip sakė Nerijus Skr., tai didžiausias Briuselio mėsos turgus. Gare du Midi turguje didesnis gėlių ir augalų skyrius. Abu turgūs pasiekiami metro, autobusais ir tramvajais (stotelių pavadinimai tokie patys kaip ir turgų). O išlipus iš transporto geriausias kelrodis - žmonės su vežimėliais pirkiniams - jie visi traukia reikiama krytimi - į turgų.

Man atrodo, kad geriausia į turgų atvažiuoti apie pirmą valandą - tuomet prasideda visas smagumas ir šurmulys, mat pardavėjai visomis išgalėmis stengiasi parduoti savo prekes. Kartais geriau atiduoda už dyka vien tam, kad nereikėtų vežtis atgal ir sandėliuoti. O ir ta prekė dar po paros gali būti netinkama valgyti. Pirmo apsilankymo metu mums raibo akys ir spengė ausys - kiek visko pamatėm ir užsimanėm. Daugumos prekių kainos šiek tiek mažesnės nei parduotuvėse, o dienos pabaigoje - dar sumažėja. O sezoninių daržovių ir vaisių kainos juokingos. Pavyzdžiui, už pusantro euro nusipirkom du žvėriškai didelius ananasus - didumo sulig išpuoselėtais cukriniais runkeliais. Už eurą nusipirkom tris ilgavaisius agurkus (parduotuvėj už eurą išeitų nepilnai du agurkai), už kitą - kekę mažų bananiukų, už du - apie pusantro kilogramo pomidorų. O po to tai jau įsisukom į pirkimo karuselę - ankštiniai pipirai, pupelės, citrinos, kaktusinės figos, alyvuogės, aštuonkojai ir t.t. Namo parsivilkom pilną vežimaitį.

Griaustinis virš Briuselio

Šeštadienį lepinomės 23 laipsniais Celsijaus ir nė nenujautėm artėjančios grėsmės. Saulėkaitoj gurkšnojom kavą, knaisiojomės blusų turguje, lankėm Miro, pažindinom Mindaugą su garsiausiais Briuselio barais, galiausiai, stipriai įtemus, linksmai parkulniavom namo. Maždaug tada, gerokai po vidurnakčio, kai termometro stulpelis vis dar atkakliai įsikibęs laikėsi už aštuoniolikto laipsnio, viskas ir prasidėjo: sušvytavo pietinės Briuselio padangtės, sudundėjo perkūnėlis ir pradėjo kliaukti lietus. Lietus - tai bala jo nematė - vis tiek stogas virš galvos, bet vat, griausmas ir žaibai miestą tvatino be jokios atvangos. Ką ten miestą, atrodė, kad žaibas pokšėjo palubėj, kažkur šalia sietyno.

Pagaliau prašuoliavo pirmasis audros batalionas ir vargais negalais užsnūdom. Bet kai iš įmygio prižadino kurtinantis trenksmas - net surikau ir puoliau slėptis po antklode. Maniau, kad širdis iššoks - pilnas kambarys griausmo, mašinų signalizacijos kaukia, žaibai stogus vanoja... Tikrai niekada nebuvau labai drąsi prieš šitą stichiją, bet šitas pavasarinis dangaus jormarkas mano savisaugos saugiklius visiškai išmušė iš rikiuotės.

Va, kaimynas, kuris viršutiniam aukšte gyvena, tai iš pačio ryto susikrovė daiktus ir moterį į automobilį prancūziškais numeriais ir kažkur išsidangino. Matyt išsigando.