2012 m. sausio 30 d., pirmadienis

Katino dienos





















Kai namuose apsigyveno Leopoldas Lambikas I, namai įgijo mikliai bidzenančias ir bildančias kojytes, prisipildė keistų murkavimo, murksėjimo, miauksėjimo, murmėjimo ir niurnėjimo garsų, neatsargių poelgių ir švelnių baksnojimų drėgna nosyte. Jautrūs daiktai ir dužios smulkmenos sulindo į stalčius arba užsikabarojo ant viršutinių lentynų. Negaliu sakyti, kad savotiškas katino režimas "nevesk į pagundą" mums pakenkė. Priešingai, visi daiktai grįžo į vien tik jiems paskirtas vietas, butas įgavo asketiško stiliaus, o vakarais kriauklėje nelieka nė puodelio, nė šaukštelio (kur ten "ai, rytoj supjausiu", kai katinėlis išmoko vikriai striktelėti tiesiai ant virtuvės spintelių). Turiu pripažinti, kad ne tik mūsų aplinka šiek tiek pasitempė, mudu irgi stojom į naujo ritmo vėžes. Kai kacius buvo visai mažas, stengėmės jį reguliariai šerti keturis kartus per dieną (Nerijus net iš darbo grįždavo  to žvėries pašerti, kai aš buvau išplasnojus iš Briuselio), po to mitybinis dažnis sulėtėjo iki trijų. Papildomai įsigijom nebrangią programuojamą šėryklėlę, kuri mums leidžia visą dieną nebūti namuose.

Pirmąją savaitę Lambikas buvo tikras drovuolis, bet tuo pačiu baisiai žingeidus ir smalsus. Britai iš patirties sako, kad "curiosity killed the cat" ir aš iš visos širdies jiems pritariu. Ko jau ko, bet smalsumo ir neapdairumo mūsų gyvūnėlis nestokoja. Sugeba užsikarti kur-nors-per-aukštai, nukristi eidamas lygia vieta, užsimesti ant savęs pagalvę, knygą, krepšio dangtį ir pan. To pasekmės - nulaužti du ūsai.





















Šiek tiek ūgtelėjęs, katinas išmoko įvairių mimikų ir kniaukimo sistemų: "ė... aš gi dar niekada šito neragavau... a? Na, gi galima šiek tiek...a?", "Tu čia man?! O ką? Aš čia kažką ne taip darau? Aš? Aš?! Na, ne ne ne, tu mane biški ne taip supratai. Aš gi tiesiog šiaip, gulinėju prie to alijošiaus, žiūrinėju, uostinėju...", "pala, pala.. aš čia kažko nelabai suprantu...",





















"Tu tik niekur nebėk, nejudėk, aš tau nieko nedarysiu".





















Leopoldas Lambikas I gana greitai įsisavino savo buto teritoriją, nesibodi retkarčiais pareikalauti, kad įleistumėm ir į tą kambarį, kur manęs neleidžiat, ir tik staigiai, nes aš labai nooooriu.






























Su laiku atrado ir stipriai pamilo vilnonį užklotą, kurį, prasidėjus pirmoms morčiaus (?) bangoms, porą kartų bandė pamylėti :)







































Kiekvieną kartą, plūstelėjus katiniškos meilės priepuoliams, pajuntam švelnutėlį rainą kailį, šlapią nosigalį ir šiurkštų liežuvį. Dažniausiai ilgesio murmesiai prasideda apie šeštą valandą ryte, mat tuo metu rainasis pabunda ir ateina pasisakyti, ką sapnavęs ir priminti, kad už valandos jo pusryčiai.





















Mūsų žvėries garbei reikia paminėti, kad jis ištikimas draugas ir tikras "family guy" - visuomet stengiasi būti greta. Jei mes valgom virtuvėj - ir jis ten susiranda kokį kampelį žaidimams ar snūduriavimui, jei mes svetainėje žiūrim filmą - ir jis susirango kaip koks šarangė varangė palei kojas, jei prausiamės - nuo vonios krašto stebi, kad tai darytumėme tinkamai, atsigulam miegot - ir mūsų Lambikas įsitaiso arba šalia kojų, nugara įsiremdamas į pėdas, arba už kambario durų. Kaip koks sarginis katinas (Briuselio sargybinis);)





















Vieną dieną kacius atrado nuo pirkinių atlikusią kartoninę dėžutę ir nutarė sužaisti benamį. Miegojo joje ir dieną, ir naktį, žaidė, kariavo ir veikiausiai, būtų ėdęs, jei kas nors tai būtų leidęs. Ilgą laiką nebuvo nė kaip jo iš tos "Ariel" dėžutės iškrapštyti...





















Na, bet gi negalima sakyti, kad nestilingai :)





















Įsigyvenęs į namus, Lambikas įsigijo mylimiausią augalą (neskaitant jau to, kad apatiniai palmės lapai tapo panašūs į ilgus kutelius)...





















... į savo favoritų sąrašą įrašė vonios orchidėjas, virtuvinę kempinėlę, skalbinių krepšį ir rūbų bei batų raištelius.





























Negana to, išmoko progai pasitaikius užsilipti ant sprando :)





















Na, o trumpiau tariant, katinėlis priėdęs išmislų, turi šuniškų pomėgių (pvz., atnešti numestą kamuoliuką ir sargauti prie durų), dreba iš godulio užuodęs pelėsinį sūrį, triufelius ir žalią žuvį, yra tvarkingas ir švarus vyrukas be belgiško įpročio nusilengvinti hic et nunc. Mėgsta daug ir gerai pamiegoti. Neveltui kažkas yra pasakęs, kad jei katės miegotų tik tiek, kiek žmogus, jų civilizacija seniai būtų nugalėjusi žmonių. Gal ir gerai kad rainieji pamiega, ar ne?






















Na, ir pabaigai. Neskaitant ant plaštakų gyjančių drykstelėjimų, meilės išpažinimo šeštą ryte ir retkarčiais pakapstomo alijošiaus, džiaugiuosi, kad mūsų namuose apsigyveno Leopoldas Lambikas I (pirmasis ir vienintelis).


13 komentarų:

  1. taip taip, labai džiaugiuosi, kad katinėlis leidžia man gyventi jo bute, kad leidžia su meile keltis šeštą sekmadienio valandą, kad su šūduku prie kojos bidzena po kambarį, prastai užkapstęs lobį, ir man leidžia gėrėtis šiuo reginiu, kad palieka šiek tie vandens stiklinėje ant mano naktinio staliuko.
    tikras draugas ir gyvenimo palaima.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ačiū :) Taip, Ramune, belieka sulaukti, kol jam sukaks metai - pasirodys visi maždaug 80 procentai viso grožio (kažkur skaičiau, kad metų amžiaus katės pasiekia apie 80 savo galutinio svorio prieš viršsvorį) :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Labai smagi katinėlio istorija:)
    Jau, kad šeimininkai gyvena pas katės namuose tai tikra tiesa:D
    Pas mus namuose katė gyvena jau dešimt metų. Tai mane labiausiai žavi naktinės serenados, kai nei iš šio nei iš to per miegus išgirsti vaiduoklišką riaumojimą:DDD

    AtsakytiPanaikinti
  4. O jau katinas koks gražus išaugęs :) Smagus įrašas.

    Dėžės katinams turbūt yra kaip amerikietiški kalneliai :D Turiu vieną dėžę nuo vasaros. Atrodo, jau nebenaudojama, bet ne... tik pastatau prie durų išmetimui iš karto katinams prisireikia :D Tada man pasidaro gaila ją išmest. Taip dėžė eilinį kartą grįžta į savo seną vietą :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. xaxaxa ;))) pasimatė visos ir teigiamos, ir ne itin katinėlio savybės, bet aišku jo mielas snukutis atperka visas šunybes (geras žodis katinui).

    AtsakytiPanaikinti
  6. beje, Pranas (sušiaušus plaukus) galėtų dvyniuotis su http://fitnessanddefense.com/wp-content/uploads/2011/02/ryan-reynolds-loves-surprises1.jpg ;)

    AtsakytiPanaikinti
  7. Autorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Auksažvyne, Tu gerai šitai žinai :) Mūsiškis naktimis dar neriaumoja, bet reikia pripažinti, kad gyvena išties turiningą naktinį gyvenimą :) Kita vertus, jos gi teisios, kas daugiausiai laiko praleidžia namuose - jos ar patronai?

    Puikus palyginimas, Jurga :)) Mūsų kiciūno dėžė irgi jau kelis kartus buvo susiruošusi išvykti, bet katinaitis ją atkakliai atsikovodavo :)

    Išties, Ramune. Retkarčiais užsimirštu ir pradedu manyti, kad jis gana supratingas sutvėrimas ir jam galima pasakyti, kad nu nu nu, šito negraužk, čia mano. Deja, po to tenka prisiminti, kad sąmoningumu katės prilygsta maždaug ketverių metų amžiaus vaikui. Tai Tu pati gali suprasti :) Na, nenoriu apšmeižti katino, jis tikrai gana nuovokus žvėris, bet visas išmokimas grįstas arba supratimu, kad "mane dėl to barė (oi, barė barė)" arba "nepajėgiu šito nukrapštyti, todėl man vis tiek jis neįdomus". O jo sumanumą, puikiai iliustruoja mažas pavyzdys: tai jis sugalvojo žaidimą, tu mesk kamuoliuką, o aš atnešiu. Kartą, man besėdint su kompiuteriu ant sofos, jis įsikandęs atsinešė savo kamuoliuką ir padėjo man prie rankos. Numečiau. Jis atnešė. Vėl numečiau ir taip kartojosi kokias 20 minučių. Ir tada, kai jis užsimano pažaisti - pats atsineša jau gerokai apšiurusį kamuoliuką :)

    P.S. Aha, tik Praną reikėtų palaikyti soliariume, kad įdegtų :)

    AtsakytiPanaikinti
  9. Labai jaukios foto!
    Ir matosi gyvunelis liudeti neleidzia :)

    AtsakytiPanaikinti
  10. Taigi, kad taip :) Visa namų dvasia jis :)

    AtsakytiPanaikinti
  11. Sveika įstojusi į gyvenančių pas kates klubą. Katės - nuostabūs žvėrys. KAd ir kiek niekįybių nepadarytų, viską atperka savo linksmumu ir, kai reikia (dažniausiai, kai joms reikia) meilumu. Mūsų katė taip pat pamišusi dėl dėželių, o geriausias žaislas - paprasčiausia virvelė (nors turi pilnus namus specialių katiniškų kamuoliukų, pelyčių, drugelių, plunksnelių ir pan.). Nieko taip nenešiojasi su savimi, kaip virvelės, o jei kuris iš šeimininkų atkakliai nemato, kad atėjo laikas žaisti, padaro ką nors, kas atkreiptų dėmesį, tarkim, apverčia šalia pastatytą stiklinę. :)
    Beje, pritariu, kačius tikrai gražus, kaip supratau, ir kompaktiškas (galima nešiotis kapišone). :)

    AtsakytiPanaikinti
  12. Ačiū, Giedre :) tikrai pritariu Tau visais šimtu dešimt procentų - katės išties yra nepaprasti gyvūnai. Nedaug joms trūksta, kad pradėtų vaikščioti dviem kojom ir pasigamintų įrankius ;))

    Mane kiekvieną kartą stebina, kaip jis (turiu mintyje savo kataną) sugeba išreikšti savo emocijas ir poreikius: nepasitenkinimą, ilgesį, meilę (prisirišimą), dėkingumą, ilgesį, baimę, alkį ar ... gardumynų poreikį :)

    Jis vis dar "nešiojamas", bet netekęs kompaktiškumo :)

    AtsakytiPanaikinti